XX dalis. Ankstesnės dalys čia.
Irane gimęs musulmonų dvasininkas, teologas Mohammadas Tawhidi sėdi priešais amerikiečių konservatyvų publicistą ir dokumentinių filmų kūrėją Dineshą D’Souzą jo tinklalaidėje ir pasakoja savo istoriją. „Kai buvau islamistas fundamentalistas ir ekstremistas, balsuodavau tik už kairę“, – sako jis. Kodėl? Todėl, kad kairiuosius islamistai laikė lengvai paveikiamais ir panaudojamais savo tikslams, o konservatorių bijojo: šie turėjo principus, kurių nebuvo taip paprasta išmušti iš galvos. Taip subliūkšta visa daugelį metų kairiųjų puoselėta pasaka apie pažangų mažumų solidarumą. Islamistas žiūri į kairįjį progresyvistą ne kaip į vertybių brolį. Jis jame mato tiesiog kvailą žmogų, kuris pats atrakina vartus į savo šalį, sumoka ateiviams už įėjimą ir dar aršiai puola kiekvieną, mėginantį tuos vartus užverti.
Vertybių bendrumo nėra, bet yra bendras taikinys
Ši sąjunga iš šalies dažnai atrodo groteskiškai. Londone veikianti grupė „Queers for Palestine“ (LGBT aktyvistai už Palestiną) buria atskirą seksualinių mažumų aktyvistų bloką bendroms demonstracijoms prieš „fašizmą“ ir „kolonializmą“. Feministės eina į gatves kartu su aktyvistais judėjimų, kurių visuomenės modelyje moteris turi paklusti vyrui, o universitetų marksistai profesoriai teokratinius islamistų judėjimus pristato kaip „išsilaisvinimo kovą“. Šis vaizdas atrodo beprotiškas tik tol, kol ieškoma bendrų vertybių. Vertybių bendrumo čia nėra. Bet yra bendras taikinys – istorinė Vakarų civilizacijos tvarka, paremta tauta, krikščioniškuoju paveldu, šeima, vienoda teisine sistema visiems, saugiomis sienomis ir europiečių teise išlikti šeimininkais savo pačių žemėje.
Tawhidi aiškiai parodo islamistų išskaičiavimą, tačiau kita sandorio pusė dar svarbesnė. Kairiųjų strateginis sluoksnis nėra būrys kvailelių. Universitetų profesoriai, partijų ideologai, finansinių fondų valdytojai, nevyriausybinių organizacijų vadovai, žurnalistai, teisininkai ir biurokratai turi universitetų diplomus, išmano politinę technologiją ir mato savo sprendimų padarinius. Jie žino, ką masinė migracija daro miestams, socialinei sistemai ir tautiniam vientisumui. Jie mato uždarų islamistų bendruomenių augimą, asimiliacijos žlugimą, religinio spaudimo stiprėjimą ir vis agresyvesnius ateivių reikalavimus. Bet ta politika vis tiek tęsiama, nes chaosas jiems tampa medžiaga naujai valdžios sistemai kurti ir naujai revoliucinei koalicijai sudaryti.
Kiekviena nesėkmė panaudojama tai pačiai sistemai plėsti
Šio proceso kryptį geriausiai parodo nuosekliai kartojamas politinis pasirinkimas. Kai integracija nepavyksta, progresyvistai to nepripažįsta ir nesiūlo grįžti prie konservatyvių vertybių ir taisyklių. Jie reikalauja dar daugiau daugiakultūriškumo, dar daugiau „įvairovės“. Kaip tie alkoholikai, kurie gydosi tuo, nuo ko ir susirgo: po išgertuvių, kitą rytą, kankinami pagirių, vėl pradeda naują dieną degtinės taurele.
Kai uždarose bendruomenėse sustiprėja religinė kontrolė, kairieji neardo islamistų vietinių vadukų valdžios, o skiria jiems naujas dotacijas ir vietas konsultacinėse tarybose. Kai policija ar mokyklų vadovai bijo imtis bet kokių priemonių dėl kaltinimų rasizmu, problema viso labo tampa pretekstu dar vienam „jautrumo“ mokymų kursui, dar vienai biudžeto dotacijai, kurią gauna naujai įsteigta „daugiakultūriškumo“ ugdymo nevyriausybinė organizacija. Kiekviena nesėkmė panaudojama tai pačiai sistemai plėsti. Tokia politika seniai peržengė klaidos ribą. Ji tapo metodu: kuo labiau visuomenė suskaidyta, tuo daugiau galios turi tie, kurie skelbiasi valdantys jos konfliktus.
Klasikinis marksizmas laukė, kad sukils fabriko darbininkai. Proletariatas turėjo suvokti savo istorinę misiją, nuversti buržuaziją ir sukurti naują – komunistinę santvarką. Bet Vakarų darbininkas pasirinko kitą kelią. Jis išsikovojo didesnį atlyginimą, nusipirko namą, sukūrė šeimą, įgijo turto, pradėjo vertinti saugumą ir pamažu tapo kapitalistinės sistemos dalimi. Toks žmogus nenorėjo revoliucijos ugnyje deginti pasaulio, kuriame jo vaikai gyvena geriau, negu jis pats jaunystėje. Marksistinei teorijai teko ieškoti naujos smogiamosios jėgos.
Marksistinės Frankfurto mokyklos filosofas Herbertas Marcuse ją rado visuomenės pakraščiuose. Dar 1964 metais išleistos knygos „One-Dimensional Man“ („Vienmatis žmogus“) pabaigoje jis atsigręžė į „atstumtuosius ir pašaliečius“, kitų rasių persekiojamuosius, bedarbius ir visokius valkatas. Jo formulė buvo stulbinamai atvira: „Jų pasipriešinimas yra revoliucinis, net jeigu jų sąmonė tokia nėra.“ Marcuse pridūrė, kad ši jėga „smogia sistemai iš išorės“. Kitaip tariant, naujajam revoliucijos taranui nereikia skaityti Markso ar išmanyti dialektinio materializmo. Pakanka, kad jis jaustųsi svetimas esamai visuomenei, atsisakytų jos taisyklių ir savo pyktį nukreiptų prieš jos institucijas.
Masinės migracijos politinis panaudojimas
Čia slypi raktas į masinės migracijos politinį panaudojimą. Imigrantas neprivalo tapti marksistu. Jis gali būti religingas ir niekinti visą progresyvistinę seksualinę darbotvarkę. Revoliucinei kairei svarbu ne jo pasaulėžiūra, o jo padėtis priimančiosios visuomenės atžvilgiu. Jeigu jis lieka atskirtas, priešiškas, įsitikinęs, kad Vakarai jam skolingi, tai jo energiją galima nukreipti prieš tautinę daugumą, policiją, sienas, istorinius simbolius ir krikščionišką kultūrą. Marcuse žodžiais, jo sąmonė gali būti visai nerevoliucinė. Revoliucinę reikšmę jam suteikia ideologinis vadovas, Lenino terminais kalbant, profesionalus revoliucionierius iš „progresyviųjų“ aktyvistų tarpo.
Senoji imigracijos samprata siūlė aiškų sandėrį: atvykėlis gauna saugumą, darbą ir galimybę kurti gyvenimą, o mainais išmoksta kalbą, gerbia įstatymus, priima šalies papročius ir pamažu tampa politinės tautos dalimi. Progresyvizmas šį kelią paskelbė kone moraliniu nusikaltimu. Asimiliacija pavadinta kultūriniu smurtu, sienos – diskriminacija, daugumos kultūra – privilegijų sistema. Atvykėliui nebesakoma: „Įsiliek.“ Jam sakoma: „Išsaugok savo atskirumą, reikalauk išimčių bei lengvatų ir visuomet laikyk priimančiąją visuomenę tavo skolininke.“
Taip integraciją pakeitė mobilizacija. Žmogus politikoje pasirodo ne kaip pilietis, turintis tokias pat teises ir pareigas, o kaip tariamai nuskriaustos grupės narys. Jo būsto, darbo ar nusikalstamumo problema paaiškinama ne asmenine jo atsakomybe, o „sisteminiu rasizmu“, kolonializmu ir daugumos priešiškumu. Kuo daugiau konfliktų, tuo daugiau reikia antirasizmo programų, valstybės finansuojamų nevyriausybinių organizacijų, „įvairovės“ pareigūnų, specialių fondų, valstybės išlaikomų teisinės pagalbos tinklų ir kalbos priežiūros institucijų. Kairė iš visuomenės skaldymo susikuria nuolatines darbo vietas savo aktyvistams ir vis didesnį valdžios aparatą.
Islamistinės organizacijos į šią sistemą įžengia pasirengusios
Jos turi religinius centrus, dvasinius lyderius, tarptautinius ryšius, drausmingus aktyvistus, labdaros įstaigas ir įgūdį kalbėti visos bendruomenės vardu. Valdžios pareigūnui patogiau susitikti su vienu „bendruomenės atstovu“ negu kalbėtis su tūkstančiais savarankiškų žmonių. Kairieji suteikia islamistui oficialią atstovo tribūną, o islamistas mainais pateikia organizuotą rinkėjų bloką, demonstrantus ir nuolatinius kaltinimus oponentams.
2026 metų kovą Europos Parlamente surengtoje konferencijoje Tawhidi jau kalbėjo ne apie savo jaunystės balsavimą, o apie išaugusį institucinį tinklą. Jis teigė, kad Musulmonų brolija dangstosi labdara ir religine veikla, tačiau skverbiasi į bendruomenes, nevyriausybines organizacijas, universitetus ir net valdžios aplinką. Jo žodžiais, islamistai „autentiškus musulmonų balsus pakeičia politinį islamą stumiančiais tarpininkais“. Tai labai tikslus aprašymas: neintegruotą bendruomenę užvaldo geriausiai organizuota mažuma, o progresyvioji valstybė pati suteikia tai mažumai teisę kalbėti visų vardu.
Šįkart Tawhidi perspėjimas buvo tiesiogiai adresuotas institucijai, kuri daugelį metų finansavo daugiakultūriškumo, migrantų atstovavimo ir kovos su „islamofobija“ projektus. Jo žinia buvo paprasta: demokratijos atvirumas nėra savaiminė apsauga nuo priešiškos ideologijos. Jeigu valstybė nemoka atskirti tikėjimo nuo politinio ginklo, tai jos tolerancija tampa durų atvėrimu organizacijoms, siekiančioms sugriauti pačią tolerantišką santvarką.
„Kantri islamizacija“
Tą skverbimosi mechanizmą kruopščiai ištyrė prancūzų antropologė Florence Bergeaud-Blackler, dirbanti Prancūzijos nacionaliniame mokslinių tyrimų centre ir laikoma viena žymiausių Musulmonų brolijos tinklų Europoje tyrinėtojų. 2023 metais išleistoje knygoje „Le Frérisme et ses réseaux“ („Broliškumas ir jo tinklai“) ji islamistų srovei davė atskirą pavadinimą – broliškumą. Jos apibrėžimu, tai „kantri islamizacija“, kuri Vakarų institucijas užvaldo iš vidaus ir savo ginklais paverčia pačias demokratijos stiprybes – toleranciją ir kaltės jausmą.
Maajidas Nawazas šį metodą pažino iš vidaus. Trylika metų jis buvo „Hizb ut-Tahrir“ („Išsilaisvinimo partijos“) aktyvistas, priklausė organizacijos vadovybei Didžiojoje Britanijoje ir padėjo steigti jos tinklus Pakistane bei Danijoje. 2008 metais Jungtinių Amerikos Valstijų Senatui pateiktame liudijime jis aprašė, kaip dar šešiolikmetis buvo užverbuotas ne dėl pamaldumo, o per politinės tapatybės įtvirtinimo paieškas. Islamas jam buvo pristatytas kaip revoliucinė ideologija, turinti pažadinti pasaulinę umą ir mesti iššūkį Vakarų viešpatavimui. Uma (iš arabų kalbos žodžio umma) reiškia visą musulmonų bendruomenę, nepriklausomai nuo valstybės, tautybės ar gyvenamosios vietos. Religinėje ir politinėje islamo sampratoje tai virš bet kokių valstybių ribų esanti musulmonų bendrija. Pats Nawazas pripažino, kad į organizaciją įstojo ieškodamas radikalaus politinio atsakymo į savo nuoskaudas.
Jo pasakojimas apie Newhamo koledžą skamba kaip vadovėlis, aprašantis institucijų užėmimą iš vidaus. Nawazas specialiai įstojo į šį gausiai musulmonų lankomą koledžą, nes norėjo paversti jį verbavimo vieta. Su kito islamisto Edo Husaino pagalba jis buvo išrinktas studentų sąjungos pirmininku, o visą sąjungos komitetą sudarė „Hizb ut-Tahrir“ aktyvistai. Jie gavo studentų sąjungos lėšas ir, kaip pats Nawazas rašė, ėmėsi radikalizuoti koledžą bei verbuoti naujus narius. Šis etapas baigėsi tada, kai su jais susijęs aktyvistas, pasinaudodamas jų retorika, pateisino krikščionio studento nužudymą, ir tada komitetas buvo pašalintas iš universiteto.
Tai svarbus faktas, nes jis parodo, kaip islamistinis avangardas naudoja Vakarų demokratines institucijas. Studentų rinkimai, sąjungos biudžetas, žodžio laisvė ir atviras universitetas jam nėra vertybės. Tai priemonės įtakai įgyti. Kai jau pakanka žmonių, užimamas komitetas; kai užimamas komitetas, jo lėšos ir įtaka panaudojami tolesniam verbavimui. Vakarų institucija pati finansuoja jai priešišką jėgą.
Paralelinė politinė santvarka
Tame pačiame liudijime Senatui Nawazas perspėjo ir dėl vadinamojo atstovavimo žaidimo. Kai valdžia ieško vieno „musulmonų politinio balso“, ji pati priima islamistų prielaidą, kad religinė bendruomenė privalo veikti kaip vienas politinis blokas. Paprastas tikintysis, norintis dirbti, auginti vaikus ir gyventi savo gyvenimą, dingsta iš pareigūnų akiračio, o jo vietą užima profesionalus aktyvistas su organizacija, ryšiais su fondais ir parengtu reikalavimų sąrašu. Islamistas gauna monopolį atstovauti, kairysis politikas – prievaizdą, galintį drausminti atitinkamus rinkėjus. Valstybė, kuri piliečius ima rūšiuoti pagal religinių vadukų pateiktus sąrašus, pati griauna bendrą pilietybę ir augina paralelinę politinę santvarką.
Vėliau, jau pasitraukęs iš islamizmo, Nawazas savo atsiminimuose „Radical“ („Radikalas“) plačiai aprašė kairiųjų vaidmenį. Islamistai gaudavo žiniasklaidos eterį kaip musulmonų politiniai komentatoriai, o liberalai ir kairieji jiems pataikavo. Jo sakinys vertas būti iškabintu virš kiekvieno daugiakultūriškumo departamento durų: „Kaip mes, islamistai, juokėmės iš jų naivumo.“
Tačiau tas juokas nereiškia, kad visa kairė buvo apgauta. Nawazas pats nurodė gilesnį motyvą: daliai kairiųjų pergalė prieš kapitalizmą buvo svarbesnė už tai, kokius sąjungininkus jie pasirenka. Tai ir yra žmonės, kurie Vakaruose kalba apie feminizmą, seksualinių mažumų teises ir žodžio laisvę, tačiau islamizmo kritikus puola aršiau, negu islamistus. 2016 metais, kai žinoma JAV mažumų gynimo organizacija „Amerikos Pietų skurdo teisės centras“ įtraukė Nawazą į vadinamąjį antimusulmoniškų ekstremistų sąrašą, jis parašė, kad regresyvioji kairė ėmė „skelbti fatvas musulmonų reformatoriams“. Islamizmo kritikas buvo paskelbtas priešu, o teokratams eilinį kartą vėl suteikta apsauga.
Nawazo liudijime matoma ir tiesioginė organizacinės giminystės linija. Jis aiškino, kad „Hizb ut-Tahrir“ įkūrėjas Taqi al-Din al-Nabhani anksčiau buvo arabų socialistas, o jo organizacija gausiai skolinosi idėjas iš komunistinių ideologinių modelių ir bolševikinės partijos teorijos. Globali uma buvo paversta politine tauta, ištikimybe, aukštesne už valstybę, o kalifatas – santvarka, turinčia „išlaisvinti“ kitus kraštus taip, kaip komunistai žadėjo išlaisvinti viso pasaulio darbininkus.
Politinio islamo sistema perėmė Vakarų kairiųjų politikos metodus
Edas Husainas tą patį pasakė dar aiškiau. 2016 metais Jungtinės Karalystės Parlamento Užsienio reikalų komitete jis aiškino, kad politinis islamas yra modernus XX amžiaus projektas, gimęs komunizmo, socializmo ir masinių judėjimų epochoje. 1928 metais Egipte įkurta Musulmonų brolija ir vėliau išplėtota visa politinio islamo sistema perėmė Vakarų kairiųjų politikos metodus. Tik vietoje „Visų šalių darbininkai, vienykitės!“ atsirado „Viso pasaulio musulmonai, vienykitės!“
Komiteto posėdyje jis pasakė ir dar daugiau: islamizmą „labiau paveikė komunizmas ir marksizmas negu Koranas“. Ši mintis paaiškina, kodėl raudonieji ir žalieji taip lengvai atpažįsta vieni kitų veikimo būdą. Abu kuria aktyvistų – „profesionalių revoliucionierių“ avangardą, kuris tariamai geriau už paprastą žmogų žino jo tikruosius interesus. Abu pasaulį dalija į morališkai teisėtą stovyklą ir amoralius priešus. Abu nacionalinę valstybę laiko kliūtimi aukštesniam tarptautiniam projektui. Abu demokratiją naudoja kaip kelią į galią, o ne kaip ribą savo galiai.
Kultūrinė kairė ir islamizmas turi skirtingas galutinės pergalės vizijas. Vieni svajoja apie bešaknę, biurokratų valdomą belytę neaiškių tapatybių visuomenę, kiti – apie islamo religijos ir religinės teisės valdžią. Šiandien jiems svarbiau tai, ką galima sugriauti kartu. Krikščionybė vieniems yra patriarchalinės ir kolonijinės Europos šerdis, kitiems – konkuruojančios civilizacijos tikėjimas. Tauta vieniems yra tariamai atgyvenusi privilegijų sistema, kitiems – kliūtis pasaulinės umos pirmenybei. Šeima vieniems trukdo socialinei inžinerijai, kitiems turi būti perimta ir pajungta religinei drausmei. Izraelis vieniems įkūnija „kolonializmą“, kitiems yra religinis ir geopolitinis priešas. Bet kol kas vienija bendra, jau seniai komunistų internacionale išsakyta idėja: „Pasaulį seną išardysim iš pamatų, ir naują pasaulį pastatysim – kas buvo nieks, tas bus viskuo.“
Šiai sąjungai ypač naudinga visuomenė, kuri nebepasitiki savimi. Žmogų, besididžiuojantį savo šalies istorija, sunku įtikinti, kad jis privalo užleisti savo kultūrą kiekvienam naujam ateiviui. Žmogų, laikantį savo šeimą ir savo tautą tikromis vertybėmis, sunku paversti amžinu kaltinamuoju. Todėl progresyvizmas pirmiausia naikina daugumos moralinę teisę gintis. Žmonėms diegiama mintis, kad sienų apsauga yra žiaurumas, asimiliacija – prievarta, krikščioniškas paveldas – gėdos šaltinis, o islamizmo kritika – „islamofobija“.
Pastarasis žodis tapo politine lazda, kuria smogiama, sąmoningai suplakant neapykantą kokiam nors konkrečiam žmogui su politinės ideologijos kritika. Islamistinė organizacija pateikia save kaip visos religinės bendruomenės balsą, o bet koks jos finansų, ryšių ar tikslų tyrimas paskelbiamas puolimu prieš tikėjimą. Tada į darbą stoja progresyvioji kariauna: universitetų administratoriai atšaukia paskaitas, žiniasklaida klijuoja etiketes, nevyriausybinės organizacijos sudarinėja juoduosius sąrašus, socialiniai tinklai riboja „neapykantos“ kalbą. Islamistai iškelia kaltinimą, o kairė įvykdo nuosprendį.
Islamizmo ir Vakarų progresyvistų sąjungos logika
Taranas turi tris sudedamąsias dalis. Pirmoji yra balsai. Geografiškai susitelkusios ir per religinius vadukus valdomos bendruomenės gali nulemti rinkimus kai kuriose apygardose, todėl kairiosios partijos vis labiau nuo jų priklauso. Antroji yra gatvė: religiniai tinklai sutelkia žmonių masę, o kairiųjų aktyvistai parūpina šūkius, teisinę pagalbą ir palankų pateikimą žiniasklaidoje. Trečioji yra moralinė veto teisė: kaltinimas rasizmu arba „islamofobija“ leidžia blokuoti sprendimus, tyrimus ir viešą kritiką.
Čia ir išryškėja visa islamizmo ir Vakarų progresyvistų sąjungos logika. Kairė atveria sienas, priešinasi asimiliacijai, finansuoja tapatybines organizacijas ir paverčia atvykėlių atskirtį politine jėga. Islamistai sutelkia drausmingas bendruomenes, religinius tinklus, gatvės mobilizaciją ir balsus. Kairieji turi universitetus, žiniasklaidą, lėšų fondus ir biurokratiją. Islamistai turi žmonių masę, stiprią grupinę tapatybę ir ilgalaikį tikslą. Vieni įsivaizduoja valdantys taraną, kiti tiesiog laukia, kol bus išlaužti vartai.
Kiekviena sandorio pusė laiko save gudresne. Progresyvistai paslaugiai sudaro sąlygas islamistams griauti tradicinę Vakarų tvarką ir tiki po griūties suvaldysianti islamistų energiją savo naujajai santvarkai – taip, kaip anksčiau tikėjosi suvaldyti proletariatą. Islamistas, savo ruožtu, ima progresyviųjų pinigus, lipa į tribūną ir naudojasi teisine priedanga, laikydamas tai laikinomis priemonėmis kelyje į savą tikslą: kai musulmonų skaičius Vakaruose išaugs tiek, kad vietos gyventojų atsparumas bus palaužtas, valdžią paims tas, kuris turi tikėjimą, drausmę ir gimdo vaikus. Abi pusės žaidžia pergudravimo žaidimą, tik pagal skirtingas apskaitos sistemas: progresyvistai skuba į artimiausius šalies parlamento rinkimus, o islamistai skaičiuoja į priekį keliomis žmonių kartomis.
Tawhidi pasakė, kodėl islamistas renkasi kairę. Nawazas parodė, kaip kairė jam suteikia tribūną, pinigus ir moralinę apsaugą. Husainas atskleidė, kad pats islamizmo politinis variklis buvo surinktas iš XX amžiaus revoliucinių judėjimų dalių. Bergeaud-Blackler aprašė, kaip iš šių dalių Europoje išaugo kantrus skverbimosi tinklas. Marcuse iš anksto paaiškino, kam marksistinei strategijai reikalingi pašaliečiai, kurių pasipriešinimas tradicinėms institucijoms tampa revoliucinis net be revoliucinės sąmonės. Sudėjus šias linijas, vaizdas tampa aiškus: masinė migracija progresyviajam projektui yra naujo revoliucinio projekto žaliava, o islamizmas – organizuota jėga, galinti tą žaliavą paversti tarano smūgiu.
Revoliucijų istorijoje tokios sąjungos baigiasi panašiai: kai vartai išlaužiami, prasideda kova dėl to, kas užims teritoriją. Progresyvistai šiandien dar laiko tarano rankenas. Islamistai jau stovi prie lūžtančių Vakarų civilizacijos vartų.
