Prof. dr. Vytautas Radžvilas. Mintys po Rinkimų kodekso pataisų – ar ne laikas sugrįžti prie vienpartinės sistemos?

Tautos forumas kreipėsi į Prezidentą prašydamas vetuoti tik ką Seimo priimtas Rinkimų kodekso pataisas. Apie jas jau teko rašyti. Tad neverta kartoti ir dar plačiau pagrindinėti TF pareiškimo teiginių, kad šios pataisos – paskutinis žingsnis nuo procedūrinės prie jau teisiškai įtvirtintos valdomos demokratijos.

Vienas svarbiausių jos elementų – griežtai kontroliuojami rinkimai be tikrų rinkimų. Panašūs į kovą ringe, kai grumtis su supersunkiasvoriu atletu būtų prievarta išstumtas lengviausio svorio kategorijos priešininkas.

VRK dirbtinai kuriamos kliūtys nepageidaujamiems kandidatams ir organizacijoms – jokia naujiena. Prie jų priekabiauti seniai įprasta. Bet iki šiol ne visada lengva būdavo surasti daugiau ar mažiau įtikinamą dingstį. Reikėdavo demonstruoti ir nemenką išradingumą. Priėmus pataisas tos kliūtys ir jų keliamas vargas pašalinti.

Velnias slepiasi detalėse

Neatsitiktinai kai kuriose papildytuose Kodekso straipsniuose atsirado vos keli iš pirmo žvilgsnio nekaltai atrodantys žodžiai. Bet kokie žodžiai!

Kaip sakoma – velnias slepiasi detalėse. O tas detales sieja vienas bruožas.

Skaityk tokiais žodžiais papildytus Kodekso straipsnius ir šiaip, ir anaip, bet nepabėgsi nuo panašumo: 1926 m. patvirtinto RF baudžiamojo kodekso 58 straipsnio 58-10 punktu prie sunkių „kontrrevoliucinių“ nusikaltimų priskirta vadinamoji antisovietinė propaganda ir agitacija.

O ji galėjo reikšti bet ką. Tai galėjo būti rimtų pasipriešinimo organizacijų leidžiami iš tiesų politiniai pogrindžio laikraščiai ir atsišaukimai. Bet antisovietine agitacija ir propaganda lengvai galėjo tapti ir dar neišaušus eilėn prie duonos parduotuvės stojusio ir savojo kepalėlio taip ir nesulaukusio pusalkanio žmogelio neatsargiai iš nevilties ištarti žodžiai, kad prie gerosios sovietų valdžios nebeįmanoma nusipirkti net duonelės su pjuvenomis.

Tokios pat daugiareikšmės ir miglotos yra Kodekso formuluotės ir lygiai taip pat gali būti bet kaip suprantami žodžiai apie „rinkimų agitaciją“ ar „klaidinančią“, „melagingą“, „kompromituojančią“ viešai paskelbtą politinę informaciją. Laikai ir santvarkos, net pavieniai žodžiai keičiasi, o dingstys susidoroti tebėra tos pačios.

Be abejo, būtinybė pateisinti Kodekso pataisas buvo grindžiama ir teisinama sunkumais, su kuriais iš tiesų susiduria visų lygių rinkimų komisijos. Kad ir tie patys rinkimų stebėtojai: jokia paslaptis, kad ne visi jie elgiasi deramai, tarp jų yra įžūlių, piktavalių asmenų, net sąmoningų provokatorių, iš tiesų siekiančių neaiškių tikslų.

Tokiais atvejais galima tik užjausti rinkimų komisijas. Tokie trukdžiai iš tiesų turėtų būti šalinami siūlant dalykiškas ir proporcingas priemones kai kurių stebėtojų piktnaudžiavimams ir savivalei užkardyti.

Bet visai kas kita yra Kodekso straipsnio formuluotės, leidžiančios net už rankos nutvertai klastojant rezultatus komisijai apkaltinti pastabų ir principingą stebėtoją mėginimu neleistinai kištis į komisijos darbą ir pašalinti jį iš rinkimų.

Man tie rinkimai dzin

Vis dėlto pataisų „vinis“ – tikras išradingumo šedevras – yra „suinteresuoto asmens“ sąvoka, pritaikyta rinkimuose tiesiogiai nedalyvaujantiems tretiesiems asmenims. Kitaip tariant – neinantiems į valdžią piliečiams.

Sunkoka įsivaizduoti, kaip gali būti „nesuinteresuotas“ bet kuris rinkimų baigčiai neabejingas žmogus, nesakantis „man tie rinkimai dzin“.

Na, bet sveika nuovoka kužda, kad privačiai agituojantis už kandidatą ar partiją, skiriantis auką jų kampanijai asmuo yra labiau suinteresuotas, negu tik žiūrintis debatų laidas ir pasirodantis prie balsadėžės rinkėjas. Taigi skirtumas yra. Bet kaip aktyvų pilietį atskirti nuo suinteresuoto asmens?

O pagalvojus aiškėja, kad ir tas suinteresuotumas suinteresuotumui nelygu. Viena yra pareklamuoti kandidatą veidaknygėje ir skirti 50 eurų auką. Kas kita – reklamuoti per savo Laisvės TV ir surasti lėšų išleisti didelio tiražo laikraštį, skirtą „nukirsti“ nepatinkantį kandidatą.

Taigi suinteresuotu asmeniu gali būti pripažintas ir televiziją bei laikraštį pasitelkiantis p. Tapinas, ir veidaknygę susikūręs ar šimtelį kitą eurų informacijos apie kandidatą sklaidai socialiniuose tinkluose skyręs aktyvus rinkėjas.

Bet jeigu suinteresuotas – registruokis ir užsikrauk visą popierizmo naštą. Tavęs laukia apskaitos, deklaravimo, finansinių apribojimų ir sankcijų labirintas. Iš esmės turėsi daryti tą patį, ką daro tikri kampanijos dalyviai. Nesunku numatyti, kad šie reikalavimai puikiai praretins „suinteresuotų asmenų“ gretas ir yra nuostabi priemonė atšaldyti bet kurio aktyvesnio rinkėjo pilietinę drąsą ir entuziazmą.

Bet tikrasis šunelis pakastas net ne čia. Argi nereikia nustatyti, kas yra suinteresuotas asmuo, o kas – ne?

Šių eilučių autorių retai apgaunanti nuojauta šelmiškai kužda, kad skirtį tarp aktyvaus piliečio ir suinteresuoto asmens lems vienintelis kriterijus. Jeigu remi teisingą kandidatą – esi sąmoningas ir aktyvus pilietis be jokių biurokratinių prievolių. Jeigu remi neteisingą kandidatą – esi suinteresuotas asmuo ir malonėk prisiimti deklaracijų, ataskaitų, finansinių ir kitokių patikrinimų naštą.

Todėl labai tikėtina, kad, pvz., p. Tapinas nebus suinteresuotas asmuo, o koks nors, tarkime, p. Vėgėlės rėmėjas juo greičiausiai taps. Nori išvengti rūpesčių – laiku galvok rinkdamasis savo kandidatą!

Ir galiausiai – dėl siūlymo grįžti prie vienpartinės sistemos. Prieš nustembant, pasipiktinant ar nusikvatojant nuoširdžiai kviečiu kuo atidžiau ištyrinėti ir neskubant apmąstyti balsavimo dėl Rinkimų kodekso pataisų rezultatus:

Ne tik verta, bet ir absoliučiai būtina. Reikalas tas, kad seniai laikas suvokti ir įsisąmoninti vieną taisyklę: žodžiai gali būti melagingi ir apgauti, balsavimai – niekada neapgauna.

Žinoma, tik laisvai privalomi balsavimai esminiais ideologiniais ir politiniais klausimais, o ne tie „teisingi vertybiniai balsavimai“ dėl smulkmenų, kurie niekaip nekeičia iš anksto aiškaus daugumos sprendimo ir yra toleruojami, nes leidžia palaikyti tolerancijos ir nuomonių pliuralizmo žaidimą.

Balsavimai esminiais klausimais atskleidžia ne tik tikrąsias, apgaulingais žodžiais dangstomas politiko nuostatas bei pažiūras, bet ir neklystamai parodo jo tikrąją vietą ideologinių bei partinių stovyklų spektre.

Negana to, būna iš tiesų fundamentalių klausimų, balsavimas dėl kurių atskleidžia tikrąjį, melagingų partinių etikečių neatpažįstamai iškreipiamą, kartais visiškai paslėptą nuo iškabos už gryną pinigą priimančios išorinio stebėtojos akies, partinės ir politinės sistemos vaizdą.

Nėra jokių ideologinių skirčių

Visuomenės informavimo ir rinkimų įstatymai yra absoliučiai kertiniai ta prasme, kad nuo jų priklauso, kokia yra valstybė ir jos politinis režimas.

Lemia ne iškabos, bet realus turinys. Po demokratijos iškaba dažnai slepiasi „švelnusis“ autoritarizmas. Konstitucijoje formaliai įrašyta žodžio laisvė ir visiems lygių, sąžiningų ir teisingų rinkimų teisė gali lengvai virsti tuščia deklaracija, jeigu šios laisvės ir teisės pamažu ir nepastebimai apraizgomos iš pažiūros smulkių, tarsi grynai techninių apribojimų, suvaržymų, dirbtinių apsunkinimų bei trukdymų jomis naudotis grandinėmis.

Seimo priimtos dviejų demokratijos ateičiai lemiamų įstatymų pataisos rodo, kad Lietuvoje tai ir vyksta.

Balsavimų dėl tokių pataisų rezultatai rodo, kad šiame fundamentaliame – Lietuvos valstybinės sąrangos ir politinės santvarkos – lygmenyje nėra jokių ideologinių skirčių ir jokių esminių takoskyrų tarp vadinamųjų dešiniųjų ir kairiųjų partijų.

Patys žodžiai „dešinė“ ir „kairė“ tėra tuščios ir apgaulingos iškabos. Yra tik viena – Briuselio valią nuolankiai vykdanti ir leftistine ideologija besivadovaujanti partija, pasidalijusi į „dešinės“ ir „kairės“ žodynu bei atskirų ir neva skirtingų „partijų“ iškabomis besidangstančias frakcijas.

Iš lentelės matyti, kad balsavimo metu Seimo nariai pasidalijo į dvi grupes. Pritarusius pataisoms „sisteminius“ parlamentarus ir „disidentus“, apskritai nedalyvavusius balsavime. Nežinia, kiek buvo nedalyvavimu išreiškusių protestą, o kiek nedalyvavo dėl kitų priežasčių.

Bet kuriuo atveju šiuo metu tai yra vienintelė nors kiek prasminga ir galinti ką nors reikšti praktinė takoskyra šių dienų Lietuvos Seime.

Komunistų partija ir rezistencija, o vėliau disidentų sąjūdis – tokios buvo dvi politinės pozicijos ir vienintelė tikra politinė takoskyra okupacijos laikotarpiu. Ir ši takoskyra neabejotinai atgimė.

Jeigu viskas krypsta jos gilėjimo linkme, kodėl jaudinamai vieningai balsuojančioms už į LSSR laikus gražinančius cenzūros ir rinkimų įstatymus sisteminėms partijoms nesusijungus į vieną – tarkime, Lietuvos jungtinę leftistų partiją?

LJLP – ar ne gražu?

Tiesa, kad SSRS ir Lietuvos komunistų partijos organizacija buvo grindžiama vadinamuoju demokratinio centralizmo principu, draudusiu formaliai steigti partines frakcijas. Tačiau neformaliai jos visada egzistavo, nes skyrėsi požiūriai įvairiais valdymo ir ūkio tvarkymo klausimais.

Neretai tarp frakcijų vykdavo nuožmi pokiliminė kova dėl galios ir įtakos, o joms persiskirsčius sustiprėjusi frakcija plenumuose ir suvažiavimuose uoliai valydavo konkuruojančių frakcijų narius iš partinės ir valstybinės valdžios gretų.

Taigi nieko naujo.

Ir pabaigai – Tautos forumo kreipimąsi į Prezidentą vetuoti įstatymo pataisas kol kas parėmė tik partija „Jaunoji Lietuva“. Kitos partijos tyli.

Ypač apmaudu, kad tarp jų yra ir Nacionalinis susivienijimas, kurio atstovas taip pat pritarė Kodekso pataisoms.

Dar prieš metus buvo neįsivaizduojama, kad NS tylėtų ir neprotestuotų matydamas, kaip Lietuva stumiama į nomenklatūrinio partinio sąstingio pelkę, o politinių ir pilietinių laisvių bei teisių požiūriu grąžinama į LSSR taikytos cenzūros ir kitaminčių varžymo laikus.

Požiūrių išsiskyrimas šiuo klausimu yra tikroji ir vienintelė partijos faktinio skilimo priežastis.

Kiek NS narių palaiko ankstesnį kursą be išlygų ir kompromisų ginti laisvę, o kiek pritaria naujajam „integracijos“ į sistemą kursui ir siekiams galutinai įtvirtinti valdomos demokratijos režimą – turėtų parodyti jau gana netolima ateitis.