Valdoma demokratija įteisinta įstatymu? Prezidento prašo sustabdyti rinkimų laisvės suvaržymą

Jonas Nedzveckas

Tautos forumas kreipėsi į Respublikos Prezidentą, ragindamas vetuoti ką tik Seimo priimtas Rinkimų kodekso pataisas.

Apie jas jau daugelis rašė, todėl neverta dar kartą smulkiai kartoti kiekvieno pakeisto straipsnio ar iš naujo įrodinėti to, kas vis aiškiau matoma perskaičius įstatymą kaip vientisą dokumentą. Šios pataisos nėra nekaltas mėginimas padidinti politinių kampanijų skaidrumą.

Tai – dar vienas, galbūt paskutinis, žingsnis nuo realios demokratijos prie įstatymais įtvirtintos valdomos demokratijos.

Tokios santvarkos esmė paprasta: rinkimai vyksta, rinkėjai balsuoja, komisijos suskaičiuoja balsus, o valdžia iškilmingai paskelbia, kad tauta laisvai išreiškė savo valią. Tačiau prieš tai pati valdžia nustato, kas gali patekti į rinkimų ringą, kas gali stebėti kovą, kas gali kalbėti, kokia kritika laikoma leistina, o kokia – „klaidinančia“, ir kuris aktyvus pilietis turi registruotis, atsiskaityti bei aiškintis valstybinei institucijai.

Tai primena ringą, kuriame prieš profesionalų supersunkiasvorį čempioną prievarta išstumiamas lengvaatletis varžovas. Formaliai abu turi pirštines, abu yra tame pačiame ringe. Teisėjas stovi per vidurį, gongas nuaidi laiku. Tik vienas varžovas turi pinigus, televizijas, partijų aparatą, valstybės finansavimą, profesionalius teisininkus, buhalterius ir viešųjų ryšių specialistus. Kitas – dar prieš kovą priverstas įveikti parašų, užstatų, deklaracijų, registracijų, apskaitų, išlaidų limitų ir galimų sankcijų kliūčių ruožą.

Rezultatas nuspėjamas dar prieš nuaidint pirmam gongui.

Suvaržymai, kurių daugelis net nepastebės

Didžioji visuomenės dalis šių Rinkimų kodekso pakeitimų greičiausiai nepastebės. Žmonės nepuls skaityti keliasdešimties pakeistų straipsnių, lyginti senos ir naujos jų redakcijos ar aiškintis, kokią praktinę reikšmę turės vienas įterptas žodis.

Tačiau būtent tuo tokie pakeitimai ir pavojingi.

Atvirai uždraudus opoziciją, panaikinus rinkimus ar įvedus cenzūrą, visuomenė galėtų pasipriešinti. Tačiau politinė laisvė dažniausiai naikinama ne vienu garsiu sprendimu, o trupinama ir pjaustoma plonais griežinėliais – vienu papildomu reikalavimu, viena nauja registracija, viena išplėsta institucijos teise, viena miglota sąvoka.

Kol galiausiai paaiškėja, kad rinkimai vis dar vadinami laisvais, tačiau laisvai juose veikti gali tik tie, kurie turi pakankamai pinigų, administracinių išteklių ir valdžios institucijų palankumą.

Naujasis reguliavimas suteikia daugiau galių Vyriausiajai rinkimų komisijai (VRK), plečia jos galimybes rinkti informaciją apie fizinius ir juridinius asmenis, griežtina kandidatavimo, rinkimų stebėjimo ir politinės komunikacijos tvarką, išplečia rinkimų agitacijos sąvoką ir pirmą kartą detaliai reglamentuoja vadinamųjų suinteresuotųjų asmenų veiklą.

Kiekvieną pakeitimą atskirai dar galima apvilkti patraukliais žodžiais: skaidrumas, atsakomybė, duomenų apsauga, rinkimų komisijų darbo užtikrinimas. Tačiau sudėjus šias pataisas į vieną visumą išryškėja jau ypatingos kontrolės sistema.

Velnias slepiasi ne tik detalėse, bet ir žodžiuose, – komentuodamas šio įstatymo pataisas sako profesorius Vytautas Radžvilas.

Anot jo, ne neatsitiktinai kai kuriuose papildytuose Kodekso straipsniuose atsirado vos keli iš pirmo žvilgsnio nekaltai atrodantys žodžiai. Tačiau kokie tai žodžiai!

„Klaidinanti informacija.“ „Melaginga informacija.“ „Kompromituojanti informacija.“ „Veiksmai, galintys paveikti rinkėjų apsisprendimą.“

Skamba lyg ir įtikinančiai. Kas galėtų prieštarauti kovai su melu? Kas galėtų ginti sąmoningą rinkėjų klaidinimą?

Tačiau teisėje svarbu ne tai, kaip patraukliai skamba įstatymo tikslas. Svarbu, kas, kokia tvarka ir pagal kokius kriterijus spręs, kas yra melas, kas – klaidinimas, o kas – teisėta politinė nuomonė, vertinimas ar kritika.

Ar kandidato pažado pavadinimas nerealiu bus politinis vertinimas, ar klaidinanti informacija?

Ar viešas priminimas apie politiko ankstesnius sprendimus bus teisėta kritika, ar jį kompromituojanti agitacija?

Ar piliečio raginimas nebalsuoti už konkrečią partiją bus nuomonė, ar jau veiksmas, „galintis paveikti rinkėjų apsisprendimą“?

O kas apskritai yra rinkimų agitacija, jeigu ja galima laikyti beveik bet kokį viešą veiksmą, galintį daryti įtaką rinkėjo sprendimui?

Pagal tokią logiką rinkimų agitacija gali būti straipsnis, komentaras, vaizdo įrašas, diskusija, kandidato pažadų analizė, politinė karikatūra, satyra ar net pasidalijimas kito žmogaus paskelbtu įrašu. Kitaip tariant, agitacija gali tapti beveik visa politinė kalba.

Anot V. Radžvilo, velnias slepiasi detalėse. Tačiau šiuo atveju jis slepiasi ir miglotuose žodžiuose ir frazėse.

Senas metodas naujoje pakuotėje

Įstatymo pataisose V. Radžvilas įžvelgia sovietinės okupacijos analogiją.

Skaitant naująsias formuluotes sunku nepastebėti istorinio panašumo, – sako jis. – 1926 metais patvirtinto Rusijos Sovietų Federacinės Socialistinės Respublikos baudžiamojo kodekso 58 straipsnio 58-10 punktu prie sunkių kontrrevoliucinių nusikaltimų buvo priskirta vadinamoji antisovietinė propaganda ir agitacija.

O ką reiškė antisovietinė propaganda?

Ji galėjo reikšti beveik bet ką.

Tai galėjo būti pogrindžio politinės organizacijos leidžiamas laikraštis, atsišaukimas ar sąmoningas raginimas priešintis sovietinei valdžiai. Tačiau antisovietine agitacija taip pat galėjo tapti pusalkanio žmogaus neatsargiai ištarti žodžiai, kad prie „gerosios“ sovietų valdžios nebeįmanoma nusipirkti net duonos su pjuvenomis.

Baudė ne vien už veiksmą. Baudė už tai, kaip valdžia interpretavo žmogaus žodžius.

Nereikia tiesmukai tapatinti šiandienės Lietuvos su sovietiniu režimu. Tačiau nereikia ir apsimesti, kad teisinis mechanizmas tampa nepavojingas vien todėl, kad jam suteiktas šiuolaikiškas, europietiškas ir demokratiškai skambantis pavadinimas.

Laikai keičiasi. Santvarkos keičiasi. Žodžiai keičiasi. Tačiau valdžios pagunda pačiai nuspręsti, kuri politinė kalba yra teisinga, o kuri – klaidinanti ir neleistina, niekur nedingsta.

Kuo miglotesnė teisės norma, tuo daugiau galios įgyja ją taikantis pareigūnas. O kuo daugiau galios turi institucija, tuo daugiau pilietinės drąsos reikia žmogui, norinčiam jai prieštarauti.

Stebėtojas ar įkyrus komisijos darbo trukdytojas?

Pataisų šalininkai gali priminti sunkumus, su kuriais susiduria rinkimų komisijos. Ne visi rinkimų stebėtojai elgiasi tinkamai. Pasitaiko įžūlių, agresyvių, piktavališkų asmenų. Yra ir tokių, kurie sąmoningai provokuoja konfliktus, trukdo komisijos nariams, filmuoja rinkėjus ar mėgina sukelti sumaištį.

Tokiais atvejais rinkimų komisijas galima tik užjausti.

Įstatymas turi numatyti aiškias ir proporcingas priemones užkardyti piktnaudžiavimą, smurtą, grasinimus, tyčinį balsavimo trikdymą ir rinkėjų duomenų pažeidimus.

Bet visai kas kita – suteikti komisijai galimybę pašalinti stebėtoją ne tik už konkretų įstatymo pažeidimą, bet ir už VRK sprendimų nesilaikymą ar viešai paskelbtą, komisijos vertinimu, klaidinančią informaciją.

Tuo atveju principingas stebėtojas gali tapti ne demokratinio proceso sergėtoju, o nepageidaujamu trukdytoju. Kas nutiks, jeigu stebėtojas pastebės pažeidimą, pareikalaus jį užfiksuoti ir apie tai viešai praneš? Ar komisija pripažins jo veiksmus teisėta pilietine kontrole?

Bet komisija gali pareikšti, kad jis trukdo darbui, nesilaiko komisijos nurodymų ir skleidžia „klaidinančią informaciją“! O kodėl ne?

Pagal naująjį reguliavimą net už rankos nutverta, pažeidimą daranti komisija gali mėginti apversti situaciją aukštyn kojom: ne komisijos veiksmai tampa tyrimo objektu, o stebėtojas paskelbiamas konfliktiniu, neobjektyviu ir trukdančiu.

Betgi stebėtojo paskirtis nėra tyliai stovėti kampe ir netrukdyti komisijai. Jis ten siunčiamas būtent tam, kad stebėtų, klaustų, fiksuotų ir, esant būtinybei, keltų nepatogius klausimus.

Jeigu stebėtojas galės veikti tik tiek, kad netrukdytų komisijai, rinkimų stebėjimas taps dekoracija.

Aukštesni barjerai kandidatams ir mažosioms partijoms

Pataisos griežtina gyvenamosios vietos deklaravimo reikalavimus kandidatams. Savivaldybių ir Europos Parlamento rinkimuose deklaruotos gyvenamosios vietos terminas ilginamas nuo 60 iki 130 dienų. Kandidatams į Respublikos Prezidentus nustatomas reikalavimas gyvenamąją vietą Lietuvoje būti deklaravus ne vėliau kaip prieš trejus metus.

Popieriuje tai gali atrodyti kaip tvarkos užtikrinimas. Tačiau praktikoje tai taps barjeru grįžusiems emigrantams, neseniai į kitą savivaldybę persikėlusiems žmonėms ar aktyviems bendruomenių nariams, kurie realiai gyvena ir veikia konkrečioje vietovėje, tačiau formaliai pavėlavo atlikti vieną administracinę procedūrą.

Dar labiau savivaldybių administracijoms susiejamos rinkimų komisijos. Savivaldybės administracijos direktorius į jų sudėtį galės deleguoti tik savo administracijos karjeros valstybės tarnautojus arba darbuotojus. Taip susiaurinamas asmenų, galinčių dirbti komisijose, ratas.

Nebebus galima taip laisvai pasitelkti nepriklausomų teisininkų, akademikų, buvusių komisijų narių ar kitų kompetentingų specialistų, nedirbančių savivaldybės administracijoje.

Vykdomoji valdžia gaus dar didesnę įtaką rinkimų administravimui, nors pačioms komisijoms gali tekti nagrinėti skundus dėl mero, savivaldybės tarybos kandidatų, agitacijos ar balsavimo organizavimo.

Kitaip tariant, savivaldybės administracijos darbuotojai gali būti įtraukiami į instituciją, kuri vertins su tos pačios vietos valdžios politiniais interesais susijusius ginčus.

Vien įtarimo dėl priklausomybės turėtų pakakti, kad įstatymų leidėjas siektų komisijas nuo vykdomosios valdžios kuo labiau atitolinti. Tačiau daroma priešingai.

Senbuvėms partijoms – lengvatos, naujosioms – kliūtys

Nuo pareigos rinkti tūkstančius parašų lengviau atleidžiamos jau politinėje sistemoje įsitvirtinusios partijos ir jų organizacijos. Naujoms politinėms jėgoms tokia pareiga išlieka.

Taigi, jau turintiems valstybės dotacijas, frakcijas, etatus, žinomumą ir profesionalų aparatą dalyvauti rinkimuose daroma lengviau. O naujiems politiniams judėjimams, kurie neturi nei biudžetinio finansavimo, nei savivaldybių tinklo, nei didžiosios žiniasklaidos dėmesio, paliekamas visas kliūčių ruožas.

Tai nėra lygi konkurencija. Tai mechanizmas, kuriuo politinis „kartelis“ pats sau nustato patogesnes rinkimų sąlygas.

„Man tie rinkimai dzin“

Anot prof. V. Radžvilo, vis dėlto tikroji pataisų vinis – tikras biurokratinio išradingumo šedevras – yra „suinteresuotojo asmens“ sąvoka. Ji pritaikyta rinkimuose tiesiogiai nedalyvaujantiems tretiesiems asmenims. Paprastai tariant – piliečiams, kurie patys nekandidatuoja, bet nėra abejingi rinkimų rezultatui.

Tačiau kaip apskritai gali būti „nesuinteresuotas“ rinkimų baigčiai neabejingas žmogus? Nebent jis sako: „Man tie rinkimai dzin.“

Žmogus, kuris žiūri debatus, vertina kandidatus, diskutuoja su kaimynais, socialiniame tinkle pasidalija straipsniu ar ragina balsuoti už jam priimtiną kandidatą, jau yra suinteresuotas rinkimų rezultatu.

Žinoma, V. Radžvilo teigimu, suinteresuotumas gali būti skirtingas. Viena – pasidalyti kandidato įrašu savo socialinio tinklo paskyroje ar skirti 50 eurų jo politinei reklamai.

Visai kas kita – pasitelkti televizijos kanalą, profesionalią kūrybinę komandą, rėmėjų lėšas ir išleisti didelio tiražo laikraštį, skirtą konkrečiam kandidatui „nukirsti“.

Tačiau Kodekso logika gali aprėpti abu. Suinteresuotuoju asmeniu teoriškai gali tapti ir didelę auditoriją, profesionalią medijų platformą bei šimtatūkstantinius projektus turintis visuomenininkas, pvz., A. Tapinas ir paprastas žmogus, sukūręs „Facebook“ puslapį bei skyręs šimtą eurų kelių politinių įrašų sklaidai.

Tačiau, jeigu esi suinteresuotas – registruokis. Paskirk iždininką. Tvarkyk apskaitą. Deklaruok pajamas ir išlaidas. Laikykis limitų. Pateik ataskaitas. Būk pasirengęs patikrinimams, išregistravimui, agitacijos nutraukimui ir finansinėms sankcijoms.

Iš esmės paprastas pilietis, panorėjęs viešai paremti kandidatą, turės atlikti dalį tų pačių procedūrų, kurias atlieka profesionalūs politinės kampanijos dalyviai.

Nesunku nuspėti, kokį poveikį tai turės. Didžiosios partijos samdys teisininkus ir buhalterius. Turtingos organizacijos susitvarkys dokumentus.

O paprastas žmogus dešimt kartų pagalvos, ar verta kišti galvą į biurokratinių prievolių ir galimų sankcijų kilpą.

Štai taip ir atšaldomas pilietinis aktyvumas – ne tiesioginiu draudimu, ne policijos pareigūnų apsilankymais. O grasinimu, kad tavo vieša politinė nuomonė gali būti pripažinta reguliuojama kampanija, už kurią turėsi atsiskaityti valstybei – kas bus „suinteresuotas“, spręs institucija.

Tačiau tikrasis šunelis pakastas,- sako V. Radžvilas. – Juk pirmiausia reikės nuspręsti, kas laikytinas suinteresuotuoju asmeniu, o kas – tik aktyviu piliečiu.

Profesorius sako, kad jį retai apgaunanti nuojauta šelmiškai kužda, jog praktikoje riba gali būti nubrėžta labai paprastai.

Jeigu remi teisingą, sistemai priimtiną kandidatą, esi sąmoningas pilietis, visuomenininkas, nuomonės formuotojas ar pilietinės visuomenės atstovas.

Jeigu remi neteisingą kandidatą, tampi suinteresuotuoju asmeniu ir malonėk registruotis, deklaruoti, aiškintis, įrodinėti bei atsiskaityti.

Todėl gali nutikti taip, kad didelę medijų platformą politinei kampanijai naudojantis viešas asmuo nebus laikomas suinteresuotuoju, o kelių šimtų eurų reklamą opoziciniam kandidatui užsakęs pilietis staiga atsidurs po VRK didinamuoju stiklu.

Teisės norma, kurią galima taikyti pasirinktinai, anksčiau ar vėliau taip ir bus taikoma. Nebūtina persekioti visų. Pakanka nubausti kelis, kad išsigąstų šimtai. Pakanka vienam piliečiui skirti baudą, pareikalauti buhalterinių ataskaitų ir viešai paskelbti pažeidėju, kad tūkstančiai kitų nuspręstų patylėti.

Nori išvengti rūpesčių – laiku pagalvok, kurį kandidatą remi.

Socialiniai tinklai po VRK didinamuoju stiklu

Pataisos sugriežtina politinės reklamos ir agitacijos kontrolę internete. Politinės kampanijos dalyviai bei suinteresuotieji asmenys turės iš anksto VRK deklaruoti socialinių tinklų paskyras, per kurias ketina skleisti politinę reklamą ar agitaciją. Taip pat reikės nurodyti paskyrų administratorius ir asmenis, atsakingus už reklamos apmokėjimą.

Visa tai pristatoma kaip skaidrumo priemonė. Tačiau kartu valstybė įgyja galimybę iš anksto registruoti ir kontroliuoti didelę organizuotos politinės komunikacijos skaitmeninėje erdvėje dalį.

Ką turės daryti visuomeninė organizacija, rinkimų laikotarpiu sukūrusi naują paskyrą? Kaip bus vertinamas spontaniškai susikūręs piliečių judėjimas?

Ar politine agitacija bus laikomas įrašas, kuriame kandidatas tiesiog griežtai kritikuojamas?

Ar piliečių grupė turės samdyti buhalterį vien todėl, kad surinko kelis šimtus eurų vaizdo įrašo sklaidai?

Į šiuos klausimus atsakys ne pats pilietis ir ne teismas iš anksto. Pirmiausia atsakys VRK .O pilietis tik vėliau galės ginčytis, samdyti advokatą ir bandyti įrodyti, kad jo politinė nuomonė dar nebuvo profesionali kampanija.

Didžiosios partijos prie naujosios sistemos prisitaikys. Jos turi pinigų, darbuotojų ir teisininkų. Mažos visuomeninės organizacijos bei aktyvūs piliečiai gaus dar vieną priežastį tylėti.

VRK – politinės kalbos prižiūrėtoja

VRK turi administruoti rinkimus, užtikrinti jų teisėtumą ir vienodas taisykles visiems dalyviams. Tačiau naujosios pataisos stumia ją į visai kitą vaidmenį.

VRK gauna daugiau galimybių rinkti duomenis, vertinti politinę informaciją, nustatyti politinės reklamos ribas, spręsti dėl suinteresuotųjų asmenų, kontroliuoti socialinių tinklų paskyras ir riboti stebėtojų veiklą.

Institucija, kuri turėtų būti neutrali rinkimų procedūrų prižiūrėtoja, tampa politinės kalbos, pilietinės veiklos ir viešosios diskusijos reguliuotoja. Tai jau ne rinkimų administravimas. Tai galios spręsti, kas rinkimų laikotarpiu gali kalbėti, kaip gali kalbėti ir kiek kainuojanti kalba dar laikoma pilietine nuomone, o nuo kokios sumos tampa reguliuojama kampanija, koncentracija vienose rankose.

VRK dirbtinai kuriamos kliūtys nepageidaujamiems kandidatams ir organizacijoms nėra naujiena. Prie jų priekabiauti seniai įprasta. Tačiau iki šiol ne visada buvo lengva surasti bent kiek įtikinamą dingstį. Reikėdavo išradingumo, teisinės ekvilibristikos ir pastangų formalų pažeidimą paversti rimtu kaltinimu.

Patvirtinus pataisas, dingstims atsiveria platūs vartai.

Vienpartinė sistema be vienos partijos, – teigia V. Radžvilas

Galiausiai verta pažvelgti į balsavimo dėl Rinkimų kodekso pataisų rezultatus. Šias demokratinę konkurenciją ribojančias nuostatas iš esmės palaikė beveik visos parlamentinės partijos. Daugiausia prieš balsavo „Nemuno aušros“ frakcijos atstovai.

Anot profesoriaus, būtent čia slypi svarbiausia politinė pamoka. – Valdančiosios ir opozicinėmis save vadinančios sisteminės partijos gali karštai ginčytis dėl ministrų, postų, mokesčių, komisijų pirmininkų ar viešųjų ryšių skandalų.

Tačiau kai kalbama apie taisykles, galinčias apsaugoti jų bendrą monopolį nuo naujų politinių jėgų ir nekontroliuojamų pilietinių iniciatyvų, ginčai stebuklingai nutyla. Tada atsiranda platus sutarimas.

Taigi, nebūtina oficialiai įteisinti vienos partijos. Pakanka visoms įsitvirtinusioms partijoms susitarti dėl taisyklių, kurios naujiems konkurentams neleidžia tapti lygiaverčiais politinės kovos dalyviais.

Šiuo atveju, formaliai partijų daug. Tačiau esminių politinės sistemos taisyklių klausimu jos ima veikti kaip vienas uždaras valdžios klubas. Tai ir yra vienpartinė sistema be vienos oficialios partijos.

Skirtingi pavadinimai, logotipai ir rinkimų šūkiai dar nereiškia tikros politinės konkurencijos, jeigu visi sistemos dalyviai vieningai balsuoja už įstatymus, kurie apsunkina naujų jėgų atėjimą ir piliečių savarankišką dalyvavimą politikoje.

Prezidento sprendimas bus demokratijos išbandymas

Tautos forumas ragina Respublikos Prezidentą pasinaudoti Konstitucijoje numatyta veto teise – nepasirašyti Rinkimų kodekso pataisų ir grąžinti jas Seimui pakartotinai svarstyti.

Tai nėra prašymas apginti kurią nors vieną partiją, kandidatą ar visuomeninę organizaciją. Tai prašymas apginti pačią piliečio konstitucinę teisę dalyvauti valstybės valdyme ir jos politiniame gyvenime, nebijant, kad jo nuomonę, paramą kandidatui ar kritiką valdžiai VRK savo nuožiūra pavers reguliuojama kampanija, pažeidimu ar pagrindu sankcijoms.

Prezidento sprendimas šiuo parodys, ar valstybės vadovas rinkimų laisvę laiko demokratijos pagrindu, ar tik dar viena imituojama procedūra. Ar Prezidentas gins piliečio teisę kandidatuoti, stebėti rinkimus, remti pasirinktą kandidatą ir viešai kritikuoti politinę valdžią?

Ar pritars sistemai, kurioje pilietis gali kalbėti tik tol, kol institucija nenusprendžia, kad jo kalba jau tapo agitacija, klaidinimu ar kompromitavimu?

Rinkimai gali vykti ir be tikro pasirinkimo. Balsadėžės gali būti tvarkingos, bet politinė sistema – nepermatoma. Biuleteniai gali būti skaičiuojami tiksliai, tačiau konkurencija iki balsavimo dienos gali būti taip suvaržyta, kad pats balsų skaičiavimas taps tik iš anksto nelygiomis sąlygomis surengto spektaklio finalu.

Valdoma demokratija neprasideda nuo tankų gatvėse ir užrakintų balsavimo apylinkių. Ji prasideda nuo nekaltai skambančių žodžių įstatyme, papildomos deklaracijos, naujos registracijos, didesnio užstato, platesnių institucijos įgaliojimų ir piliečiui tyliai pasiųsto perspėjimo: aktyviai dalyvauti politikoje galima, tačiau tai gali brangiai kainuoti.

Dabar žodis – Prezidentui. Jis dar gali sustabdyti šį procesą.

Arba parašu paversti jį įstatymu – čia ir dabar.

Ir tai bus demokratijos Lietuvoje pabaiga.