Prancūzijos komandos pralaimėjimas – tai šalies, kuri nebemoka pasitikėti savo vaikais, pralaimėjimas.
Hélène de Lauzun
Prancūzija nepateks į pasaulio futbolo čempionato finalą. Po pralaimėjimo Ispanijai 0:2 favorite laikytos komandos kelionė baigėsi Dalase, Prancūzijos nacionalinės šventės dieną. Kai kuriuos pažeminimus nuryti sunkiau nei kitus.
Su visa pagarba nusivylusiems Prancūzijos sirgaliams, kurie internete įnirtingai balsavo už prastą pusfinalio rungtynių įvertinimą, taip mėgindami nubausti savo čempionus, tai buvo puikios rungtynės – bent jau Ispanijos komandai. Ispanai demonstravo išties gražų, tikslų ir gerai organizuotą žaidimą, puikiai kontroliavo kamuolį tiek individualiai, tiek kaip komanda. Prancūzai, priešingai, išsiskyrė aplaidumu, padrika strategija, gremėzdiškais judesiais ir nesugebėjimu rimčiau išlaikyti kamuolio ilgiau nei tris minutes.
Tačiau esame čia ne tam, kad rašytume sporto apžvalgą – kiti tai padarys gerokai geriau už mus.
Pamoka, kurią reikėtų išmokti iš to, kas įvyko Dalaso stadiono aikštėje, yra tiek pat, o gal net labiau, socialinė ir politinė negu sportinė.
Dešimtmečius Prancūzijos futbolo rinktinė buvo formuojama siekiant ne tik sportinių rezultatų, bet ir perteikti politinę žinią apie tariamai teigiamą įvairovę bei imigracijos sėkmę.
Prancūzijos rinktinės treneriai noriai prisidėjo prie šio politinio projekto, nors sportiniu požiūriu jo sėkmė anaiptol nebuvo savaime suprantama. Didelis skirtingais žaidimo stiliais ir fizinėmis savybėmis pasižyminčių afrikietiškos kilmės žaidėjų skaičius savaime negarantuoja pergalės. Italija 2006-aisiais ir Argentina 2022-aisiais pasaulio čempionatus laimėjo su komandomis, kuriose daugumą sudarė baltaodžiai žaidėjai.
Vis dėlto Prancūzijos futbolo pergalės sekė viena po kitos – tiek nacionalinės rinktinės, tiek šalies klubų lygmeniu. Tai dar kartą parodė nesena „Paris Saint-Germain“, komandos, suformuotos pagal tą patį modelį, pergalė Čempionų lygoje.
Faktai turnyras po turnyro, regis, atkakliai pagrindė šią teoriją ir kurstė tūkstančių jaunų priemiesčių imigrantų – kilusių iš Alžyro, Dramblio Kaulo Kranto ar Kamerūno – svajones. Jie įsivaizdavo savo sportinę ateitį Prancūzijoje, kupiną astronominių atlyginimų ir televizijos šlovės, nors pačios Prancūzijos niekada nemylėjo.
Kalbėdami apie futbolą, kairieji ir žiniasklaida įprato rasizmo ir antirasizmo sąvokomis manipuliuoti taip, kaip jiems patogu ir naudinga jų ideologiniams interesams. Atkreipti dėmesį į neproporcingai didelį juodaodžių žaidėjų skaičių Prancūzijos rinktinėje laikoma rasizmo įrodymu, o pabrėžti jos etninę įvairovę – garbės reikalu.
Po vakarykščių rungtynių vienas iš nedaugelio baltaodžių Prancūzijos rinktinės žaidėjų Lucas Digne’as tapo plataus masto internetinės raganų medžioklės taikiniu. Socialiniuose tinkluose jis puolamas dėl pražangos, po kurios Ispanijos komandai buvo skirtas baudinys. Tačiau šiuo atveju niekas nesmerkia prieš baltaodžius nukreipto rasizmo tų žmonių, kurie svaido įžeidimus jo adresu.
Jau kurį laiką, nepaisant priešiškos žiniasklaidos reakcijos, girdėti ir kitokių balsų. Naujausias pavyzdys – buvusio ministro pirmininko Rajoy pareiškimas apie prancūzų žaidėjų nebuvimą Prancūzijos rinktinėje. Tam tikra prasme jis atskleidė dar prieš rungtynes patirtą, daug gilesnį pralaimėjimą – šalies, kuri nebemoka pasitikėti savo vaikais, pralaimėjimą.
Jeigu ir yra kuo pasidžiaugti, tai tuo, kad Prancūzijos rinktinės pralaimėjimas pusfinalyje Ispanijai sudavė rimtą smūgį šiam mitui.
Praėjusią naktį, priešingai nei buvo galima tikėtis pasibaigus rungtynėms, Paryžiaus gatvės atrodė beviltiškai tuščios ir tylios, neskaitant įprastų riaušininkų. Veikiausiai jie būtų elgęsi taip pat ir tuo atveju, jeigu Prancūzija būtų laimėjusi. Apie 23 valandą atidariau langą – mano skruostą paglostė tik šiltas vėjelis, primenantis dykumos vėją.
Paprastai liepos 14-osios vakarą sostinėje, kaip ir daugelyje kitų Prancūzijos miestų, griaudėja džiaugsmingi nacionalinės šventės fejerverkai. Jie nušviečia dangų mėlynais, baltais ir raudonais blyksniais bei auksinių kibirkščių lietumi. Tačiau Paryžiuje ir daugelyje kitų miestų merai vakar nusprendė fejerverkus atidėti arba visai atšaukti, kad šie netrukdytų futbolo rungtynėms.
Tai buvo itin simboliška: pirmenybė futbolo rungtynėms buvo suteikta ilgametės tradicijos ir istorinio nacionalinio susitaikymo simbolio sąskaita.
Rungtynės buvo pralaimėtos. Liko tik tuštuma ir tyla, galėjusi dar labiau sustiprinti daugelį prancūzų kamuojantį slogų jausmą, kad jie prarado viską.
Jeigu fejerverkų reginys, rengiamas 1789 metų Bastilijos šturmui ir 1790 metų Federacijos šventei (Fête de la Fédération) atminti, būtų įvykęs, jis būtų susiejęs juos su didžiąja istorijos tėkme – su tuo, kas mus pranoksta ir išlieka. Tai būtų buvęs ženklas, kad net ir sunkias kovas bei kruvinas tragedijas vieną dieną galiausiai įveikia tautos džiaugsmas.
Nors sporto varžybos visuomenės dvasiai teikia daug naudos, futbolas tokios galios neturi.
Hélène de Lauzun yra leidinio „The European Conservative“ korespondentė Paryžiuje. Ji studijavo Paryžiaus aukštojoje normalinėje mokykloje (École normale supérieure), Harvardo universitete dėstė prancūzų literatūrą ir civilizaciją, o Sorbonoje įgijo istorijos mokslų daktaro laipsnį. Ji yra knygos „Histoire de l’Autriche“ („Perrin“, 2021) autorė.
europeanconservative.com
