Habilituotas humanitarinių mokslų daktaras, kalbininkas Kazimieras Garšva prieš rugsėjo 15 d. Seime numatytą Asmens vardo ir pavardės rašymo dokumentuose įstatymo pataisų pateikimą kreipėsi į Seimo Pirmininką Juozą Oleką.
Rugsėjo 11 d. išsiųstame rašte kalbininkas ragina nepritarti siūlymui Lietuvos piliečių vardus ir pavardes oficialiuose valstybės dokumentuose leisti rašyti visais lotyniško pagrindo rašmenimis su kitų kalbų diakritiniais ženklais.
Seimo rugsėjo 15 d. darbotvarkėje 15.50–16.25 val. numatyta pateikti du Asmens vardo ir pavardės rašymo dokumentuose įstatymo pakeitimo projektus – XVP-158 ir XVP-540. Abiem siūloma gerokai išplėsti nelietuviškų rašmenų vartojimą Lietuvos oficialiuose dokumentuose.
Apie šių pataisų turinį, jų kalbinį ir politinį kontekstą Alkas.lt išsamiai rašė rugsėjo 12 d.
Kiek iš tikrųjų būtų leidžiama rašmenų?
K. Garšva pirmiausia atkreipia dėmesį į projekto XVP-540 nuostatą, pagal kurią ne lietuvių tautybės Lietuvos piliečio prašymu jo ir jo vaikų vardai bei pavardės galėtų būti rašomi lotyniško pagrindo rašmenimis.
Pasak kalbininko, projekte nepateikiamas baigtinis tokių rašmenų sąrašas ir nenurodoma, kaip jie turėtų būti tariami.
K. Garšvos vertinimu, tokių rašmenų gali būti apie 150 ar net daugiau kaip 200. Neapibrėžus jų sąrašo, anot jo, neišvengiamai kiltų neaiškumų valstybės dokumentuose, registruose ir kasdienėje vartosenoje.
Kalbininkas primena, kad ir pati lietuvių kalbos rašto istorija nėra sustingusi: įvairiais laikotarpiais vartota nemažai kitokių raidžių formų bei jų junginių. Todėl, jo manymu, negalima tiesiog paskelbti, kad dokumentuose leidžiami visi lotyniško pagrindo rašmenys, nepasakius, kokie konkrečiai jie yra ir kaip turi būti vartojami.
Remiasi ir Lietuvių kalbos instituto išvadomis
Savo rašte K. Garšva primena Lietuvių kalbos instituto Mokslo tarybos 2024 m. vasario 20 d. ir 2026 m. gegužės 7 d. išvadas.
Jose buvo įspėta, kad svetimų rašybos sistemų perkėlimas į Lietuvos piliečių dokumentus gali destabilizuoti lietuvių kalbos rašybos, tarties ir kirčiavimo normas bei keisti tradicinį Lietuvos vardyną.
LKI Mokslo taryba šių metų gegužę Teisingumo ministerijos siūlymui nepritarė ir pabrėžė, kad valstybinė kalba turi išlikti stabili svarbiausiose valstybės gyvenimo srityse.
Tai viena pagrindinių K. Garšvos kreipimosi atramų: asmenvardžių rašyba, jo nuomone, nėra vien privataus pasirinkimo dalykas, kai kalbama apie oficialų Lietuvos Respublikos dokumentą.
Siūlo pagrindiniame įraše palikti lietuvišką formą
K. Garšva Seimo Pirmininkui pateikė ir savo siūlymą, kaip asmenvardžių rašybą būtų galima reglamentuoti.
Jo nuomone, Lietuvos Respublikos piliečių vardai ir pavardės pagrindiniame dokumento įraše turėtų būti rašomi pagal jų skambesį ir valstybinės lietuvių kalbos dėsnius.
Jeigu Lietuvos pilietis vardą ar pavardę įgijo gyvendamas užsienio valstybėje ir ten jie įrašyti kita kalba, K. Garšva siūlo pagrindiniame Lietuvos dokumento įraše asmenvardį pateikti lietuviškai, o papildomame – užsienio kalba.
Taip, jo manymu, būtų galima išsaugoti ir asmens ryšį su užsienyje įgyta pavardės forma, ir Lietuvos oficialiosios rašybos nuoseklumą.
Prieštarauja pavardžių atkūrimui pagal okupacinių laikotarpių dokumentus
Kalbininkas nepritaria ir siūlymui dabartinių Lietuvos piliečių asmenvardžius atkurti pagal jų tėvų, senelių, prosenelių ar kitų protėvių dokumentus, jeigu šie buvo išduoti kitų valstybių valdžios laikais.
K. Garšvos nuomone, Lietuvą valdžiusių ar okupavusių valstybių dokumentams galėtų būti suteikiama tik pagalbinė reikšmė.
Ypač jautriai jis vertina 1920–1939 m. Lenkijos okupuotame Vilniaus krašte išduotus dokumentus. Rašte primenama, kad tuo metu vietos gyventojų asmenvardžiai buvo rašomi lenkiškomis formomis ir lenkų kalbos rašmenimis.
Todėl, K. Garšvos nuomone, tokių dokumentų negalima automatiškai laikyti neginčijamu šiandieninės „originalios“ pavardės įrodymu.
Kas iš tikrųjų yra „originali“ pavardė?
K. Garšva abejoja ir pačia projektų rengėjų vartojama „originalios vardo ir pavardės formos“ sąvoka.
Per šimtmečius pavardės kito, buvo užrašomos skirtingomis kalbomis, prisitaikydavo prie vietos tarties, administracinės kalbos ir raštvedybos taisyklių.
Todėl, kalbininko vertinimu, nėra taip paprasta vieną istoriniame dokumente rastą pavardės formą paskelbti vienintele autentiška.
Jis atkreipia dėmesį ir į labai praktišką dalyką: dalies kitų kalbų rašmenimis užrašytų pavardžių dauguma Lietuvos gyventojų nemokėtų taisyklingai perskaityti ar ištarti.
Tad, K. Garšvos manymu, pataisos ne tiek išspręstų lygiateisiškumo klausimą, kiek sukurtų naujų kalbinių nesklandumų.
Vienas ilgiausiai vardyną tyrinėjančių Lietuvos kalbininkų
K. Garšvos nuomonė šiuo klausimu svarbi ir dėl jo mokslinės patirties.
Jis – ilgametis Lietuvių kalbos instituto mokslininkas, habilituotas humanitarinių mokslų daktaras, vienas „Dabartinės lietuvių kalbos gramatikos“ bendraautorių.
Didelę savo mokslinės veiklos dalį K. Garšva skyrė lietuvių kalbos paribio šnektoms, asmenvardžiams ir vietovardžiams. Jis tyrinėjo Rytų Lietuvos, Latvijos, Gudijos ir Lenkijos Seinų krašto lietuvių kalbą.
2008–2015 m. K. Garšva vadovavo Lietuvių kalbos instituto Vardyno skyriui.
2024 m. Lietuvių kalbos institutas išleido jo mokslo studiją „Rytų Lietuvos vardynas ir jo rašyba“, kurioje nagrinėjami Rytų Lietuvos asmenvardžiai ir vietovardžiai, jų istorinė raida bei oficialios rašybos klausimai.
K. Garšva taip pat yra vienas „Vilnijos“ draugijos kūrėjų ir ilgametis jos vadovas, bei vienas iš asociacijos „Talka kalbai ir Tautai” įkūrėjų ir jos tarybos narys. 2016 m. už nuopelnus Lietuvai jis apdovanotas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Karininko kryžiumi.
Sprendimas – jau antradienį
Rugsėjo 15 d. Seimui vienu metu numatyta pateikti du projektus, siūlančius tą pačią kryptį – asmenvardžius Lietuvos oficialiuose dokumentuose leisti rašyti visais lotyniško pagrindo rašmenimis su diakritiniais ženklais, tai yra ne valstybine kalba.
Projektų rengėjai tai grindžia piliečių lygiateisiškumu ir galimybe oficialiai vartoti vadinamąją originalią vardo ir pavardės formą.
K. Garšvos kreipimasis prieš pat Seimo posėdį primena kitą šio klausimo pusę: Lietuvos Respublikos piliečio vardas ir pavardė pase ar kitame oficialiame dokumente yra ne vien asmens tapatybės ženklas – tai ir oficialus Lietuvos valstybės įrašas.
Todėl antradienį Seimui teks apsispręsti ne vien dėl kelių papildomų raidžių. Bus sprendžiama, ar Lietuvos oficialiojoje raštvedyboje ir toliau galios viena valstybinės kalbos rašybos sistema, ar joje bus atvertas kelias ir kitų kalbų rašybos taisyklėms.
Kraupu stebėti, kaip nenumaldomai naikinama Lietuva, visos sisteminės partijos lenktyniauja viena su kita, kuri bus pirma, tai darydama. Visų jų tikslas vienas – atitikti galingųjų partnerių norus ir lūkesčius ir likti prie LOVIO, o ta valstybė, tauta, kalba, šeima – buvus nebuvus.