Štai ir pabaiga. Visas rašinių ciklas apie marksizmo raidą iš viso sulaukė virš 562 000 peržiūrų. Vienas straipsnis vidutiniškai – apie 21 000 peržiūrų. Kai kurie rašiniai buvo populiaresni už kitus. Populiarumo rekordininkė – V dalis „Sekso, narkotikų ir rokenrolo revoliucija“ – 78 505 peržiūros. Ne ką mažiau – 58 734 peržiūrų sulaukė XI dalis „Tuštumos estetika: „progresyvus“ menas grožį iškeitė į bjaurastį“. Trečioje vietoje XXIII dalis „Revoliucijos tikslas – mankurtas, žmogus be kilmės ir be atminties“ – 47 685 peržiūra.
Smagu, kad skaitote ir komentuojate. Ačiū visiems. Rašinių ciklas ir toliau lieka pasiekiamas mano sienoje su rubrika #KULTŪRINIS_MARKSIZMAS
Karlo Markso pasaulio aiškinimo schema niekur nedingo
Šį ciklą pradėjau nuo Karlo Markso. Nuo žmogaus, kuris XIX amžiaus Europai pasiūlė primityvią, bet kartu ir nepaprastai galingą pasaulio aiškinimo schemą: visuomenę sudaro vien tik „engėjai“ ir „engiamieji“, istoriją kuria tik jų konfliktas, o teisingas pasaulis atsiras tada, kai sena tvarka bus sugriauta iš pagrindų ir jos vietoje pastatyta nauja.
Praėjo daugiau kaip pusantro šimtmečio, žlugo komunistinė Sovietų Sąjunga, proletariato diktatūra Vakaruose netapo tikrove, tačiau pati schema niekur nedingo. Ji tik išmoko keisti vardus ir pavidalus: nuo Markso iki Lenino, nuo Gramsci iki Frankfurto mokyklos, nuo paprastojo ekonominio komunizmo iki šeimos ardymo per seksualinę revoliuciją, narkotikų kulto ir tiesos sąvoką sugriovusio postmodernizmo, nuo universitetų iki korporacijų, nuo klasių kovos iki rasės, lyties, seksualinės tapatybės, kolonializmo, klimato ir nesibaigiančių vis naujų „sistemos aukų“ grupių.
Proletariatas pasitraukė iš kovos scenos, tačiau jo vieta tuščia neliko. Keitėsi „engiamasis“, keitėsi „engėjas“, keitėsi terminai, vėliavos ir šūkiai. Kapitalistą pakeitė „engėjas“ vyras, baltasis, heteroseksualas, krikščionis, europietis, šeima, tauta, Vakarų kultūra ir galiausiai net pats žmogus, paskelbtas didžiausiu visos planetos engėju. Revoliucija iš fabriko persikėlė į universitetą, mokyklą, muziejų, žiniasklaidą, įmonės personalo skyrių, teismą ir korporacijos valdybą. Ekonominį konfliktą pakeitė kultūrinis, tačiau „klasių kovos“ formulė liko ta pati.
Buvo pakeistas moralinis Vakarų žodynas. Tradicija paversta atgyvena. Rasinė ar lytinė tapatybė – žmogaus moralinės vertės matu. Šeima – priespaudos įrankiu. Biologinis faktas – dirbtiniu socialiniu konstruktu. Žmogaus vertinimas pagal nuopelnus – diskriminacijos išraiška. Vakarų istorija vis dažniau buvo pasakojama ne kaip didžiulė žmogaus kūrybos, atradimų ir pasiekimų drama, o kaip ilgas kaltinamasis aktas.
Šimtmečiais kurtos civilizacijos vertė
Čia ir slypi viena svarbiausių viso ciklo išvadų. Civilizacija gali atlaikyti išorės priešą. Daug sunkiau jai išlikti tada, kai jos pačios elitas nustoja tikėti jos verte. Civilizacija gyvena tol, kol jos žmonės žino, ką paveldėjo, supranta to paveldo vertę ir yra pasirengę jį pagausinti ir perduoti savo vaikams. Kai ši grandinė nutrūksta, prasideda irimas. Miestai dar gali būti turtingi, universitetų vardai garsūs, tačiau jeigu žmonės nebemato prasmės ginti savo istorijos, savo kultūrinės tvarkos ir savo vaikų ateities, išorinis blizgesys ilgainiui tampa tik tuščiu kiautu.
Vakarams yra ką ginti. Jie sukūrė teisės viršenybę, konstitucinę valdžią, nepriklausomą teismą, modernų mokslą, privačios nuosavybės apsaugą, sąžinės ir žodžio laisvę, politinę sistemą, leidžiančią pakeisti valdžią be perversmo ir kraujo praliejimo, bei ekonomiką, kuri milijonams žmonių suteikė gyvenimo lygį, apie kurį ankstesnės kartos negalėjo nė svajoti. Tai nėra atsitiktinumas. Tai šimtmečiais kurtos civilizacijos institucijos.
Jų vertę rodo rezultatas. Ten, kur veikia nepriklausomas teismas, pilietis gali stoti prieš valstybę ir laimėti. Ten, kur saugoma nuosavybė, žmogus gali kurti, taupyti, investuoti ir perduoti savo darbo vaisius vaikams. Ten, kur ginama sąžinės laisvė, tikėjimas nėra valdžios nurodymas. Ten, kur mokslinis metodas turi pirmenybę prieš dogmą, netikrą autoritetą gali paneigti faktas. Ten, kur valdžią riboja teisė, žmogus nėra klano vadeivos, partijos ar ajatolos nuosavybė.
Civilizacija turi mokėti save vertinti. Be vertinimo nėra ir ryžto saugoti ir ginti.
Susigrąžinti institucijų paskirtį
Ideologinės sistemos nėra amžinos. Kai žmogus nustoja teisintis, nusimeta dirbtinės kaltės naštą ir pradeda klausti, kas yra tiesa, kas veikia, kas duoda rezultatą, kiek tai kainuoja ir kokios bus pasekmės, ideologijos galia pradeda trūkinėti. Faktas vėl tampa faktu. Biologija – biologija. Siena – siena. Nusikaltimas – nusikaltimu. Gebėjimas – gebėjimu. Tada prasideda Rekonkista.
Jos esmė nėra nostalgija ir mėginimas mechaniniu būdu grąžinti praeitį. Jos esmė – susigrąžinti institucijų paskirtį. Mokykla turi mokyti, o ne keisti vaikams lytį. Universitetas turi ne skelbti „socialinį teisingumą“, o ieškoti tiesos ir iš gabių studentų rengti kompetentingus specialistus. Muziejus turi saugoti tautos atmintį, o ne ją niekinti ir rašyti gėdos naratyvą. Kariuomenė turi ne didinti „įvairovę“ ir „įtrauktį“, o realiai ruoštis ginti valstybę, kad, prireikus, laimėtų karą. Siena turi būti saugoma be išlygų, ir ne – visi netilps. Valstybės tarnautojas turi vykdyti rinkėjų valią, o ne naudoti savo administracinę galią visuomenei perauklėti pagal aktyvistų užgaidas.
Lygiai taip pat būtina šeima, tauta ir istorinė atmintis. Žmogui reikia ryšių, kurių jis pats nesusikūrė: šeimos, kalbos, kultūros, istorijos ir politinių namų. Šeimoje jis pirmą kartą sužino, kad pasaulis neprasideda nuo jo norų. Tautoje supranta, kad priklauso istorijai, prasidėjusiai iki jo ir nesibaigsiančiai kartu su juo. Nuosavybė, profesija, šeima, vietos bendruomenė ir pareiga valstybei suteikia žmogui šaknis ir gyvenimo prasmę.
Atmintis yra politinė jėga
Todėl atmintis yra politinė jėga. Žmogų, kuris nebežino, kas jis ir iš kur atėjo, lengva įtikinti, kad jam nėra ko ginti. Čingizo Aitmatovo romano mankurtas neteko savo vardo, kilmės, motinos ir atminties, todėl tapo svetimos valios įrankiu ir galiausiai naujojo šeimininko paliepimu nužudė savo motiną. Civilizacijai gresia tas pats, kai jos vaikai mokomi savo praeitį matyti tik kaip gėdos katalogą, savo tautą – kaip problemą, o paveldėtą kultūrą – kaip naštą. Žmogus, kuris nieko vertingo neturi, už nieką ir nekovoja.
Kiekviena karta civilizaciją gauna tik laikinai. Ji paveldi daugiau, negu pati sukūrė, ir vieną dieną turi perduoti savo vaikams daugiau, negu gavo. Šioje paprastoje apskaitoje slypi istorinės atsakomybės matas. Ar paliksime vaikams stipresnę valstybę, geresnę mokyklą, veikiančią teisę, saugesnes gatves, tvirtą šeimą, gyvą kultūrą ir pasitikėjimą savimi? Ar paliksime tik griūvančias institucijas, kurios moko gėdytis paveldėto pasaulio ir pačios nebežino, kodėl išvis dar egzistuoja?
Istorijos taisyklė paprasta: civilizacija išlieka tada, kai žino savo vertę ir už ją kovoja.
