Edvardas Čiuldė. Pažangizmo sampratos variacijos po istorijos pabaigos

Kaip jau ne kartą turėjau progą pastebėti, vadinamieji pažangiečiai arba progresyvistai šiandien paprastai nurodo dvi svarbiausias visuomenės pažangos kryptis, t. y. visuomenės pažangą jie, viena vertus, supranta kaip pasistūmėjimą į priekį kovoje už homoseksualių žmonių teises, o, kita vertus, kaip kovos laimėjimus, siekiant išnaikinti antisemitizmo apraiškas visuomenėje.

Neatsitiktinis dalykas yra ir tai, kad dėl savo tikslų įgyvendinimo vadinamieji pažangistai ragina griebtis teroro, primesti visuomenei pažangos idealus prievarta, kovoti už demokratiją (?) nedemokratinėmis priemonėmis. Kaip atrodo bent man, toks prievartinio pažangos kelio pasirinkimas nėra atsitiktinis nukrypimas nuo pasirinkto maršruto, o yra doktrinos loginės sekos būtinoji išvada ir politinė praktika, kai pažanga vadinami visuomenės raidos orientyrai nebūtinai atitinka daugumos žmonių interesus.

Kas be ko, tai, ką dabar kol kas pasakiau kaip įžangos žodį, yra daugmaž visiems žinomi dalykai ar net kažkas panašaus į žinomiausių banalybių inventorizavimą. Tačiau neįtikėtinas dalykas, jeigu norite, dėl savo neįtikėtinumo įgyjantis net dramatiškai komišką pobūdį, yra tai, kad dar net nebuvo pabandyta atsakyti į klausimą – kodėl būtent pasaulinė žydų populiacija yra taip intymiai susiejama su pažangos likimu, nepaisant to, kad ji po išėjimo iš Egipto jau negali būti laikoma tokia žmonijos atskira dalis, kuriai reikėtų padėti išsilaisvinti, kaip, tarkime, anksčiau buvo traktuojamas proletariatas, nors žydo Karlo Markso ištara „Visų šalių proletarai, vienykitės!“ galbūt ir nėra tokia vienareikšmė, kaip esame linkę manyti.

Atsakymas iš pradžių gali būti visiškai tautologinis, jeigu tvirtintume, kad pažangiais žmonėmis žydai yra pagal savo prigimtį, ką, tarkime, iliustruoja ir tokia tarsi atsitiktinė detalė, jog svarbiausiu masonų ložių simboliu tapo skriestuvas kaip savotiška alternatyva kryžiui. Tačiau negatyviu požiūriu tai yra labai turininga pažangos samprata, ne ji kaip pažangos kriterijų numato senosios visuomenės su krikščionių Bažnyčia priešakyje sunaikinimo artefaktus, o nuo savęs dar pridurčiau – ir aukštosios Vakarų filosofijos idealų dekonstravimo, kai kategorinis imperatyvas kaip proto turiningumo matas yra pakeičiamas gudraujančio proto paliepimais. uždavinio įgyvendinimo sėkmę. Toks racionalumo tipo pasikeitimas galimai lėmė ir tai, kad žydai tapo kapitalizmo kaip socialinės, ekonominės ir moralinės santvarkos išradėjais, tikraisiais kapitalizmo tėvais…

Kitas neatsakytas klausimas, kas gali būti bendro tarp žydų kaip pasaulinio kapitalizmo valdytojų ir homoseksualų, kuriems dažnai yra primetamas visuomenės parijų vaidmuo, bendruomenės? Kaip atrodo bent man, homoseksualai yra pažangizmo su žydišku pamušalu patrankų mėsa, jiems yra skirta savo kūnais nutiesti takus per „daugumos visuomenės“ minų laukus.

Pereinant iškart prie esmės, būtų galima pasakyti, kad tokia su žydiško mentaliteto ypatybėmis teisėtai ar neteisėtai susieta progreso samprata yra smarkiai mutavusi arba, dar tiksliau tariant, degeneravusi, jeigu palyginti su ta organine progreso samprata, kuri buvo grindžiama istorinio laiko vizija ir tokiu būdu iš tikrųjų lėmė kultūros pažangą bei jos supratimą.

Trumpai tariant, progreso samprata neatskiriamai yra susijusi su vienokia ar kitokia laiko samprata kaip idealo gyvendinimo sampratos ritmika. Taigi, visuomenės pokyčių sekos supratimas didžiąją dalimi priklauso nuo to, kaip yra konceptualizuojamas išpažįstamas laikas? Todėl neišvengiamai kyla klausimas – kokios laiko sampratos vėjus į savo bures yra linkę pasikinkyti mūsų dienų progresyvistai arba, tiksliau tariant, taip besivadinantys propagandistai, naujosios konjunktūros kulto išpažintojai? Kaip atrodo, siekiant atsakyti į šiuos klausimus, pravartu būtų bent prabėgomis apžvelgti laikinės idealo struktūros principinius momentus istorijos bėgyje.

Kas čia visų pirma krenta į akis?

Platono dialoge „Valstybe“ idealios valstybės samprata yra išauginama aplink Sokratą susibūrusių žmonių diskusijose, kuriose siekiama atsakyti į klausimą – kokia turėtų būti atitinkanti žmogaus prigimtį ir bendruosius pasaulio sąrangos principus valstybė? Platono čia pateiktas ir Sokrato kaip pagrindinio tokios filosofinės dramos personažo lūpomis išsakytas idealios valstybės projektas neturi nieko bendro su antikai žinomais politinio gyvenimo pavyzdžiais, paties Platono žodžiais tariant, yra galbūt tik danguje randamas pavyzdys. Tačiau niekas neįlipo į dangų, ar ne, kol vyko diskusija? Kaip jau buvo užsiminta kiek anksčiau, toks pavyzdys išauga iš Sokrato išmintingai vairuojamo žmonių pokalbio, kurio tikslas – atsakyti į svarbiausius žmogaus būties dramos klausimus, o savo galima vizualizacija, – pabandykime įsižiūrėti, – Platono ideali valstybė primena M. K. Čiurlionio „Karalių pasakos“ karalių rūpestinguose delnuose apglėbtą brangenybę, nepaisant to, kad pirmuoju atveju kalbama apie miestą-valstybę, o antruoju vaizduojamas lietuviškas kaimas, iškeltas į mito lygį.

Platonas savo idealios valstybės projekte pabandė susieti žmogaus idėją su viso kosmoso idėja, pateikdamas kažką panašaus į visuminės kosmologinės konstrukcijos žmogus – valstybė – kosmosas projektą. Tačiau tas pats Platonas pastebi, kad čia randamas idealios valstybės aprašas yra realiai neįgyvendinamas pageidavimas. Iš tiesų, Platonas, ne kartą kėlęs teisingumo lūkesčius išpildantį visuomenės pertvarkymo uždavinį, tuo pačiu papuola į neišsprendžiamo paradokso spąstus dėl tos paprasčiausios aplinkybės, jog antikos kultūra neturi istorinės perspektyvos vizijų, taigi ir galimybės įsivaizduoti visuomenės pertvarkos idealo įgyvendinimo galimybės istorinės realybės skalėje, numatančioje visų pirma ateities atvirumą kaip pažadėtąją žemę tokiam idealui įgyvendinti. Kaip pastebi garsusis antikos mąstytojas, ideali valstybė gyvuoja vien tik mūsų kalbose, nes niekur pasaulyje jos nėra, pridurdamas, kad tokia valstybė galėjo egzistuoti nebent tais mitologiniais laikais, kai dar nebuvo Heraklio stulpų. Savo ruožtu vienas iš viduramžių filosofijos pradininkų, krikščionių mąstytojas Šv. Augustinas, daug kur sekęs Platono pavyzdžiu, vis dėlto skirtingai nei pastarasis įkvėptai prabyla apie istorinį progresą, leidžiantį gyvendinti (tuo Augustinas šventai tiki) jo puoselėjamą idealą jau šio gyvenimo pervartose, nepaisant kasdienybės inertiškumo.

Visuomenės kitimo istorinis apmąstymas yra visiškai nežinoma antikai visuomenė apmąstymo perspektyva. Gi visuomenės pokyčius antika įsivaizdavo remdamasi cikline laiko samprata, susiformavusia stebint dangaus kūnų judėjimą, todėl visuomenės kitimas čia buvo suprantamas kaip toks vyksmas ratu, kuris nuolat kartoja savo jau buvusias būsenas ir kurio ritmikoje neįmanomas joks naujumas.

Kaip jau buvo užsiminta, istorijos idėja Vakarų mąstysenoje pirmą kartą, drauge nubrėžiant lemtingą pavyzdį, iškyla istorijos teologijos pavidalu krikščionių mąstysenoje dar viduramžių istorinės epochos priešaušryje, o tiksliau tariant, iškilaus krikščionių mąstytojo Šv. Augustino darbuose. Krinta į akis, jog šios idėjos kristalizaciją didžiąja dalimi sąlygojo tai, jog krikščionių religija ypač radikaliai atskyrė anapusinę amžiną būtį, suprantamą kaip transcendentinis (lot. transcendens – peržengiantis, išeinantis už ribų) Dievas, ir laike išsibarsčiusio pasaulio sferas. Vardan palyginimo prisiminkime, kad laikas antikoje dažniausiai buvo aiškinamas per panašumą su amžinybe, antikoje dominavo Platono apibrėžtis, jog laikas yra kintantis amžinybės pavidalas. Tuo metu Šv. Augustinas amžinybei ir laikui suteikia visiškai priešingas reikšmes, pažymėdamas, jog laikas, priešingai nei amžinybė, yra sukurtas kartu su laikinu pasauliu, t. y. turi pradžią ir pabaigą, yra ribotas. Taip formuojasi linijinė laiko samprata, įgalinanti visuomenės kitimo istorinį, pagrįstą progreso lūkesčiais, supratimą, leidžianti, be visa ko kito, unikalizuoti įvykius praeities, dabarties, ateities vaizdinių kontekste.

Taigi tiktai išmontuojant antikinį laiko ratą yra atrandama istorijos problema. Tokio išmontavimo pagrindu tapo transcendencijos idėja, įgalinusi atplėšti vieną nuo kitos „įsimagnetinusias“ amžinybės ir laiko „puses“.

Jeigu taupant laiką būtų leista neaprėpiamą minties įvairovę įsprausti į patogiai užrašomą formulę, būtų galima pasakyti, kad andai teologinio išmontavimo priemonėmis apčiuopta istorinio progreso samprata amžių eigoje įgijo istorijos teleologijos pavidalą. Nepaisant visų sąlygiškumų, tokia formulė, be visa ko kito, leidžia pastebėti, kad mūsų laikų progresyvistų išsakomi pažangos orientyrai iš esmės prasilenkia su Vakarų kultūroje puoselėtomis progreso sampratomis jau vien dėl to, kad mūsų dienomis forsuojama pažangeivizmo ideologija jau neturi istorinio laiko sampratos, įpareigoja grįžti į praeitį, apeinant aukštąją antikos filosofiją ir krikščionybės laikus, nes yra užstrigusi selektyvaus pakartojimo ciklinėje, jeigu norite, mažojo rato laiko sampratoje be ateities vizijos.

Dar kitaip tariant, „išrinktoji tauta“ negali turėti istorijos, nes jai yra skirtas tik amžinas sėkmės arba, paradoksaliu požiūriu, nesėkmės pakartojimas, ji negali tapti jokia kitokia nei yra pasirinkta pradžioje.

Istorinė laiko samprata gali būti reanimuojami tik ten, kur išlieka bent pagarba kultūrinei krikščionybės atminčiai, kitokiu atveju galiausiai palieka tik tuščias pasaulinių pokyčių laikas, reikalingas, vieno istoriosofo žodžiais tariant, nebent tik falšui išryškinti.

Kad ir kaip žiūrėtume, žydai yra eschatologinė tauta, nepripažįstanti jokio istorijos neivariantiškumo. Tokiam požiūriui savotiškai pritaria postkatastrofistais besivadinantys žmonės, kurie tvirtina, kad po Holokausto katastrofos istorijos kaip tokios nebelieka. Kaip atrodo bent man, vadinamojo antisemitizmo įveikimo problema savo ruožtu yra uždaro rato problema, kai kovos prieš antisemitizmą lozungų laužo užkūrimas dažnai tik paskatina antisemitizmo paūmėjimus. Taip atsitinka tikriausiai dėl to, kad šventą kovą prieš pasitaikančias antisemitizmo apraiškas dažniausiai siekiama laimėti iš jėgos pozicijų, nevengiant net tokių nešvarių priemonių kaip nedoras gudravimas, moralinis papirkinėjimas, konjunktūros užkrato padauginimas, kitų tautų niekinimas.

Kita vertus, nesmagiu sugrįžimu į praeitį tikriausiai reikėtų laikyti ir tą politinį sprendimą, kai šiandien homoseksualizmo propagandai iš naujo yra atveriamos bendrojo lavinimo mokyklos durys, šitaip tarsi bandant pakartoti tą precedentą, jog senovės Graikijoje mokyklinio amžiaus berniukų seksualinis išnaudojimas buvo tampriausiu pavidalu siejamas su jų būsimos politinės karjeros perspektyvomis…