Prof. dr. Vytautas Radžvilas. „Alternatyva Vokietijai“ – jokia dešinioji partija ir apie lietuviškąjį parazitinį „dešinizmą““

Keista skaityti ar girdėti paniškus ir net isteriškus riksmus, esą rinkimai Saksonijoje-Anhalte – šokas, žemės drebėjimas, Europos ar net pasaulio pabaiga. Juk buvo akivaizdu, kad tokia ES ,,integracija“, kokia ji yra dabar, tiesiog neišvengiamai pažadins Europos tautų savisaugos jausmą ir sukels dar vieną nacionalinio atgimimo ir savigynos sąjūdžių bangą. Kodėl šitaip turėjo įvykti ir kur tai veda – plačiau aptarsime kita proga.

Būtinybė aiškiai matyti politinę tikrovę

Norint keisti pasaulį ir savo tautos bei valstybės likimą geresne linkme, pirmiausia būtina teisingai orientuotis politinėje tikrovėje. O tai reiškia – privalu ją įvardyti kuo tikslesniais žodžiais. Bet tam reikia sutraukyti savąjį mąstymą sukaustančias globalizmo ideologijos grandines. Kitaip sakant – išsilaisvinti iš įpročio matyti politinę tikrovę per tos ją iškraipančios ideologijos akinius.

Pirmas žingsnis vaduojantis – atsikratyti pagrindinės ir pavojingiausios mąstymo klišės.

Taigi, pradžiai pamirškime nuvalkiotą ir absurdišką banalybę ir pasakykime: „Alternatyva Vokietijai“ (AfD) nėra jokia dešinioji ar juo labiau „kraštutinė dešinioji“ partija. Toks apibūdinimas tėra jai globalistinės propagandos sumaniai priklijuota ir, reikia pripažinti, tvirtai prilipusi klaidinanti etiketė. Skirta vienam tikslui – bauginti ir atgrasyti žmones neremti šio politinio sąjūdžio.

AfD negali būti „dešinioji“ politinė jėga dėl paprasčiausios priežasties. Giliausias jos atsiradimo pagrindas ir pagrindinė varomoji jėga yra akivaizdūs – vokiečiai nori išlikti kaip tauta. O troškimas išlikti nėra nei „dešinysis“, nei „kairysis“ – jis yra virš ir anapus šių paviršutiniškų klasifikacijų, pasidalijimų ir takoskyrų.

Visoje ES veikiančios tariamai „radikalios dešiniosios“ partijos tėra į teisiškai privalomą (kad galėtų legaliai veikti ir ypač dalyvauti rinkimuose) organizacinę partijų formą įsprausti nacionalinio atgimimo ir savigynos sąjūdžiai, iš esmės nesiskiriantys nuo kadaise buvusio Lietuvos Sąjūdžio. Tokių „partijų“ tikrąją prigimtį ir paskirtį tiksliau atspindi apibūdinimas „populistinės“ – juo pasakoma bent jau tiek, kad tai yra iš apačios kylanti „liaudies“, o iš tikrųjų tautų stichinio pasipriešinimo ir saviorganizacijos forma.

Tokios „partijos“ yra sąjūdinės ta prasme, kad jos randasi tada, kai įprastiniai žmonių politinio poveikio valdžiai būdai ir įrankiai darosi neveiksmingi ir „liaudis“ būna tiesiog priversta vadovautis principu „skęstančiųjų gelbėjimas – jų pačių reikalas“. Gelbėtis patiems kai valdžiai, politikams, partijoms esi nereikalingas, neįdomus ar net trukdai – būtent čia glūdi bet kurios sąjūdinės organizacijos gelminės ištakos ir tikrasis veikimo savitumas.

AfD sėkmės laidas

Kaip rodo didėjanti AfD sėkmė, tautos noras išlikti gali paversti tokio tipo politinį sąjūdį masiniu ir potencialiai nesustabdomu. Todėl nėra keista, kad Lietuvos „kairieji“ po dar vienų AfD sėkmingų rinkimų lieja įtūžį.

Tačiau kur kas svarbesnės ir tikrą nerimą kelia nuotaikos Lietuvos „patriotiškų dešiniųjų“ stovykloje.

Aiškėja, kad besidžiaugiantys AfD ir kitų sąjūdinių politinių jėgų stiprėjimu ir pergalėmis įvairiose ES šalyse Lietuvos „dešinieji“ toliau atkakliai nenori matyti, kaip veikia šios jėgos, o ypač „nepastebi“ tikrosios dažnėjančių jų pergalių kainos. O juk AfD nuolatos balansuoja prie uždraudimo ribos.

Jos nariai ir ypač aktyvistai yra ne tik persekiojami ir terorizuojami įvairiais „švelnaus“ poveikio būdais, bet dažnai nukenčia nuo brutalaus fizinio smurto. Ne vienas organizacijos aktyvistas buvo sunkiai sužalotas vadinamosios Antifa smogikų, yra ir nužudytų.

AfD frakcija Bundestage – išties didelė. Šios jėgos atstovų taip pat gausėja visų Vokietijos žemių parlamentuose. Bet primenant šiuos nuolatos augančius skaičius vis dėlto vengiama užsiminti ir juo labiau pabrėžti, jog būdami formaliai išrinkti, šie sistemos atstumtieji ir ujamieji, visaip persekiojami žmonės, ten pateko per sunkią ir pavojingą kovą dėl savo tautos išlikimo.

Dar svarbiau, kad smarkiai rizikuodami asmeniškai, jie savo drąsa ir ryžtu įkvepia kovoti ir patraukia vis daugiau piliečių.

Šito „sniego kamuolio“ efekto įrodymas – AfD rengiamos ir vadovaujamos įspūdingos protesto prieš Vokietijos naikinimą akcijos – masinės demonstracijos ir daugiatūkstantiniai mitingai.

Jų dalyviai puikiai supranta, kad yra stebimi ir neišvengiamai atsidurs „dešiniųjų ekstremistų“ sąrašuose. Bet nebijančių daugėja, nes visuomenės ir politikų sinergija yra skiriamasis sąjūdinio politinio veikimo bruožas.

Politikai veikia ne kaip kabinetiniai funkcionieriai, o tampa kovos vedliais, savo uždegančiu pavyzdžiu keliančiais tautas mūšin už savo žemę ir laisvę.

Tokia kova iš esmės skiriasi nuo įprastinės konkurencijos nusistovėjusioje politinėje rinkoje, kai partijos faktiškai perka ir vilioja rinkėjus, žarstomais pažadais siekdamos jiems įtikti ir šitaip nusipirkti jų palankumą ir balsus.

Reakcijos Lietuvoje

Todėl AfD pasirinktas kovos kelias ir rinkimų Saksonijos-Anhalto žemėje rezultatai kaip niekada išryškino tuos rezultatus komentuojančių ir jais besidžiaugiančių Lietuvos „dešiniųjų“ apgailėtiną būklę.

Maža pasakyti, kad šalies Seime nėra nei vieno politiko ir partijos, kurie pajudintų nors pirštą ar juo labiau, rizikuodami asmeniniu saugumu ir gerove, grumtųsi dėl tautos ir valstybės išlikimo.

Tačiau AfD laimėjimų fone kelia graudulį ir neviltį ne tik „dešiniųjų“ politinis bejėgiškumas. Aiškėja, kad iš šalies komentuojantys kitų valstybių nacionalinių jėgų kovas ir pergales Lietuvos „dešinieji“ ne tik yra pasyvūs šių kovų stebėtojai, bet neturi ir aiškios ideologinės tapatybės. Jie gali laikyti save ir vadintis „dešiniaisiais“, „trampistais“ ar kaip jiems patinka. Bet jie negali įtikinamai paaiškinti, kodėl yra dešinieji. O jeigu dešinieji – tai kokie. Juk egzistuoja ir dešinysis globalizmas, taigi – ir globalistinė dešinė.

Kuriai dešinei save priskiria R. Reiganu, M. Tečer ar D. Trampu besižavintys lietuviškieji dešinieji, net nemėginantys organizuoti Lietuvos tautinio savigynos sąjūdžio ir besilaikantys kuo atokiau nuo ES šalyse vis labiau kylančios tokių sąjūdžių bangos?

Ir dar klaidingai vadinantys tokius sambūrius kaip „Alternatyva Vokietijai“, prancūzų „Nacionalinis susivienijimas“, ar britų Reformų partija (kraštutinėmis) dešiniosiomis partijomis. Neaišku, kokiu pagrindu ir kuo remdamiesi tokie asmenys ir partijos apskritai priskiria save „dešiniųjų“ politinei stovyklai.

Ieškant savosios „dešiniosios“ tapatybės nusirista iki „žmogaus iš gatvės“ lygmens savivokos: pasisakome „už“ tautą, prigimtinę moters ir vyro šeimą, prieš imigraciją, todėl esame dešinieji.

Bet ką šios buitinės nuostatos, kurioms, pvz., visada pritardavo daugybė save „kairiaisiais“ laikančių socialdemokratų, turi bendro su politine „dešinės“ ideologija?

Todėl belieka klausti, ar Lietuvoje apskritai egzistuoja toks reiškinys, kaip vadinamoji politinė dešinė.

Politika kaip grupinės psichoterapijos atmaina

O kol į šį klausimą įtikinamai neatsakyta, tenka manyti, kad yra tik parazitinis „dešinizmas“ – simuliakrinis „dešinumas“, besimaitinantis atspindėta kitų šalių nacionalinio išsivadavimo sąjūdžių kovos šviesa.

Atspindėta šviesa reiškia: Lietuvos „dešinieji“ įdėmiai stebi šias kovas, karštai joms pritaria ir moraliai jas palaiko, uoliai komentuoja ir galiausiai entuziastingai džiūgauja dėl laimėjimų, tačiau patys nuo šių kovų laikosi saugiu patrankos šūvio ar veikiau sparnuotosios raketos skrydžio atstumu.

Jie turi puikiai išlavintą savisaugos instinktą ir jautrią ideologinę uoslę, todėl kalbėdami niekada neperžengia leftistinio politinio korektiškumo raudonųjų linijų. Principingai ir iš esmės nekelia fundamentalių politinių Lietuvos išlikimo problemų. Todėl vengia jas įvardyti tiksliais ideologiniais ir politiniais terminais, o išsako iš sovietmečio perimta aptakia Ezopo kalba ir stengiasi paversti jas techniniais vadybos klausimais.

Šitaip politika paverčiama grupinės psichoterapijos atmaina. Tokią terapiją dėl jos turinio ir masto yra tiksliau vadinti masine kvazipolitine psichoterapija. Nuolatos tauškiantys banalybes ir aptakiai vardijantys visiems Lietuvos gyventojams akivaizdžius šalies skaudulius, bet bijantys kalbėti apie gelmines jų priežastis ir siūlantys tik pigius nuskausminamuosius, Lietuvos „dešinieji“ politikai, partijos ir komentatoriai elgiasi kaip politiniai vertelgos.

Jie paprasčiausiai apgaudinėja žmones pardavinėdami jiems savo lėkštai teisingus „vis dar pasitaikančių trūkumų“ sąrašus. Tie bejėgiški žodžiai ir yra rinkiminė prekė, nes jų paskirtis – parodyti žmonėms, kad yra kas „supranta“ jų godas ir „atjaučia“ dėl vis neišsipildančių lūkesčių.

Trumpai tariant, tokie „dešinieji“ pardavinėja psichoterapinę paslaugą – paguodą ir tuščią viltį. Toji prekė keičiama į kai ką praktiškesnio ir naudingesnio – tuščios gražbylystės ir „teisingų kalbų“ apmulkintų rinkėjų balsus.

Parazitinis „dešinizmas“ Lietuvoje

Ir vis dėlto – kodėl ne parazituojanti dešinė, o būtent parazitinis „dešinizmas“?

Ogi todėl, kad sunku parinkti tinkamą nuolatos vartoti žodį, leidžianti tiksliai įvardinti šį specifiškai lietuvišką viešojo gyvenimo reiškinį.

Margaspalvis „dešiniaisiais“ prisistatančių politikų, visuomenininkų, publicistų, ekspertų, komentatorių sluoksnis kariauja su leftistais vadinamuosius kultūrinius veidaknygių – taigi tik virtualius žodinius – karus.

Tai daro neįstengdamas nors kiek aiškiau apibrėžti savo ideologinės tapatybės ir nerasdamas savyje jokios politinės valios bei ryžto susirinkti ir sukviesti piliečius net į menkiausią pilietinio protesto piketėlį.

Apie gebėjimą surengti ką nors panašaus į kitur „dešiniųjų“ mobilizuojamus masinius mitingus ir demonstracijas nedrąsu net pagalvoti. Lietuvos „dešiniesiems“ tokie žemiški ir žeminantys rūpesčiai – per menki. Panašiais niekais tegul užsiima kažkokia Weidel, Le Pen, Wildersas, Farage‘as ir kita dešinioji politinė smulkmė, o mes – visai kito kalibro veikėjai ir aukščiausia politikos lyga.

Toks amorfiškas, pakrikęs, bevalis dešinumas yra tik bendro pobūdžio ideologiškai neapibrėžta ir politiškai bevalė „orientacija“ – išskydęs betikslis ir nieko nesiekiantis bei niekur nevedantis „dešinizmas“.

Lietuviškųjų „dešiniųjų“ euforija ir džiaugsmingi komentarai dėl AfD ir kitų nacionalinių sąjūdžių laimėjimų taip pat yra šio parazitinio „dešinizmo“ apraiška. Toji pasyvaus stebėjimo, pritarimo ir žavėjimosi nuostata yra ypač pavojinga, nes kursto tą pačią paguodą ir naivią viltį: Vakarų pasaulyje vyksta permainos ar net lūžis – vadinasi, tai ateis ir į Lietuvą. Savaime. Be pastangų, kovos, pavojų ir rizikos. O mes pabūsime svetimų kovų komentatoriais ir tų savaime kada nors ateisiančių ir į Lietuvą geresnių laikų pranašai.

Sunkiai triūsiame stebėdami iš šalies ir plepėdami, todėl pabūkite kantrūs. O kol kas pakentėkite ir balsuokite už mus. Už dešiniuosius. Juk dešinė – patriotai. Už Lietuvą, vyrai!

Ko gero, tai tiksliausiai lietuviškojo parazitinio „dešinizmo“ idėjinę tuštumą ir politinį bevališkumą perteikiantis šūkis.

Simboliškai sutelkiantis savyje visą „patriotinės dešinės“ dvasios skurdą ir bailią bejėgystę.

Vytautas Radžvilas yra filosofas, politikos teoretikas ir politologas, profesorius, habilituotas humanitarinių mokslų daktaras, ilgą laiką dėstęs Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute.