Vakar su bičiuliais vykome į Šeduvą ir aplankėme Žydų tautos istorijos muziejų. Pasakojantį apie Šeduvos miestelio žydų gyvenimą ir jų sunaikinimą. Istorija, papasakota taip vaizdingai, pritrenkiančiai, jaudinančiai iki ašarų… ir santūriai, be jokių „užmetimų“ lietuviams žydšaudžiams.
Didžiulė pagarba muziejaus kūrėjams, kiek žinau litvakams iš Pietų Afrikos, neprašiusiems ir nieko nereikalavusiems iš Lietuvos. Ėmė ir padarė! Labai AČIŪ jiems už istorinę pamoką, ačiū darbuotojams – įspūdis pritrenkiantis.
Bet atsisukime į Sporto rūmus. Į dalies žydų bendruomenės kaltinimus („žinote, žydai dar labiau nekenčia lietuvių“!??), į jų kategoriškus reikalavimus išmokų ir ten kurti žydų muziejų, nes rūmai stovi ant senųjų žydų kapinių.
Taip, kapinės šventas dalykas. Taip, kurkite muziejų. Bet juk turime jau „Dingusį Štetlą“, gal pakaktų? Ne, nepakanka. Tai puiku, kurkite, kaip buvo sukurtas ir „Štetlas“, finansuotas turtingų litvakų.
Bet Sporto rūmai – ir Lietuvių tautos istorijos dalis! Ten užgimė SĄJŪDIS. To nereikia įprasminti? Reikia sunaikinti!
Siūlyčiau, kad šalia, kitoje pusėje pastato, būtų įkurtas Lietuvių tautos Genocido muziejus. Pasakojantis taip pat vaizdžiai ir galingai kaip „Štetlas“ ir apie mūsų tautos naikinimą. Tremtis, Sibirą, Užpoliarę, Laptevų jūrą, Rainių tragediją, kalėjimus, partizanus ir jų naikinimą. Apie laiką, KAI NIEKAS NENORĖJO MIRTI. Taip pat – apie Sąjūdį, Sausio 13-ąją ir kitus didvyrius.
Taip, turime Genocido ir rezistencijos centrą, ekspozicijų, leidinių. Taip, veikia, bet ar dažnai ten lankomės? Ar turime patrauklų savos istorijos pasakojimą? Ne. Centras jau kelerius metus garsėja kova dėl S. Nėries paminklo Vilniuje nukėlimo, ir tai „garsiausias“ šiuo metu jų darbas…
Tad siūlau pusę ar dalį Sporto rūmų skirti Žydų tautos atminimui, bet kitą dalį – mūsų tautos skaudžiai istorijai. „Dingusio Štetlo“ pavyzdžiu. Su įtaigiai specialiai nufilmuotais filmais su aktoriais, kaip „Štetle“, su pasakojimais liudininkų – kad vienoje vietoje turėtume įtaigią mūsų Tautos genocido ir rezistencijos istoriją. Štai tam mes ir turime skirti lėšų. O juk Lietuva pilna nuorodų į žydų šaudymo vietas, jos puikiai sutvarkytos, pagerbtos Lietuvos pinigais – ir tai teisinga.
O kodėl prisiminiau V. Andriukaitį?
Prieš keletą dienų lankiausi jo, ES parlamentaro būstinėje Vilniuje, Totorių 3.
Tarp gausybės apdovanojimų V. Andriukaitis išskyrė kelis labai, atrodytų, kuklius – jo tėvelių relikvijas iš tremties į Užpoliarę laikų. Ir jautriai papasakojo jų istoriją.
Tada man ir kilo ši mintis – sukurkime plačios apimties, vaizdingą, įtaigų savo Tautos kančių muziejų.
Ir baikime tą neskanią Sporto rūmų savinimosi istoriją.
Kodėl tylėdami priimame MELĄ, jog Sporto rūmai stovi ant žydų kapinių jei dokumentai rodo priešingai? Ir G.Kirkilo iš JAV iškviesta komisija paneigė šį MELĄ.
Tik stipri Lietuvos valstybė apsaugo tautines mažumas
Tik stipri valstybė neledžia mažumoms tyčiotis iš didžiumos
Pirmoji buvo bolševikinė okupacija, ir kaip tik per ją padidėjo lietuvių nepasitikėjimas žydais, kaip okupanto kolaborantais. Kitas dalykas, kad nebuvo laiko ir galimybių pasitikslinti su žydais dėl to kas įvyko ir užėję okupantai vokiečiai profesionaliai , kaip išvaduotojai, išnaudojo dažnai iš tikro neišmanėlišką lietuvių pyktį ir sukilusį kerštą. Ypač po prieš pat karą vykusių masinių trėmimų ir jau karo pradžios žudynių.
Visa bėda, kad Lietuvos valdžioje normalių lietuvių beveik nebeliko – tų, kurie nebijo savo istorijos ir nebijo už ją kovoti, o ne kartoti žydų pasakas apie Lietuvos istoriją. „Mūsų” gi komunistas iš Madeiros labai gerbia, teikia ordinus Kuklianskoms, Bakeriams ir Donskiams, bet paniškai bijo vertinti Škirpos ar Noreikos, o iškilus reikalui pasisakyti žydų klausimu, pareiškia, kad ne mums tai spręsti. Taigi kokia valstybė – toks prezidentas
Pagal seną gerą tarybinę mokyklinę istoriją, lietuviai su džiaugsmu pasitiko tarybinės armijos tankus ir , nuvertę kruviną fašistinį Smetonos režimą, pradėjo , SSSR sudėtyje, socializmo ir komunizmo statybą, kurią nutraukė klastingai užpuolę taikią tarybų šalį vokiečių fašistai . Ir, padedant vietiniams buržuaziniams nacionalistams, pradėjo naikinti tarybinius žmones . Atrodo Štetlo istorikai tebesivadovauja kaip tik tokiu istorijos supratimu. Okupacija buvo viena, o lietuviai puolė naikinti žydus dėl to kad buvo lietuviai. O ne dėl to kad keršijo žydams už tai ką patyrė per bolševikinės okupacijos mėnesius ir ypač paskutines dienas. Ir čia jau iš tikro būtini patikslinimai, dažnai lietuvių nenaudai, bet būtinai su nuorodomis į bolševikinę okupaciją ir terorą , apie ką Štetlo statytojai jei kažką ir žinojo, tai iš tarybinių istorijos vadovėlių
Ar Lietuva yra Žydų muziejaus filialas?
Šeduvos miestelio pakraštyje yra įsteigtas žydų muziejus „Dingęs štetlas“ (ivrito kalba „štetlas“ – lietuviškai „miestelis“), jeigu neklystu, didžiausias memorialas Europoje, užimantis kelių tūkstančių kvadratinių metrų ploto. Iš esmės tai yra palydovinis Šeduvos miestelio miestelis su gyvenamosiomis patalpomis, kol kas neapgyvendintomis žmonių sielomis. Būtent šio muziejaus, ar kaip ten kitaip pavadinti, steigėjai įrengė stelą, trimis kalbomis skelbiančia, kad ne kažkokie neaiškūs hitlerininkai vokiečiai, kurių čia nebūta, o kaimynai lietuviai išžudė miestelio ir apylinkių žydus. Taigi lankytojai iš viso pasaulio, jeigu tokių yra, turi puikią galimybę dar kartą įsitikinti – kokie vis dėlto baisūs yra tie lietuviai.
Dabar vėl prisiminiau, kad a. a. Markas Zingeris, seiminio Zingerio brolis, mėgdavo pasakoti tokią istoriją, kad neva Lietuvą okupavus vokiečiams, Kaune lietuvis atitempė savo kaimyną žydą „priduoti“ į gestapą, tačiau už nereikalingą iniciatyvą iš gestapininko gavo spyrį į užpakalį ir buvo išvadintas „lietuviška kiaule“. Taurūs tie gestapininkai buvo, nieko nepasakysi. Taigi, nežinau, ar tai yra tiesiog dėsningumas, ar tik pasikartojamumo tendencija, bet tokias šiurpias istorija apie kaimynus lietuvius pastaraisiais dešimtmečiai dažniausiai mėgdavo pasakoti žydiško profilio sovietinės komunistinės nomenklatūros palikuonys, sąmoningai nutylintys apie hitlerinės Vokietijos vaidmenį žydų tragedijoje ( Vokietija kompensacijas jau išmokėjo, rankos yra sukirstos, taigi nėra ko dabar aušinti burną – tokia gi yra prekijo etika), lietuviškai populiacijai savo ruožtu priskiriant, kaip jau praeitą kartą buvo plačiau aptarta, atpirkimo ožio, ant kurio galima išvemti visą savo tulžį, vaidmenį, Ar žydų muziejaus „Dingęs štetlas“ įkūrėjas ir dvasinis vadovas, neabejotinai sankcionavęs minėtosios stelos atsiradimą žmogus – Sergejus Kanovičius yra kito lizdo paukštis, turint galvoje, kad jo paties tėvas buvo ne tardytojas ar pokario laikų milicijos viršininkas, o Lietuvoje žinomas rašytojas? Kaip atrodo bent man, ponvaikis, užaugęs Lietuvoje šiltnamio sąlygomis S. Kanovičius yra toks pat neturintis jokių kūrybinių minčių pašlemėkas, jeigu pasiryžo mus visus įpainioti į provokaciją, kurios grandininė reakcija nežinia kur dar gali nuvesti.
Pasipiktinę dėl tokio nešvankios provokacijos žmonės kalba apie būtinybę, kad ir lietuvių kapinėse, tarkime, partizanų perlaidojimo vietose būtų pažymima, kad čia atgulė žydų tautybės budelių nukankintas žmogus, jeigu tokią įvykių seką būtų galima įrodyti ir dokumentuoti, nesunku nuspėti, kad anksčiau ar vėliau turėtų būti pasiūlyta sukurti stelą žydų tautybės komisarų ir KGB tardytojų nukankintų lietuvių atminimui pagerbti. Aš pats buvau taip užsiputojęs vidujai, kad jau buvau nusiteikęs kažką panašaus viešai pareikšti. Tačiau štai beribiame internete aptikau dorą ir paprastą nuomonę, – dabar jau negaliu atsekti kur, kada ir kokio švento žmogaus išsakytą, – kad lietuviška kapinių etika neleidžia tokio išsidirbinėjimo, kad mums nereikėtų sekti kelių pašlemėkų žydų pavyzdžiu. Dėkoju Tau, mielas žmogau, nuostabusis mano tautieti, kad tu toks esi!
Tačiau man rūpi dar vienas, paprastai mūsų padangėje neartikuliuojamas istorinės atminties puoselėjimo aspektas. Ogi, kai būtent žydų tautybės asmenys labai agresyviai skelbia, kad lietuvių istorinė atmintis yra atgyvenęs ir niekam nereikalingas balastas (kiek kartų jau girdėjome tvirtinimą, kad lietuvių tauta neturi teisės rašyti savo istorijos), tuo pačiu yra plečiamas ir gilinamas Lietuvos kaip visų pirma žydų gyvenimo ir mirties memorialinių pėdsakų teritorijos supratimas, jų memorialinės atminties artefaktai dauginasi taip sparčiai, kad pro tokį atminties įprasminimo tirštumą jau pradeda nebesimatyti pačios Lietuvos.
Andai bandžiau apmąstyti įvykių seką, kai Lietuvoje diskusijose dėl istorinės atminties vis didesnę reikšmę įgyja tarptautiniai žydiško kapitalo fondai, keldamas klausimą – ar nesiruošiama Lietuvą paversti atsarginiu Izraeliu, ar, tarkime, naujojo Izraelio inkubatoriumi. Tačiau galima paklusti dar ir taip – ar nesiruošiama Lietuvą paversti žydų muziejaus filialu? Nesunku įsivaizduoti, kad šalia Vilniaus už metų kitų būtų pradėtas statyti palydovinis atminties miestas „Šiaurės Jeruzalė“, nors gal užtektų tik Vilniaus pavadinimo pakeitimo, a?
Kažkas iš šiandien aršiai diskutuojančių žydų yra pastebėjęs, kad žydų ant žemės paviršiaus Lietuvoje liko nedaug, tačiau didelis skaičius yra Lietuvos žemelėje palaidotų žydų. Ar mirę ir žuvę žydai yra ta terakotinė armija ( jeigu nežinote, kas tai yra, nesunku bus sužinoti pasigūlinus), kuri yra pašaukta užvaldyti Lietuvą?..
P. S.
Tik dėl kilusio didelio pasipiktinimo, kai įsikišo net prokuratūra, stelos įrašas buvo pakeistas.
Gražus tas autorės sentimentalumas, bet manęs neįtikino.
Savo ruožtu svarbiausią autorės loginę išvadąį bent aš supratau taip, kad su žydais viskuo reikia pasidalinti per pusę, kitaip prarasi viską. Ar kitas raundas jau bus Gedimino pilis, kai jau girdisi pasakojimai, kad tai žydai sukūrė Lietuvą ir iškovojo mums nepriklausomybę, o Jakilaitis populiarina legendą, kad tik leidus kažkokiam paslapingui žydui Lietuva buvo priimta Į NATO ir ES. Vaje vaje…
…inkubatoriaus temperatura yra reguliuojama – ja pakelus,isperos nudvasinamos….ar,pagal praktika,haaazo galima paduot….ir,anei jokios uteles……
Pratęsiant temą
Kaip jau sakyta, „Dingęs Štetlas“ Šeduvoje andai buvo įrengęs stendą ar stelą su įrašu, skelbiančiu, kad 400 žydų čia sušaudė kaimynai lietuviai? Kaip žinome į nustebusių ar net pašiurpusių žurnalistų klausimą apie tokio užrašo pagrįstumą, muziejaus ekspozicijų direktorė atsakė, kad minėtoje, kaip skelbiama, lietuvių kaimynų surengtoje egzekucijoje nedalyvavo nė vienas vokietis, neva atvykėliu iš Vokietijos su hitlerine žydų naikinimo programa aptariamu atveju čia net nekvepėjo.
Kaip atrodo bent man, šis nutikimas Šeduvoje, klastojant antkapinius įrašus, yra didžiausia arba, tiksliau tariant, nešvankiausia provokacija per visą nepriklausomos Lietuvos istoriją. Tai neabejotinai bjaurus kaip reta kriminalinis nusikaltimas. Jeigu šio muziejaus darbuotojai ir provokacijos sumanytojai yra Lietuvos piliečiai, juos taip pa būtų galima apkaltinti tėvynės išdavyste. Tačiau – ar girdėjote, kad žviegtų policijos automobilių sirenos, suktųsi gaisrinių ir greitosios pagalbos švyturėliai, mašinų vilkstinei pajudėjus link Šeduvos, gelbstinti iš susiklosčiusios padėties? Kaip gerai žinome, nesigirdėjo net musės zyzimo. Tai labai simptomiška. Jeigu neklystu socialdemokratai atėjo į valdžią šiandieninėje Lietuvoje su veikiančios valstybės lozungu, tačiau piktavalių žmonių provokacija Šeduvoje, be visa ko kito, yra savotiškas testas, leidžiantis akivaizdžiai įsitikintis, kad valstybė dabartinėje Lietuvoje neveikia, nors dar tiksliau būtų sakyti, kad dabartinė valdžios koalicija paveldėjo neveikiančią valstybę iš savo pirmtakų. Akivaizdi yra ir tokios negalios priežastis – tai totalinės konjunktūros pagrindu atsirandantis valstybinio sąmoningumo sąstingis arba net visiškas paralyžius. .
Neabejotinai svarbus buvo ta proga V. Budniko perspėjimas Lietuvos žmonėms, kad reikėtų protingai pažaboti savo pykti ir nepradėti savavališkai griauti ar kitaip žaloti tokius „atminimo ženklus“. Kas be ko, nepaklausę šio patarimo, tiesioginiu taikymu papultume į specialiai mums įrengtus spąstus.
Jeigu neklystu, vienoje konferencijoje buvo užsiminta, kad Šeduvoje įvykdyta provokacija yra hibridinė ataka prieš Lietuvą. Kaip bandau įsivaizduoti, hibridine ataka šis bjaurus nutikimas gražiame Lietuvos miestelyje gali būti pavadintas dar ir dėl to, kad jis atitinka ne tik Putino Rusijos, bet ir genetiškai artimų sovietinei komunistinei faunai atskirų žydų populiacijos Lietuvoje atstovų lūkesčius, tačiau šios minties toliau plėtoti neturiu jokios galimybės dėl duomenų trūkumo.
Neabejoju, kad greitai bus pasakyta, kad mums nereikėjo „parintis“, patinka ar nepatinka, bet toks neva yra žudynių faktas. Koks? Taigi būtent fakto faktiškumo klausimas daugiausiai ir kelia abejonių – kas tokį faktą nustatė, ar buvo platesnio rato istorikų diskusijos, konsorciumai, tyrinėjimų protokolinės išvados? Kaip būtų galima imti ir taip paprastai patikėti šio muziejaus darbuotojų Vasil ir Kanovičiaus, kurie savo tendencingumu atsiduoda per keletą kilometrų, išrastais faktais?
Hipotezė apie lietuvių prigimtinį polinkį žudyti žydus yra nieko verta, jeigu prisiminsime, kad prieškario Lietuvoje lietuviai netrukdė čia gyventi ir klestėti kaimynams žydams. Ar sakote, kad toks polinkis galėjo spontaniškai prasiveržti tada, kai okupacinė valdžia jau nebetrukdė žudikiškų instinktų supumpuravimui? Tačiau gerai yra žinoma, kad kituose šalyse vykdavo žydų pogromai net ir tokiu atveju, kai valdžia griežtai drausdavo tokius incidentus, o Lietuvoje to anksčiau nebūdavo net užuomazginiu pavidalu. Ar viskas taip staiga galėjo pasikeisti karo metais mažame miestelyje, kur hitlerinės Vokietijos kareivis net nebuvo įkėlęs kojos?..
Ir dar. Žydų miestelis – muziejus Šeduvoje pretenduoja į jam priskirtos dešimties tūkstančių kvadratinių metrų teritorijos valdymą. Žinia, muziejus yra privatus, tačiau užimamas veiklai plėtoti teritorijas suteikė savivaldybė. Koks dabar yra šių žemės plotų statusas – teritorijos yra išnuomotos, padovanotos, atiduotos laikinam naudojimui ar pan. ? Kyla įspūdis, kad muziejaus steigėjai norėtų taikyti eksteritorialumo principą visai muziejaus veiklai jam priskirtų žemių aprėptyje, kai veiklos zonoje galiotų kitos valstybės ( galimai – net išsigalvotos), bet ne Lietuvos įstatymai, papročiai ir priimtos elgesio normos. Tačiau toks eksteritorialumo principas, anksčiau dažnai taikytas ambasados statuso nusakymui, ne iš tol netinka muziejaus misijos aptarimui ir veiklos apibrėžimui. Muziejai ateina ir praeina, o žemė amžinai pasilieka Lietuvos nuosavybe.
Pagarbiai,
Edvardas Čiuldė
…….cia i tema butu garsusis sedevras…..Lietuvaite……o salia,plika rura tulas beikeris su savadautoja,tula fania…..
Kai buvo mitingas prie Sporto rūmų, vienam prieteliui siūliau atskirti kampą iš kito rūmų galo Žydų muziejui, betgi jie vėl bus nepatenkinti…
….Lietuvoje pilna nuorodu i zydu saudymo vietas……hmmmmm,tegu isbuna jos kuo ilgiau – pravers.