Vikipedijoje ir kituose šaltiniuose aptiksite šią kalbą vadinama marathų kalba (su „h“). Bet man tai kelia abejonių, nes originaliai tariama aspiruota „t“, kuri vargiai tepanaši į lietuvišką „h“.
Maharaštros valstija plyti Indijos pusiasalio kairėje pusė, jos didžiausias miestas Mumbajus, kuris kadaise mokyklos vadovėliuose buvo vadinamas Bombėjumi. Šį neteisingą kolonijinį pavadinimą atšaukė ir grąžino senąjį deivei Mumbai skirtą vardą. Mumba globoja žvejus, todėl mielai taip pavadinčiau katę. Nes kur žvejys ir žuvis, ten ir katė.
Bet šiandien pakalbėkime apie kraupesnius dalykus: Maharaštros valdžia liepė tuktukų ir taksi vairuotojams per metus prašnekti maratiškai. Vyriausybė teigė, kad taip pagerės vairuotojų ir keleivių bendravimas, o kelionės taps saugesnės.
Kas galėtų ginčytis? Bendravimas ir saugumas yra kiekvieno tuktukininko (korektiškai galite juos vadinti autorikšomis) svajonė.
Bet čia žodį tarė vairuotojų profsąjungos, kurios teigė, kad darbuotojai neturėtų rizikuoti prarasti pragyvenimo šaltinio, kol dar mokosi kalbos. Mat griežtai nusiteikusi Maharaštros valdžia nustatė nepamatuotai trumpą vieno mėnesio terminą (nepasitarė su Lietuvos politikais, kurie būtų rekomendavę tempti laiką mažiausiai ketverius metus). O tada taip: nemoki kalbos – netenki leidimo vairuoti. Žiauru ir paprasta.
Tuktukininkai ir taksistai Maharaštroje yra jėga: čia jų gatvėmis birzgia ir dūmų kamuoliais džiugina beveik milijonas. Dauguma jų – ateiviai iš kitų valstijų, ir tai kelia nerimą ne vien maratų tapatybės saugotojams, bet skelia kibirkštis imigracijos ir užimtumo diskusijose. Ir vėl visai kaip Lietuvoje, ar ne, mielas skaitytojau?
Valdžia pasielgė išmintingai ir terminą pratęsė vienais metais. O tada, tvirtai pareiškė valstijos transporto ministras Pratapas Sarnaikas, pratęsimų nebus.
Transporto ministras, transporto ministras, rupūžėle, reikalauja mokytis valstybinės kalbos! Ak, man ašaros akis jau traukia, kai pagalvoju, kad Kalbos inspekcijai prireikė pusantrų metų įtikinėti Susisiekimo ministeriją, kad ši pareikalautų iš pavežėjų kalbos mokėjimo pažymėjimo bent jau nuo 2028 metų.
Maharaštroje iš vairuotojų, kaip ir Lietuvoje, nereikalaujama mokėti maratų kalbos labai gerai, pakaktų susišnekėti darbo reikalais (su Lietuva nebelyginu, kad netaptų refrenu), jos galima pramokti vyriausybės finansuojamuose mokymuose (viskas, tyliu, tyliu…). Iki šiol egzą išlaikė daugiau kaip šimtas penkiasdešimt tūkstančių vairuotojų.
Čia galėčiau pradėti ilgą moralą apie tai, kad kai kuriose pasaulio vietose valstybinė kalba užima vis tvirtesnes pozicijas, o pas mus Lietuvoje jau senokai, deja, riedame priešinga kryptimi. Bet šita žinia į gausybės Lietuvos politikų galvas niekaip neprisituktuk.
Ėlėrtė informuoja. Straipsnis:
Kalbos inspekcija galutinai pralaimėjo kovą teisme dėl dvikalbių užrašų Vilniaus rajone
…daba Kijevas tapes Bombejum – kacapai bombina ji nuolat……o Mielas Skaitytojas issikrauste delpin – pasivadino Detektorium ir bando testi savo veikla,bet delpistai iskart siuncia ji laivo kryptim,taigi,netrukus sulauksim jo cia….
Svarbiau skaičius, procentas, o ne kalbos mokėjimas. Kada jų daug, mokydami lietuvių kalbos migrantus patys prisidėsime prie savo nutautinimo, ir kuo jų daugiau, tuo greičiau. Sovietinė, okupanto valdžia tą suprato ir , bendrai imant, skatino atėjūnus mokytis vietinės kalbos.
I r buvo patenkintos, kad štai nors rusas, bet neišdidus , išmoko lietuviškai. Statė tokį pavyzdžiu nesimokantiems