R. Žemaitaičio byla, pasiekusi Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą, pirmiausia yra teisės klausimas. Teismui teks vertinti konkrečius pasisakymus ir nustatyti, ar jais buvo peržengtos baudžiamosios teisės saugomos žodžio laisvės ribos. Todėl būtų klaida ekonomine ar socialine teorija mėginti atsakyti į klausimą, kurį turi spręsti teismas.
Tačiau ši byla iškelia platesnę problemą: kas vyksta su žodžio laisve visuomenėje, kurios informacinė ir normatyvinė erdvė tampa vis labiau prisotinta? Šis klausimas aktualus jau ne vien Žemaitaičiui.
Nuo informacijos gausos – prie informacinio prisotinimo
Dar prieš kelis dešimtmečius viešosios erdvės problema daugiausia buvo informacijos trūkumas. Skaitmeninė revoliucija situaciją apvertė: socialiniai tinklai, naujienų portalai, komentarai, politinės reakcijos ir algoritminis turinio platinimas sudaro milžiniško tankio komunikacinį tinklą. Didesnis informacijos kiekis nebūtinai reiškia proporcingai geresnį informuotumą – čia atsiranda prisotinimo problema.
Finansinio prisotinimo teorija (FPT) buvo kuriama ekonominiams procesams aiškinti, tačiau jos pagrindinė logika bendresnė: artėjant sistemai prie talpos ribų keičiasi jos reakcija į papildomą poveikį. Didėjant prisotinimui tankėja sistemos elementų ryšiai, todėl tas pats impulsas gali būti daug kartų perduodamas, atkartojamas ir sustiprinamas. Informacinėje erdvėje tai gali sukelti socialinį rezonansą.
Kai vienas sakinys tampa sisteminiu įvykiu
Mažai prisotintoje informacinėje sistemoje vienas pasisakymas galėtų likti lokalus. Šiandien mechanizmas kitoks: pasisakymas → socialiniai tinklai → žiniasklaida → politinės reakcijos → institucijos → teisėsauga → teismai → nauja žiniasklaidos banga → naujos reakcijos.
Kiekviena reakcija tampa nauju informacijos šaltiniu. Sistema pradeda stiprinti pati save: informacinis prisotinimas → ryšių tankėjimas → autosinchronizacija → rezonansas → sustiprinta sisteminė reakcija. Todėl galutinį visuomeninį efektą lemia ne vien pirminio pasisakymo turinys, bet ir sistemos būsena, į kurią jis pateko.
Du prisotinimo sluoksniai
Čia verta atskirti du tarpusavyje susijusius, bet nevienodus procesus – informacinį ir normatyvinį prisotinimą.
Pirmasis sluoksnis – informacinis prisotinimas. Didėjant informacijos kiekiui ir komunikacinių ryšių tankiui, reakcijos ima skatinti viena kitą, atsiranda autosinchronizacija, o tam tikromis sąlygomis – rezonansas. Galutinis poveikis gali daug kartų viršyti pradinio informacinio impulso mastą.
Antrasis sluoksnis – normatyvinis prisotinimas. Viešojoje erdvėje vienu metu veikia įstatymai, teismų praktika, institucijų sprendimai, profesinės taisyklės, platformų reikalavimai ir neformalios visuomenės normos. Joms tankėjant darosi sunkiau numatyti, kokių teisinių, profesinių ar socialinių pasekmių sukels pasakytas žodis.
Informacinis prisotinimas didina pasisakymo rezonansą, o normatyvinis prisotinimas – jo pasekmių neapibrėžtumą. Būtent šių dviejų procesų sankirtoje gali atsirasti savicenzūra.
Normatyvinio prisotinimo paradoksas
Demokratinė visuomenė privalo turėti ribas. Žodžio laisvė negali būti suprantama kaip teisė nebaudžiamai grasinti, šmeižti ar kurstyti neapykantą. Todėl teisinis reguliavimas yra būtinas.
Tačiau prisotinimo teorija leidžia kelti kitą klausimą: ar papildomo reguliavimo nauda visada didėja proporcingai jo intensyvumui? Mažai reguliuojamoje aplinkoje papildoma norma gali didinti visuomenės saugumą. Tačiau normoms, jų interpretacijoms, precedentams ir galimoms sankcijoms tankėjant atsiranda vis daugiau tarpusavio sąveikų.
Tada gali pasireikšti normatyvinio prisotinimo paradoksas: reguliavimas, skirtas apsaugoti demokratinę viešąją erdvę, peržengęs tam tikrą sistemos prisotinimo lygį gali pradėti siaurinti pačią demokratinę diskusiją.
Mechanizmas subtilus. Žmogus pradeda klausti ne „ar mano teiginys teisingas?“ ir net ne „ar galiu jį pagrįsti?“, bet: „Ar saugu tai pasakyti?“ Čia ir prasideda savicenzūra.
Savicenzūra – prisotinimo indikatorius?
Teisėje žinomas „chilling effect“ – atgrasomasis poveikis: žmonės gali vengti teisėtos raiškos vien todėl, kad galimos pasekmės tampa sunkiai prognozuojamos arba pernelyg grėsmingos. Prisotinimo požiūriu savicenzūra gali būti požymis, kad papildomos normos ar sankcijos ribinis poveikis pradeda keistis.
Iš pradžių turime: daugiau reguliavimo → daugiau apsaugos. Vėliau gali atsirasti kita grandinė: daugiau reguliavimo → didesnis neapibrėžtumas → didesnė asmeninė rizika → savicenzūra → mažesnė viešai reiškiamų nuomonių įvairovė. Tai nereiškia, kad egzistuoja paprastas skaitinis taškas, nuo kurio kiekviena papildoma norma tampa žalinga. Tačiau pats netiesiškumo principas vertas dėmesio.
Tyliosios daugumos paradoksas
Savicenzūra nepanaikina nuomonės – ji gali panaikinti tik jos matomumą. Todėl viešai stebima nuomonių struktūra gali vis mažiau atitikti tikrąją visuomenės nuomonių struktūrą.
Čia atsiranda paradoksas: kuo stipresnė savicenzūra, tuo vieningesnė gali atrodyti visuomenė, nors tikrasis nuomonių išsiskyrimas nebūtinai sumažėjo. Matomas konsensusas gali didėti tuo pat metu, kai latentinis nesutarimas kaupiasi.
Stabilumas gali būti apgaulingas
Savicenzūra trumpuoju laikotarpiu gali mažinti konfliktų ir viešų susidūrimų skaičių. Tačiau ramybė nebūtinai reiškia atsparumą. Jeigu žmonės pradeda vengti ne tik neapykantos kalbos, bet ir nepatogių klausimų, kritikos ar nepopuliarių hipotezių, visuomenė praranda vieną svarbiausių demokratijos savikontrolės mechanizmų – atvirą klaidų aptikimą.
Dalis konfliktų tampa latentiniai: jie neišsprendžiami, tik nebematomi. Todėl viešosios erdvės išorinis stabilumas gali didėti tuo pat metu, kai didėja ir latentinis trapumas. Ekonomikoje ilgai trunkantis stabilumas kartais ne mažina, o kaupia sisteminę riziką. Galbūt analogiškas mechanizmas veikia ir viešojoje erdvėje.
Ne maksimalus, o optimalus reguliavimas
Diskusija apie žodžio laisvę neturėtų būti suvedama į du kraštutinumus – absoliučią laisvę arba kuo griežtesnę kontrolę. Prisotinimo teorijos požiūriu problema yra ne pasirinkimas tarp reguliavimo ir nereguliavimo, o optimalus reguliavimo lygis.
Iki tam tikros ribos reguliavimas saugo sistemą. Tačiau per didelis reguliavimo tankis gali generuoti savicenzūrą, konformizmą ir viešosios diskusijos skurdėjimą. Todėl demokratinei visuomenei reikalinga ne maksimaliai kontroliuojama, bet optimaliai reguliuojama viešoji erdvė.
Ką ši byla gali parodyti plačiau?
Būtų neteisinga iš anksto skelbti, kad Žemaitaičio byla įrodo perteklinį žodžio laisvės ribojimą. Tai turi vertinti teismas, remdamasis teise ir konkrečiomis bylos aplinkybėmis. Tačiau byla verčia klausti, kaip XXI amžiaus prisotintoje informacinėje sistemoje suderinti du demokratijos poreikius: apsaugoti žmogų ir visuomenę nuo realaus neapykantos kurstymo, bet kartu išsaugoti pakankamai plačią erdvę aštriai, nepatogiai ir net klaidingai nuomonei.
Teismas nustatys konkretaus atvejo teisinę ribą. Visuomenei lieka fundamentalesnis klausimas: ne tik „kur baigiasi žodžio laisvė?“, bet ir „kada jos reguliavimas pats pradeda keisti visuomenės elgesį?“ O dar tiksliau: „kur yra riba, už kurios apsauga pradeda gaminti savicenzūrą?“
Jeigu tokia riba egzistuoja, jos paieška yra ne mažiau svarbi demokratijos užduotis negu pačios žodžio laisvės ribų nustatymas.
Stasys A. Girdzijauskas yra Vilniaus universiteto afilijuotasis profesorius, technikos mokslų daktaras (hp), Finansinio prisotinimo teorijos autorius.
Pastaba dėl dirbtinio intelekto naudojimo. Rengiant straipsnį dirbtinis intelektas naudotas kaip pagalbinė priemonė teksto struktūrai ir kalbinei raiškai tobulinti, faktinei bei bibliografinei informacijai tikrinti. Straipsnio koncepcija, teorinė interpretacija ir išvados priklauso autoriui.
