Algirdas Morkūnas
Seimo narys Audronius Ažubalis socialiniuose tinkluose kritikuoja Europos Parlamento narį, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) atstovą Aurelijų Verygą.
Esą jis gerbia A. Verygą kaip patriotą, šaulį, dešiniųjų pažiūrų politiką, kuriam nuoširdžiai rūpi Lietuvos ateitis. Bet, anot jo, A. Verygos atstovaujamos LVŽS bei Krikščioniškų šeimų sąjungos frakcijos narei, Teisingumo ministrei Ritai Tamašunienei pateikus siūlymą išplėsti nelietuviškų lotyniško pagrindo rašmenų ir įvairių diakritinių ženklų vartojimą oficialiuose Lietuvos dokumentuose, staiga kilo rimtų abejonių dėl A. Verygos politinio nuoseklumo ir deklaruojamų vertybių.
Va čia tai bent!
Pasirodo, gerbiamam Audroniui labiausiai rūpi ne tiek nuosekli valstybinės lietuvių kalbos apsauga, o politinis puolimas prieš A. Verygą!
Nesu pastarojo gerbėjas, bet nesunku pastebėti akivaizdų Ažubalio nenuoseklumą: jis su didžiuliu pasipiktinimu kritikuoja R. Tamašunienę ir LVŽS, bet visiškai nutyli instituciją, kuri šiame procese atliko esminį valstybinę lietuvių kalbą žlugdantį vaidmenį – tai Valstybinė lietuvių kalbos komisija (VLLK).
Juk R. Tamašunienės pozicija šiuo klausimu niekam nėra naujiena. Ji daugelį metų rūpinasi nelietuviškų asmenvardžių rašyba. Bet pagrindinis klausimas turėtų būti toks: kaip atsitiko, kad VLLK, kurios pagrindinė pareiga yra saugoti valstybinės lietuvių kalbos sistemą ir jos savitumą, pati pritarė siūlymui, atveriančiam kelią svetimų kalbų diakritinių ženklų įteisinimui oficialiuose Lietuvos dokumentuose?
Svarbiausia, kad Lietuvių kalbos instituto Mokslo taryba atmetė R. Tamašunienės siūlomą projektą, nurodžiusi, jog raidės su kitų kalbų diakritiniais ženklais sukels begalę sunkumų: nebus galimybių kompiuterinėje įrangoje naudoti daugybę skirtingų simbolių, painiavą kels dvejopas garso ir rašmens santykio neatitikimas, pasunkės vardų ir pavardžių tarimas bei kirčiavimas, sudėtingesnis taps raštvedybos darbuotojų ir viešojo administravimo specialistų darbas.
Nepaisant to, VLKK (pirmininkė Violeta Meiliūnaitė) pritarė R. Tamašunienės siūlomam projektui, esą dabar rašomas asmenvardis yra nebaigtas variantas, poreikis užrašyti originalius asmenvardžius dokumentuose didėjant emigracijai tik aktualės. Esą mokslinėje literatūroje, žiniasklaidoje jau keletą dešimtmečių vartojami originalūs asmenvardžiai su įvairiais diakritiniais ženklais.
Palaukite! Netgi sovietmečiu oficialiuose dokumentuose buvo pripažįstama tam tikra kitakalbių asmenvardžių specifika, o atkūrus nepriklausomybę, valstybė nuosekliai siekė didesnės pagarbos asmens tapatybei ir originaliai vardų bei pavardžių formai.
Konstitucijos 14 straipsnyje yra nustatyta: „Valstybinė kalba – lietuvių kalba.“ Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnyje yra įtvirtina, kad teisingumą Lietuvos valstybėje vykdo tik teismai.
Be to VLKK sprendimas prieštarauja Aukščiausiojo Teismo 2025 m. vasario 13 d. išaiškinimui dėl diakritinių ženklų rašybos. Teismas vienareikšmiškai pasisakė, jog tarptautinė teisė palieka valstybėms diskreciją pačioms nustatyti konkrečią vardų ir pavardžių rašymo tvarką oficialiuose dokumentuose.
Atsižvelgiant į tai, akivaizdu, kad VLKK savarankiškai ėmė vykdyti norminį ir kvaziteisminį vertinimą dėl žmogaus teisės į vardą ir pavardę turinio.
Šiuo atveju, jeigu A. Ažubalis iš tiesų būtų nuoseklus valstybinės lietuvių kalbos gynėjas, pirmiausia savo kritiką nukreiptų ne į R. Tamašunienę ar A. Verygą, o į VLKK, kurios sprendimas sukėlė tokį pasipiktinimą, kad visuomeninės organizacijos pareikalavo VLKK pirmininkę Violetą Meiliūnaitę nušalinti nuo pareigų. Taip pat atšaukti VLKK išvadą, kuri peržengė Komisijai suteiktos lingvistinės kompetencijos ribas ir prieštarauja teismų suformuotai praktikai.
O dar geriau , jeigu Seimo narys pažvelgtų į savo politinę aplinką ir pareikalautų atsakomybės iš savo frakcijos kolegų – juk būtent net 36 jo atstovaujamos frakcijos nariai balsavo už W, X ir Q raidžių įteisinimą asmens dokumentuose. Tačiau tuo metu nebuvo girdėti jokio pasipiktinimo, kokį dabar demonstruoja oponentų atžvilgiu?
Akivaizdu, kad A. Ažubalio pasipiktinimas yra nenuširdus ir selektyvus. Kova už lietuvių kalbą negali būti pasirenkama pagal politinę konjunktūrą. Jei principai yra tikri, tuomet jie yra taikomi visiems vienodai – tiek politikams, tiek ir institucijoms, kurios pagal savo paskirtį privalo būti pirmosios valstybinės kalbos gynėjos.
Pasikartosiu: R. Tamašunienės pozicija nėra nei netikėta, nei nauja. Ji daugelį metų atvirai pasisako už kuo platesnį nelietuviškų asmenvardžių rašybos įteisinimą. Todėl stebėtis jos pateiktomis įstatymo pataisomis būtų naivu. Bet sprendimus priima ne R. Tamašunienė. Tam egzistuoja Seimas.
Kur kas svarbesnis klausimas yra kitas: kaip VLKK tapo rėmėja iniciatyvos, kuri gali iš esmės pakeisti iki šiol galiojusią asmenvardžių rašybos sampratą?
Būtent čia ir prasideda politikos spektaklis. Seimo narys dramatiškai kalba apie lietuvių kalbos silpninimą, apie grėsmę valstybinei kalbai, apie politinių partijų nenuoseklumą, bet kažkodėl nutyli, kad didžiausią lūžį šioje istorijoje padarė ne R. Tamašunienė, o pati VLKK, pritarusi diakritinių ženklų įteisinimui.
Lietuvos žmogaus teisių, Tautos forumo ir kitų pilietinių organizacijų pareiškimuose pabrėžiama, kad VLKK peržengė jai pavestą lingvistinės ekspertizės funkciją ir iš esmės ėmėsi įgyvendinti ne jos kompetencijai priskirtus teisinius bei politinius uždavinius.
Tai ir yra esminis klausimas, apie kurį politikas neužsimena. Jei jis iš tiesų gina lietuvių kalbos konstitucinį statusą, kodėl jam nerūpi, kad VLKK pasirinko poziciją, prieštaraujančią Lietuvių kalbos instituto vertinimui? Kodėl jis nereikalauja VLKK vadovybės atsakomybės? Kodėl jo dėmesys nukreipiamas į politikus, kurie tik pasinaudojo atsivėrusia galimybe?
Svarbu suprasti: jeigu VLKK nebūtų pritarusi diakritinių ženklų įteisinimui oficialiuose Lietuvos dokumentuose, jokios problemos apskritai nebūtų. Tačiau VLKK neapsiribojo vertinimu, ar konkretūs rašmenys dera su lietuvių kalbos sistema, bet iš esmės ėmė spręsti apie žmogaus teisės į autentišką asmenvardį turinį – o tai yra teisės, bet ne vien lingvistikos klausimas.
Todėl valstybinės lietuvių kalbos likimas negali tapti pigių politinių spektaklių ir rinkiminės veidmainystės scena.
Kas iš tiesų gina lietuvių kalbą, privalo turėti drąsos pasakyti tiesą laiku ir ne vien savo politiniams oponentams, nes nutylėjimas – tėra dar viena veidmainystės forma.
Tikrai. Ta pirmininke negali būti pirmininke, nes negina puolamos valstybinės lietuvių kalbos. Tai gėda!
VLKK sprendimus vertina vsuomenė, humanitarai, o politkas Ažubalis vertina kolegas politkus. Nereikia nurodinėti, nes ir pačiam A.M. irgi nurodys palikti ramybėje Ažubalį
Kur du pešasi, trečias laimi?
Manau, po tokių pasiūlymų priėmimo galimai seks kiti- įteisinti vietovių ir gatvių pavadinimus ir nevalstybine kalba, vartoti ir nevalstybinę kalbą valstybinėse įstaigose ( tiesa, jau buvo tokių siūlymų) . Kas gali paneigti, kad galimai atsiras ir siūlymų įvesti ne tik faktinę dvikalbystę, bet ir faktinę Pietryčių Lietuvos autonomiją?
Gal galite paaiškinti, kodėl A.Verygos vadovaujamos Lietuvos valstiečių žaliųjų sąjungos atstovai Seime yra susijungę į vieną Seimo frakciją su Tomaševskio partijos atstovais? Kas juos vienija? Gal noras stiprinti valstybinį lietuvių kalbos statusą? Juk A.Verygos partijos sprendimai atvedė į Vyriausybę Tomaševskio partijos atstovę Tamašunienę, kuri tapo Teisingumo ministre ir berods siūlo tas asmenvardžių rašybos su diakritiniais ženklais pataisas įstatyme ( manau, tai dar ne pasiųlymų pabaiga) .
Patikslinu: pasiūlymų.