Boštjanas Marko Turkas
Visuomenė gali išgyventi laikinus ekonominius sunkumus. Ji gali atsigauti po karinio pralaimėjimo. Ji gali atstatyti karo sugriautus miestus. Tačiau ji negali lengvai atsigauti po civilizacinio pasitikėjimo savimi praradimo.
Kai Rusijos tankai kirto Ukrainos sieną 2022 m. vasarį, daugelis Europos lyderių invaziją apibūdino kaip įvykį, sugriovusį taiką žemyne. Šio naratyvo prielaida buvo aiški: Europa buvo stabili, klestinti ir saugi tol, kol išorinis agresorius nesutrikdė pokario tvarkos.
Tačiau ši interpretacija neatsižvelgia į nemalonesnę realybę. Prasidėjus karui Ukrainoje Europa netapo silpna. Jos silpnėjimas buvo prasidėjęs jau anksčiau. Konfliktas tik atskleidė krizę, kuri dešimtmečius vystėsi po klestėjimo ir institucinio pasitikėjimo paviršiumi.
Karai retai atsiranda vakuume. Jie dažnai yra galutinė gilesnių politinių, kultūrinių ir civilizacinių transformacijų išraiška. Todėl Ukrainoje vykstanti tragedija turėtų būti suprantama ne tik kaip geopolitinė konfrontacija, bet ir kaip platesnės Europos būklės simptomas.
Klausimas, kurį europiečiai turėtų užduoti sau, yra ne tik kodėl Vladimiras Putinas įsiveržė į Ukrainą. Esminis klausimas yra, kodėl Europa buvo tokia pažeidžiama, kai atėjo iššūkis. Atsakymas slypi ilgame civilizacijos erozijos procese, kuris paspartėjo po 1968 m. kultūrinės revoliucijos.
Daugeliui komentatorių 1968 m. gegužė išlieka romantišku jaunatviško idealizmo epizodu. Studentai metė iššūkį autoritetui, reikalavo laisvės ir siekė modernizuoti visuomenę, kuri atrodė nelanksti ir pasenusi. Tam tikri šio judėjimo aspektai neabejotinai atspindėjo teisėtus siekius. Tačiau istorija dažnai vertina judėjimus ne pagal jų ketinimus, o pagal jų pasekmes.
1968 m. įvykiai reiškė kažką daug gilesnio nei studentų protestą. Jie žymėjo gilios antropologinės transformacijos pradžią, pakeitusią santykius tarp asmenų ir institucijų, kurios šimtmečiais formavo Europos civilizaciją.
Šeima nustojo būti laikoma pagrindine visuomenės ląstele ir tapo įtarimų objektu. Religiniai įsitikinimai buvo vis labiau marginalizuojami. Tautinė tapatybė buvo pradėta vertinti kaip atskirties, o ne priklausymo šaltinis. Pati tradicija tapo kažkuo, ką reikia įveikti, o ne perduoti. Nebebuvo tikimasi, kad valdžia vadovaus; buvo tikimasi, kad ji nuolat pateisins savo egzistavimą.
Bendras šių pokyčių poveikis nebuvo išsilaisvinimas klasikine prasme. Veikiau tai buvo laipsniškas kultūrinių rėmų išardymas, suteikusių europiečiams tęstinumo ir tikslo jausmą.
Civilizacija negali išgyventi vien dėl ekonominio augimo. Tam reikia bendro supratimo, kas yra jos žmonės, iš kur jie kilę ir kodėl jų bendras gyvenimas nusipelno būti išsaugotas. Europa vis dažniau atsisakė šių klausimų. Jų vietoje atsirado visuomenės vizija, organizuota aplink vartojimą, individualią saviraišką ir administracinį valdymą. Pilietis pamažu tapo vartotoju. Politinį dalyvavimą pakeitė dalyvavimas rinkoje. Prasmės siekimą pakeitė pasitenkinimo siekimas.
Paradoksalu, tačiau ši transformacija įvyko tuo metu, kai Europa garsėjo kaip pažangiausia žmonijos pažangos išraiška.
Ekonominė integracija išsiplėtė. Viršnacionalinės institucijos sukaupė valdžią. Technologinės naujovės paspartėjo. Tačiau po šiais matomais pasiekimais vyko mažiau matomas procesas: Europa prarado pasitikėjimą pačia civilizacija, kuri padarė šiuos pasiekimus įmanomus.
Šis prieštaravimas išlieka vienu svarbiausių šiuolaikinės Europos paradoksų. Visuomenė gali išgyventi laikinus ekonominius sunkumus. Ji gali atsigauti po karinio pralaimėjimo. Ji gali atstatyti karo sugriautus miestus. Tačiau ji negali lengvai atsigauti praradusi civilizacinį pasitikėjimą savimi.
Filosofas Rémi Brague ne kartą pabrėžė, kad civilizacijos priklauso nuo jų gebėjimo atpažinti ir perduoti tai, ką paveldi. Kai pats paveldas tampa gėdos šaltiniu, nuosmukio tampa sunku išvengti.
Tai padeda paaiškinti, kodėl Europa įžengė į XXI amžių turėdama precedento neturinčius turtus, tačiau jausdama vis didesnį neapibrėžtumą dėl savo tapatybės.
Demografinis nuosmukis paspartėjo. Religinė praktika žlugo. Susilpnėjo pasitikėjimas institucijomis. Išsiplėtė socialinis susiskaldymas. Psichikos sveikatos krizės tapo įprastu reiškiniu, nepaisant augančios materialinės gerovės. Politinė poliarizacija sustiprėjo visame žemyne.
Nė vieno iš šių pokyčių nesukėlė karas Ukrainoje. Jie prasidėjo dar prieš jį. Karas tik atskleidė jau egzistavusį trapumą.
Civilizacija, nepasitikinti savo teisėtumu, sunkiai geba apsiginti
Nors Europa vis labiau tikėjo, kad istorija baigėsi, kitos valstybės ir toliau mąstė istorinėmis kategorijomis. Rusija, Kinija, Turkija ir daugybė kitų regioninių veikėjų niekada neatsisakė tokių sąvokų kaip suverenitetas, nacionaliniai interesai, strateginė įtaka ir kultūrinis tęstinumas. Europa, priešingai, dažnai elgėsi taip, tarsi geopolitika būtų pasenusi.
Kariniai pajėgumai buvo mažinami. Strateginė priklausomybė didėjo. Energetinis saugumas tapo antraeiliu dalyku, palyginti su ideologiniais prioritetais. Kultūros ir tapatybės klausimai dažnai buvo atmetami kaip praeities reliktai.
Rezultatas buvo nuspėjamas. Civilizacija, nepasitikinti savo teisėtumu, neišvengiamai sunkiai geba apsiginti.
Tai nereiškia, kad Europa turėtų mėgdžioti autoritarines jėgas ar atsisakyti savo įsipareigojimo laisvei. Priešingai. Iššūkis yra iš naujo atrasti pagrindus, kurie iš pradžių padarė įmanomą Europos laisvę.
Laisvė neatsirado vakuume. Ji gimė kultūrose, kurias formavo krikščionybė, klasikinė filosofija, nacionalinės tradicijos, vietinės bendruomenės ir institucijos, gebančios perduoti moralinę atsakomybę iš kartos į kartą.
Šiuolaikinės Europos tragedija yra ta, kad ji vis labiau stengiasi išsaugoti vaisius, nepaisydama šaknų. Medis kurį laiką gali išgyventi po to, kai jo šaknys pradeda irti. Jo lapai gali likti žali. Jo šakos gali atrodyti sveikos. Tačiau irimas jau vyksta. Galiausiai išorinė audra atskleidžia tai, ką slėpė vidinis silpnumas. Karas Ukrainoje tapo tokia audra.
Dešimtmečius Europos lyderiai daugiausia dėmesio skyrė gerovės valdymui, o ne civilizacijos išsaugojimui. Politiniame diskurse dominavo techniniai klausimai, reguliavimo sistemos ir administraciniai sprendimai. Tuo tarpu gilesni socialinės sanglaudos pagrindai sulaukė kur kas mažiau dėmesio.
Pasekmės dabar matomos visur. Piliečiai nepasitiki institucijomis. Jauniems žmonėms sunku atrasti prasmę. Gimstamumas ir toliau mažėja. Kultūrinį pasitikėjimą pakeitė kultūrinis neapibrėžtumas.
Didelė visuomenės dalis nebeturi bendro pasakojimo apie savo praeitį ir ateitį.
Civilizacija be atminties tampa pažeidžiama manipuliacijų. Civilizacija be pasitikėjimo tampa pažeidžiama bauginimo. Civilizacija be tikslo tampa pažeidžiama nevilties.
Todėl diskusijos apie Europos ateitį negali apsiriboti karinėmis išlaidomis, ekonominiu konkurencingumu, migracijos politika ar institucinėmis reformomis, kad ir kokie svarbūs šie klausimai būtų. Gilesnis klausimas yra civilizacinis.
Ar Europa vis dar tiki savimi? Ar ji vis dar pripažįsta savo paveldo vertę? Ar ji vis dar turi kultūrinį pasitikėjimą, reikalingą apginti principus, kuriais ji buvo sukurta?
Šie klausimai nulems žemyno ateitį daug giliau nei bet kuris rinkimų ciklas ar politinė iniciatyva.
Konfliktas Ukrainoje vieną dieną gali baigtis derybomis, išsekimu arba kariniu sprendimu. Tačiau net ir tada, kai ginklai nutils, Europa ir toliau susidurs su iššūkiu, kuris egzistavo gerokai prieš pirmąjį šūvį.
Didžiausia grėsmė Europai kyla ne už jos sienų. Ji kyla iš civilizacinio pasitikėjimo savimi praradimo, kuris daugiau kaip pusę amžiaus buvo būdingas didelei Vakarų pasaulio daliai.
Jeigu Europa nori užtikrinti savo ateitį, ji turi padaryti daugiau nei sustiprinti savo kariuomenes. Ji turi atkurti kultūrinius, dvasinius ir istorinius pagrindus, kurie kadaise padarė jos civilizaciją atsparią.
Kad Europa galėtų sėkmingai apginti savo sienas, ji pirmiausia turi iš naujo atrasti savo centrą.
Šį argumentą plačiau išplėtoju savo knygoje „Karas taikos vardu: 1968-ųjų revoliucija ir Vakarų dezintegracija“. Knyga jau išleista slovėnų, kroatų, ukrainiečių ir anglų kalbomis. Prancūziškas leidimas bus išleistas rugsėjį, o lenkiškas leidimas šiuo metu rengiamas.
Europos atsinaujinimas yra ne tik būtinas, bet ir įmanomas. Visame žemyne vis daugiau piliečių, mąstytojų ir net politinių lyderių pradeda suvokti, kad civilizacija negali neribotą laiką gyventi skolintu laiku ir remtis išsekusiomis idėjomis. Bažnyčiose ir universitetuose, šeimose ir vietos bendruomenėse, tyliame tėvų pasipriešinime ginant savo vaikų auklėjimą bei atsinaujinusiame susidomėjime Europos klasikiniu ir krikščioniškuoju paveldu jau matyti pirmieji dvasinio ir kultūrinio atgimimo ženklai.
Jeigu europiečiai turės drąsos sąžiningai pažvelgti į pastarojo pusės amžiaus nesėkmes ir iš naujo atrasti savo didybės šaltinius, ši krizė gali tapti gilaus civilizacinio atgimimo katalizatoriumi. Europa, kuri vėl žino, kas ji yra, ką ji atstovauja ir kodėl ją verta ginti, ne tik apsaugos savo sienas, bet ir vėl parodys pasauliui tvarkingos laisvės, grožio ir žmogiškojo klestėjimo pavyzdį. Laikas senka, tačiau dar ne per vėlu.
Europos ateitį lems ne tie, kurie atsisakė jos šaknų, o tie, kurie aiškiai ir tvirtai nuspręs jas susigrąžinti.
Boštjanas Marko Turkas yra slovėnų prancūzų literatūros profesorius ir Europos mokslų ir menų akademijos Zalcburge humanitarinių mokslų klasės dekanas. Jis yra įgijęs daktaro laipsnį Sorbonoje, dėstė įvairiose Europos šalyse ir yra dešimties knygų autorius.
europeanconservative.com
Dabartinės įtampos pasaulyje iš to, kad „auksiniame milijarde” nėra vietos ir Europai ir Amerikai ir Rusijai ir Japonijai ir Kinijai. Ir Indijai ir t.t. Tačiau visi apsimeta kad vietos yra visiems , viso labo trukdo kiti pretendentai …
Aha, o kas tokie nuginklavo Ukrainą ir karą padarė neišvengiamu? Ogi tas pats Didysis Trejetas, nežinot? Žinoma, ir Ukrainos oligarchai prisidėjo taip pat. Prasčiokams ir tiems, kurie su dviem aukštaisiais edukuoti-vakcinuoti ir didesnėmis pajamomis, labai patinka oligarchai iš Bolševikų partijos ir Komsomolo aktyvo – jų anūkai. Ką sako konvencijos apie tuos, kurie padarė karą neišvengiamu? Ogi sako, kad „La véritable agresseur n‘est pas celui qui attaque le premier mais celui qui rend la guerre inévitable“. Jūs tik paklausykit, ką šiandien pliurpia dezi LRT – oligarchijos dvaro plaštakės ir drugeliai. Kokį deziuką varo neosovietikai mūsų „babuškoms“ su prapiesoriais. Dezistais dirba LRT arba univerkėje ir vargo nemato – Ignytukas, mūsų džiaugsmas, plečia ubagyną Lietuvoje ir vargo su viršpelniais nemato. Pasaulinių socialistų, virtusių oligarchais, konspiracija ir agresija, ne daugiau. Neosovietinių klanų grumtynės karo išvakarėse dėl asmeninės gerovės. Karo nugalėtojai su pagreičiu drapalina Europą.
Europa turi imti rūpintis ne tiek gimstamumo didinimu Europoje, kiek gimstamumo mažinimu didžiausiu gimstamumu pasižyminčiuose planetos skurdo regionuose. Nes be mažinimo plėtojant vartotojiškų poreikių tenkinimą tarp 8 ar 10 milijadų skurdžių ekologinė katastrofa ir trumpalaikė dabartinės žmonijos ateitis garantuota. O pati Europa bus dar iki to užtvindyta ir sutrempta.