Pradžia Dienoraštis

Vilniaus universitetas apsisprendė būti ideologine įstaiga (atnaujinta)

Redakcija
-
31
Vilniaus universitetas apsisprendė būti ideologine įstaiga (atnaujinta)

21-10-19 LŽTO išvados ir pareiškimas dėl mokslo ideologizavimo.

Spalio pradžioje Vilniaus universitetas (VU) priėmė ideologinį apsisprendimą ir paskelbė „Lyčiai jautrios kalbos gaires“, kuriose rekomenduojama akademinės bendruomenės nariams bendraujant žodžiu ir raštu vengti nuorodų į asmens lytį.

Jose skelbiama, kad pašnekovo/pašnekovės lytis turi būti nenurodoma, o lyčių/giminės skirtumai turi pranykti, formos raštu turi būti beasmenės, trumpinamos, praleidžiant giminę žyminčias galūnes ir kt. „Gairėse“ teigiama, kad asmenų spėjimas apie tik dvi esančias vyro ar moteris lytis, gali būti klaidingas.

Lietuvos žmogaus teisių organizacijos spalio 19 d. išplatino pareiškimą, kuriame skelbiama, kad VU priimdamas ideologinį apsisprendimą ir įsipareigojimą lyčiai jautriai kalbai bei siekdamas iš pagrindų pakeisti žodinio bei rašytinio bendravimo kultūrą ir tradiciją, nenurodo, kokiai būtent ideologijai ir jos atmainai šis apsisprendimas atstovauja – marksistiniam-lenininiam, maoistiniam komunizmui, eurokomunizmui, liberalkomunistiniam leftizmui ir kt.

Žmogaus teisių organizacijų vertinimu, paskelbusi „Gaires“ Vilniaus universiteto vadovybė ne tik pažemino universiteto akademinę bendruomenę visuomenės akyse, leisdama universitete steigti revoliucinės prievartinio visuomenės pertvarkymo instituciją, bet ir pažeidė universiteto veiklą bei akademinės bendruomenės narių tarpusavio santykius reguliuojančius teisinius ir etinius principus.

„Gairėse“ neva remtasi VU Statuto ir VU Akademinės etikos kodekso nuostatomis, tačiau šiuose teisės aktuose nėra net užuominų į lyčių ar giminės skirtumų naikinimą arba nuorodų į asmens lytį eliminavimą. Priešingai, Statute nurodoma, kad Universiteto misija grindžiama vadovaujantis Konstitucija ir įstatymais, kad Universitetas užtikrina akademinės kultūros tęstinumą ir per šimtmečius išsaugotų tradicijų plėtotę. VU Etikos kodeksas taip pat deklaruoja tradicijų bei vertybių perdavimą ateities kartoms.

Pareiškime pažymima, kad „Gaires“ parengė neprofesionalūs, su medicinos, psichologijos, bioetikos ir teisės mokslais nesusiję asmenys, tarp kurių nėra nė vieno psichologo, medicinos ar teisės specialisto. Tikėtina, kad „Gairės“ buvo rengiamos kartu su VšĮ „Įvairovės ir edukacijos namai“. Šis įstaiga 2021 m. yra išleidusi metodines rekomendacijas paauglių tėvams ir pedagogams, kuriose kalbama ne apie berniuką ir mergaitę, arba vaikiną ir merginą, o apie „Žmogus Nr. 1“ ir „Žmogus Nr. 2“. Šios įstaigos darbuotojų profesinė kvalifikacija taip pat kelia pagrįstas abejones psichologijos ir medicinos požiūriu. Be to minėta įstaigos veikla tiesiogiai priklauso nuo visuomenei nežinomų finansavimo šaltinių. Taigi būtent „Gairių“ rengimo užsakovai bei jų valdomi finansavimo šaltiniai ir nurodytų žmonių konglomeratas lėmė „Gairių“ turinį, kuriuo vadovaujantis, akademinės bendruomenės nariai nuo šiol privalės keisti iki šiol egzistavusį natūraliai susiklosčiusį bendravimo būdą ir formas.

„Gairės“ prieštarauja Mokslo ir studijų įstatymui, kuris reglamentuoja aukštųjų mokyklų autonomiją, nes pastaroji turi būti derinama su atskaitomybe visuomenei. Pažymima, kad ideologinis apisprendimas ardyti ankstesnius santykius, komunikacijoje vengti nuorodų į lytį ir kt., nėra vien VU vidaus reikalas, nes jame studijuoja visos šalies jaunuoliai, kurių pasaulėžiūrai ir jausenai „Gairės“ darys neginčijamą įtaką.

Pareiškimo autoriai daro išvadą, kad „Gairių“ atsiradimą lėmė siauros grupės asmenų noras pasipelnyti iš antimokslinę genderizmo ideologiją propaguojančių užsienio institucijų suteikiamų finansavimo šaltinių. Bet svarbiausia ne šios grupelės žmonių noras pasipelnyti iš niekinės veiklos, o tai, kad „Gairių“ nuostatos prieštarauja konstituciniams asmens įsitikinimų laisvės principams ir paneigia konstitucines vertybes, įtvirtintas Konstitucijos 25, 26, 27, 29 ir 38 straipsniuose.

Pareiškimo autoriai pabrėžia, kad minėtas VU ideologinis apsisprendimas yra akivaizdi agresija prieš Konstituciją, o svarbiausia – prieš pačią žmogaus gyvybę, jos ateitį, nes gyvybė kyla iš lyčių skirtumo (iš priešybių vienybės). Atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę, svarbiausias uždavinys buvo vienos viešpataujančios ideologijos (komunistinės) monopolio panaikinimas ir akademinės laisvės atkūrimas. Tačiau ,,Gairės“ yra atviras mėginimas grąžinti akademinę bendruomenę į totalitarinės vienmintystės ir akademinio gyvenimo ideologinio varžymo bei politinės jo kontrolės laikus, nublokšti į okupacinio komunistinio ideologinio obskurantizmo laikus. „Gairių“ nuostatos reiškia spaudimą visuomenei, kad ji būtų psichologiškai pasiruošusi savęs sunaikinimui per žmogiškosios gyvybės šaltinio – lyčių skirtumų panaikinimą. Tai yra destruktyvi tarptautinių kultūrmarksistų įkvėpta akcija.

Žmogaus teisių organizacijos siūlo Vilniaus universiteto Senatui ir universiteto rektoriui nedelsiant „Gaires“ atšaukti, sudaryti mokslininkų komisiją, „Gairių“ nuostatų atitikčiai šalies Konstitucijai ir VU Statutui įvertinti. Jos taip pat kviečia Universiteto vadovybę paviešinti „Gaires“ rengusių asmenų sąrašą ir jų gautą užmokestį už „Gairių“ parengimą , o Lietuvos akademinę bendruomenę ragina priešintis mėginimams suvaržyti mokslo, minties ir sąžinės laisvę, nes nėra jokių iliuzijų, kad „Gairės“ tėra nereikšmingas išpuolis prieš vienos aukštosios mokyklos (VU) akademinę bendruomenę. Priešingai, tai nuoseklus ideologinis mėginimas šalies aukštosiose mokyklose administraciniu būdu laužyti ne tik biologinius, lingvistinius, bet ir pačius stabiliausius, visos istorijos išbandytus visuomeninės sistemos formavimo pagrindus.

Pareiškimą rengė Piliečių gynimo paramos fondas, Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacija, Lietuvos Helsinkio grupė ir Lietuvos žmogaus teisių asociacija o jam pritarė Lietuvos kultūros kongreso, Lietuvos nacionalinės vartotojų federacijos, Lietuvos tėvų forumo, Asociacijos „Talka kalbai ir tautai”, „Rengimo šeimai”, Nacionalinės šeimų ir tėvų asociacijų atstovai.

Pareiškimui taip pat pritaria mokslininkai habil. dr., prof. Bronius Genzelis, prof. Alvydas Pauliukevičius, dr. Vytautas Rubavičius, dr. Artūras Judžentis, dr., prof. Saulius Arlauskas, habil. dr., prof. Alfonsas Vaišvila, dr. Jonas Jasaitis, habil. dr., prof. Aloyzas Sakalas, habil. dr., prof. Arvydas Janulaitis, habil. dr., prof. Kęstutis Jarašiūnas, dr. Aldonas Pupkis, dr. Jūratė Laučiūtė, Albertas Žostautas,  dr. Daiva Jakubonienė, habil. dr.,prof. Vygantas Paulauskas, habil. dr., prof. Algirdas Jurgaitis, habil. dr., prof. Ferdinandas Vaitiekūnas,dr,. Margarita Lėckienė, dr. Krescencijus Stoškus, habil. dr., prof. Laima Kalėdienė, habil. dr., prof. Alvydas Butkus, rašytoja Pranciška Regina Liubertaitė-Žižiūnienė, dr. Gražina Akelaitienė, kun. Robertas Grigas, habil. dr., prof. Marijona Barkauskaitė, habil. dr., prof. Donatas Stakišaitis, kompozitorius Algirdas Martinaitis, habil. dr., prof.Kazys Napoleonas Kitkauskas, dr., prof. Dalius Serafinas, buvęs tremtinys, Antanas Jankus, habil.dr., prof.Vytautas Daujotis, publicistas Vladas Turčinavičius, leidėjas Linas V. Medelis, LMA akademikas, prof. Gediminas Motuza, LMA akademikas, habil.dr.,prof. Eugenijus Manstavičius, dr. Jonas Paršeliūnas, LMA akademikas, habil.dr.,prof. Jonas Mackevičius,LMA akademikas, habil.dr.,prof. Gytis Juška, LMA akademikas, habil.dr.,prof. Jonas Grigas, LMA akademikas, habil.dr., prof. Kęstutis Sasnauskas, habil.dr., prof. Henrikas Petras Vaitkevičius, habil.dr., prof. Šarūnas Raudys, VU mokslo darbuotojas Marius Gaubas, VU matematikos informatikos mokslų daktaras Linas Litvinas, VU biochemijos mokslų daktaras Marius Dagys, poetas Rimvydas Stankevičius, žurnalistė Danutė Jakubėnienė, matematikos ir informatikos mokslų daktaras Andrius Vytautas Misiukas Misiūnas, matematikos habil.dr., prof. Mindaugas Petras Bloznelis. dailininkas, grafikas Arvydas Každailis, etnologas, moklsų daktaras, LEU prof. Libertas Klimka, inžinierius (Bostonas) Aidas Kupčinskas, TV žurnalistė ir režisierė Birutė Bražinskaitė, inžinierė Klementina Milda Skeirytė, dailininkė Ona Rūta Tamuliūnienė, TV žurnalistė Nijolė Angelė Baužytė, inžinierė Ivenija Jakštaitė, dailininkas Jonas Varnas, žurnalistė Dalia Ona Larsen, habil. dr, prof. Leonas Ašmantas, kalbininkas, habil.dr., prof Kazimieras Župerka, istorikas dr.,  prof. Juozas Skirius, istorikė prof. Rasa Čepaitienė, statistikė Ieva Šiaudinytė-Baužienė,VU leidyklos administratorė Aliona Markauskienė, dainininkas Juozas Vytautas Baužys, technikos mokslų dr. Konstantinas Sasnauskas, advokatas Jonas Ivoška, filosofė doc, dr. Lilijana Astra, filologas doc.,dr. Darius Alekna, archeologas doc., dr. Algimantas Merkevičius, biofizikė ir mokslų istorikė dr. Laima Petrauskienė, dailės istorikė, dr.Birutė Rūta Vitkauskienė, inž. Vitalija Ramanauskienė, socialinių mokslų dr. doc. Irena Kubilienė, humanitarinių mokslų dr. Nijolė Lietuvninkaitė, dr.Daiva Narbutienė, anglų k.ir literatūros mokytoja Vida Augutienė, chemijos mokslų dr., prof. Jadvyga Regina Kerienė,  LMS pirmininkas, VU prof. Dalius Serafinas, teisės filosofas ir teisės sociologas dr.  prof. Vytautas Šlapkauskas, biochemikas Sigitas Palikša, istorijos mokslų dr.Tomas Baranauskas, technikos mokslų dr. Antanas Dumčius, istorijos mokslų dr. Darius Vilimas, socialinių mokslų dr. Angelė Danutė Čepėnaitė, fizikos mokslų dr. Robertas Maldžius, ekonomikos mokslų dr. Audra Šimėnienė.

Pritariančiųjų sąrašas nuolat pildomas ir skelbiamas (žemiau).

Visas pareiškimo tekstas žemiau (taip pat ČIA).

 

 

 

 

Vytautas Radžvilas. LVŽS patriotiškumo klausimu

Redakcija
-
4

Autorius yra filosofas, VU profesorius, Nacionalinio susivienijimo pirmininkas.

Parašyti šias pastabas paskatino V. Vižinio straipsnis apie LVŽS būklę ir ateitį. Autorius išsako ne vieną pagrįstą įžvalgą. Jo prognozė, kad LVŽS nesunyks, atrodo įtikinama. Vis dėlto akivaizdu, kad iš partijos išsilakstant prieš 2016 m. Seimo rinkimus į ją suplūdusiems karjeristams, prisiplakėliams ir perėjūnams ji sparčiai ir smarkiai silpsta. Tai nėra ir negali būti vien jos narių ir rėmėjų rūpestis kai virš Lietuvos pakibo visas egzistencinių pavojų debesynas. Jis atrodo taip grėsmingai, kad aiškinant LVŽS užklupusios krizės priežastis ir vertinant tautos ir valstybės padėtį bei perspektyvas klysti jau yra neleistina prabanga. Šios pastabos yra sausas ir politologinis žvilgsnis į minėto straipsnio autoriaus apmąstymus.

Jų šerdis neabejotinai yra ši pastraipa: „Daugelio rinkėjų atmintyje „valstiečių“ valdžia tapo pirmąja, kuriai rūpėjo žmonės. Taip. Pirmoji, kuriai rūpėjo ne tik būti valdžioje, ne lankstytis ES. Prie kurios stabtelėjo nacionalinio tapatumo tirpsmas, kuri neapsimestinai skyrė dėmesio šeimoms ar gyvenantiems skurdžiai. Dabar daugelis net nepastebi, jog gyvename viešoje taikoje su lenkais. Paprastai dėkingi rinkėjai turi gilią atmintį, kuri atsigamina priėjus prie balsadėžės. Todėl esu tikras „valstiečiai“ po ilgai trukusių nesėkmių grįš į stabilų savo kelią. Tačiau negaliu slėpti savo nusivylimo – „valstiečiai“ vargiai kada nors dominuos politiniame lauke. „Valstiečiai“ – pirmoji partija išraususi tradicinių vertybių (šeimos ir tautinės tapatybės) apkasus – silpnėjant politinei galiai jau galės tik gintis.“

Nėra nė mažiausių abejonių, kad LVŽS netrūksta narių, nuoširdžiai trokštančių, kad lietuviai su jų kalba ir kultūra, kaip ir jų sukurta valstybė, neišnyktų ir gyvuotų amžiais

Labai gaila, bet šioje pastraipoje suminėtos LVŽS dorybės ir nuopelnai yra smarkiai pervertinami. Todėl lieka neaiški tikroji priežastis, dėl kurios partija po rinkimų pateko į ją persekiojančių nesėkmių ruožą. Toji priežastis darosi ypač akivaizdi lyginant LVŽS su Laisvės partija. Didžioji LVŽS silpnybė yra ta, kad ši politinė organizacija buvo ir tebėra „praktiškų“ arba „ūkiškų“ į politiką atėjusių žmonių sambūris, taip ir nesugebėjęs tapti politiškai brandžia, aiškią ideologiją turinčia ir ja nuosekliai besivadovaujančia partija.

Nėra nė mažiausių abejonių, kad LVŽS netrūksta narių, nuoširdžiai išpažįstančių prigimtinės šeimos, krikščioniškas ir tautines vertybes, iš tiesų trokštančių, kad lietuviai su jų kalba ir kultūra, kaip ir jų sukurta valstybė, neišnyktų ir gyvuotų amžiais. Tačiau tokios vertybės ir nuostatos savaime nėra politinės tautinės ir valstybinės sąmonės požymis. Jos veikiau yra tik etnokultūrinės savimonės ir ja grindžiamo patriotizmo išraiškos, kurių nepakanka kurti ir išsaugoti suvereniai nacionalinei valstybei. Šią tiesą visiškai patvirtina ketverius metus trukęs LVŽS valdymas. Būdami valdžioje „valstiečiai“ net nemėgino daryti gyvybiškai svarbių žingsnių, kuriuos, kaip savaime suprantamus, iš karto ir nedvejodama turėtų padaryti bet kuri tvirtai ir nuosekliai nacionalinio valstybingumo idėja besivadovaujanti politinė jėga.

Pirmasis LVŽS žingsnis turėjo būti nedelsiant atšaukti „globalios Lietuvos“ viziją ir ja grindžiamą Lietuvos pažangos strategiją, kuri yra ne kas kita, o lietuvių tautos ir valstybės „savanoriško“ susinaikinimo filosofija. Oficialiu valstybiniu lygmeniu atsisakius globalistinės Lietuvos savižudybės ideologijos būtų radęsi prielaidos ryžtingai stabdyti masinę antilietuviškų ir antivalstybinių idėjų sklaidą ir propagandą visose viešojo gyvenimo srityse. LVŽS būtų įgijusi tvirtą politinį ir teisinį pagrindą užkardyti antivalstybinės ardomosios veiklos židiniu tapusio vadinamojo Nacionalinio transliuotojo (LRT) tiražuojamas neokomunistinę genderizmo ir multikultūralizmo bei neoliberalistinę valstybės turto išparceliavimo ideologiją propaguojančias laidas ir jo portale skelbiamus analogiško pobūdžio bei turinio tekstus.

Kuo skubiausiai derėjo atgaivinti seniausiai numarintą tautinės mokyklos idėją ir iš pagrindų pertvarkyti bendrojo lavinimo mokyklų programas. Buvo galima ir reikėjo siekti, kad Lietuvos mokykla liautųsi ,,gaminti“ tik ir svajojančius kuo greičiau sprukti iš Tėvynės bastūnus – „žmogiškuosius išteklius“ globaliai darbo rinkai – ir pradėtų ugdyti sąmoningus šalies piliečius ir patriotus, pasiryžusius dirbti savo tautai ir valstybei. Tačiau nieko nebuvo padaryta.

Priešingai, beveik visą LVŽS valdymo laikotarpį jaunosios lietuvių kartos ugdymo politines gaires brėžė S. Skvernelio vyriausybės ministrė J. Petrauskienė – radikaliai antitautinių pažiūrų kosmopolitė ir fanatiškai neoliberalias šios srities „reformas“ vykdžiusio A. Kubiliaus komandos nario G. Steponavičiaus ištikima sekėja ir parankinė.

Taip pat valdant būtent LVŽS vyriausybei buvo įvykdyta liūdnai pagarsėjusi D. Šakalienės inicijuota „Matuko“, arba vaiko teisių apsaugos, „reforma“, tapusi dideliu žingsniu Lietuvai primetant liberalkomunistinę genderizmo ideologiją.

Tie patys ,,valstiečiai“ tikrai nestojo mūru, kai buvo ratifikuotas Migracijos paktas, kurio karčių vaisių negeras kvapas iš pat pradžių tvyrojo ore ir buvo nesunkiai jaučiamas, o dabar Lietuvai tenka srėbti šio avantiūriško ir išdavikiško žingsnio padarinius.

Ne kas kitas, o LVŽS vyriausybė, praėjus vos pusmečiui nuo jos darbo pradžios, galutinai įteisino ankstesnės vyriausybės liberalizuoto Darbo kodekso pataisas. Ši vyriausybė tęsė ištisus dešimtmečius vykdytą neoliberalią mokesčių politiką ir nesiryžo nors kiek drąsiau pertvarkyti mokesčių sistemos didesnio progresyvumo linkme. Valdant tarsi protautiškiems „valstiečiams“ taip ir liko neišspręsti tik tvirtesnės politinės valios reikalavę asmenvardžių rašybos oficialiuose dokumentuose bei Lukiškių aikštės sutvarkymo klausimai.

Todėl būtina itin tiksliai ideologiniu ir politiniu požiūriu apibūdinti LVŽS ir jos valdymo laikotarpiu vykdytą vidaus bei užsienio politiką. Ši partija pasirodė esanti tipiška sisteminė neoliberali Lietuvos partija. Ji valdė šalį ne kaip lietuvių politinės tautos reprezentantė ir jos gyvybinių interesų gynėja. Iš tikrųjų „valstiečiai“ taip pat elgėsi ir veikė kaip pusiau kolonijinės teritorijos administratoriai ir uoliai tarnavo transnacionalinio ir stambiojo vietos kapitalo interesams.

Nekelia abejonių, kad LVŽS stengėsi švelninti jos vyriausybės vykdytos neoliberalios ekonominės ir socialinės politikos padarinius remdama vargingiausius gyventojų sluoksnius

Tačiau būta ir stilistinių bei taktinių tokios valdysenos skirtumų nuo ypač atvirai proglobalistinio iki tol buvusio kitų partijų ir dabartinės koalicijos valdymo. LVŽS iš esmės yra etnokosmopolitinė politinė jėga. Kitaip negu antilietuviškumą atvirai demonstruojančios kitos nomenklatūrinės partijos, ji stengiasi susikurti protautinės politinės jėgos įvaizdį maskuodama savo kosmopolitiškumą etnokultūrine retorika ir įvairiomis etnografinio tautiškumo dekoracijomis.

Taip pat nekelia abejonių, kad LVŽS stengėsi švelninti jos vyriausybės vykdytos neoliberalios ekonominės ir socialinės politikos padarinius remdama vargingiausius gyventojų sluoksnius. Tačiau tai buvo daroma ne iš esmės keičiant minėtą politiką ir siekiant proporcingesnio turtingiausiųjų indėlio į tautos ir valstybės gerovę, bet pirmiausia ir taip menkos viduriniosios klasės sąskaita.

Čia paminėti ir kiti būtini darbai nebuvo padaryti, nes juos atlikti buvo įmanoma tik turint geležinę politinę valią. LVŽS jos neturėjo ir taip pat lankstėsi ES ir kitoms globalioms galioms. Jeigu ši partija iš tiesų būtų nesilanksčiusi, ji būtų elgusis kaip Lenkijos ar Vengrijos valdžios, kurių pavyzdžiu buvo bijomasi ir net nemėginta sekti.

Tokia yra tiesa žvelgiant į LVŽS valdymą objektyviu žvilgsniu. Būtina sąlyga stipriai politinei valiai rastis yra suformuoti aiškią tautinio tapatumo ir nacionalinio valstybingumo ideologija ir ja nuosekliai vadovautis politinėje veikloje ir valdant valstybę.

Nėra abejonių, kad kadencijos pradžioje iškėlęs iniciatyvą aprūpinti Lietuvos mokinius tautiniais drabužiais LVŽS pirmininkas parodė suprantąs, kaip svarbu nuo mažumės ugdyti būsimųjų piliečių tautinę jauseną. Tačiau pati savaime, netapusi politinės tautinės ir valstybinės sąmonės formavimo programos dalimi, tokia jausena yra pasmerkta niekada neperžengti etnokultūrinio patriotizmo lygmens ir peraugti į sąmoningą ir brandų tautinį ir valstybinį patriotizmą, kuris yra būtina Lietuvos išsaugojimo ir išlikimo sąlyga.

Lietuvą naikinančios globalistinės užsienio ir vidaus jėgos kryptingai vykdo liberalkomunistine ideologija grindžiamą politinę programą. Jos tikslai yra aiškiai įvardyti: iš pamatų sugriauti prigimtinę šeimą, krikščionybę, tautą ir nacionalinę valstybę. Atsispirti šiems siekiams įmanoma tik minėtai ideologijai priešstatant tokią pat nuoseklią tautos ir valstybės kūrimo ideologiją ir valingai vykdant iš jos kylančią nacionalinio atgimimo ir valstybės politinio suvereniteto susigrąžinimo programą.

Dabartinė LVŽS bent jau kol kas nėra pasiruošusi ir neįstengtų spręsti tokio sudėtingo ir sunkaus uždavinio. Teigdamas, kad ši partija yra vienintelė tradicines vertybes ginanti politinė jėga, jos pirmininkas šiuo atžvilgiu klysta ir pervertina „valstiečių“ galimybes. Tai reikia pasakyti atvirai ir tiesiai, nes patriotiška Lietuvos visuomenės dalis ir taip per ilgai gyvena jai peršamomis iliuzijomis.

O patriotizmo pradmenys LVŽS iš tiesų lengvai įžvelgiami. Belieka palinkėti kantriai dirbti ir auginti bei stiprinti šiuos pradus.

Visuomenėje didėja panika dėl artėjančio elektros ir dujų kainų „šoko“

Redakcija
-
0
Visuomenėje didėja panika dėl artėjančio elektros ir dujų kainų „šoko“

Visuomenėje jau kilo panika dėl artėjančio elektros ir dujų kainų „šoko“. Reguliuojama gamtinių dujų kaina I grupės vartotojams tikėtina, padidės nuo 20 proc. iki 51 proc. Gamtinių dujų II grupės vartotojams – nuo 30 proc. iki 83 proc.

Panika  aštrėja sulig kiekviena diena, artėjant šildymo sezonui.

Augančio visuotinio nerimo akivaizdoje dėl neprotingai didėjančių elektros ir dujų kainų Nacionalinis susivienijimams išplatino pareiškimą, adresuotą Lietuvos vadovams, valstybės institucijoms ir visuomenei.

Jame skelbiama, kad brangiai Vilniaus gyventojams kainavęs aplaidumas nesutrukdė VŠT vadovams drastiškai didinti savo atlyginimus – vien šiais metais VŠT generalinio direktoriaus alga išaugo nuo 9020 iki 12769 Eurų.

Pareiškime reikalaujama:

  1. Prezidentą kelti principinį klausimą, kodėl valdžios institucijos nesiėmė būtinų priemonių padėčiai keisti.
  2. Seimo Aplinkos komitetą bei Ekonomikos komitetą nedelsiant išsiaiškinti, kas trukdo Lietuvai kuo greičiau prisijungti prie Latvijos ir Estijos sukurtos bendros dujų prekybos ir tiekimo rinkos, leidžiančios sumažinti kainą vartotojams.
  3. Generalinę prokuratūrą nedelsiant ir principingai ištirti galimos korupcijos ir piktnaudžiavimo atvejus Lietuvos energetikos ir šilumos ūkio sektoriuose.
  4. Vyriausybę nedelsiant atnaujinti sąžiningas ir atviras diskusijas su Latvija bei Estija, mėginant rasti visoms šalims priimtinus sprendimus dėl šių valstybių elektros energijos tiekimo/gavimo iš Baltarusijos AAE.
  5. Vilniaus m. savivaldybę grąžinti VŠT apie 5 mln. EUR dividendų iš gauto pelno.
  6. Energetikos ministeriją ir teisėtvarkos institucijas kelti klausimą dėl jėgainės statytojo – įmonės Ignitis atsakomybės prieš VŠT ir kt.

Visą pareiškimą skaitykite žemiau.

Politinė partija Nacionalinis susivienijimas

DĖL ELEKTROS ENERGIJOS IR DUJŲ KAINŲ KILIMO IR GALIMYBIŲ JĮ VALDYTI

Lietuvos Respublikos Prezidentui Gitanui Nausėdai
Lietuvos Respublikos Seimo nariams
Seimo Aplinkos komitetui
Seimo Biudžeto ir finansų komitetui
Seimo Socialinių reikalų ir darbo komitetui
Seimo Ekonomikos komitetui
Seimo Energetikos ir darnios plėtros komisijai
Lietuvos Respublikos Ministrei pirmininkei Ingridai Šimonytei
Finansų ministerijai
Generalinei Prokuratūrai
Vilniaus m savivaldybei
Lietuvos savivaldybių asociacijai
Žiniasklaidai
Visuomenei

PAREIŠKIMAS

2021 m. spalio 6 d.

Visuomenėje jau kilo panika dėl artėjančio elektros ir dujų kainų „šoko“. Siekdama suvaldyti neprotingai augančias elektros ir dujų kainas Energetikos ministerija siūlo įstatymų projektus, skirtus gelbėti tik su visuomeniniu tiekėju susijusiems vartotojams. Tačiau Lietuvoje iki 2021 m. spalio 1 dienos elektros rinkos liberalizavimo antrajame etape nepriklausomą tiekėją pasirinkę yra 33 proc. visų turinčių pasirinkti, arba 256,5 tūkst. buitinių vartotojų, o nepasirinkusių jokio tiekėjo yra 521,7 tūkst., arba 67 proc. visų turinčių pasirinkti buitinių vartotojų. Taigi, nuo kitų metų pradžios nepasirinkusieji pateks į „garantinį tiekimą“, o jiems bus taikoma garantinio tiekimo kaina, kuri nustatoma pagal vidutinę praėjusio ataskaitinio mėnesio elektros energijos biržos kainą, susiformavusiai Lietuvos kainų zonoje, pritaikant koeficientą 1,25.

Gamtinių dujų įstatymo projekte siūlomas kitoks prognozuojamų gamtinių dujų kainos įtraukimo į galutinį tarifą buitiniams vartotojams skaičiavimo principas. Tačiau, bet kuriuo atveju, reguliuojama gamtinių dujų kaina I grupės vartotojams padidės nuo 20 proc. iki 51 proc. Gamtinių dujų II grupės vartotojams nuo 30 proc. iki 83 proc.

Šį dirbtinai sukeltą energetinių resursų kainų šuolį, analizuojant tarptautinių rinkų tendencijas, buvo galima prognozuoti jau 2020 metų antroje pusėje. Neadekvatus minėtų resursų kainų šuolis tapo visiškai akivaizdus 2021 metais. Lietuvos valstybė neabejotinai galėjo pasiruošti ir priimti tinkamus sprendimus jam sušvelninti. Tik šiuo metu keičiama įmonės Ignitis pagrindinio turto vertės nustatymo metodika, daranti tiesioginę įtaką elektros energijos skirstymo kainos dydžiui. Jei šio turto vertė daro pagrįstą įtaką elektros kainos augimui, mažinti ją buvo galima žymiai anksčiau – elektros energijos kaina būtų padidėjusi daug mažiau. Akivaizdu, kad valdžia prioritetu pasirinko ne viešąjį (visuomenės), o Ignitis privačių akcininkų ar kitų siaurų grupių interesus. Svarbu tai, kad iki šiol neturime išsamaus ir skaidraus minėtos metodikos keitimo aplinkybių vertinimo, dėl to neturime ir galimų optimalių sprendimų.

Nacionalinis susivienijimas pažymi, kad valstybės vykdomą privačių siaurų grupių interesų protegavimą ir šių interesų įtaką energetinių resursų kainų šuoliui akivaizdžiai atskleidžia Ministrės Pirmininkės I. Šimonytės svarstymas, jog siekiant suvaldyti sparčiai didėjančias elektros energijos kainas, gali būti atidėtas elektros tiekimo rinkos visiškas liberalizavimas. Toks I. Šimonytės siūlomas sprendimas vienareikšmiškai rodo, kad:

a) elektros energijos tiekimo liberalizavimas netarnauja visuomenės interesams;

b) liberalizuojant elektros energijos tiekimą, kuris skatina kainų didėjimą, sąmoningai viešų diskusijų šiais svarbiausiais klausimais vengiama ir sąmoningai neieškoma visuomenės interesų tenkinančių sprendimų, nes jie prieštarauja rinkos liberalizavimu suinteresuotų siaurų grupių interesams;

c) būtent dėl siaurų visuomenės grupių suinteresuotumo Lietuvos politikai negina visuomenės interesų ir nekelia šio klausimo ES lygiu, kurios direktyva liberalizuoti elektros energijos tiekimą, tapo privaloma netgi neatsižvelgiant į vartotojų interesus.
Atkreipiame dėmesį, kad elektros energijos tiekimo paslaugos kaina yra mažesnė tiek, kiek palankiausiomis sąlygomis jos tiekėjas gali pirkti energiją biržoje ir kiek yra mažesni energijos vienetui tenkantys paslaugos administravimo kaštai. Tačiau šie abu veiksniai yra tiesiogiai susiję su tiekėjo biržoje perkamu ir vartotojams parduodamu energijos kiekiu – juo didesnis elektros energijos kiekis, tuo vartotojui gali būti mažesnė energijos kaina.

Didesnis elektros energijos tiekėjų skaičius savaime negarantuoja mažesnės elektros energijos kainos, nes sumažinus pagrindinio valstybės valdomo (ir galinčio kritiniu atveju suteikti vartotojams valstybės garantuotas paslaugas) tiekėjo Ignitis paslaugų apimtis bei ignoruojant ypač svarbias vartotojams parduodamos energijos apimtis, elektros paslaugos kaina gali tik didėti. Šiuo klausimu taip pat viešai nediskutuojama, nepateikiama informacija apie svarbiausias aplinkybes ir veiksnius, lemiančius mažiausią paslaugos kainą vartotojams. Kartu atkreipiame dėmesį, kad efektyvi konkurencija galima tik tuomet, kai elektros energijos tiekėjai veikia rinkoje maksimaliai panašiomis sąlygomis.

Mūsų nuomone, smulkūs tiekėjai objektyviai negali užtikrinti gerų tiekimo sąlygų. O ateityje natūraliai sumažinus elektros tiekimo apimtis stambiausiam valstybės valdomam elektros tiekėjui Ignitis, jo veiklos sąlygos neišvengimai pablogės. Tai paskatins kviesti į elektros energijos tiekimo rinką kitus stambius elektros tiekėjus (pvz., Estijos Enefit, kurios valdymo modelis bei tiekimo apimtys yra analogiški Ignitis valdymo modeliui bei tiekimo apimtims, ir kuri siūlo patrauklias elektros energijos tiekimo sąlygas). Todėl elektros energijos rinką gali papildyti lenkų, vokiečių ar kiti tiekėjai.

Tačiau padariniai jau dabar yra nuspėjami: smulkūs tiekėjai neišvengiamai bankrutuos, padarydami žalą vartotojams (savo klientams), o valstybė, kuri dar nėra nustačiusi, kas tuo atveju perims bankrutavusių tiekėjų įsipareigojimus ir kompensuos nuostolius vartotojams, liberalizavusi elektros energijos tiekimo rinką, nebepajėgs užtikrinti, kad dominuojantys stambūs užsienio tiekėjai nedidintų elektros energijos kainos mūsų vartotojams. Kartu neišvengiamai turės užtikrinti protingas elektros energijos kainas pažeidžiamiems vartotojams, kompensuodama dalį nuostolių iš valstybės biudžeto. Taip yra kuriamos akivaizdžios prielaidos „įveiklinti“ ir ,,suišteklinti“ Lietuvos valstybę, kad ši dar kartą padėtų nepagrįstai krautis viršpelnius minėtoms užsienio įmonėms mūsų šalies mokesčių mokėtojų sąskaita.

Nacionalinis susivienijimas, įvertinęs elektros energijos ir dujų kainų pokyčius, pareiškia:
1. Itin svarbi priežastis, lemianti energijos resursų kainų šuolį – netinkami valdžios sprendimai dėl vienašališkos metodikos, pagal kurią yra privaloma blokuoti Astravo atominėje elektrinėje (AAE) pagamintą elektros energiją, apribojant elektros energijos srautus per jungtis, esančias tarp Baltarusijos ir Lietuvos. Kilę dėl to nesutarimai padidino įtampą tarp Lietuvos ir Latvijos bei Estijos, o ji gali turėti ilgalaikių neigiamų pasekmių, įskaitant išaugusias rizikas dėl įgyvendinimo savalaikio elektros energijos perdavimo sinchronizavimo su Vakarų Europos elektros energijos sistema. Šių nesutarimų pasekmes vartotojai jau dabar pajuto – Lietuvoje sparčiai didėja elektros energijos kainos.

2. Dujų tiekimo sektoriuje Latvija ir Estija yra sukūrusios bendrą dujų prekybos ir tiekimo rinką, kuri leidžia išvengti papildomų prekybos kaštų ir mažinti kainą vartotojams. Tačiau Lietuva iki šiol nėra prisijungusi prie šios rinkos. Lietuvos dujų tiekėjams sudarytos blogesnės sąlygos naudoti Inčiukalnio dujų saugyklą, dėl to mūsų šalies vartotojai patiria papildomas išlaidas.

3. Atkreiptinas dėmesys į sąmoningai aplaidžią ar neprofesionalią veiklą centralizuotame šilumos tiekimo sektoriuje:

a. Šiame sektoriuje mėginama sukurti šilumos gamybos rinką, kurioje konkuruotų Centralizuoto šilumos tiekimo (CŠT) įmonės ir kiti privatūs šilumos gamintojai. Tačiau vieni gamintojai nesugeba vykdyti savo įsipareigojimų ir dėl to tenka perimti jų turtą, o kiti uždirba nepagrįstai aukštus viršpelnius.

b. Ydingai reguliuojamą veiklą vykdančios CŠT įmonės neturėjo galimybės 2020 metų vasarą nupirkti ir saugoti dujas Inčiukalnio saugykloje kai šios buvo labai pigios, kad galėtų jas panaudoti šiuo metu. Valdžios institucijose pernelyg užsitęsė tariamos diskusijos apie metodiką, o tai yra akivaizdus aplaidumas, leidžiantis manyti, kad panašaus apsileidimo yra žymiai daugiau.

c. Ydingas metai iš metų pasikartojantis daugiabučius namus administruojančių privačių įmonių aplaidumas, ruošiant namų šilumos įrenginius ir vidaus šilumos tiekimo sistemas artėjančiam šildymo sezonui. Pažymėtina, kad š. m. rugsėjo 22 d. Seimo Energetikos ir tvarios plėtros komisijos posėdyje Energetikos viceministrė pripažino, jog iki šiol nėra tinkamai sutvarkyta įstatyminė bazė. O būtent dėl šios priežasties dar labiau padidės šilumos kaina daugiabučių namų gyventojams.

d. Minėtame rugsėjo 22 d. įvykusiame komisijos posėdyje buvo pripažinta aplinkybė, jog yra nemažai galimybių sumažinti biokuro kainą Lietuvoje ir tuo būdu mažinti šilumos kainą. Pastarasis viešas valdžios institucijų atstovų prisipažinimas, jog egzistuoja realios galimybės sumažinti neprotingai išaugusias šilumos kainas, leidžia daryti prielaidą, kad jos kažkodėl nėra suinteresuotos jas mažinti. Arba atvirkščiai, jos kažkodėl suinteresuotos šilumos kainas didinti.

e. Ypač pavojinga situacija susiklostė Vilniaus centralizuoto šilumos tiekimo sektoriuje: jame prognozuojama, kad šilumos kainos vartotojams gali padidėti net 60 proc. O pagrindinės dramatišką kainų augimą lemiančios priežastys yra šios:

i. Vėluojančios strateginės investicijos šilumos gamybos sektoriuje (dėl investicijų stokos nepakankama šilumos dalis yra gaminama naudojant biokurą).

ii. Nepakankamos investicijos šilumos tiekimo vamzdynams atnaujinti – tai nevykusios Vilniaus šilumos sektoriaus nuomos buvusios Rubikon grupės ir su ja susijusioms įmonėms pasekmė.

iii. Ydingas Vilniaus m. savivaldybės, valdančios virš 99 proc. AB Vilniaus šilumos tinklai (VŠT) akcijų, sprendimas, leidžiantis VŠT išmokėti apie 5 mln. EUR dividendų iš ankstesniu laikotarpiu gauto pelno.

iv. Pagal Vilniaus atliekų deginimo jėgainės projektą dėl vieno iš rangovų bankroto ir negebėjimo vykdyti savo įsipareigojimų daugiau nei metams nukeltas biokurą naudojančio katilo paleidimas – Vilniaus CŠT prarado galimybę gauti daugiau pigesnės šilumos artėjančio šildymo sezono metu (nekeliamas klausimas dėl jėgainės statytojo – įmonės Ignitis atsakomybės prieš VŠT dėl laiku neįvykdyto projekto ir dėl kompensavimo VŠT patiriamų neigiamų pasekmių dėl darbų vilkinimo). Tačiau šitoks brangiai Vilniaus gyventojams kainavęs aplaidumas nesutrukdė VŠT vadovams drastiškai didinti savo atlyginimus, nes, kaip skelbiama viešai prieinamuose informacijos šaltiniuose, vien šiais metais VŠT generalinio direktoriaus alga išaugo nuo 9020 iki 12769 Eurų.

4. Nurodytos aplinkybės patvirtina ankstesnius Nacionalinio susivienijimo teiginius ir dar kartą apnuogina ydingą neoliberalistinės ,,laisvos rinkos“ ideologijos sąlygojamą nuostatą – beatodairiškai privatizuoti visus ūkio sektorius, perduoti privataus kapitalo įmonėms visuomenei svarbiausių paslaugų teikimą, neatsižvelgiant į ekonominius bei socialinius padarinius vartotojams.

5. Pagrįstą nerimą mums kelia klausimas, kokią įtaką energetikos sektoriui, visuomenės ir vartotojų interesams daro privačių akcininkų atsiradimas Ignitis įmonėje. Kodėl užuot atidėjusi lėšas į rezervą ir jas panaudojusi šilumos kainos kilimui sušvelninti bei būtinoms investicijoms, Vilniaus m. savivaldybė leido išmokėti apie 5 mln. EUR dividendų privatiems VŠT akcininkams. Kodėl savivaldybės neperima namų administravimo iš juos neefektyviai administruojančių įmonių. Kodėl valstybės resursai beatodairiškai švaistomi ne sunkiu metu šalies gyventojams padėti, o parazituojančioms ideologizuotoms įstaigoms (Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba ir kt.) išlaikyti, pseudoakademinės studijoms arba nelegaliems imigrantams finansuoti (726 mln. namelių migrantams pirkimas ir kt.).

6. Privataus kapitalo įtraukimo į energetikos sektorių pasekmės bus nagrinėjamas atskirai, tačiau jau dabar dera prisiminti skausmingus energetikos sektoriaus liberalizavimo padarinius, kai buvo pradėtas nuomoti centralizuoto šilumos tiekimo ūkis, kai buvo vykdomas LEO projektas. Šiuo metu drastiški ,,laisvos rinkos“ avantiūros padariniai jau ėmė ryškėti ir liberalizuotame šilumos gamybos sektoriuje CŠT – jie neišvengiamai privers valstybę smarkiai didinti išlaidų už energiją ir kurą kompensacijas mažas pajamas gaunančiai visuomenės daliai.

Nacionalinis susivienijimas reikalauja:
1. Lietuvos Respublikos Prezidentą kelti principinį klausimą, kodėl valdžios institucijos nesiėmė būtinų priemonių padėčiai keisti ir neieškojo galimybių sparčiai augančioms šilumos ir elektros energijos kainoms mažinti.

2. Seimo Aplinkos komitetą bei Ekonomikos komitetą atlikti visapusišką, sąžiningą ir profesionalią gyventojų aprūpinimo elektros energija ir dujomis analizę ir jos pagrindu priimti Lietuvos piliečių interesus labiausiai tenkinančius sprendimus. Nedelsiant išsiaiškinti, kas trukdo Lietuvai kuo greičiau prisijungti prie Latvijos ir Estijos sukurtos bendros dujų prekybos ir tiekimo rinkos, leidžiančios išvengti papildomų prekybos kaštų ir galinčios sumažinti kainą vartotojams.

3. Įstatymų leidėją kuo skubiau kompleksiškai įvertinti daugiabučius namus administruojančių įmonių veiklos reglamentavimą ir numatyti teisines priemones ne tik efektyviai kontroliuoti tų įmonių veiklą, bet ir suteikti savivaldybėms galimybę greitai ir efektyviai perimti namų administravimą, kad būtų užtikrinti gyventojų interesai.

4. Lietuvos Vyriausybę nedelsiant atnaujinti sąžiningas ir atviras diskusijas su Latvija bei Estija, mėginant rasti visoms šalims priimtinus sprendimus dėl šių valstybių elektros energijos tiekimo/gavimo iš Baltarusijos AAE, griežtai reikalaujant, kad Baltarusiją imtųsi papildomų priemonių AAE saugumui užtikrinti ir stabdyti planus statyti antrą ir trečią AAE blokus.

5. Energetikos ministeriją ir teisėtvarkos institucijas kelti klausimą dėl jėgainės statytojo – įmonės Ignitis atsakomybės prieš VŠT dėl laiku neįvykdyto projekto ir dėl kompensavimo VŠT patiriamų nuostolių.

6. Generalinę prokuratūrą nedelsiant ir principingai ištirti galimos korupcijos ir piktnaudžiavimo atvejus Lietuvos energetikos ir šilumos ūkio sektoriuose. Apie atliktų tyrimų rezultatus reguliariai informuoti šalies visuomenę, o nustačius ir įrodžius korupcijos bei piktnaudžiavimo atvejus, kaltininkams taikyti ne tik atsakomybę pagal įstatymą, bet reikalauti atlyginti valstybei bei jos piliečiams padarytą žalą (nuostolius).

7. Vilniaus m. savivaldybę grąžinti VŠT apie 5 mln. EUR dividendų iš gauto pelno. Šias lėšas skirti šilumos kainoms mažinti ir būtinoms investicijoms šilumos tiekimo vamzdynams atnaujinti, kartu šalinant nevykusios Vilniaus šilumos sektoriaus nuomos buvusiai Rubikon grupei ir su ja susijusioms įmonėms pasekmes.

8. Nedelsiant atverti galimybę lygiomis teisėmis į diskusijų Lietuvos ekonomikos ir ūkio klausimais viešąją erdvę – pirmiausia į Nacionalinio transliuotojo laidas ir internetinį portalą – patekti visuomenės ir valstybės bendrojo gėrio interesams atstovaujančius sąžiningus ir objektyvius šios srities mokslininkus siekiant panaikinti tik užsienio ir vidaus stambiojo kapitalo interesus aptarnaujančių bei tris dešimtmečius trunkantį Lietuvos ūkio išvalstybinimą ir visuomenės apiplėšinėjimą bei skurdinimą pseudomoksliniais neoliberalistinės beatodairiško ,,privatizavimo“ ideologijos lozungais teisinančių Lietuvos laisvosios rinkos instituto ,,ekspertų“ ir užsienio bankų tarnautojų monopolį visuomenės ekonominio švietimo srityje.

Pažymime, kad išvardintos aplinkybės neišvengiamai privers valstybę smarkiai didinti išlaidų už energiją ir kurą kompensacijas mažas pajamas gaunančiai visuomenės daliai. Tikėtina, kad šios papildomos išlaidos gali tapti dar vienu pretekstu didinti ir taip išaugusią valstybės skolą. Todėl kviečiame visuomenę kartu stebėti ir griežtai reikalauti, kad Lietuvos piliečiai ir šiuo atveju eilinį kartą nebūtų politinių sukčių apvogti, kad valstybės skola nebūtų didinama dėl aplaidumo arba tyčinių valdininkų ir politikų korupcinių veiksmų.

Būtina reikalauti valdžią atsisakyti planų įgyvendinti svarstomą tariamą ir apgaulingą dėl ideologinio aklumo sukeltų problemų sprendimą, kai nenorint mažinti kitų valstybės išlaidų, kad atsirastų lėšų kainų augimo kompensavimui mažas pajamas gaunantiems vartotojams, dalis mokėjimų už elektros energiją, dujas ir šilumą būtų nukelta ateičiai. Eidami šiuo keliu valdantieji tik atidėtų esminį problemų sprendimą ir užkrautų jo naštą kitos kadencijos Seimui siekdami manipuliuoti piliečių simpatijomis ir bet kuria kaina išlikti valdžioje. Tokie sprendimai ir veiksmai būtų ciniški ir nusikalstami.

Politinės partijos Nacionalinis susivienijimas valdyba

Pareiškimas dėl kilusios grėsmės demokratijai ir Lietuvos valstybingumui

Redakcija
-
2

Šiandien Nacionalinis susivienijimas pateikė reikalavimus Lietuvos Respublikos Prezidentui:

1.  Neleisti, kad sąmoningai būtų bloginami Lietuvos valstybės santykiai su kitomis užsienio valstybėmis, įskaitant Baltarusiją ir pareikšti nepasitikėjimą Užsienio reikalų ministrui bei kitiems asmenims, tiesiogiai atsakingiems už tarpvalstybinių santykių įtampos didinimą.

2. Atmesti bet kokius Lietuvai primetamus susitarimus perkelti į mūsų šalį atvyksiančius iš Afrikos, Azijos ir kitų pasaulio šalių tūkstančius tariamų pabėgėlių, kurių perkėlimo tikrasis tikslas – „užtvindžius“ šalį esmingai ir negrįžtamai pakeisti šalies gyventojų demografinę sudėtį.Taip pat atsižvelgiant, kad daugiau kaip penktadalis šalies piliečių gyvena skurde, o mokesčių mokėtojų lėšų stinga švietimui ir sveikatos apsaugai bei senjorų pensijoms didinti,  atmesti prievolę Lietuvos piliečiams šiuos Lietuvai primetamus migrantus išlaikyti.

3. Atsižvelgiant į tai, kad LRT tapo pagrindiniu visuomenės nesantarvės kurstymo bei Lietuvos valstybingumo ardymo židiniu, inicijuoti įstatymų projektus dėl LRT tarybos rinkimo tvarkos pakeitimo, taip pat keisti mokesčių mokėtojų lėšų panaudojimą finansuojant LRT veiklą.

4.  Įšaldyti bet kokius įtampą visuomenėje eskaluojančių įstatymų projektų svarstymus.

5.  Grąžinti piliečiams atimtą realią konstitucinę teisę dalyvauti valstybės valdyme.

6. Panaikinti Lietuvos nevyriausybinių organizacijų tarybą, kuri yra neokomunistinės (genderizmo) ideologijos skleidimo centras. Minėta taryba ir atitinkamos regioninės tarybos paverstos valdžios aparato agentūromis.

7. Nedelsiant imtis priemonių visuomenei sutelkti, grąžinti rimtį ir piliečių tarpusavio pasitikėjimą, suburti Lietuvos nacionalinę asamblėją iš visuomeninių organizacijų atstovų, buvusių Lietuvos disidentų, rezistentų, tremtinių, laisvės kovų dalyvių, Kovo 11-osios Akto signatarų, dvasininkų, mokslininkų šalies kultūros ir meno darbuotojų bei kitų  visuomenės pasitikėjimą ir pagarbą pelniusių, įvairioms tautinėms ir socialinėms visuomenės grupėms atstovaujančių žmonių.

Visas pareiškimo tekstas žemiau:

NACIONALINIS SUSIVIENIJIMAS

J. E. Lietuvos Respublikos Prezidentui Gitanui Nausėdai

Žiniasklaidai ir visuomenei

2021m. rugsėjo 7 d.

Lietuva išgyvena didžiausią per visą atkurtosios Nepriklausomybės laikotarpį pilietinio susipriešinimo ir aštriausių socialinių įtampų laikotarpį. Valdančioji koalicija ir jos suformuota nekompetentingiausia iš visų buvusių per tris dešimtmečius Vyriausybė neįstengia spręsti susikaupusių šalyje problemų. Nesprendžiami gyvybiškai svarbūs Lietuvos nepriklausomybės išsaugojimo ir tautos išlikimo klausimai. Vis nauji neapgalvoti ir beatodairiški valdžios veiksmai (Stambulo konvencija, homoseksualių asmenų partnerystė, „galimybių pasas“) duoda pagrindą manyti, kad yra sąmoningai didinama įtampa visuomenėje siekiant nukreipti dėmesį nuo valdantiesiems svarbesnių ir visuomenei neviešinamų tikslų.

Sunkiai suprantama, kodėl po rugpjūčio 10 dienos mitingo valdžia nesiėmė būtinų priemonių riaušėms išvengti, o priešingai, pažeidžiant Susirinkimų įstatymą (4 str. 3 dalis), provokavo susirinkusius, leisdama žmonių miniai pavojingai priartėti prie Seimo pastato ir įsiaudrinti, iš anksto neužkardant vėliau kilusių riaušių.

Taip pat nepaaiškinamas valdžios siekis sąmoningai didinti įtampą tarp žmonių atmetant prigimtinę šeimą ginančių visuomenės grupių ir organizacijų siūlymą susilaikyti nuo Stambulo konvencijos ratifikavimo ar homoseksualių asmenų partnerystės įteisinimo, kai prie Lietuvos Baltarusijos valstybės sienos yra sutelkta (specialiai suvežta ir parengta) tūkstančių nelegalių migrantų minia, kurios permetimui į Lietuvą yra suplanuota ir gerai parengta didelio masto Baltarusijos hibridinio karo operacija.  Esant pavojams valstybei ir neregėto masto visuomenės susipriešinimui absoliučiai nesuprantamas valdančiųjų mėginimas šiuo metu atšaukti galiojantį Lukiškių aikštės įstatymą, nustatantį šios aikštės valstybinę reprezentacinę, Lietuvos laisvės kovotojų memorialinę ir visuomeninę funkcijas.

Nesuprantama, kodėl pasienyje prieš prasidedant Rusijos ir Baltarusijos karinėms pratyboms „Zapad“, valdančiųjų atstovai (Seimo žmogaus teisių komitetas) visomis išgalėmis eskalavo vietines „pratybas“ gyventojams kiršinti – neokomunistinei genderizmo ideologijai propaguoti skirtą LGBT paradą Kaune, arba kodėl Vilniaus miesto savivaldybės administracija, neturėdama jokio teisinio pagrindo, neleido Lietuvos šeimų sąjūdžiui (LŠS) rugsėjo 10-ąją rengti jos planuojamą mitingą.

Nacionalinis suvienijimas atkreipia dėmesį į šiuo metu ydingą teismų elgesį ginant konstitucines piliečių įsitikinimų reiškimo ir susirinkimų laisves. Antai, Kauno m. savivaldybei neleidus LGBT paradą rengti tam nepritaikytoje Laisvės alėjoje, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (LVAT), nepaisydamas visų perspėjimų apie galimas riaušes, įpareigojo Kauno m. savivaldybę suderinti LGBT eitynių vietą ir laiką būtent Laisvės alėjoje, pažymėdamas, kad <… teisė į susirinkimų laisvę yra pagrindinė teisė demokratinėje visuomenėje ir, kaip ir saviraiškos laisvė, yra viena iš tokios visuomenės pamatų, tad ji neturėtų būti aiškinama siaurai>[[1]].Tokiam sprendimui priimti teismui iš esmės pakako dviejų dienų.

Tačiau, kai analogišką Vilniaus m. savivaldybės draudimą rugsėjo 10 d. mitingui LŠS apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui (VAAT), pastarasis nusprendė, jog savivaldybės administracijos sprendimas atšaukti rugsėjo 10 d. duotą sutikimą yra paremtas VSD informacija apie galimas grėsmes valstybės ir visuomenės saugumui bei viešajai tvarkai. Kokios tos grėsmės valstybės ir visuomenės saugumui bei viešajai tvarkai teismas, priimdamas sprendimą negalėjo žinoti, nes nustatė VSD ne mažiau kaip 14 dienų terminą atsiliepimui į LŠS skundą pateikti bei „išspręsti klausimą dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijai teiktos medžiagos išslaptinimo arba pateikti ją teismui neišslaptintą“. Trečiuoju asmeniu byloje VAT įtraukė Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatą (VPK), kuris savo ruožtu, per 14 dienų turės pateikti atsiliepimą bei „visą turimą su keliamu ginču susijusią medžiagą“. Tokiu būdu ginčo sprendimas nukeliamas mažiausiai pusei mėnesio.

Iš to darytina vienareikšmiška išvada, kad teismai nebesilaiko konstitucinio piliečių nediskriminavimo dėl įsitikinimų ar pažiūrų principo – skundą dėl LGBT eitynių LVAT išnagrinėjo per dvi dienas iki LGBT eitynių organizavimo pradžios ir įpareigojo Kauno m. savivaldybę nedelsiant (per 1 dieną) eitynes suderinti, nes „teisė į susirinkimų laisvę yra pagrindinė teisė demokratinėje visuomenėje“. LŠS skundą teismas pradės nagrinėti ne anksčiau kaip po 14 dienų, t.y. po to, kai Vilniaus apskrities VPK ir VSD pateiks teismui atsiliepimus bei įrodymus apie galimas grėsmes viešajai tvarkai, kitaip tariant, skundą teismas pradės nagrinėti  galimai ne rugsėjo mėnesį, o daug vėliau, kai mitingui suderinti skirtas laikas bus seniai praėjęs, nors ir šiuo atveju galioja LVAT išvada, kad „teisė į susirinkimų laisvę yra pagrindinė teisė demokratinėje visuomenėje <…>, tad ji neturėtų būti aiškinama siaurai“. Taigi teismai akivaizdžiai pažeidžia konstitucinį piliečių lygybės principą, kad įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs, kad žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu (Konstitucijos 29 str.).

Pažymėtina ir tai, kad VSD perspėjimai Vilniaus m. savivaldybei nėra teisinis pagrindas rugsėjo 10 d. mitingui drausti, juolab teismams tokie perspėjimai be jokių įrodymų negali būti pagrindas atidėlioti susirinkimų organizatorių skundų svarstymą ir taip varžyti  konstitucinę piliečių susirinkimų laisvę, nes  Europos žmogaus teisių teismas (EŽTT) yra išaiškinęs, jog teisė laisvai rengti taikius susirinkimus   apima   ne   tik   negatyvią   valstybės   pareigą netrukdyti  rengti  taikius  susirinkimus,  bet  ir jos pozityvią pareigą   suteikti   tokių   susirinkimų   dalyviams   atitinkamą apsaugą [[2]].  EŽTT dėl savavališko ir diskriminacinio pobūdžio valstybės institucijų teisės siūlyti viešų renginių vietą, laiką ar pobūdį yra nurodęs, kad <…bendras demonstracijų draudimas gali būti pateisinamas tik tuomet, kai egzistuoja realus pavojus, kad jie gali sukelti neramumus, kuriems neįmanoma užkirsti kelio kitomis, mažiau griežtomis priemonėmis…>. EŽTT pažymėjo, kad <…viešų susirinkimų, skirtų tam tikrai nuomonei ar pažiūroms išreikšti, laikas gali būti labai svarbus jų politinei ar socialinei reikšmei. Jei viešas susirinkimas buvo surengtas po to, kai tam tikra socialinė problema prarado savo aktualumą ar svarbą  konkrečioje socialinėje ar politinėje diskusijoje, susirinkimo įtaka gali būti rimtai sumenkinta>. [ [3]]. Akivaizdu, kad tiek Vilniaus m. savivaldybės veiksmai, tiek teismo LŠS skundo nagrinėjimo procesinis vilkinimas vertintini kaip sąmoningas trukdymas LŠS rugsėjo 10 d. organizuojamam  mitingui surengti ir tokiomis priemonėmis riboti konstitucines piliečių įsitikinimų reiškimo bei susirinkimų laisves.

Nacionalinis suvienijimas neabejoja, jog tariamai neracionalūs valdžios sprendimai valdant pandemijos krizę, sąmoningas jos elgesys per valstybinę sienąį Lietuvą suleidžiant (nestabdant) daugiau nei 4 tūkst. nelegalių migrantų bei pasirengimas įsileisti jų dešimtis kartų daugiau (apie 40 tūkstančių) atitinkamai priimant būtinus teisės aktus (SADM 2021 08 26 įsakymas Nr. A1-627, padedantis ES valstybėms narėms užtikrinti humanitarinį asmenų perkėlimą)  ir sudarant tam būtinas materialines sąlygas (Valstybės sienos apsaugos tarnybos paskelbtas beveik 40 tūkst. vietų apgyvendinimo konteinerių miestelio „pirkimas“ už beveik 600 mln. Eurų nelegalams), taip pat dirbtinis konfliktų eskalavimas su Kinija bei kaimynine Baltarusija, naikinant pastarosios valstybingumo likučius, rodo, jog  valdžia, ignoruodama gyvybinius visuomenės poreikius ir slopindama viešąją nuomonę, laipsniškai įgyvendina  ,,globalios Lietuvos“ ideologija grindžiamą Lietuvos ištautintimo ir išvalstybinimo „programą“, kurios užsakovai nėra ir negali būti Lietuvos visuomenė ir jos piliečiai.

Akivaizdus valdančiųjų nenoras bent minimaliai įsiklausyti į nacionalinius interesus ginančių visuomeninių ir pilietinių sambūrių, taip pat politinių jėgų (tarp jų partijos Nacionalinis susivienijimas) reikalavimus bei rekomendacijas, kaip ir Vilniaus savivaldybės sprendimas atšaukti leidimą rengti rugsėjo 10-ąją LŠS planuojamą mitingą, turi būti vertinamas kaip  pavojingas ir nusikalstamas įtampos visuomenėje didinimas. Nuolatinis ir sistemingas viešosios nuomonės ignoravimas ir piliečių žeminimas įgyja vis daugiau sąmoningo provokavimo bruožų ir liudija valdžios siekį, iki kraštutinumo supriešinus visuomenę ir destabilizavus padėtį valstybėje, sukurti pagrindą radikaliai suvaržyti piliečių konstitucines teises ir laisves (tikėtina, įvesti nepaprastąją padėtį).

Be to, yra pagrindas manyti, jog įtampa visuomenėje nuolat auga dėl valdančiųjų negebėjimo atsispirti  agresyvioms Lietuvos valstybės destabilizavimu suinteresuotoms užsienio jėgoms, toleruojant pastarųjų spaudimą. Taip leidžia manyti viešoje erdvėje ir protesto akcijose, vis aktyviau pradėję reikštis antivalstybiškai nusiteikę asmenys bei VSD ataskaitose minimi antivalstybiniai visuomeniniai judėjimai, kurie jau visiškai nesislapstydami šliejasi prie LŠS organizuojamo mitingo (A. Paleckis ir kt.) ir atvirai ragina žmones keisti politinę santvarką Lietuvoje, išstoti iš ES bei NATO.

Nacionalinis susivienijimas pažymi, kad Lietuvos Respublikos Prezidentas pagal šalies Konstituciją turi dideles galias užsienio politikos srityje (pasirašo tarptautines sutartis ir teikia jas ratifikuoti Seimui, skiria ir atšaukia Lietuvos diplomatinius atstovus ir kt.), valstybės vidaus politikos srityje (yra Vyriausiasis valstybės ginkluotųjų pajėgų vadas, vadovauja Valstybės gynybos tarybai, turi įstatymų leidybos iniciatyvos teisę, taip pat teisę vetuoti Seimo priimtus įstatymus, Konstitucijoje  numatytais atvejais gali paleisti Seimą ir kt.), taip pat yra svarbus veiksmingos teismų valdžios garantas (teisėjų bei teisų pirmininkų kandidatūrų teikimas, skyrimas ir kt.), todėl Prezidentas turi pakankamai galių dabartinei situacijai stabilizuoti ir ją kardinaliai pakeisti.

Mūsų valstybė atsidūrė prie egzistencinio išlikimo slenksčio, už kurio tėra žingsnis iki visiško nepriklausomybės praradimo. Tereikia leisti, kad visuomenėje ir toliau didėtų susipriešinimas, toleruoti nevaldomą žmonių tarpusavio neapykantą, galop virsiančią gyventojų neramumais, kuriems sutramdyti bus pateisinama pavartota grubi vidaus ar net išorės fizinė prievarta. Šioje situacijoje Nacionalinis susivienijimas turi pagrindą manyti, kad dėl valdančiųjų neveiklumo, nemokšiškumo ar net sąmoningais veiksmais  yra kuriamos sąlygos jeigu ne naujai šalies okupacijai, tai neabejotinam Lietuvos nepriklausomybės ir valstybingumo neutralizavimui. Todėl Prezidentas negali išlikti neutralus nepriklausomos Lietuvos valstybės ardymo stebėtojas ir jam tenka išskirtinė atsakomybė už susidariusią padėtį šalyje.

Atsižvelgdami į tai, reikalaujame Lietuvos Respublikos Prezidentą pasinaudoti Konstitucijos suteiktomis galiomis ir nedelsiant bei ryžtingai sustabdyti tolesnį Lietuvos valstybės griovimą:

1.Neleisti, kad sąmoningai būtų bloginami Lietuvos valstybės santykiai su kitomis užsienio valstybėmis, įskaitant Baltarusiją – Lietuvos žmonės negali tapti pavojingų užsienio politikos žaidimų įkaitais. Vyriausybė sistemingai blogina santykius su Baltarusija, Kinija ir kitomis šalimis, neturėdama jokių galios svertų pasiekti išsikeltų tikslų, priešingai, esant daugybei pačios Lietuvos silpnųjų vietų dvišaliuose santykiuose (atvira siena su Baltarusija, piliečių pensijos investuotos Kinijoje). Užsienio politika turi remtis realia galia, įgyvendinamais tikslais ir tinkamu pasirengimu, kitaip net ir teisingų vertybių gynimas virsta beprasmiu kenkimu Lietuvos nacionaliniams interesams. Būtina nušalinti ir pareikšti nepasitikėjimą Užsienio reikalų ministrui bei kitiems asmenims, tiesiogiai atsakingiems už tarpvalstybinių santykių įtampos didinimą.

2. Atmesti bet kokius Lietuvai primetamus susitarimus perkelti į mūsų šalį atvyksiančius iš Afrikos, Azijos ir kitų pasaulio šalių tūkstančius tariamų pabėgėlių, kurių perkėlimo tikrasis tikslas – „užtvindžius“ šalį esmingai ir negrįžtamai pakeisti šalies gyventojų demografinę sudėtį ir kultūrinį bei kalbinį veidą paverčiant lietuvius asimiliuojama tautine mažuma jų pačių šalyje. Taip pat atsižvelgiant į tai, kad daugiau kaip penktadalis mūsų šalies piliečių gyvena skurde, kad mokesčių mokėtojų lėšų stinga šalies švietimo ir sveikatos apsaugos sistemoms bei senjorų pensijoms didinti, ryžtingai atmesti prievolę Lietuvos piliečiams savo darbu ir mokesčiais šiuos Lietuvai primetamus migrantus išlaikyti.

3. Nors esamas teisinis reguliavimas Prezidentui nesuteikia teisės keisti Nacionalinio transliuotojo (LRT) vadovybės, tačiau atsižvelgiant į tai, kad LRT tapo pagrindiniu visuomenės nesantarvės kurstymo bei Lietuvos valstybingumo ardymo židiniu ir realiai nebeatstovauja visuomenei (LRT laidose nebėra visuomenės nuomonių įvairovės), inicijuoti įstatymų projektus dėl LRT tarybos rinkimo tvarkos pakeitimo, įgalinant visuomenės dalyvavimą juose, taip pat keisti mokesčių mokėtojų lėšų panaudojimą finansuojant LRT veiklą, t.y. demonopolizuoti LRT suteikiant galimybes steigti alternatyvias šalies bei regionų TV stotis ar studijas.

4.  Įšaldyti bet kokius įtampą visuomenėje eskaluojančių įstatymų projektų svarstymus.

5.  Grąžinti piliečiams atimtą realią konstitucinę teisę dalyvauti valstybės valdyme sprendžiant svarbiausius  Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimus (Konstitucijos 9 str.).

6.  Panaikinti Lietuvos nevyriausybinių organizacijų tarybą, kuri yra neokomunistinės (genderizmo) ideologijos skleidimo centras, užtikrinantis šios ideologijos tikslus aptarnaujančių nevyriausybinių organizacijų (NVO) finansavimą, žlugdantis patriotinių visuomeninių judėjimų veiklą ir nepriklausomos Lietuvos valstybės stiprinimą, nes šios tarybos nuostatai ir veikla prieštarauja Europos tarybos Ministrų komiteto rekomendacijos valstybėms narėms Nr. CM/REC (2007)14 dėl nevyriausybinių organizacijų teisinio statuso Europoje bei jo aiškinamajam memorandumui [[4]], t.y. minėta taryba ir atitinkamos regioninės tarybos paverstos valdžios aparato agentūromis (jas sudaro ½ valdžios atstovų) ir nebeatstovauja Lietuvos visuomeninėms organizacijoms bei judėjimams.

7. Nedelsiant imtis priemonių visuomenei sutelkti, grąžinti rimtį ir piliečių tarpusavio pasitikėjimą, nes to šiandien reikalauja gyvybiniai valstybės interesai. Pasinaudojant Islandijoje ir kitose demokratinėse šalyse kilusių krizių suvaldymo pavyzdžiais, suburti Lietuvos nacionalinę asamblėją iš visuomeninių organizacijų atstovų, buvusių Lietuvos disidentų, rezistentų, tremtinių, laisvės kovų dalyvių, Kovo 11-osios Akto signatarų, dvasininkų, mokslininkų šalies kultūros ir meno darbuotojų bei kitų  visuomenės pasitikėjimą ir pagarbą pelniusių, įvairioms tautinėms ir socialinėms visuomenės grupėms atstovaujančių žmonių. Neabejojame, kad tik visų piliečių pasitikėjimą turinti Nacionalinė asamblėja gali pateikti geriausius siūlymus susidariusiai valstybės krizės įveikti.

Kviečiame visus piliečius drąsiai įvardinti valdžios daromas klaidas, kartu atsargiai vertinti atskirų asmenų ir visuomenės grupių kurstomus neramumus, išsaugoti rimtį ir susitelkimą, nepasiduoti galimai suplanuotoms provokacijoms mitingų ir kitų viešųjų surinkimų metu. Šiomis dienomis šalies ateitį lems kiekvieno mūsų pilietinė pareiga – ji lems ateitį mūsų  vaikų ir ateinančių kartų, kurios niekada neatleis už asmeninį egoizmą ar vienadienius troškimus – būtent dėl jų šiandien paaukoti Lietuvos nepriklausomą valstybę yra pasirengę kai kurie visuomenės veikėjai ir valdžioje esantys nebrandūs politikai. Bet prieš 30 metų apgynę iškovotą laisvę, bendromis jėgomis apginsime ją ir šiomis sunkiomis Lietuvai dienomis, saugodami čia gyvenančių tautų draugystę ir saugodami vieni kitus.

Nacionalinio susivienijimo valdyba

[1] https://www.lvat.lt/naujienos/lvat-ipareigojo-kauno-savivaldybe-suderinti-rugsejo-4-osios-eityniu-marsruta-kaune/934

[2]  EŽTT sprendimas Sąjūdžio  „Gydytojai už gyvybę“ byloje Cour eur. D. H., arret  Plattform  „Ärzte  für das Leben“ du 21 juin 1988, série Ano  139). 

[3]   EŽTT 2017 m. vasario 7 d. sprendimas byloje (pareiškimo Nr. 57818/09, 51169/10, 4618/11, svarbos lygis – 2).

[4]https://socmin.lrv.lt/uploads/socmin/documents/files/pdf/10286_rekomendacijos_nvo.pdf

Nacionalinis susivienijimas. Papildomi siūlymai dėl Baltarusijos agresijos ir nelegalių migrantų krizės

Redakcija
-
0

2021 m. liepos 8 d. pareiškime dėl Lietuvos politikos Baltarusijos atžvilgiu ir dirbtinai sukeltos nelegalių migrantų krizės Nacionalinis suvienijimas išsakė savo požiūrį, kad nelegalių migrantų siuntimas į Lietuvą yra Baltarusijos valdžios organizuota neterminuota prieš Lietuvą nukreipta akcija, todėl ji vertintina kaip sąmoningai tos šalies specialiųjų tarnybų rankomis vykdoma hibridinio karo prieš Lietuvos valstybę operacija. Pareiškime siūlyta pripažinti, kad ši operacija yra atsakas ir kerštas už Lietuvos valstybės valdančiojo sluoksnio atstovų aktyvų įsitraukimą, mėginant pašalinti autoritarinį Baltarusijos prezidentą A. Lukašenką, ir tiesioginį prieš jo valdymą nukreiptų opozicijos protesto akcijų, skambiai pavadintų demokratine revoliucija, rėmimą.

Rugpjūčio 2 d. Nacionalinis susivienijimas valdžiai ir visuomenei pateikė dešimties žingsnių planą nelegalių migrantų krizei išspręsti. Jame siūlyta atsižvelgti į akivaizdų faktą, jog vyksta ne natūrali migracija, o Baltarusijos hibridinio karo veiksmai prieš Lietuvą, todėl siūlyta nelegalius migrantus įvardyti pažeidėjais, netaikant jiems jokių prieglobsčių prašytojams ar ekonominiams migrantams taikomų tarptautinės teisės normų. Taip pat pateikti kiti siūlymai.

Konstatuotina, kad iš dalies jie buvo išgirsti. Lietuvos valdžia pagaliau ryžosi daryti tai, ką jau seniai siūlė daryti Nacionalinis susivienijimas, ir tai jau pradėjo duoti tam tikrų teigiamų rezultatų. Jie ypač svarbūs tuo požiūriu, kad sugriautas sąmoningai Lietuvoje plačiai skleidžiamas antivalstybinis propagandinis mitas, jog masinis sienos pažeidėjų ir tariamų migrantų antplūdis esąs kažkokia neišvengiama istorinė ,,globalizacijos tendencija“ ar neįveikiamas gamtos stichinis reiškinys. Ilgai kartoti atsikalbinėjimai, kad „stabdyti migrantų neįmanoma“, pasirodė esą brangiai Lietuvai ir jos žmonėms kainavusi ir dar kainuosianti melaginga propagandinė demagogija, skirta klaidinti ir apgaulingai raminti dėl migrantų invazijos padarinių susirūpinusiems ir pagrįstai ligšioliniu valdžios neveiklumu besipiktinantiems piliečiams. Kartu pažymėtina, kad būtina atlikti išsamų tyrimą ir atvirai paaiškinti šalies piliečiams, kokie vidaus ir išorės veiksniai bei priežastys lėmė valdžios vengimą ir delsimą iš karto ryžtingai stabdyti sienos pažeidėjų srautą.

Pripažintina, kad valstybės vadovai, supratę masinių valstybės sienos pažeidinėjimų sukurtos padėties rimtumą, susitikime su Lietuvoje viešėjusia Europos Komisijos (EK) atstove Ylva Johansson patvirtino tą patį, jog masiškai siųsdama per Lietuvos valstybės sieną nelegalus migrantus Baltarusija vykdo hibridinį karą prieš Lietuvą, šitaip keršydama Lietuvai už jos kišimąsi į Baltarusijos vidaus reikalus. Pastaroji aplinkybė leidžia manyti, kad pripažinus, jog prieš Lietuvą yra vykdoma hibridinio karo agresija, bus pagaliau pripažintas ir akivaizdus faktas, kad į Lietuvą iš Baltarusijos per sieną siunčiami nelegalūs migrantai yra Baltarusijos vykdomo hibridinio karo dalis ir jo priemonė, t. y. tariami migrantai yra šio hibridinio karo dalyviai, be kurių Baltarusijos vadovas sumanyto karo būtų neįstengęs netgi pradėti.

Reikalavimą apsispręsti, kokia yra Lietuvos užsienio politikos paradigma vertinant susidariusią padėtį – valstybės užpuolimas ar pabėgėlių krizė – nuolat kelia ir šalies politologai, nes tai yra principinis reikalas. Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos garbės pirmininkas Vytautas Landsbergis taip pat viešai pareikalavo aiškumo įvardijant, su kuo mūsų šalis turi reikalą – „su migrantais ar diversantais“.

Nacionalinis susivienijimas pažymi, kad dabartinėje krizės akivaizdoje dviprasmiškas padėties vertinimas valstybei yra ypač pavojingas, nes galimai priešiškoms jėgoms tarnaujantys asmenys šį valdžios neapibrėžtumą naudoja įtampai visuomenėje eskaluoti ir nepasitikėjimui valstybės institucijomis didinti. Antai, Seimo kontrolierių įstaigos Žmogaus teisių biuro vadovas Vytautas Valentinavičius žiniasklaidoje paskelbė savo abejotinus įspūdžius apie valstybės sieną kertančią pažeidėją moterį, rankoje laikančią lašelinę, tariamai skirtą sergančiam vaikui. Pasieniečiai išsiaiškino, jog tai buvo gudri apgaulė. Ir nors minėta moteris su vaiku buvo įleista į šalį, V. Valentinavičius savo publikacijoje portale lrt.lt pasėjo abejones dėl pasienio pareigūnų elgesio atgrasant nelegalius migrantus, neva jam kelia abejones, ar apskritai pasienyje taikomos atgrasymo priemonės pažeidėjams yra teisėtos pagal tarptautinę teisę.

Šioje situacijoje panašus asmenų elgesys absoliučiai netoleruotinas, ypač, kai pasienio pareigūnai negailėdami jėgų ir asmeninio laiko tarnybai, tuo nuskriausdami savo šeimas, deda visas pastangas nelegalių migrantų invazijai sustabdyti. Minėti asmenys vienareikšmiškai turi būti vertinami kaip žmonių priešpriešos kurstytojai ir šalies vidaus įtampos eskaluotojai.

Todėl atsižvelgdamas į pilietines inciatyvas padėti valstybės institucijoms hibridiniame kare prieš Lietuvos valstybę suvaldant masiškai siunčiamus nelegalius migrantus per Lietuvos valstybė sieną, Nacionalinis susivienijimas papildomai siūlo:

  • Nelegaliai per Lietuvos valstybės sieną mėginančius į Lietuvos teritoriją patekti asmenis, sutikusius tapti priešiškų Lietuvai jėgų diversijos įrankiu ir sąmoningai nusižengiančius legalaus atvykimo į šalį taisyklėms, nelaikyti migrantais ar prieglobsčio prašytojais. Iš šių asmenų prieglobsčio prašymai negali būti priimami.
  • Papildyti Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 292 straipsnį bausmėmis dėl neteisėto užsieniečių gabenimo per Lietuvos Respublikos valstybės sieną ir užsieniečių neteisėto Lietuvos Respublikos valstybės sienos kirtimo. Esant paskelbtai ekstremaliai situacijai būtina panaikinti jame numatomą išimtį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, jei užsienietis, kirtęs valstybė sieną, įrodo turįs tikslą patekti į trečiąsias šalis. Ši išimtis turėtų būti taikoma tik nėščioms moterims ir motinoms su vaikais, kurios būtų grąžinamos į paskutinę jų buvimo šalį.
  • Esant ekstremaliai situacijai Lietuvos valstybės pasienyje nušalinti nuo pareigų Seimo kontrolierių įstaigos Žmogaus teisių biuro vadovą Vytautą Valentinavičių už nepasitikėjimo pasienio tarnybų pareigūnais kurstymą ir įtampos visuomenėje eskalavimą.

Partijos Nacionalinis susivienijimas valdyba

Rasos šventė Verkių parke kviečia pasitikti trumpiausią metų naktį

Redakcija
-
1
Rasos šventė Verkių parke kviečia pasitikti trumpiausią metų naktį

Nijolė Balčiūnienė, www.alkas.lt

Birželio 23 d. 19 val. Verkių rūmų parke vilniečiai ir miesto svečiai kviečiami į Rasos šventę – vieną seniausių ir gražiausių lietuvių kalendorinių švenčių, skirtą vasaros saulėgrįžai.

Jau dvidešimt septintą kartą rengiama šventė suburs folkloro puoselėtojus, šeimas, gamtos mylėtojus ir visus, norinčius pajusti gyvąsias Rasos šventės tradicijas. Kai gamta kupi gyvybe, žolynai klesti ir rasoja, Verkių rūmų parkas taps vieta, kur susitiks senieji papročiai, dainos, apeigos ir bendrystė.

Rasos šventė Verkiuose, 2023-06-23 | V. Jankausko nuotr.

Kviečiama atvykti pasipuošus vainikais, susiskinti devynių žolynų kupolę (tyloje, kas devynis žingsnius renkama devynių lauko gėlių puokštelė), pasiimti lauknešėlį ir drauge švęsti trumpiausią metų naktį liepomis kvepiančiame Verkių parke.

Rasos šventė Verkiuose, 2023-06-23 | V. Jankausko nuotr.

Šventė prasidės kupoliavimu, vainikų pynimu ir vaistažolių turgeliu. Su jumis bendraus žinomos žolynų žinovės, būrėjos Rita Balsevičiūtė ir Rita Balkutė. Gamtininkė Marija Mašanauskienė jaunimui paaiškins ir parodys kaip reikia pinti kupolinį vainiką. Su vaistažolėmis supažindins mokslininkės Birutė Karpavičienė ir Jolita Radušienė.

Rasos šventė Verkiuose | V. Daraškevičiaus nuotr.

Šių metų Rasos šventės naujove bus daugiarūšio kupolių vainiko varžytuves, kurias surengs GTC Floros ir geobotanikos laboratorijos mokslininkai botanikai. Įpinkite į galvą puošiantį vainiką kuo įvairesnių žiedų, o botanikai suskaičiuos kiek skirtingų augalų jums pavyko panaudoti puikiam Rasos šventės vainikui. Nugalėtojų laukia vertingos dovanos.

Pasipuošę vainikais įsijungsime į apeiginius ratelius aplink Kupolę, kuri vaizduojama kaip stebuklingas augalas su trimis šakomis, kurių viena žydi, kai saulė teka, kita – kai mėnulis rieda, trečia – kai žvaigždė žiba.

Rasos šventė Verkiuose | Alkas.lt, V. Daraškevičiaus nuotr.

Vakare prie Lizdeikos aukuro vyks ugnies apeigos ir sutartinių giedojimas. Apeiginę programą atliks apeigų grupė „Kūlgrinda“. Po giesmių Gabijai, Žemynai, Perkūnui visi dainomis pagerbs į aukščiausią Dangaus kalną užkopusią, mus šildžiusią, jau besileidžiančią saulę.


Rasos šventė Verkiuose | V. Daraškevičiaus nuotr.

Temstant bus uždegtas šventinis laužas ir stebulė, linksmai, siautulingai šoksime prie laužo. Vėliau šventės dalyviai leisis į tradicines eitynes su deglais prie Neries, kur plukdys vainikus ir dainomis palydės saulėgrįžos vakarą.

Birželio 23 d. Verkių rūmų parke vyks Rasos šventė | V. Daraškevičiaus nuotr.

Trumpiausios metų nakties apeigos tęsis iki aušros. Bus ieškoma paparčio žiedo, šokinėjama per laužą, lankomi medžiai, prausiamasi ryto rasa, o auštant pasitinkama tekanti Saulė.

Rasos Verkiuose | V. Daraškevičiaus nuotr.

Švenėje dalyvaus folkloro ansambliai „Jorė“, „Laukis“, „Varangė“, Romuvos apeigų grupė „Kūlgrinda“, Vilniaus Žvėryno gimnazijos folkloro ansamblis „Dolija“, Vilniaus kunigaikščio Gedimino progimnazijos folkloro ansamblis „Pamedėlis“, tradicinė kapela „Griežikai“, liaudies dainų klubas „Raskila“ bei naktišokių kapela „Voldis ir kiti“.


Rasos šventė Verkiuose | V. Daraškevičiaus nuotr.

Nuoširdžiai ačiū šių ansamblių vadovėms: Rūtai Aleksiūnienei, Lijanai Šarkaitei-Viluma, Varsai Liutkutei-Zakarienei, Inijai Trinkūnienei, Gailai ir Arvydui Kirdoms, Valdui Striužui bei jų puikiems ansamblių dalyviams. Taip pat džiaugiuosi, kad į šventės rengimą įsitraukė šaunūs Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcijos darbuotojai. Šventę iš dalies finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė.

Iki šiol pamenu pirmųjų Rasos švenčių Kernavėje šventumą, rūke paskendusius piliakalnius, rasotas pievas, Nerimi plaukiančius vainikus, palaimingą saulės tekėjimą.

Rasos šventė Verkiuose: vainikų plukdymas | V. Daraškevičiaus nuotr.

Šios šventės atkūrėjas Jonas Trinkūnas rašė, kad „Rasos šventė, ilgus dvasinės pilnatvės nebuvimo metus palaikiusi ir stiprinusi mūsų tautinę savimonę, buvo ir visų mūsų dabartinių neformalių judėjimų pramotė, tyliai čiurlenusi, tvenkta ir neužtvenkta atgimimo versmė“.

Apie tai neseniai kalbėjau Vilniaus FM radijo laidoje: „Labas, Vilniau!“ .

Rasos šventė Verkiuose 2026 | Rengėjų nuotr.

ŠVENTĖS DIENOTVARKĖ

Vyks įvairiausių kupolinių vainikų varžytuvės

19.00 Kupoliavimas, vainikų pynimas, vaistažolių turgelis;

19.30 Pasveikinimas, apeiginis vartų ratelis;

Linas BITVINSKAS: dešimt naujojo komunizmo požymių

Redakcija
-
1
Linas BITVINSKAS: dešimt naujojo komunizmo požymių

Protestų šūkiai slepia neomarksistinę pasaulėžiūrą…
Laisvės vardu diegiama kitaminčių kontrolė…
Menkinamos tradicijos, istorija ir tautinė tapatybė…
Kelias į ideologinę diktatūrą prasideda nuo žodžio laisvės ribojimo… 

Skaitymo 3-4 minutės

Protestai dėl didelių valstybės pinigų ir įtakos (o ne kultūros ir žodžio) parodė tai, ko jaunoji karta nesupranta, būtent, kad juos nuosekliai verčia komunistais.

Nesiimant detalios analizės, paminėsiu tik kelis bruožus, kurie atkeliavo tiesiai iš komunistinės ir rusiškos propagandos lauko.
Deja, dešiniosiomis save laikančios konservatorių ir liberalų partijos sugeneravo nemažą tikrų radikalių kairiųjų ir neomarksistų lauką.

1. Jie vadovaujasi posakiu „tikslas pateisina priemones”. Nesibodima naudoti jokių priemonių – melas, gąsdinimas, dezinformacija, faktų ignoravimas.

2. Jie negerbia vyresnių žmonių. Laiko juos nenaudingomis atgyvenomis ir neišmanančiais, kurie tik trukdo.

3. Patyčių kultūra. Chamizmas, patyčios, persekiojimas. Aktyviai organizuotai ieškomi ir kuriami tariami valstybės priešai. Klasių kova dar neįgavo fizinės išraiškos, bet jeigu turėtų galimybių – jie nedvejodami imtųsi realių represijų.

4. Jų šūkiai apie laisvę tėra komunistinė propaganda be turinio. O jei aiškiau – kad yra tik progresyvi tiesa ir tegali būti vienas požiūris į pasaulį. Jų „laisvės” siekis tėra kontrolės siekis, kitaip manančių tildymas ir komunistinė cenzūra. Jie nesupranta, kad komunistuojantys pirmiausia represuoja neparankius, o paskui represijos bus taikomos ir jiems.

5. Kartu su patyčiomis matome gašlų seksualizavimą Draugo Trockio idėjos apie laisvą seksą atgijo liberalkonservatorių mergaičių ir berniukų lūpose. Todėl jie švaistosi organų pavadinimais ir laiko nešvankius plakatus be gėdos.

6. Jie negerbia valstybės institucijų – matom, kaip žiūrima į prezidentą ir kaip siekiama įvairiais būdais jį pažeminti, kaip Seimo įstatymai verčiami į šikpoperį su Širinskienės katinu.

7. Jie nevertina valstybės simbolių. Statant naują pasaulį, savo valstybė yra nepageidautina, todėl viskas, kas lietuviška, turi nemaišyti, išnykti. Pradedant kalba, baigiant balta mišraine. Naujieji neomarksistai Vakaruose marširuoja po Palestinos, mūsiškiai – po Igbt ir Ukrainos vėliavomis. Tai anaiptol nereiškia įsitikinimų, tai tiesiog savo identiteto nuvertinimas, o vėliavos – tik priemonė, kol ras kitą būdą. Tą galima matyti – kai prasidėjo kultūrininkų ir „laisvo žodžio” demaršai, Ukrainos vėliavos jiems prarado aktualumą ir vis rečiau naudojamos Nebeskamba ir klausimas „kieno Krymas”.

8. Jie savinasi istoriją, kaip jų mokytojai iš rusijos propagandos. Kaip dabartiniai rusai savinasi pergalę prieš fašizmą, taip jie savinasi Sausiol 3-ąją ir kitus istorijos akcentus.

9. Jie kuria, kaip ir visi komunistai, netikrus „didvyrius” – Šurajevą padarė valstybės kurėju, Meilutytę – dainininke ir kovotoja, Jakilaitis
pasižymėjo savo fonde medaliais apdovanodamas sukurtus didvyrius ir t.t. Ir, žinoma, kaip visų diktatūrų gerbėjai, jie dievina militarizavimą – ginklų demonstravimą, paradus su uniformomis, poligonų gausėjimą.

10. Kaip ir visi komunistuojantys, didžiausia jų svajonė – visiška žmogaus kontrolė (ekonominė, socialinė, kultūrinė ir net nuomonės) per valstybę. Kitaip sakant, vienos ideologijos diktatūra, nes marksizmo išlestomis smegenimis nepakeliama, jei kažkas nenori galvoti, kaip jie Šiuo požiūriu konservatoriai ir liberalai yra kraštutinės neomarksistinės partijos, manančios, kad žmogus yra valstybės nuosavybė, dalinančios žmones į savus ir į priešus, kuriuos reikia jei ne sunaikinti, tai priversti. Konservatorė Ulbinaitė ir liberalas Gailius teikia papildomus komunistinės dvasios įstatymus, kurie leistų susidoroti ir už nuomonę, bet jie to nemato ir pasiryžę aukoti savo asmeninę laisvę.
Pabaigai, marksizmas – reikalas nevaikiškas ir kruvinas, nesinorėtų, kad jis dar kartą įsiviešpatautų Lietuvoje su visais marazmais. Nes galiausiai tai represijos, gulagas, teroras, skurdas.

Beje, „Panoramą” rodydavo ir prie Brežnevo, kalbėdavo lietuviškai, rodo ir dabar Pagal mane, tai ryškaus kokybinio šuolio nematau.

Ar mes tik tiek tepasiekėme per 35 metus, kad vėl velkami į komunizmą, tik šį kartą po Vakarų vėliava, kur žmonės bijo pasakyti, ką galvoja?

respublika.lt

Sostinės valdžia stiprina ideologines kairiųjų organizacijas – nors tai yra miestiečių pinigai…

Redakcija
-
1
Sostinės valdžia stiprina ideologines kairiųjų organizacijas – nors tai yra miestiečių pinigai…

Almantas Stankūnas

Atviros Lietuvos fondas prisidėjo prie kultūrinės veiklos, ir tai buvo pozityvu. Tačiau vėliau Atviros Lietuvos fondas tapo tam tikros ideologijos – neoliberalizmo, globalizmo, netgi neomarksizmo – įrankiu.

Tai dabar, jei jau pradedame remti politines ir ideologines organizacijas, atverkime šią skrynią ir pradėkime remti nacionalistines organizacijas? Ar sutinkate su tuo?

O gal vis dėlto uždarykime ją ir nepradėkime tokios paramos?

Suprantu, kad Taryba daug ką gali nuspręsti. Galima teikti pasiūlymus ir balsuoti dėl įvairių dalykų. Tačiau čia kalbama apie principinį klausimą.

Ar konservatoriai, liberalai ir kiti Tarybos nariai, kurie simpatizuoja Atviros Lietuvos fondo skleidžiamai ideologijai, neprotestuos ir neprieštaraus, kai valdžią perėmę nacionalistai uždarys visas šias paramos programas ir rems kitos pakraipos politines organizacijas?

Tiesiog įsivertinkite tai ir galbūt vis dėlto sustokime, pagalvokime ir nepritarkime. Juolab kad tai yra miestiečių pinigai.

A.Stankūno kalba (spauskite paveikslėlį)

Autorius yra Vilniaus miesto tarybos narys

NATO pabaiga ar atsinaujinimas? JAV Karo sekretoriaus Pete’o Hegsetho kalba 2026 m. NATO gynybos ministrų susitikime Briuselyje

Redakcija
-
1
NATO pabaiga ar atsinaujinimas? JAV Karo sekretoriaus Pete’o Hegsetho kalba 2026 m. NATO gynybos ministrų susitikime Briuselyje

Vietoje tankų, naikintuvų ir oro gynybos sistemų dėmesys buvo nukreiptas į lyčių lygybę, klimato kaitą…

Gynybos biudžetai mažėjo, o kartu silpnėjo ir Europos pasitikėjimas savimi bei savo civilizacija…

Šešių mėnesių trukmės JAV Gynybos departamento peržiūros pradžia. Tai bus tikra ir rimta peržiūra.

Pirmojo NATO gynybos ministrų susitikimo metu praėjusį vasarį ir per visus pastaruosius pusantrų metų D. Trumpo administracija ne kartą pabrėžė, kad mūsų sąjungininkai turi imtis didesnės atsakomybės. Prezidentas Donaldas Trumpas šiuo klausimu buvo labai aiškus daugelį metų ir per abi savo kadencijas. Pernelyg ilgai NATO buvo popierinis tigras ir vienpusio eismo gatvė. Tam atėjo galas. Būtent tai ir yra Hagos viršūnių susitikimo esmė.

Tam skirti įsipareigojimai didinti gynybos išlaidas ir paversti NATO tikru kariniu aljansu, orientuotu į karinę galią ir realų atgrasymą. Tai NATO 3.0 – modelis, sukurtas pagal NATO 1.0 pavyzdį, kuris laimėjo Šaltąjį karą, kai mūsų sąjungininkai iš tikrųjų prisiėmė lyderystę Europos konvencinėje gynyboje. Būtent tokia NATO visada ir turėjo būti. To tikėjosi jos kūrėjai, tokie kaip prezidentas Dwightas Eisenhoweris. Europa neturėjo tapti priklausoma nuo Jungtinių Valstijų. To nenorėjo ir nesitikėjo nei Winstonas Churchillis, nei Charles’is de Gaulle’is, nei Konradas Adenaueris. Europa turėjo būti karinė galia, stiprios Amerikos sąjungininkė.

Tai ir yra NATO 1.0 esmė. Kaip dar 1951 metais sakė pats Dwightas Eisenhoweris, jei po dešimties metų visi amerikiečių kariai, dislokuoti Europoje gynybos tikslais, nebus grąžinti į Jungtines Valstijas, tai reikš, kad visas šis procesas patyrė nesėkmę. Tuo metu Eisenhoweris buvo NATO jungtinių pajėgų vyriausiasis vadas, o ne 34-asis JAV prezidentas.

Gynybos sistemų dėmesys buvo nukreiptas į lyčių lygybę, klimato kaitą ir gynybos išlaidų mažinimą

Jis ir jo sąjungininkai, vis dar gyvenę Antrojo pasaulinio karo šešėlyje, suprato, kad NATO stiprybė kyla ne iš komitetų, posėdžių ar mažų vėliavėlių ant prabangių stalų. Ji kyla iš karių. Europos gynybos klausimu ši stiprybė turėjo kilti iš NATO sąjungininkų. Tokia buvo NATO 1.0 – griežta karinė organizacija, sutelkta į Europos gynybą.

Tačiau pasibaigus Šaltajam karui ši dvasia pradėjo blėsti. NATO 2.0 nebebuvo susitelkusi į Europos gynybą. Ji vis labiau krypo į operacijas už savo atsakomybės zonos ribų ir į veiklas, neturinčias tiesioginio ryšio su karo veiksmais. Vietoje tankų, naikintuvų ir oro gynybos sistemų dėmesys buvo nukreiptas į lyčių lygybę, klimato kaitą ir gynybos išlaidų mažinimą. Europos sienos plačiai atsivėrė, socialinės valstybės plėtėsi, gynybos biudžetai mažėjo, o kartu silpnėjo ir Europos pasitikėjimas savimi bei savo civilizacija.

NATO prarado savo kryptį. NATO 2.0 tapo blaškymosi, deindustrializacijos ir demilitarizacijos era. Tai buvo gyvenimo kitų sąskaita laikotarpis, prarasti metai, prie kurių mes neketiname grįžti.

Štai kodėl JAV Gynybos departamentas taip aiškiai ir atvirai kalba apie būtinybę atkurti pagrindinį NATO karinį vaidmenį ir pobūdį. Todėl mes sumažinome JAV karių skaičių Europoje iki lygio, kuris buvo iki 2022 metų, pernai perdislokavome vieną brigados kovinę grupę ir papildomai sumažinome kontingentą dar 5 000 karių.

Tuo pat metu nuosekliai dirbome su savo sąjungininkais, stiprinome savo gynybos pramoninę bazę ir siekėme NATO 3.0 paversti realybe – sugrąžinti Aljansą prie jo ištakų kaip karinės sąjungos ir užtikrinti tokią Europos karinę galią, kuri būtų būtina ilgalaikiam agresijos atgrasymui ir, jei prireiktų, NATO 5-ojo straipsnio įsipareigojimams vykdyti.

Kai kurie mūsų sąjungininkai išgirdo šį signalą ir ėmėsi veiksmų. Jūs žinote, kas esate, ir mes tai labai vertiname.

Praėjusiais metais, vadovaujant prezidentui Trumpui, NATO nustatė naują pasaulinį gynybos išlaidų standartą sąjungininkams – 5 proc. BVP gynybai. Tai istorinis ir NATO iš esmės keičiantis sprendimas. Kai kurios sąjungininkės jau užtikrintai juda šio ambicingo tikslo link, o kai kuriais atvejais net lenkia numatytą grafiką.

Kaip matėte per pastaruosius šešis mėnesius, prezidentas Donaldas Trumpas taip pat yra įsipareigojęs didinti JAV gynybos išlaidas – daugiau kaip iki vieno trilijono dolerių 2026 metais ir iki 1,5 trilijono dolerių 2027 metais. Mes rodysime pavyzdį ir viršysime pačių NATO nustatytus gynybos finansavimo standartus. Aš asmeniškai dirbu Kapitolijuje, kad šie planai būtų įgyvendinti.

Tai nėra principas „darykite taip, kaip sakome“. Tai principas „darykite taip, kaip darome mes“.

Kai kurios sąjungininkės taip pat pradėjo rimčiau vertinti tai, kaip leidžia gynybai skirtas lėšas. Gegužę JAV Gynybos departamentas informavo sąjungininkus, kad mažiname savo indėlį į NATO pajėgų modelį. Taip pat paaiškinome, kaip sąjungininkai gali ir privalo kompensuoti šiuos pokyčius. Generolas Grinkevičius praneša, kad kai kurie sąjungininkai jau ėmėsi atitinkamų veiksmų, ir tai yra gera pradžia.

JAV ištisas kartas gynė Europą. Tačiau pernelyg daug sąjungininkų viešai kritikavo mus. Tai buvo gėdinga

Tuo pat metu prieš mėnesį nedidelė stiprių sąjungininkų grupė susitiko Bergene aptarti, kaip gynybos išlaidas sutelkti į tuos pajėgumus, kurie būtini Europos gynybai net ir tuo atveju, jei tuo pačiu metu kiltų konfliktai skirtingose pasaulio vietose.

Ir vėl matome rimtą pažangą. Pažanga vyksta ir Ukrainos klausimu. Prezidento Trumpo iniciatyvos dėka sąjungininkai perėmė pagrindinį vaidmenį finansuojant Ukrainos gynybos paramą. Ukrainiečiai išlaiko savo pozicijas net ir nuolatinių Rusijos atakų akivaizdoje. Mes sakėme, kad tai įmanoma, kad mūsų sąjungininkai gali prisiimti lyderystę ir kad tai atitiks Ukrainos gynybos interesus. Būtent tai dabar ir vyksta. Tai patvirtina prezidento Trumpo požiūrio teisingumą – požiūrio, kuris kuria pagrindą taikai pasiekti.

Tačiau, nepaisant šių pirmųjų žingsnių teisinga kryptimi, išlieka ir rimtų problemų, kurių negalime ignoruoti. Nepaisant visų mūsų aiškių signalų, atrodo, kad pernelyg daug sąjungininkų sostinių vis dar nesupranta esmės. Per daug sąjungininkų iki šiol nepripažįsta istorinės būtinybės, į kurią prezidentas Trumpas atkreipė jų ir pačios NATO dėmesį – būtinybės iš naujo sukurti stiprų, aktualų ir galingą karinį aljansą.

Kaip pasakė prezidentas Trumpas, jis surengė sąjungininkams savotišką išbandymą, paprašydamas paremti Ameriką. Kai kreipėmės į NATO dėl pagalbos, pernelyg daug sąjungininkų šio išbandymo neišlaikė. Jungtinės Valstijos ištisas kartas gynė Europą. Prezidentas tik pasakė, kad mūsų lėktuvams reikės kilti iš Europos bazių, o mūsų laivams – išplaukti iš Europos uostų, kad galėtų smogti taikiniams Artimuosiuose Rytuose, Irano objektams, kurie kėlė grėsmę Europos interesams net labiau negu Jungtinių Valstijų interesams.

Tačiau pernelyg daug sąjungininkų atsakė neigiamai arba bandė mus paskandinti painiuose teisiniuose ginčuose, arba viešai kritikavo veiksmus, kurių patys nebuvo pasirengę ir nepajėgė atlikti. Tai buvo gėdinga.

Šie sąjungininkai sukėlė pavojų Amerikos sūnų ir dukterų gyvybėms, nes nesuteikė jiems garantuotos prieigos prie karinių bazių ir teisės naudotis oro erdve. Tai apskritai niekada neturėjo tapti diskusijų objektu. Kai kuriais atvejais mums teko perkelti pajėgas iš vienos šalies į kitą arba net už NATO valstybių narių ribų. Tam nėra jokio pateisinimo.

Ir tai net nekalbant apie tai, kad kai kurios valstybės iki šiol nepateikė įtikinamo plano, kaip vykdys Hagos viršūnių susitikime prisiimtus įsipareigojimus.

Per daug kalbų. Kai kurios didžiausios NATO ekonomikos, vienos turtingiausių mūsų aljanso valstybių, tos sąjungininkės, kurios labiausiai mėgsta kalbėti apie taisyklėmis grindžiamą tarptautinę tvarką ir mažųjų valstybių bendradarbiavimą, panašu, vis dar mano, kad gyvenimo kitų sąskaita era tęsiasi.

Su tuo nesutinka nei Eisenhoweris, nei Trumpas.

Tai nėra tai, ko iš šio aljanso tikisi prezidentas ir Amerika. Tai nėra tai, ko tikėtųsi bet kuris sveiko proto žmogus. Ir taip toliau nebebus.

Šešių mėnesių trukmės JAV Gynybos departamento peržiūros pradžia. Tai bus tikra ir rimta peržiūra

Todėl mes dvigubiname savo pastangas, kad NATO taptų tuo, kuo ji visada turėjo būti – subalansuotu aljansu, kuriame Europa pati vadovauja savo gynybai. NATO 3.0.

Kad tai taptų realybe, šiandien skelbiu apie šešių mėnesių trukmės JAV Gynybos departamento peržiūros pradžią. Jos metu bus vertinamas Amerikos karinis buvimas ir karinių bazių sistema Europoje. Maksimali peržiūros trukmė – šeši mėnesiai, tačiau ji gali būti užbaigta ir anksčiau.

Pavadinkime tai NATO 3.0 peržiūra. Ji bus atliekama atsižvelgiant į JAV ginkluotųjų pajėgų ir JAV Europos vadovybės rekomendacijas. Taip pat bus konsultuojamasi su JAV Kongresu ir mūsų sąjungininkais.

Tačiau neapsigaukite – tai bus tikra ir rimta peržiūra. Jos tikslas yra įsitikinti, kad NATO greitai ir negrįžtamai juda modelio link, kuriame Europa prisiima lyderystę ir pagrindinę atsakomybę už savo pačios gynybą. Kad Europa daro daugiau tam, jog mūsų pajėgos būtų dislokuojamos pagal pasaulinius Amerikos poreikius, ir kad Europa užtikrina aiškiai apibrėžtą bei garantuotą prieigą prie karinių bazių, karių dislokavimo vietų ir oro erdvės naudojimo teisių.

Bet kuri kita valstybė elgtųsi taip pat.

Nuo šiol mūsų metiniai įnašai į NATO taip pat priklausys nuo to, ar kitos šalys vykdo savo įsipareigojimus gynybos išlaidų srityje. Jei kiti sąjungininkai neveiks pakankamai skubiai, mūsų finansinis indėlis mažės.

NATO turi tapti abipusio eismo keliu. Tai tiesiog sveikas protas. Amerika negali labiau rūpintis Europos gynyba nei patys europiečiai. Ji taip pat negali už ją mokėti daugiau negu jie patys.

Ši peržiūra nagrinės ir nestandartinius sprendimus. Mūsų Nacionalinės gynybos strategijoje aiškiai pasakyta, kad skatinsime ir padėsime sąjungininkams prisiimti didesnę atsakomybę bei vykdyti savo įsipareigojimų dalį. Todėl atidžiai stebėsime tuos sąjungininkus, kurie to nedaro, kurie svarbiausiais momentais sako: „Ne“, „Galbūt“ arba „Palaukime ir pažiūrėsime“.

Tai bus išbandymas, kurį vienos valstybės neišlaikys, o kitos išlaikys su pagyrimu.

Galiausiai ši peržiūra skirta tam, kad vienu metu pagerintų Amerikos karinį buvimą ir bazių sistemą Europoje bei sustiprintų NATO 3.0 modelį.

Tai sumanyta kaip konstruktyvus procesas, kaip ir visi mūsų veiksmai. Čia nėra jokių strateginių staigmenų, ir jų niekada nebuvo. Apie tai labai aiškiai kalbu nuo savo pirmojo pasisakymo šiame forume 2025 metų vasarį. Prezidentas Trumpas visada sakė tą patį. Mūsų judėjimo kryptis buvo ir tebėra visiškai aiški.

Tai teisinga Amerikos žmonių atžvilgiu ir teisinga pačiam aljansui. Europa gali ir privalo prisiimti pagrindinę atsakomybę už savo konvencinę gynybą, kaip ji pažadėjo Hagos viršūnių susitikime, ir taip užtikrinti Europos saugumą ateinančioms kartoms.

Mes žinome, kad mūsų sąjungininkai yra pajėgūs tai padaryti. Ir tas laikas jau atėjo.

Šaltinis

Ar tikrai jie mano, kad mes mulkiai? Iš dalies taip – jie įprato, kad užtenka patraukliai kalbėti, ir visuomenė tai palaikys veikimu

Redakcija
-
19
Ar tikrai jie mano, kad mes mulkiai? Iš dalies taip – jie įprato, kad užtenka patraukliai kalbėti, ir visuomenė tai palaikys veikimu
2026-06-19 Tarptautinė konferencija „1941 m. Lietuvos sukilimas. Tarptautiniai kontekstai“

Laimonas Jaunys

Klausantis šios kalbos mane apima neviltis. Pagaliau tapo aišku, kodėl mums, lietuviams, taip sunkiai sekasi ir kodėl vis dažniau atrodo, kad mums nepavyks apginti nei savo valstybinės lietuvių kalbos, nei tautos istorinės atminties, nei savo žemių, nei miškų, nei, galiausiai – savo namų ir vaikų.

Priežastis paprasta. Per daug politikų yra įsijautusių į stebėtojų vaidmenį. Jie tarsi žino, kas negerai, ir gali valandų valandas pasakoti, kas kaltas, kaip susiklostė situacija, kas neįtraukė klausimo į darbotvarkę, kas ko nepagerbė, kas ko nepripažino.

Bet būtent čia ir slypi esminė problema – mums teigiama, kad politinius, visuomeninius ar istorinius klausimus galima išspręsti kabinetiniais sprendimais, deklaracijomis ir rezoliucijomis.

Tačiau Birželio sukilimo dalyviai veikė ne kabinetuose. Jie nelaukė, kol kas nors įtrauks jų klausimą į darbotvarkę, nesvarstė procedūrinių gudrybių ir nerinko parašų dėl rezoliucijų. Jie veikė konkrečiomis aplinkybėmis, rizikuodami savo gyvybėmis, siekdami Lietuvos valstybingumo atkūrimo. Būtent todėl jų veiksmai liko istorijoje.

V. Sinica sako, kad „ėmėmės kraštutinės priemonės – surinkome 49 Seimo narių parašus, reikalaujančius birželio 23 dieną svarstyti šį klausimą. Esant 49 parašams įtraukti į darbotvarkę privaloma“ (!!!)

Sakykite, ar kas nors yra matęs šį politiką pasipriešinimo barikadose? Ar kas nors girdėjo jį stovint prieš minią ir kviečiant žmones veikti? Ar matė jį ten, kur reikia turėti drąsos pačiam prisiimti atsakomybę?

Toks įspūdis, kad kalbėtojas stovi nuošalyje, konstatuoja faktus, piktinasi ir aiškina, kodėl viskas blogai.

Girdime jo tarsi komentatoriaus balsą, kuris puikiai žino, kas negerai. Kuris gali išsamiai paaiškinti, kodėl kiti elgiasi neteisingai, kodėl kažkas neįtraukė klausimo į darbotvarkę, kodėl kažkas nepriėmė rezoliucijos.

Tačiau tarp visų šių paaiškinimų pasimeta svarbiausias dalykas – o ką jis pats padarė? Nesigirdi svarbiausio – ką konkrečiai jis pats yra pasirengęs daryti, kad Birželio sukilimas būtų pripažintas ir pagerbtas valstybes lygmeniu?

Ne, mums siūloma didžiuotis, kad pavyko surinkti 49 parašus rezoliucijos svarstymui. Bet argi rezoliucija sustabdys priešišką propagandą? Ar ji sustiprins tautinę savimonę?

Deja, tai ne jo vieno bėda. Dešimtmečius girdime, kad mus blokuoja, mūsų niekas negirdi, mums neleidžia, mums trukdo… Tos pačios kalbos apie kliūtis, tie patys pasakojimai ir raudojimai apie nesėkmes. Tikra raudų upė ir tikras vergų choras!

Europos lyderiai per pastaruosius metus priėmė begalę rezoliucijų, deklaracijų ir pareiškimų, smerkiančių Rusijos agresiją prieš Ukrainą. Jie smerkė, pasmerkė ir dar kartą pasmerkė. Surengta daugybė balsavimų, pasakyta tūkstančiai kalbų, parašyta šimtai dokumentų. Bet Rusijai tos rezoliucijos, – kaip uodo zyzimas traktoriaus trenksmui.

Karą stabdo ne rezoliucijos, ne deklaracijos ir ne moraliniai pasmerkimai – jį stabdo konkretūs veiksmai ir politinė valia.

Keistai skamba bandymas įtikinti, kad dar viena rezoliucija savaime yra didelis politinis laimėjimas. Istorija ir dabartis rodo priešingai. Rezoliucijos turi prasmę tik tada, kai iš jų kyla realūs veiksmai. Priešingu atveju jos tėra tik dar vienas popierius archyve, dar vienas dokumentas tarp daugybės kitų dokumentų. Juk 2000 m. rugsėjo 12 d. Seimas  priėmė įstatymą, kuriuo Birželio sukilėlių deklaracija buvo pripažinta Lietuvos valstybės teisės aktu. Tai kam dar reikalinga kažkokia rezoliucija ir dar kažkieno 49 parašai?

Ar tikrai jie mano, kad mes mulkiai?

Matyt, taip. Arba dar blogiau – jie įprato, kad užtenka patraukliai kalbėti, ir visuomenė tai palaikys veikimu.

Betgi mes patys prie to prisidėjome. Pernelyg dažnai politikų kalbėjimą painiojome su jų darbais: paskelbė pareiškimą – reiškia, kovoja, priėmė rezoliuciją – vadinasi, apgynė, pasakė drąsesnę kalbą – vadinasi, atliko pareigą Tėvynei.

Tai sovietmečio paveldas. Tais laikais drąsiau pasakytas žodis iš tiesų buvo vertybė. Už netinkamą pasisakymą buvo galima atsidurti kalėjime arba iškeliauti pas baltąsias meškas. Todėl žodis turėjo svorį – viešai ištarta tiesa buvo pilietinės drąsos aktas.

Bet šiandien gyvename ne sovietmečiu. Šiandien patriotinė kalba Seimo tribūnoje nereikalauja nei ypatingos drąsos, nei ypatingos aukos. Tie žodžiai nieko nekainuoja. Ypač, kai po jų neseka jokie veiksmai.

Todėl visuomenė turi nustoti žavėtis politikų kalbomis. Ne todėl, kad žodžiai neturi reikšmės. O todėl, kad jie tampa verti ko nors tik tada, kai virsta darbais.

Kaip šiandien ginama mūsų valstybinė lietuvių kalba? Kaip stabdomas tautos istorinės atminties naikinimas? Kaip yra saugomos mūsų žemės ir miškai? Kaip ginama prigimtinė šeima?

Ar daroma bent dalis to, apie ką metų metus politikai kalba – štai pagal ką juos reikėtų vertinti, nes valstybė laikosi ne ant gražių kalbų ir rezoliucijų – ji laikosi ant žmonių, kurie daro tai, ką kiti tik žada padaryti.

Kol kas koktu nuo mūsų politikų. Visiškai sutinku su JAV viceprezidento J. Vance’o mintimi: „Aš netikiu politikų žodžiais. Aš tikiu tik tuo, ką jie daro.“

Būtent čia yra tikrasis skirtumas tarp kalbėtojo ir realaus politinio veikėjo. Būtent čia yra didžiausia mūsų visuomenės bėda, kad ji kol kas neskiria politikų žodžių nuo jų darbų.

Gal Arkadijus Vinokuras siekia demoralizuoti Lietuvos visuomenę menkindamas rezistenciją? Mes didžiuojamės savo piliečių valia priešintis ir ginti Tėvynę

Redakcija
-
8
Gal Arkadijus Vinokuras siekia demoralizuoti Lietuvos visuomenę menkindamas rezistenciją? Mes didžiuojamės savo piliečių valia priešintis ir ginti Tėvynę

Žilvinas Svitojus

Arkadijus Vinokūras bando teigti, kad 1941 m. birželio sukilimas nebuvo sukilimas todėl, kad tuo metu sovietų kariuomenė traukėsi nuo prasidėjusio Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karo.

Tačiau šis argumentas nekeičia sukilimo apibrėžimo absoliučiai niekuo. Istorijoje daugybė sukilimų ir revoliucijų vyko būtent tada, kai valdžia buvo susilpnėjusi, pralaimėjo karą ar traukėsi.

Sukilimo sąvoka nepriklauso nuo to, ar okupacinė valdžia tuo metu buvo stipri, ar silpna, puolė, ar gynėsi. Esminis kriterijus yra tai, ar vietos gyventojai organizuotai ir politiškai motyvuotai pakilo prieš esamą valdžią siekdami ją nuversti arba atkurti savo politinę tvarką.

Raudonosios armijos atsitraukimas nepanaikina fakto, kad Lietuva tuo metu buvo Sovietų Sąjungos okupuota teritorija, kad sovietinės institucijos dar veikė, kad sukilėliai užiminėjo administracinius objektus, nuginkluodavo sovietų dalinius, perimdavo valdžią miestuose ir miesteliuose bei paskelbė nepriklausomybės atkūrimą.

Tai ne istorinis argumentas, o retorinis triukas

Jei okupacinė valdžia traukiasi, o vietos gyventojai pasinaudoja proga ją pašalinti ir atkurti savo valstybę, tai nėra argumentas prieš sukilimą – priešingai, tai klasikinis sėkmingo sukilimo arba išsivadavimo sukilimo požymis.

Vadovaujantis logika, kad „okupantas jau bėgo, todėl sukilimo nebuvo“, reikėtų abejoti daugelio pasaulio tautų išsivadavimo kovomis, nes nemaža jų dalis vyko būtent okupacinės valdžios krizės, karinio pralaimėjimo ar atsitraukimo metu. Toks kriterijus nėra naudojamas nei politologijoje, nei istorijos moksle.

Todėl teiginys „raudonoji armija bėgo, vadinasi nebuvo sukilimo“ yra ne istorinis argumentas, o retorinis triukas, kuriuo bandoma paneigti patį lietuvių pasipriešinimo sovietinei okupacijai faktą.

Okupacinės valdžios silpnumas gali paaiškinti, kodėl sukilimas buvo įmanomas, tačiau jis nepaneigia, kad sukilimas įvyko. Kaip tik todėl 1941 m. birželio įvykiai Lietuvos ir tarptautinėje istoriografijoje yra vadinami sukilimu.

Tokia pozicija skamba ypač ciniškai nūdienos geopolitinėse realijose ir kasdien augančios grėsmės akivaizdoje, ką pats ponas Arkadijus kiekvieną pirmadienį pareiškia mitinguose Katedros aikštėje.

Galbūt jo iškilmingi žodžiai irgi yra tik fasadas, nes priešingu atveju neaišku ko siekiama: demoralizuoti Lietuvos visuomenę visais įmanomais būdais menkinat rezistenciją.

Kodėl turime teisę (ir pareigą) didžiuotis 1941 m. sukilimu

Klausydamasis diskusijų ir skaitydamas pamąstymus apie Sukilimą suprantu, jog vis dar bandoma mūsų istoriją dar kartą paversti šaltu, juodai baltu tekstu. Iš esmės tai veda prie vienintelio kelio: Sukilimas negali būti vertinamas teigiamai ir nėra dėl ko džiaugtis, nes jis nebuvo idealiai tyras ir šviesus.

1941 m. birželio 22–23 dienos Lietuvos istorijoje įsirėžė krauju ir dūmais. Vos prieš savaitę sovietiniai okupantai gyvuliniais vagonais į Sibirą išsivežė tūkstančius Lietuvos šeimų, inteligentų ir karininkų, o besitraukianti Raudonoji armija pakelėse paliko kraupius Rainių ir Pravieniškių skerdynių pėdsakus.

Šiame moraliniame pragare gimęs 1941 m. Birželio sukilimas ir jo suformuota Lietuvos laikinoji vyriausybė (LLV) iki šiol išlieka viena skaudžiausių, sudėtingiausių ir labiausiai poliarizuojančių temų mūsų atmintyje. Viešajame diskurse iki šiol verda kova tarp dviejų radikaliai skirtingų pusių, o tiesa, kaip dažnai nutinka kare, pasislėpė tragiškuose pasirinkimuose.

Tarsi politika kada nors buvo švari ir skaidri, kai mes kalbame apie IŠLIKIMĄ, tačiau nusprendžiame į viską žiūrėti retrospektyviai iš šiuolaikinio humanizmo pozicijų. Vytautas Didysis buvo susidėjęs su Teutonų ordinu. Bogdanas Chmelnickis – su Maskva. SSRS pasirašė sutartį su Vokietija ir kartu pradėjo II pasaulinį karą užgrobdami Lenkiją, nors dar prieš metus ir Vokietija, ir Lenkija užpuolė Čekoslovakiją.

Lietuvai XX a. pirmoje pusėje pagelbėjo neseniai pasaulį užkariauti siekusi Vokietija. 1918 m. Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas buvo tiesiogiai susijęs su Vokietijos imperijos faktoriumi, o pati situacija turėjo stulbinančių panašumų į 1941 metus.

Lietuvos lyderiai sužaidė neįtikėtinai meistriškai

Skirtumas tik tas, kad 1918 m. Lietuvos lyderiai (Lietuvos Taryba) sužaidė šią diplomatinę partiją neįtikėtinai meistriškai ir, priešingai nei 1941 m., sugebėjo išvengti moralinės katastrofos bei išsaugoti valstybę.

Kita vertus, gal pradėkime kvestionuoti ir 1918 m. nepriklausomybės moralinę švarą? Ar, Vokietija, kurios dėka įvyko milžiniška eskalacija ir karo metu buvo NUŽUDYTA virš 20 milijonų žmonių, buvo tikrai moralus derybų partneris?

Ar geriau naudoti „žuvo“ vietoj „nužudyti“? Juk taip psichologiškai paprasčiau pateisinti tam tikrus epizodus. „Kare žuvo“ kažkodėl atrodo lengviau priimtina, nei „genocidas“, tiesa? Tarsi žuvusis, prieš okupantus besiginantis, žmogus yra mažiau nuskriaustas nei tas, kurį sušaudė ar numarino badu.

Žvelgiant iš eilinio sukilėlio perspektyvos, 1941 metų situacija buvo dramatiškai aiški. Sukilimas buvo ne tik politinė, bet ir gili psichologinė būtinybė – tai buvo desperatiškas šauksmas, siekiant nuplauti 1940 m. gėdingo pasidavimo be vienintelio šūvio dėmę.

Tūkstančiai jaunų vyrų stojo prieš besitraukiantį sovietų monstrą su vieninteliu tikslu: parodyti pasauliui, kad Lietuva nesavanoriškai įstojo į SSRS, ir atkurti savo nepriklausomybę. Tam reikėjo išnaudoti geopolitinę progą – prasidėjusį nacių Vokietijos karą prieš Sovietų Sąjungą. Ši paprastų kovotojų valia priešintis ir šiandien yra mūsų valstybingumo pamatas bei Nepriklausomybės kovų tęsinys.

Tačiau šviesūs laisvės idealai akimirksniu susidūrė su brutalia nacių okupacijos realybe, o didžiausia drama persikėlė į politinės vadovybės kabinetus. Štai čia išryškėja keturi esminiai istoriniai argumentai, kuriais šiandien grindžiama sukilimo kritika ir gynyba.

ATMINTIES LŪŽIO TAŠKAI

1. Geopolitinis naivumas ir „mažesniojo blogio“ iliuzija

Ką sako gynėjai: Sukilimas buvo būtinas valstybės tęstinumui deklaruoti. Buvo privalu išnaudoti istorinį momentą, kai griuvo viena iš dviejų mus pasiglemžusių imperijų.

Kritika: Sukilimo organizatoriai (Lietuvių aktyvistų frontas – LAF) demonstravo didelį geopolitinį naivumą, tikėdamiesi, kad nacistinė Vokietija leis egzistuoti nepriklausomai Lietuvos valstybei. Adolfo Hitlerio planuose Baltijos šalims buvo numatytas tik kolonizacijos ir asimiliacijos (grynųjų arijų apgyvendinimo) likimas.

Sukilėliai faktiškai suveikė kaip vermachto avangardas: išvalė kelius, užėmė infrastruktūrą ir padėjo naciams įsitvirtinti, o mainais buvo likviduoti jau po šešių savaičių.

2. Kolaboravimas ir antisemitiniai LAF dokumentai

Ką sako gynėjai: Sukilimas buvo nukreiptas tik prieš sovietų okupaciją, o taktiniai pareiškimai Vokietijos atžvilgiu ar radikali retorika buvo tiesiog diplomatinis manevras, siekiant įtikti Trečiajam reichui ir išgyventi.

Kritika: Iki sukilimo Berlyne rengti LAF atsišaukimai ir direktyvos buvo persunkti radikalaus antisemitizmo. Juose žydų tautybės Lietuvos piliečiai buvo kolektyviai kaltinami dėl sovietizacijos ir trėmimų. Prasidėjus karui, ši ideologinė platforma suteikė moralinį pateisinimą vietiniams kolaborantams ir radikalams pradėti smurtą, pogromus ir turtinį plėšimą dar prieš pilnai ateinant vokiečių civilinei valdžiai.

3. Lietuvos laikinosios vyriausybės (LLV) pozicija

Ką sako gynėjai: LLV bandė gelbėti situaciją, formaliai perimti valdžią ir apsaugoti gyventojus nuo visiško nacių savivaliavimo bei tiesioginės aneksijos.

Kritika: LLV (vadovaujama Juozo Ambrazevičiaus-Brazaičio) savo deklaracijose oficialiai sveikino „didįjį Vokietijos vadovą“ ir jo „žygį į Rytus“. Nors vyriausybė tiesiogiai neorganizavo masinių žudynių, ji nepasmerkė prasidėjusio Holokausto, priėmė žydus diskriminuojančius nuostatus (pavyzdžiui, Žydų padėties nuostatus) ir netgi pasirašė dekretą dėl Kauno žydų koncentracijos stovyklos (geto) įsteigimo. Kritikai pabrėžia, kad bandymas kurti nepriklausomybę nacių durtuvų šešėlyje kainavo šalies moralinį kompasą.

4. Sovietinės propagandos klastotės vs. reali tragedija

Ką sako gynėjai: Visa kritika sukilimui yra sovietų (ir vėliau Rusijos) propagandinio naratyvo tęsinys, siekiant visus sukilėlius parodyti kaip „fašistų talkininkus“ ir nukreipti dėmesį nuo baisių 1941 m. birželio trėmimų bei sovietų nusikaltimų.

Kritika: Nors sovietų propaganda iš tiesų dešimtmečiais klastojo faktus ir juodino bet kokį pasipriešinimą Maskvai, tai nepanaikina faktų apie vietinių gyventojų įsitraukimą į Holokaustą. Kaip taikliai yra pastebėjęs filosofas Leonidas Donskis: „Birželio sukilimas buvo psichologinė ir politinė būtinybė (siekiant nuplauti 1940 m. nesipriešinimo gėdą), tačiau kartu ir tragedija, nes dalis jo dalyvių iškart nuėjo pačiu blogiausiu keliu.“

EUROPOS PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMŲ ŠEŠĖLIAI

Kai vertiname 1941 m. įvykius iš šiandienos – absoliutaus moralinio aiškumo – pozicijų, lengva pasiduoti iliuzijai, kad tik Lietuva turi šią skaudžią dėmę. Tačiau objektyvi Antrojo pasaulinio karo analizė rodo, kad praktiškai visi didieji Europos pasipriešinimo judėjimai, vertinami retrospektyviai, turi dramatiškų ir tamsių puslapių. Totalinis karas tarp nacizmo ir stalinizmo tiesiog naikino erdvę morališkai švariems pasirinkimams.

– Lenkijos Armia Krajowa (AK): Tai buvo didžiausia ir herojiškiausia pogrindžio armija nacių okupuotoje Europoje, suorganizavusi legendinį Varšuvos sukilimą. Tačiau šiandien istorikai atvirai kalba apie AK vykdytus brutalius etninius konfliktus – Dubingių žudynes Lietuvoje ar Ukrainos Voluinėje, kur vykdė civilių skerdynes.

Taip pat dokumentuoti struktūrinio antisemitizmo atvejai, kai žydų bėgliai miškuose buvo naikinami kaip potencialūs sovietų šnipai. Kitas pavyzdys yra iki šiol Lenkijoje gerbiama ir Šventojo Kryžiaus Brigada, kuri kilo iš liaudies pogrindžio, tačiau kaltinama vadovavusis fašistine ideologija ir kolaboravimu su naciais.

– Prancūzijos pasipriešinimas (Résistance): Šviesus kovos prieš fašizmą simbolis po šalies išvadavimo virto „laukiniais valymais“ (L’Épuration sauvage). Be teismo buvo nužudyta iki 20 000 įtartų kolaborantų, tūkstančiai moterų viešai skutamos plikai ir žeminamos gatvėse už santykius su vokiečiais, o komunistinis pasipriešinimo sparnas vykdė partizaninį terorą, provokavusį nacių masines represijas prieš niekuo dėtus Prancūzijos kaimų gyventojus.

– Jugoslavijos partizanai: Josipo Brozo Tito vadovaujamas judėjimas efektyviausiai Europoje išvijo nacių okupantus. Tačiau iškart po karo jie įvykdė kruvinas Bleiburgo skerdynes, kur be teismo likvidavo dešimtis tūkstančių pasidavusių vietinių kolaborantų bei su jais bėgusių civilių, o antifašizmo vėliavą panaudojo žiauriai komunistinei diktatūrai įvesti.

– Ukrainos sukilėlių armija (UPA): Kovojo dviem frontais – tiek prieš nacius, tiek prieš sovietus už nepriklausomą Ukrainą (labai panašiai kaip Lietuvos partizanai). Tačiau jos lyderiai karo pradžioje taip pat bandė taktiškai bendradarbiauti su naciais, o vėliau organizavo Voluinės žudynes, kur siekiant „išvalyti“ žemes buvo brutaliai išžudyta iki 60 000 lenkų civilių.

Visi šie pavyzdžiai įrodo viena: karo metu nėra kinematografiško herojiško gėrio ir absoliutaus blogio. Praeities žmonėms tekdavo rinktis ne tarp gėrio ir blogio, o maltis moraliniame pragare tarp blogio ir dar baisesnės katastrofos.

VEIDRODINIS ŠIANDIENOS ATSPINDYS: POLITINIS REALIZMAS

Kad suprastume, jog praeities sprendimai nebuvo tiesiog aklas blogis, mums nereikia žiūrėti toli – istorija kartojasi tiesiai prieš mūsų akis šiandieniniame kare, kur Ukraina kasdien kovoja dėl savo išlikimo. Kremlius jau nužudė virš milijono žmonių, suluošino dar tiek pat ar daugiau.

Dešimtys tūkstančių civilių buvo nužudyti vien Mariupolio apsuptyje. Tūkstančiai vaikų žuvo ir liko invalidais po kasdienių apšaudymų, kurie tęsiasi ir šiandien, ir bus vykdomi rytoj. Milijonai žmonių vėl atsidūrė vergijoje ir vėl dalis jų vežama į Tolimuosius rytus. Pagrobti tūkstančiai vaikų, iš kurių vieną net aukščiausio rango Kremliaus pareigūnė sako perauklėjusi į paklusnų rossijaną…

Ar tie, kas suvokia šį košmarą gali sau leisti teisti tuos, kurie kovoja dėl išlikimo?

Ne, todėl vykstant Ukrainos gynybai prieš rossijos agresiją, Vakarų pasaulis ir Lietuva vadovaujasi ta pačia brutalia karine logika: priešo priešas yra mano draugas. Šiandien Ukrainos pusėje kovoja Rusijos savanorių korpusas (RDK), kurio įkūrėjai (kaip žuvęs White Rex) ir dalis kovotojų yra atviri, radikalūs neonaciai.

Taip pat kovoja Baltarusijos Kalinausko pulkas, kurio dalis ideologų remia atvirai anti-lietuvišką litvinizmo teoriją ir kvestionuoja Vilniaus priklausomybę. Maža to, Lietuva, gelbėdama žmones nuo Kremliaus režimo, priglaudė vieną didžiausių iš rossijos pabėgusių neonacių bendruomenių Europoje.

Ir mūsų visuomenėje nekyla dėl to panikos. Kodėl?

Nes suvokiama realybė – egzistencinė rossijos grėsmė šiandien yra tokia milžiniška, kad bet kokia jėga, nukreipianti ginklą į agresorių, yra priimtina. Ką šie žmonės darys ateityje, tikriausiai jau teis kitos kartos. Po 80 metų taikiuose kabinetuose sėdintys istorikai tikriausiai kritikuos už „vertybinį aklumą“. Bet ar visuomenė šiandien gali elgtis kitaip?

Ne, nes ji yra taip pat atsakinga už išlikimą čia ir dabar.

Tai yra ta pati 1941 m. birželio logika. Skirtumas tik tas, kad šiandien Lietuva ir Ukraina išlaiko valstybinę kontrolę – mes išnaudojame šių radikalų karinę jėgą, bet neleidžiame jiems perimti valstybės valdymo ir nepasirašome po jų ideologiniais manifestais.

1941 m. LAF vadovybė šios ribos, deja, neišlaikė, tačiau tai ir suprantama (tarp „suprantama“ ir „pateisinama“ yra distinkcija).

KODĖL NEGALIME ATSISAKYTI SUKILIMO ATMINTIES

Atsisakydami vertinti Birželio sukilimą kaip svarbų ir teigiamą mūsų istorijos faktą, mes patenkame į spąstus. Rossijos vykdoma hibridinė politika dešimtmečiais siekia sistemingai įskiepyti lietuviams amžinos kaltės ir nepilnavertiškumo jausmą. Jei tauta patiki, kad visa jos praeitis – tik nusikaltimai, o jos herojai – tik fašistų talkininkai, ji praranda psichologinį pamatą ir valią gintis ateityje.

Niekindami šiuolaikinius veikėjus, kurie kūrė mūsų pasipriešinimo tradiciją, mes griauname ir 1990-ųjų nepriklausomybės atgimimo morališkumą. Taip sistemiškai kuriama iliuzija, jog mes neturime dėl ko kovoti. Tai ir yra tai, ko siekia mus amžinai trokštantis sunaikinti priešas – rossija.

Todėl tikrasis brandžios visuomenės atsparumas yra sugebėjimas išlaikyti pusiausvyrą. Rossija laimi abiem kraštutiniais atvejais: tiek tada, kai mes sukilimą visiškai nubraukiame ir sutinkame su etikete „mes žudikų tauta“, tiek tada, kai aklai giname antisemitinius LAF dokumentus, apsimesdami, kad tragedijos nebuvo, ir taip pasmerkiame save izoliacijai Vakarų akyse.

Istorinė sukilimo kritika šiandien nesiekia paneigti paprastų kovotojų idealizmo. Ji tiesiog moko mus politinio vadovėlio pamokas. Mūsų protėviai nebuvo sterilūs šventieji – jie buvo tragiško laiko prispausti žmonės, priėmę skaudžius sprendimus. Tai suvokdami mes ne griauname, o sustipriname savo valstybę, nes parodome, kad esame pakankamai stiprūs žinoti tiesą ir pakankamai vieningi, kad nebeleistume priešui manipuliuoti mūsų praeitimi.

Mes neturime bijoti tai pasakyti, nes mums svarbiau nei tai, ką su mūsų žodžiais padarys rossija – jeigu reikės jie sukurs tų mitų, kaip darė ir darys visada. Jeigu atsisakysime savo istorijos, nes ji nėra ideali – mes prarasime ateitį.

Mūsų pozicija šiandieniniame informaciniame kare turi būti aiški ir ori: „Mes, kaip europietiška, krikščioniškos moralės valstybė, atvirai pripažįstame ir smerkiame 1941 m. sukilimo fone vykusį nekaltų civilių persekiojimą, politinės vadovybės iliuzijas bei moralines nuolaidas nacių režimui, tačiau Birželio sukilimas buvo teisėtas ir herojiškas Lietuvos tautos sukilimas prieš sovietų okupaciją ir terorą. Mes didžiuojamės savo piliečių valia priešintis ir ginti Tėvynę – tai mūsų Nepriklausomybės kovų pamatas.“

Kaip didikų užrašai padėjo atkurti operą Varšuvos karališkojoje pilyje

Redakcija
-
1
Kaip didikų užrašai padėjo atkurti operą Varšuvos karališkojoje pilyje
Baroko operos scenografija parodoje

Kai XVII a. pirmoje pusėje Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Vladislovas Vaza (valdė 1632–1648 m.) Varšuvos karališkojoje pilyje įkūrė operos teatrą, žinia sudrebino valstybę. Didikus pribloškė prabanga ir scenoje siaučianti gamtos stichija: pūtė vėjai, griaudėjo, bangavo jūros, o dainininkai, akomponuojant dvaro kapelai, vaidino ir dainavo. Valdovas pirmiausia Lenkijoje, vėliau ir Vilniuje, inicijavo operos spektaklių pastatymą (it. dramma per musica). Varšuvoje operai net buvo paskirtas atskiras karališkosios pilies korpusas. Teatras veikė per tris aukštus, pastatymams buvo kuriami libretai, muzika, scenografija, mašinerija ir kostiumai.

Neįtikėtinai operos istorijai Varšuvos karališkojoje pilyje atidaryta paroda „Didysis žaidimas. Vladislovo Vazos opera Varšuvos karališkojoje pilyje“. Parodoje, pasakojant apie operos žanro atsiradimą Abiejų Tautų Respublikoje, atskleidžiama, kaip anuomet buvo naudojamasi kultūra, siekiant valdžios, reprezentacijos ir politinės komunikacijos. Lenkijos ir Lietuvos valdovo dvare muzika, poezija, scenografija, architektūra ir įspūdingi scenos efektai buvo jungiami į vientisą reginį, turėjusį stebinti publiką ir stiprinti valdovo autoritetą.

Karališkojoje pilyje – atskiras korpusas teatrui / Valdovų rūmų muziejaus nuotr.

„Tai pasakojimas apie epochą, kai menininkai, siekdami atgaivinti antikinio teatro tradicijas, sukūrė naują meno formą – operą, sujungusią kelias kūrybos sritis. Kartu tai teatro, kaip galios instrumento, istorija“, – teigia parodos kuratorius dr. Jacekas Žukovskis (Jacek Żukowski).

Užrašuose išlikę valdovo įspūdžiai išvydus pirmą operą

Idėją Varšuvoje įrengti pirmąjį operos teatrą Vladislovas Vaza atsivežė iš Italijos. 1624–1625 m. būsimasis valdovas, tada dar jaunas princas, leidosi į ilgą kelionę po Europos valdovų bei didikų dvarus ir miestus. Jį lydėjo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikai ir valstybės pareigūnai Albertas Stanislovas Radvila ir Steponas Pacas. Jie buvo išsilavinę ir labai patikimi Lietuvos ir Lenkijos valdovo Žygimanto Vazos pagalbininkai. Abu savo kelionės su jaunuoju princu įspūdžius žymėjosi dienoraščiuose ir būtent iš šių įrašų šiandien galima atkurti, kaip kilmingi keliautojai susipažino su tuo metu Italijoje gimstančiu operos menu.

Florencijoje, Romoje, Parmoje ir Venecijoje būsimasis valdovas Vladislovas Vaza savo akimis išvydo ankstyvąsias operas, susipažino su naujausiomis teatro idėjomis, scenografijos naujovėmis ir įspūdingais Baroko epochos reginiais, o Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų dienoraščiai tapo vienais ankstyviausių lietuvių kelionių aprašymų. Užrašuose atsispindi kelionės maršrutas, oficialūs susitikimai, taip pat žavėjimasis architektūra, kitais menais, ceremonijomis bei naujais scenos reginiais. Ši medžiaga yra svarbus šaltinis, kuriuo remdamiesi Varšuvos karališkosios pilies tyrėjai parodoje atkūrė Vladislovo Vazos teatro istoriją.

Opera, kurią gali „pasimatuoti“ ir lankytojai

XVII a. žmonės operą suvokė ne vien kaip muzikinį kūrinį. Pirmiausia tai buvo technologinis stebuklas: visi laukdavo besikeičiančių dekoracijų, specialiųjų efektų, scenos mechanikos kuriamos mistikos. Žiūrovų akyse atsiverdavo kalnai, griūdavo rūmai, siausdavo audros, o iš dangaus nusileisdavo mitologinės būtybės. Varšuvoje ir kiek vėliau Vilniuje tokius reginius kurdavo italų architektas ir scenografas Agostinas Ločis (Agostino Locci). Vladislovo Vazos teatre jis efektams kurti naudojo pažangiausias to meto scenos technologijas.

Paroda Varšuvoje padalyta į dešimtį temų, eksponatai surinkti iš įvairių Europos muziejų ir kolekcijų. Tarp jų – valdovų, kompozitorių portretai, muzikos instrumentai, maketai, scenografijos projektai, operų tematiką atspindintys to meto tapybos darbai, kostiumų piešiniai, natos, senieji leidiniai, teatro dokumentai bei scenografijos elementai. Vienas įspūdingiausių ekspozicijos akcentų – XVII a. Varšuvos karališkosios pilies teatro scenos rekonstrukcija, leidžianti lankytojams patiems išbandyti, kaip buvo vaidinami spektakliai, kaip veikė mašinerija. Dekoracijas galima stumdyti po sceną, sukelti „bangas“, išgauti vėjo, griaustinio, krušos ar jūros bangų garsus. Atvirame edukacijos kambaryje galima pasimatuoti teatro kostiumų, piešti ar ramiai paskaityti knygą.

Vladislovo Vazos karūnos kopija

Parodoje – ir Lietuvos istorija

Parodos eksponatai atskleidžia ir operos istoriją Lietuvoje. Valdovo Vladislovo Vazos kultūrinės iniciatyvos persikėlė ir į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, kur 1636 m. rugsėjo 4 d. Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmuose Vilniuje buvo parodyta pirmoji italų opera „Elenos pagrobimas“ („Il ratto di Helena“). Muziką sukūrė kompozitorius Markas Skakis (Marco Scacchi), libreto pagal antikinį siužetą autoriumi buvo pasirinktas Virdžilijus Pučitelis (Virgilio Puccitelli). Parodoje galima išvysti ir šią operą primenančius eksponatus, atkurtas mitologines jūros būtybes, kurios naudotos kaip scenos dekoracijos.

Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmuose Vilniuje per du dešimtmečius Vladislovo Vazos rūmų teatras tapo ryškiu muzikinės kultūros centru – Vazų kapeloje dirbo apie keturiasdešimt muzikantų. Rūmų svečiai dalijosi įspūdžiais, rašė apie aukščiausio lygio solistus, kompozitorius ir muzikantus. Vilniuje, tiesa, nebuvo specialios teatro salės, tad spektakliams buvo pritaikomos didesnės rūmų menės. Ši pradžia vėliau padarė didelę įtaką visos Abiejų Tautų Respublikos europinės kultūros raidai.

Taigi, paroda Varšuvoje pasakoja ne tik apie vieno valdovo pomėgį teatrui. Ji primena bendrą Lietuvos ir Lenkijos kultūros istoriją, kurioje svarbi vieta tenka ir Lietuvos didikams Steponui Pacui ir Albertui Stanislovui Radvilai. Jų užrašyti kelionės įspūdžiai šiandien leidžia suprasti, kaip prieš keturis šimtmečius mūsų kraštuose gimė operos tradicija, praturtinusi šio regiono kultūrinį gyvenimą.

Paroda Varšuvos karališkojoje pilyje veiks iki liepos 19 dienos.

Valdovų rūmų muziejaus inf.

Kodėl Landsbergienė parduoda pelningą verslą? Priežastys gali būti pačios įvairiausios. Kitas klausimas – kodėl dabar?

Redakcija
-
8
Kodėl Landsbergienė parduoda pelningą verslą? Priežastys gali būti pačios įvairiausios. Kitas klausimas – kodėl dabar?

Jonas Balčiūnas

Austėja Landsbergienė parduoda sukurtą privataus švietimo imperiją ispanų kompanijai, kurią valdo investiciniai fondai.

Lietuvos valstybinė švietimo sistema susilaukia daug kritikos, tad nenuostabu kad privatus švietimas tapo pelningu verslu. Klausimas ar privatus švietimas netapo viena iš valstybinio švietimo sistemos priežasčių lieka atviras ir susilaukia pačių įvairiausių vertinimų.

Kodėl Landsbergienė parduoda pelningą verslą? Priežastys gali būti pačios įvairiausios. Kitas klausimas – kodėl dabar?

Šiuo klausimu neturiu vidinės informacijos ar nutekinimų, galiu nebent pasidalinti svarstymais remiantis bendros situacijos vertinimu. Ne paslaptis, kad po kilimu vyksta politikų ir valdžios atstovų kovos. Pasinaudojant nutekinimais ir žiniasklaida vienos grupuotės kovoja su kitomis.

Dalis kovų matomos viešojoje erdvėja. Buvimas politikoje jau neapsaugo verslo ir įtakos grupuočių nuo teisėsaugos tyrimų. Atvirkščiai, politika tampa toksiška, ypač tiems, kas jau spėjo praturtėti, o dabar siekia išsaugoti savo turtus pasitraukiant iš politikos.

Gerokai anksčiau iš politikos pabėgo jaunieji konservatoriai Langaitis ir Majauskas. Tai jiems leido išvengiant žiniasklaidos dėmesio ir užsiimti sėkmingais verslais, kurių pamatai buvo kuriami palankioje politinėje aplinkoje.

Iš politikos pabėgo ir Gabrielius Landsbergis. Austėjos verslas buvo kuriamas ir pradėjo klestėti, kai jos vyras buvo aktyvus politikas. Tuo metu vis iškildavo klausimai dėl už eurą perkamų sklypų, naudingų nuomos sutarčių su savivaldybe ar mokyklų statybų.

Šios temos netapo žurnalistinių tyrimų objektu ir nebuvo tyrinėjamos. Tačiau tai nesuteikia garantijų, kad prasidėjus politikos senbuvių vidaus kovoms, šios temos neiškils į paviršių.

Žiūrint iš šių pozicijų į švietimo verslo pardavimą galima žiūrėti kaip į būdą atsikratyti toksišku balastu kol dar nevėlu.

Stebėsim įvykius, tikėkimės atsakymus sužinosime.

„Niurnbergo procesas“: Ilonas Maskas norėtų mirties bausmės Pakistano prievartautojų gaujoms

Redakcija
-
5
„Niurnbergo procesas“: Ilonas Maskas norėtų mirties bausmės Pakistano prievartautojų gaujoms

Ilonas Maskas (Elon Musk), gavęs naują ataskaitą apie pakistaniečių prievartautojų gaujas Didžiojoje Britanijoje, pritaria reikalavimams surengti Niurnbergo stiliaus procesą ir vykdyti mirties bausmes bei nori patraukti atsakingus politikus bei biurokratus atsakomybėn.

Tai susiję su „Restore Britain“ partijos lyderio Ruperto Lou (Rupert Lowe) ataskaita, kurioje tvirtinama, kad mažiausiai 250 000 baltaodžių britų mergaičių tapo prievartautojų gaujų aukomis.

Ataskaitoje, apie kurią britų žiniasklaida nutyli, aprašoma, kaip daugiausia pakistaniečių gaujos jau dešimtmečius veikia beveik pusėje Didžiosios Britanijos rajonų.

Dauguma aukų buvo baltaodės britų mergaitės, kartais vos vienuolikos metų amžiaus.

Mergaitės, kaip teigiama, buvo kankinamos, laikomos šunų narvuose ir išprievartautos šimtų vyrų. Visa tai galėjo tęstis dešimtmečiais – tuo tarpu visa Didžiosios Britanijos visuomenė nusisukdavo, nes kritikuoti šį reiškinį buvo laikoma rasizmu.

„X“ socialinio tinkle paskyra „Zoomer Historian“ komentuoja ataskaitą reikalaudama griežtų pasekmių atsakingiems asmenims:

„Turime pasiekti, kad Niurnbergo teismo procesai atrodytų kaip piknikas.“

„Nė vienas dalyvavęs asmuo negali išvengti mirties bausmės“, – toliau rašoma paskyroje.

Ilonas Maskas, kuriam priklauso socialinis tinklas „X“, trumpai atsako: „Taip“.

Maskas taip pat rašo, kad politikai, kurie, anot jo, užmerkė akis į piktnaudžiavimą, turėtų būti įkalinti.

„Politikai, kurie užmerkė akis į Britanijos išprievartavimą, turi sėsti į kalėjimą“, – rašo jis tinkle ,,X”.

Pats Rupertas Lou paragino patraukti baudžiamojon atsakomybėn politikus ir biurokratus, kurie sudarė sąlygas tokiems piktnaudžiavimams. Jis taip pat pareiškė, kad jo partija, jei ateis į valdžią, nori surengti referendumą dėl mirties bausmės grąžinimo, kad prievartautojai galėtų būti nubausti mirties bausme.

Lou ataskaitoje taip pat minimas Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas Keiras Starmeris. Jis išskiriamas dėl ankstesnių pareigų Didžiosios Britanijos generalinio prokuroro poste, kai, anot ataskaitos, jis leido 13 000 pedofilų išsisukti ir tik gauti įspėjamuosius laiškus, o ne būti patrauktiems baudžiamojon atsakomybėn.

friatider.se

Ta prakeikta istorinės tiesos baimė ir vergiškas lietuvio nuolankumas

Redakcija
-
12
Ta prakeikta istorinės tiesos baimė ir vergiškas lietuvio nuolankumas

Seimo „patriotai“ taip ir neperžengė tiesos ir politinės drąsos slenksčio…
Garsūs žodžiai, neparemti ryžtu…
Ketvirtį amžiaus trunkanti „patriotinė“ baimė aiškiai įvardyti Birželio sukilimo teisinę reikšmę. 

Prof. dr. Vytautas Radžvilas

Prieš skaitant Tautos forumo rezoliuciją tiesiog būtina ir nuoširdžiai kviečiu atidžiai perskaityti jos priežastimi tapusį kitą dokumentą. Net 34-ų Seimo narių vardu užregistruotos rezoliucijos „Dėl 1941 m. birželio sukilimo“ projektą.

Patartina skaityti jį kaip dera – įsigilinti ne tik į tekstą, bet ir įsidėmėti teikėjų pavardes. Tai leis ne tik geriau suprasti Tautos forumo paskelbto dokumento esmę ir tikslą.

Patriotiška baimė

Atidus Seimo rezoliucijos perskaitymas pirmiausia gali tapti puikiomis pratybomis lavinti politinę akį ir ugdytis gebėjimą atpažinti „patriotišką“ baimę, beveik neįžvelgiamai pasislėpusią rezoliucijoje upe tekančių teisingų ir gražių žodžių apie Sukilimą sraute.

Iš pirmo žvilgsnio Seimo rezoliucijos projektas – nuo Sąjūdžio laikų neregėtas drąsos sakyti istorinę tiesą ir pagarbos Tautos laisvės kovoms pavyzdys. Dar akimirka – ir jau galėtum patikėti, kad ne tokia jau maža grupė Seimo narių pagaliau nusimetė baimės pančius ir ryžosi peržengti jos suręstą neįveikiamą slenkstį. Atrodytų, apie tautos sukilimą pasakyta viskas, ką seniai reikėjo pasakyti.

Kad sukilėliai nebuvo jokie nacionalsocialistinės Vokietijos parankiniai, kad milžiniškų aukų kaina jie atpirko 1940-ųjų valdžios išdavystės gėdą ir sugebėjo visam pasauliui paskelbti apie nepriklausomos valstybės atkūrimą ir kad galiausiai naujas okupantas, neturėdamas kitos išeities, pats šito nenorėdamas patvirtino tikruosius Sukilimo tikslus būdamas priverstas jėga išvaikyti jam nesutikusią Laikinąją vyriausybę.

Kaip lengva skaitant šį politinės gražbylystės šedevrą prarasti atsargumą, pamesti galvą ir susižavėjus pagalvoti ar net pasakyti kitiems – štai kaip turi kalbėti ir rašyti Seime susibūrę tikri Lietuvos patriotai! Kokie šaunuoliai!

Tačiau politiškai išlavinta akis pastebės, kad šiam šedevrui kai ko trūksta. O dar tiksliau – kad jame paslėptas tarsi nedidukas, bet absoliučiai lemtingas defektas.

Tokia akis pasigenda vienut vienutėlio sakinio – Lietuvos Respublikos Seimas pripažįsta 1941 m. birželio 23 d. per Kauno radiją perskaitytą sukilėlių pareiškimą dėl Nepriklausomybės atkūrimo valstybės teisės aktu.

Tačiau būtent šių kelių esminių ir viską lemiančių žodžių rezoliucijos projekte kaip tik ir nėra.

Mat šie žodžiai tokie baisūs ir paniškai gąsdina net karščiausius „patriotus“ ir didžiausius „dešiniuosius“, kad jau visą ketvirtį amžiaus Seime taip ir neatsiranda pakankamai padorių narių, kurie būtų atradę savyje drąsos ir sukaupę politinės valios balsuoti už tuos kelis žodžius.

Tai reikštų, kad Lietuvos valstybė pagaliau išdrįstų oficialiai pasakyti, kas jai yra ir kuo ji laiko 1941 m. Birželio sukilimą – teisėtu ir absoliučiai neišvengiamu tautos sukilimu prieš SSRS okupantus ar hitlerinio Reicho pagalbininkų ginkluotu maištu prieš teisėtą Kremliaus valdžią Lietuvoje.

Belieka priminti, kad šiuo esminiu klausimu jau buvo BEVEIK pasisakyta. 2000 m. rugsėjo 12 d. Seimas buvo priėmęs įstatymą, kuriuo minėta sukilėlių deklaracija buvo pripažinta Lietuvos valstybės teisės aktu.

V. Landsbergis žino, kieno spaudimu buvo atšauktas priimtas įstatymas

Atrodė, kad Sukilimas grąžinamas į kovų už lietuviškąjį valstybingumą istoriją ir bus tinkamai įamžintas bei prisimenamas. Tačiau po savaitės V. Landsbergio iniciatyva įstatymas buvo atšauktas, arba „sustabdytas“ kaip vis dar esantis „svarstymo stadijoje“.

V. Landsbergis turbūt geriausiai žino, kieno spaudimu ir kam reikalaujant buvo faktiškai atšauktas Seimo jau priimtas įstatymas. Tokio sprendimo užsakovų tikrai buvo ne vienas. Tačiau jo esmė ir padariniai dėl to nei keičiasi, nei sušvelnėja.

Akivaizdu viena: po šio sprendimo kalbėti apie kokį nors Lietuvos valstybės suverenumą istorijos politikos srityje yra paprasčiausiai juokinga.

Jau ketvirtį šimtmečio trunka politinis ir teisinis neapibrėžtumas, kai jokia Lietuvos valdžia neįstengia oficialiu valstybiniu lygmeniu pasakyti, kas buvo ir kuo ji laiko 1941 m. tautos sukilimą. O tuo pačiu aiškiai atsakyti visuomenei į principinį klausimą – tai ar turėjo teisę sukilti tremiama ir žudoma tauta, ar vaizdžiai ir kiek tiesmukiškai pasakant, net ir ano meto aplinkybėmis ji turėjo nuolankiai leistis skerdžiama kaip avių banda?

Deja, šiuo esminius klausimu tvyro tyla, nuo jo bėgama kaip nuo maro.

Birželio sukilimo kolegija arba tautinis leftizmas

Šią Lietuvą dešimtmečius žeminančią ir bent daliai „patriotiškų“ politikų nejaukią padėtį mėginama visaip glaistyti ir slėpti nuo visuomenės.

Tam buvo įkurta ir vadinamoji Birželio sukilimo kolegija, tarp kurios steigėjų šalia A. Ažubalio ir V. Rakučio buvo minimas ir V. Landsbergis, turėjęs vėliau pasirašyti steigimo deklaraciją.

Ar pasirašė ir tapo Kolegijos steigėju – lyg ir nepranešta. Bet ne tai esmė.

Nepalyginamai svarbiau tai, kad Kolegijos įsteigimas ir jos veiklos ypatumai, o galiausiai naujausias Seimo rezoliucijos dėl Birželio sukilimo projektas, duoda svarų pagrindą manyti, jog Lietuvoje praktiškai baigė formuotis politinė srovė, kurios nuostatas derėtų vadinti dešiniuoju, arba tautiniu, leftizmu.

Toks įvardijimas kai ką gali šokiruoti. Bet neskubėkime stebėtis, piktintis ar šaipytis. Mat šitaip įvardijamas iš principo seniai žinomas reiškinys, matytas jau LSSR laikais.

Tada būta vadinamųjų tautinių komunistų. Apibūdinant labai trumpai, tai buvo žmonės, nuosekliai vadovavęsi komunizmo ideologija ir ištikimai vykdę Kremliaus politiką Lietuvoje. Tačiau jie skyrėsi nuo fanatiškųjų lietuviškųjų komunistų internacionalistų tuo, kad nevengdavo pasamprotauti apie lietuviškos Lietuvos, pirmiausia lietuvių tautinės kultūros, išsaugojimą, o kai kada – kai nereikėjo rizikuoti savo gerove ir laisve – net išdrįsdavo šiek tiek pakoreguoti ir sušvelninti Lietuvai ypač pavojingus sprendimus.

Dauguma tų „tautinių komunistų“ turėjo puikią ideologinę ir politinę uoslę, kuri saugojo nuo pavojaus peržengti Kremliaus nubrėžtas raudonas linijas.

Tai prisiminę lengviau suprasime, kas turima omenyje ir yra įvardijama dešiniojo, arba tautinio, leftizmo vardu.

Be abejo turimas omenyje tas pats elgesio ir prisitaikėliško veikimo būdas, kuris sovietmečio tautiniams komunistams leido apsimetinėti tikrais „lietuviais patriotais“, o šių dienų Lietuvoje atgimė ir išsiskleidė visomis „patriotiško“ konformizmo spalvomis ir atspalviais.

Gudravimo ir visuomenės mulkinimo menas

Šio veikimo būdo esmė – teisingai kalbėti ir būti drąsiems smulkmenose, bet lemiamais momentais išduoti pamatinius, tautai ir valstybei išlikti gyvybiškai svarbius dalykus.

Šio gudravimo ir visuomenės mulkinimo meno didžiausi ir neprilygstami meistrai yra tariamai „tikrieji“ TS-LKD dešinieji ir konservatoriai. Tokie kaip A. Ažubalis ir V. Rakutis, kurie įsteigia Birželio sukilimo kolegiją ir rengia konferencijas jo tema.

Tam būtų galima tik pritarti ir džiaugtis, jeigu pro šiuos patriotiškus užmojus ir darbus neprasikištų tas pats LSSR tautinių komunistų veikimo stilius.

Teko griežtai rašyti apie tai, kaip buvo galima lengvai išgelbėti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centrą nuo jį faktiškai sunaikinusios pertvarkos. Tereikėjo minėtiems Birželio sukilimo kolegijos steigėjams ir konferencijų organizatoriams su „konservatyviu dešiniuoju“ L. Kasčiūnu išeiti iš Seimo posėdžių salės – šito būtų užtekę sužlugdyti radikaliai leftistinį ir antivalstybinį LGGRTC sunaikinimo „pertvarkos“ priedanga planą.

Bet jie neišėjo – kelią iš salės pastojo tas pats vidinės baimės slenkstis, kurio niekada neperkopė ir joks tautinis komunistas.

Deja, tautinių leftistų stovykla gausėja ir plečiasi. Jos gretas papildo vis nauji nariai.

Galima tik apgailestauti, kad į šią stovyklą vis atviriau stumiamas ir Nacionalinis susivienijimas. V. Sinica tapo vienu svarbiausių Tautos forumo kritiškai įvertintos Seimo rezoliucijos iniciatorių ir reklamuotojų. Be reikalo, nes rezoliucija skirta apgaudinėti patriotiškiems visuomenės sluoksniams.

Juk, kaip minėta ir norisi baigiant pabrėžti dar kartą – tai yra grynai Lietuvos valstybės požiūrio į sukilimą ir jo politinio bei teisinio vertinimo klausimas.

Galima prirašyti kalnus rezoliucijų-jaučio odų, kad būtina tęsti istorinius Sukilimo tyrimus, šviesti visuomenę apie jo tikrąją reikšmę ir t. t. Tai būtini ir naudingi darbai.

Bet, kaip parodė tautinių komunistų patirtis, tokie darbai tėra POLITINĖS valstybės problemos iš esmės nesprendžiančios smulkmenos.

Tad TF savo rezoliucijoje iš tikrųjų tik paragino nebetęsti senos klaidos – nesekti tautinių komunistų pėdomis ir neiti kriptokolaborantiniu dešiniojo leftizmo keliu.

Nuoroda į pranešimo tekstą rasite ČIA.

123...2 016Nuo 2 016 1 puslapis