Atviros Lietuvos fondas prisidėjo prie kultūrinės veiklos, ir tai buvo pozityvu. Tačiau vėliau Atviros Lietuvos fondas tapo tam tikros ideologijos – neoliberalizmo, globalizmo, netgi neomarksizmo – įrankiu.
Tai dabar, jei jau pradedame remti politines ir ideologines organizacijas, atverkime šią skrynią ir pradėkime remti nacionalistines organizacijas? Ar sutinkate su tuo?
O gal vis dėlto uždarykime ją ir nepradėkime tokios paramos?
Suprantu, kad Taryba daug ką gali nuspręsti. Galima teikti pasiūlymus ir balsuoti dėl įvairių dalykų. Tačiau čia kalbama apie principinį klausimą.
Ar konservatoriai, liberalai ir kiti Tarybos nariai, kurie simpatizuoja Atviros Lietuvos fondo skleidžiamai ideologijai, neprotestuos ir neprieštaraus, kai valdžią perėmę nacionalistai uždarys visas šias paramos programas ir rems kitos pakraipos politines organizacijas?
Tiesiog įsivertinkite tai ir galbūt vis dėlto sustokime, pagalvokime ir nepritarkime. Juolab kad tai yra miestiečių pinigai.
Vietoje tankų, naikintuvų ir oro gynybos sistemų dėmesys buvo nukreiptas į lyčių lygybę, klimato kaitą…
Gynybos biudžetai mažėjo, o kartu silpnėjo ir Europos pasitikėjimas savimi bei savo civilizacija…
Šešių mėnesių trukmės JAV Gynybos departamento peržiūros pradžia. Tai bus tikra ir rimta peržiūra.
Pirmojo NATO gynybos ministrų susitikimo metu praėjusį vasarį ir per visus pastaruosius pusantrų metų D. Trumpo administracija ne kartą pabrėžė, kad mūsų sąjungininkai turi imtis didesnės atsakomybės. Prezidentas Donaldas Trumpas šiuo klausimu buvo labai aiškus daugelį metų ir per abi savo kadencijas. Pernelyg ilgai NATO buvo popierinis tigras ir vienpusio eismo gatvė. Tam atėjo galas. Būtent tai ir yra Hagos viršūnių susitikimo esmė.
Tam skirti įsipareigojimai didinti gynybos išlaidas ir paversti NATO tikru kariniu aljansu, orientuotu į karinę galią ir realų atgrasymą. Tai NATO 3.0 – modelis, sukurtas pagal NATO 1.0 pavyzdį, kuris laimėjo Šaltąjį karą, kai mūsų sąjungininkai iš tikrųjų prisiėmė lyderystę Europos konvencinėje gynyboje. Būtent tokia NATO visada ir turėjo būti. To tikėjosi jos kūrėjai, tokie kaip prezidentas Dwightas Eisenhoweris. Europa neturėjo tapti priklausoma nuo Jungtinių Valstijų. To nenorėjo ir nesitikėjo nei Winstonas Churchillis, nei Charles’is de Gaulle’is, nei Konradas Adenaueris. Europa turėjo būti karinė galia, stiprios Amerikos sąjungininkė.
Tai ir yra NATO 1.0 esmė. Kaip dar 1951 metais sakė pats Dwightas Eisenhoweris, jei po dešimties metų visi amerikiečių kariai, dislokuoti Europoje gynybos tikslais, nebus grąžinti į Jungtines Valstijas, tai reikš, kad visas šis procesas patyrė nesėkmę. Tuo metu Eisenhoweris buvo NATO jungtinių pajėgų vyriausiasis vadas, o ne 34-asis JAV prezidentas.
Gynybos sistemų dėmesys buvo nukreiptas į lyčių lygybę, klimato kaitą ir gynybos išlaidų mažinimą
Jis ir jo sąjungininkai, vis dar gyvenę Antrojo pasaulinio karo šešėlyje, suprato, kad NATO stiprybė kyla ne iš komitetų, posėdžių ar mažų vėliavėlių ant prabangių stalų. Ji kyla iš karių. Europos gynybos klausimu ši stiprybė turėjo kilti iš NATO sąjungininkų. Tokia buvo NATO 1.0 – griežta karinė organizacija, sutelkta į Europos gynybą.
Tačiau pasibaigus Šaltajam karui ši dvasia pradėjo blėsti. NATO 2.0 nebebuvo susitelkusi į Europos gynybą. Ji vis labiau krypo į operacijas už savo atsakomybės zonos ribų ir į veiklas, neturinčias tiesioginio ryšio su karo veiksmais. Vietoje tankų, naikintuvų ir oro gynybos sistemų dėmesys buvo nukreiptas į lyčių lygybę, klimato kaitą ir gynybos išlaidų mažinimą. Europos sienos plačiai atsivėrė, socialinės valstybės plėtėsi, gynybos biudžetai mažėjo, o kartu silpnėjo ir Europos pasitikėjimas savimi bei savo civilizacija.
NATO prarado savo kryptį. NATO 2.0 tapo blaškymosi, deindustrializacijos ir demilitarizacijos era. Tai buvo gyvenimo kitų sąskaita laikotarpis, prarasti metai, prie kurių mes neketiname grįžti.
Štai kodėl JAV Gynybos departamentas taip aiškiai ir atvirai kalba apie būtinybę atkurti pagrindinį NATO karinį vaidmenį ir pobūdį. Todėl mes sumažinome JAV karių skaičių Europoje iki lygio, kuris buvo iki 2022 metų, pernai perdislokavome vieną brigados kovinę grupę ir papildomai sumažinome kontingentą dar 5 000 karių.
Tuo pat metu nuosekliai dirbome su savo sąjungininkais, stiprinome savo gynybos pramoninę bazę ir siekėme NATO 3.0 paversti realybe – sugrąžinti Aljansą prie jo ištakų kaip karinės sąjungos ir užtikrinti tokią Europos karinę galią, kuri būtų būtina ilgalaikiam agresijos atgrasymui ir, jei prireiktų, NATO 5-ojo straipsnio įsipareigojimams vykdyti.
Kai kurie mūsų sąjungininkai išgirdo šį signalą ir ėmėsi veiksmų. Jūs žinote, kas esate, ir mes tai labai vertiname.
Praėjusiais metais, vadovaujant prezidentui Trumpui, NATO nustatė naują pasaulinį gynybos išlaidų standartą sąjungininkams – 5 proc. BVP gynybai. Tai istorinis ir NATO iš esmės keičiantis sprendimas. Kai kurios sąjungininkės jau užtikrintai juda šio ambicingo tikslo link, o kai kuriais atvejais net lenkia numatytą grafiką.
Kaip matėte per pastaruosius šešis mėnesius, prezidentas Donaldas Trumpas taip pat yra įsipareigojęs didinti JAV gynybos išlaidas – daugiau kaip iki vieno trilijono dolerių 2026 metais ir iki 1,5 trilijono dolerių 2027 metais. Mes rodysime pavyzdį ir viršysime pačių NATO nustatytus gynybos finansavimo standartus. Aš asmeniškai dirbu Kapitolijuje, kad šie planai būtų įgyvendinti.
Tai nėra principas „darykite taip, kaip sakome“. Tai principas „darykite taip, kaip darome mes“.
Kai kurios sąjungininkės taip pat pradėjo rimčiau vertinti tai, kaip leidžia gynybai skirtas lėšas. Gegužę JAV Gynybos departamentas informavo sąjungininkus, kad mažiname savo indėlį į NATO pajėgų modelį. Taip pat paaiškinome, kaip sąjungininkai gali ir privalo kompensuoti šiuos pokyčius. Generolas Grinkevičius praneša, kad kai kurie sąjungininkai jau ėmėsi atitinkamų veiksmų, ir tai yra gera pradžia.
JAV ištisas kartas gynė Europą. Tačiau pernelyg daug sąjungininkų viešai kritikavo mus. Tai buvo gėdinga
Tuo pat metu prieš mėnesį nedidelė stiprių sąjungininkų grupė susitiko Bergene aptarti, kaip gynybos išlaidas sutelkti į tuos pajėgumus, kurie būtini Europos gynybai net ir tuo atveju, jei tuo pačiu metu kiltų konfliktai skirtingose pasaulio vietose.
Ir vėl matome rimtą pažangą. Pažanga vyksta ir Ukrainos klausimu. Prezidento Trumpo iniciatyvos dėka sąjungininkai perėmė pagrindinį vaidmenį finansuojant Ukrainos gynybos paramą. Ukrainiečiai išlaiko savo pozicijas net ir nuolatinių Rusijos atakų akivaizdoje. Mes sakėme, kad tai įmanoma, kad mūsų sąjungininkai gali prisiimti lyderystę ir kad tai atitiks Ukrainos gynybos interesus. Būtent tai dabar ir vyksta. Tai patvirtina prezidento Trumpo požiūrio teisingumą – požiūrio, kuris kuria pagrindą taikai pasiekti.
Tačiau, nepaisant šių pirmųjų žingsnių teisinga kryptimi, išlieka ir rimtų problemų, kurių negalime ignoruoti. Nepaisant visų mūsų aiškių signalų, atrodo, kad pernelyg daug sąjungininkų sostinių vis dar nesupranta esmės. Per daug sąjungininkų iki šiol nepripažįsta istorinės būtinybės, į kurią prezidentas Trumpas atkreipė jų ir pačios NATO dėmesį – būtinybės iš naujo sukurti stiprų, aktualų ir galingą karinį aljansą.
Kaip pasakė prezidentas Trumpas, jis surengė sąjungininkams savotišką išbandymą, paprašydamas paremti Ameriką. Kai kreipėmės į NATO dėl pagalbos, pernelyg daug sąjungininkų šio išbandymo neišlaikė. Jungtinės Valstijos ištisas kartas gynė Europą. Prezidentas tik pasakė, kad mūsų lėktuvams reikės kilti iš Europos bazių, o mūsų laivams – išplaukti iš Europos uostų, kad galėtų smogti taikiniams Artimuosiuose Rytuose, Irano objektams, kurie kėlė grėsmę Europos interesams net labiau negu Jungtinių Valstijų interesams.
Tačiau pernelyg daug sąjungininkų atsakė neigiamai arba bandė mus paskandinti painiuose teisiniuose ginčuose, arba viešai kritikavo veiksmus, kurių patys nebuvo pasirengę ir nepajėgė atlikti. Tai buvo gėdinga.
Šie sąjungininkai sukėlė pavojų Amerikos sūnų ir dukterų gyvybėms, nes nesuteikė jiems garantuotos prieigos prie karinių bazių ir teisės naudotis oro erdve. Tai apskritai niekada neturėjo tapti diskusijų objektu. Kai kuriais atvejais mums teko perkelti pajėgas iš vienos šalies į kitą arba net už NATO valstybių narių ribų. Tam nėra jokio pateisinimo.
Ir tai net nekalbant apie tai, kad kai kurios valstybės iki šiol nepateikė įtikinamo plano, kaip vykdys Hagos viršūnių susitikime prisiimtus įsipareigojimus.
Per daug kalbų. Kai kurios didžiausios NATO ekonomikos, vienos turtingiausių mūsų aljanso valstybių, tos sąjungininkės, kurios labiausiai mėgsta kalbėti apie taisyklėmis grindžiamą tarptautinę tvarką ir mažųjų valstybių bendradarbiavimą, panašu, vis dar mano, kad gyvenimo kitų sąskaita era tęsiasi.
Su tuo nesutinka nei Eisenhoweris, nei Trumpas.
Tai nėra tai, ko iš šio aljanso tikisi prezidentas ir Amerika. Tai nėra tai, ko tikėtųsi bet kuris sveiko proto žmogus. Ir taip toliau nebebus.
Šešių mėnesių trukmės JAV Gynybos departamento peržiūros pradžia. Tai bus tikra ir rimta peržiūra
Todėl mes dvigubiname savo pastangas, kad NATO taptų tuo, kuo ji visada turėjo būti – subalansuotu aljansu, kuriame Europa pati vadovauja savo gynybai. NATO 3.0.
Kad tai taptų realybe, šiandien skelbiu apie šešių mėnesių trukmės JAV Gynybos departamento peržiūros pradžią. Jos metu bus vertinamas Amerikos karinis buvimas ir karinių bazių sistema Europoje. Maksimali peržiūros trukmė – šeši mėnesiai, tačiau ji gali būti užbaigta ir anksčiau.
Pavadinkime tai NATO 3.0 peržiūra. Ji bus atliekama atsižvelgiant į JAV ginkluotųjų pajėgų ir JAV Europos vadovybės rekomendacijas. Taip pat bus konsultuojamasi su JAV Kongresu ir mūsų sąjungininkais.
Tačiau neapsigaukite – tai bus tikra ir rimta peržiūra. Jos tikslas yra įsitikinti, kad NATO greitai ir negrįžtamai juda modelio link, kuriame Europa prisiima lyderystę ir pagrindinę atsakomybę už savo pačios gynybą. Kad Europa daro daugiau tam, jog mūsų pajėgos būtų dislokuojamos pagal pasaulinius Amerikos poreikius, ir kad Europa užtikrina aiškiai apibrėžtą bei garantuotą prieigą prie karinių bazių, karių dislokavimo vietų ir oro erdvės naudojimo teisių.
Bet kuri kita valstybė elgtųsi taip pat.
Nuo šiol mūsų metiniai įnašai į NATO taip pat priklausys nuo to, ar kitos šalys vykdo savo įsipareigojimus gynybos išlaidų srityje. Jei kiti sąjungininkai neveiks pakankamai skubiai, mūsų finansinis indėlis mažės.
NATO turi tapti abipusio eismo keliu. Tai tiesiog sveikas protas. Amerika negali labiau rūpintis Europos gynyba nei patys europiečiai. Ji taip pat negali už ją mokėti daugiau negu jie patys.
Ši peržiūra nagrinės ir nestandartinius sprendimus. Mūsų Nacionalinės gynybos strategijoje aiškiai pasakyta, kad skatinsime ir padėsime sąjungininkams prisiimti didesnę atsakomybę bei vykdyti savo įsipareigojimų dalį. Todėl atidžiai stebėsime tuos sąjungininkus, kurie to nedaro, kurie svarbiausiais momentais sako: „Ne“, „Galbūt“ arba „Palaukime ir pažiūrėsime“.
Tai bus išbandymas, kurį vienos valstybės neišlaikys, o kitos išlaikys su pagyrimu.
Galiausiai ši peržiūra skirta tam, kad vienu metu pagerintų Amerikos karinį buvimą ir bazių sistemą Europoje bei sustiprintų NATO 3.0 modelį.
Tai sumanyta kaip konstruktyvus procesas, kaip ir visi mūsų veiksmai. Čia nėra jokių strateginių staigmenų, ir jų niekada nebuvo. Apie tai labai aiškiai kalbu nuo savo pirmojo pasisakymo šiame forume 2025 metų vasarį. Prezidentas Trumpas visada sakė tą patį. Mūsų judėjimo kryptis buvo ir tebėra visiškai aiški.
Tai teisinga Amerikos žmonių atžvilgiu ir teisinga pačiam aljansui. Europa gali ir privalo prisiimti pagrindinę atsakomybę už savo konvencinę gynybą, kaip ji pažadėjo Hagos viršūnių susitikime, ir taip užtikrinti Europos saugumą ateinančioms kartoms.
Mes žinome, kad mūsų sąjungininkai yra pajėgūs tai padaryti. Ir tas laikas jau atėjo.
2026-06-19 Tarptautinė konferencija „1941 m. Lietuvos sukilimas. Tarptautiniai kontekstai“
Laimonas Jaunys
Klausantis šios kalbos mane apima neviltis. Pagaliau tapo aišku, kodėl mums, lietuviams, taip sunkiai sekasi ir kodėl vis dažniau atrodo, kad mums nepavyks apginti nei savo valstybinės lietuvių kalbos, nei tautos istorinės atminties, nei savo žemių, nei miškų, nei, galiausiai – savo namų ir vaikų.
Priežastis paprasta. Per daug politikų yra įsijautusių į stebėtojų vaidmenį. Jie tarsi žino, kas negerai, ir gali valandų valandas pasakoti, kas kaltas, kaip susiklostė situacija, kas neįtraukė klausimo į darbotvarkę, kas ko nepagerbė, kas ko nepripažino.
Bet būtent čia ir slypi esminė problema – mums teigiama, kad politinius, visuomeninius ar istorinius klausimus galima išspręsti kabinetiniais sprendimais, deklaracijomis ir rezoliucijomis.
Tačiau Birželio sukilimo dalyviai veikė ne kabinetuose. Jie nelaukė, kol kas nors įtrauks jų klausimą į darbotvarkę, nesvarstė procedūrinių gudrybių ir nerinko parašų dėl rezoliucijų. Jie veikė konkrečiomis aplinkybėmis, rizikuodami savo gyvybėmis, siekdami Lietuvos valstybingumo atkūrimo. Būtent todėl jų veiksmai liko istorijoje.
V. Sinica sako, kad „ėmėmės kraštutinės priemonės – surinkome 49 Seimo narių parašus, reikalaujančius birželio 23 dieną svarstyti šį klausimą. Esant 49 parašams įtraukti į darbotvarkę privaloma“ (!!!)
Sakykite, ar kas nors yra matęs šį politiką pasipriešinimo barikadose? Ar kas nors girdėjo jį stovint prieš minią ir kviečiant žmones veikti? Ar matė jį ten, kur reikia turėti drąsos pačiam prisiimti atsakomybę?
Toks įspūdis, kad kalbėtojas stovi nuošalyje, konstatuoja faktus, piktinasi ir aiškina, kodėl viskas blogai.
Girdime jo tarsi komentatoriaus balsą, kuris puikiai žino, kas negerai. Kuris gali išsamiai paaiškinti, kodėl kiti elgiasi neteisingai, kodėl kažkas neįtraukė klausimo į darbotvarkę, kodėl kažkas nepriėmė rezoliucijos.
Tačiau tarp visų šių paaiškinimų pasimeta svarbiausias dalykas – o ką jis pats padarė? Nesigirdi svarbiausio – ką konkrečiai jis pats yra pasirengęs daryti, kad Birželio sukilimas būtų pripažintas ir pagerbtas valstybes lygmeniu?
Ne, mums siūloma didžiuotis, kad pavyko surinkti 49 parašus rezoliucijos svarstymui. Bet argi rezoliucija sustabdys priešišką propagandą? Ar ji sustiprins tautinę savimonę?
Deja, tai ne jo vieno bėda. Dešimtmečius girdime, kad mus blokuoja, mūsų niekas negirdi, mums neleidžia, mums trukdo… Tos pačios kalbos apie kliūtis, tie patys pasakojimai ir raudojimai apie nesėkmes. Tikra raudų upė ir tikras vergų choras!
Europos lyderiai per pastaruosius metus priėmė begalę rezoliucijų, deklaracijų ir pareiškimų, smerkiančių Rusijos agresiją prieš Ukrainą. Jie smerkė, pasmerkė ir dar kartą pasmerkė. Surengta daugybė balsavimų, pasakyta tūkstančiai kalbų, parašyta šimtai dokumentų. Bet Rusijai tos rezoliucijos, – kaip uodo zyzimas traktoriaus trenksmui.
Karą stabdo ne rezoliucijos, ne deklaracijos ir ne moraliniai pasmerkimai – jį stabdo konkretūs veiksmai ir politinė valia.
Keistai skamba bandymas įtikinti, kad dar viena rezoliucija savaime yra didelis politinis laimėjimas. Istorija ir dabartis rodo priešingai. Rezoliucijos turi prasmę tik tada, kai iš jų kyla realūs veiksmai. Priešingu atveju jos tėra tik dar vienas popierius archyve, dar vienas dokumentas tarp daugybės kitų dokumentų. Juk 2000 m. rugsėjo 12 d. Seimas priėmė įstatymą, kuriuo Birželio sukilėlių deklaracija buvo pripažinta Lietuvos valstybės teisės aktu. Tai kam dar reikalinga kažkokia rezoliucija ir dar kažkieno 49 parašai?
Ar tikrai jie mano, kad mes mulkiai?
Matyt, taip. Arba dar blogiau – jie įprato, kad užtenka patraukliai kalbėti, ir visuomenė tai palaikys veikimu.
Betgi mes patys prie to prisidėjome. Pernelyg dažnai politikų kalbėjimą painiojome su jų darbais: paskelbė pareiškimą – reiškia, kovoja, priėmė rezoliuciją – vadinasi, apgynė, pasakė drąsesnę kalbą – vadinasi, atliko pareigą Tėvynei.
Tai sovietmečio paveldas. Tais laikais drąsiau pasakytas žodis iš tiesų buvo vertybė. Už netinkamą pasisakymą buvo galima atsidurti kalėjime arba iškeliauti pas baltąsias meškas. Todėl žodis turėjo svorį – viešai ištarta tiesa buvo pilietinės drąsos aktas.
Bet šiandien gyvename ne sovietmečiu. Šiandien patriotinė kalba Seimo tribūnoje nereikalauja nei ypatingos drąsos, nei ypatingos aukos. Tie žodžiai nieko nekainuoja. Ypač, kai po jų neseka jokie veiksmai.
Todėl visuomenė turi nustoti žavėtis politikų kalbomis. Ne todėl, kad žodžiai neturi reikšmės. O todėl, kad jie tampa verti ko nors tik tada, kai virsta darbais.
Kaip šiandien ginama mūsų valstybinė lietuvių kalba? Kaip stabdomas tautos istorinės atminties naikinimas? Kaip yra saugomos mūsų žemės ir miškai? Kaip ginama prigimtinė šeima?
Ar daroma bent dalis to, apie ką metų metus politikai kalba – štai pagal ką juos reikėtų vertinti, nes valstybė laikosi ne ant gražių kalbų ir rezoliucijų – ji laikosi ant žmonių, kurie daro tai, ką kiti tik žada padaryti.
Kol kas koktu nuo mūsų politikų. Visiškai sutinku su JAV viceprezidento J. Vance’o mintimi: „Aš netikiu politikų žodžiais. Aš tikiu tik tuo, ką jie daro.“
Būtent čia yra tikrasis skirtumas tarp kalbėtojo ir realaus politinio veikėjo. Būtent čia yra didžiausia mūsų visuomenės bėda, kad ji kol kas neskiria politikų žodžių nuo jų darbų.
Arkadijus Vinokūras bando teigti, kad 1941 m. birželio sukilimas nebuvo sukilimas todėl, kad tuo metu sovietų kariuomenė traukėsi nuo prasidėjusio Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karo.
Tačiau šis argumentas nekeičia sukilimo apibrėžimo absoliučiai niekuo. Istorijoje daugybė sukilimų ir revoliucijų vyko būtent tada, kai valdžia buvo susilpnėjusi, pralaimėjo karą ar traukėsi.
Sukilimo sąvoka nepriklauso nuo to, ar okupacinė valdžia tuo metu buvo stipri, ar silpna, puolė, ar gynėsi. Esminis kriterijus yra tai, ar vietos gyventojai organizuotai ir politiškai motyvuotai pakilo prieš esamą valdžią siekdami ją nuversti arba atkurti savo politinę tvarką.
Raudonosios armijos atsitraukimas nepanaikina fakto, kad Lietuva tuo metu buvo Sovietų Sąjungos okupuota teritorija, kad sovietinės institucijos dar veikė, kad sukilėliai užiminėjo administracinius objektus, nuginkluodavo sovietų dalinius, perimdavo valdžią miestuose ir miesteliuose bei paskelbė nepriklausomybės atkūrimą.
Tai ne istorinis argumentas, o retorinis triukas
Jei okupacinė valdžia traukiasi, o vietos gyventojai pasinaudoja proga ją pašalinti ir atkurti savo valstybę, tai nėra argumentas prieš sukilimą – priešingai, tai klasikinis sėkmingo sukilimo arba išsivadavimo sukilimo požymis.
Vadovaujantis logika, kad „okupantas jau bėgo, todėl sukilimo nebuvo“, reikėtų abejoti daugelio pasaulio tautų išsivadavimo kovomis, nes nemaža jų dalis vyko būtent okupacinės valdžios krizės, karinio pralaimėjimo ar atsitraukimo metu. Toks kriterijus nėra naudojamas nei politologijoje, nei istorijos moksle.
Todėl teiginys „raudonoji armija bėgo, vadinasi nebuvo sukilimo“ yra ne istorinis argumentas, o retorinis triukas, kuriuo bandoma paneigti patį lietuvių pasipriešinimo sovietinei okupacijai faktą.
Okupacinės valdžios silpnumas gali paaiškinti, kodėl sukilimas buvo įmanomas, tačiau jis nepaneigia, kad sukilimas įvyko. Kaip tik todėl 1941 m. birželio įvykiai Lietuvos ir tarptautinėje istoriografijoje yra vadinami sukilimu.
Tokia pozicija skamba ypač ciniškai nūdienos geopolitinėse realijose ir kasdien augančios grėsmės akivaizdoje, ką pats ponas Arkadijus kiekvieną pirmadienį pareiškia mitinguose Katedros aikštėje.
Galbūt jo iškilmingi žodžiai irgi yra tik fasadas, nes priešingu atveju neaišku ko siekiama: demoralizuoti Lietuvos visuomenę visais įmanomais būdais menkinat rezistenciją.
Kodėl turime teisę (ir pareigą) didžiuotis 1941 m. sukilimu
Klausydamasis diskusijų ir skaitydamas pamąstymus apie Sukilimą suprantu, jog vis dar bandoma mūsų istoriją dar kartą paversti šaltu, juodai baltu tekstu. Iš esmės tai veda prie vienintelio kelio: Sukilimas negali būti vertinamas teigiamai ir nėra dėl ko džiaugtis, nes jis nebuvo idealiai tyras ir šviesus.
1941 m. birželio 22–23 dienos Lietuvos istorijoje įsirėžė krauju ir dūmais. Vos prieš savaitę sovietiniai okupantai gyvuliniais vagonais į Sibirą išsivežė tūkstančius Lietuvos šeimų, inteligentų ir karininkų, o besitraukianti Raudonoji armija pakelėse paliko kraupius Rainių ir Pravieniškių skerdynių pėdsakus.
Šiame moraliniame pragare gimęs 1941 m. Birželio sukilimas ir jo suformuota Lietuvos laikinoji vyriausybė (LLV) iki šiol išlieka viena skaudžiausių, sudėtingiausių ir labiausiai poliarizuojančių temų mūsų atmintyje. Viešajame diskurse iki šiol verda kova tarp dviejų radikaliai skirtingų pusių, o tiesa, kaip dažnai nutinka kare, pasislėpė tragiškuose pasirinkimuose.
Tarsi politika kada nors buvo švari ir skaidri, kai mes kalbame apie IŠLIKIMĄ, tačiau nusprendžiame į viską žiūrėti retrospektyviai iš šiuolaikinio humanizmo pozicijų. Vytautas Didysis buvo susidėjęs su Teutonų ordinu. Bogdanas Chmelnickis – su Maskva. SSRS pasirašė sutartį su Vokietija ir kartu pradėjo II pasaulinį karą užgrobdami Lenkiją, nors dar prieš metus ir Vokietija, ir Lenkija užpuolė Čekoslovakiją.
Lietuvai XX a. pirmoje pusėje pagelbėjo neseniai pasaulį užkariauti siekusi Vokietija. 1918 m. Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas buvo tiesiogiai susijęs su Vokietijos imperijos faktoriumi, o pati situacija turėjo stulbinančių panašumų į 1941 metus.
Lietuvos lyderiai sužaidė neįtikėtinai meistriškai
Skirtumas tik tas, kad 1918 m. Lietuvos lyderiai (Lietuvos Taryba) sužaidė šią diplomatinę partiją neįtikėtinai meistriškai ir, priešingai nei 1941 m., sugebėjo išvengti moralinės katastrofos bei išsaugoti valstybę.
Kita vertus, gal pradėkime kvestionuoti ir 1918 m. nepriklausomybės moralinę švarą? Ar, Vokietija, kurios dėka įvyko milžiniška eskalacija ir karo metu buvo NUŽUDYTA virš 20 milijonų žmonių, buvo tikrai moralus derybų partneris?
Ar geriau naudoti „žuvo“ vietoj „nužudyti“? Juk taip psichologiškai paprasčiau pateisinti tam tikrus epizodus. „Kare žuvo“ kažkodėl atrodo lengviau priimtina, nei „genocidas“, tiesa? Tarsi žuvusis, prieš okupantus besiginantis, žmogus yra mažiau nuskriaustas nei tas, kurį sušaudė ar numarino badu.
Žvelgiant iš eilinio sukilėlio perspektyvos, 1941 metų situacija buvo dramatiškai aiški. Sukilimas buvo ne tik politinė, bet ir gili psichologinė būtinybė – tai buvo desperatiškas šauksmas, siekiant nuplauti 1940 m. gėdingo pasidavimo be vienintelio šūvio dėmę.
Tūkstančiai jaunų vyrų stojo prieš besitraukiantį sovietų monstrą su vieninteliu tikslu: parodyti pasauliui, kad Lietuva nesavanoriškai įstojo į SSRS, ir atkurti savo nepriklausomybę. Tam reikėjo išnaudoti geopolitinę progą – prasidėjusį nacių Vokietijos karą prieš Sovietų Sąjungą. Ši paprastų kovotojų valia priešintis ir šiandien yra mūsų valstybingumo pamatas bei Nepriklausomybės kovų tęsinys.
Tačiau šviesūs laisvės idealai akimirksniu susidūrė su brutalia nacių okupacijos realybe, o didžiausia drama persikėlė į politinės vadovybės kabinetus. Štai čia išryškėja keturi esminiai istoriniai argumentai, kuriais šiandien grindžiama sukilimo kritika ir gynyba.
ATMINTIES LŪŽIO TAŠKAI
1. Geopolitinis naivumas ir „mažesniojo blogio“ iliuzija
Ką sako gynėjai: Sukilimas buvo būtinas valstybės tęstinumui deklaruoti. Buvo privalu išnaudoti istorinį momentą, kai griuvo viena iš dviejų mus pasiglemžusių imperijų.
Kritika: Sukilimo organizatoriai (Lietuvių aktyvistų frontas – LAF) demonstravo didelį geopolitinį naivumą, tikėdamiesi, kad nacistinė Vokietija leis egzistuoti nepriklausomai Lietuvos valstybei. Adolfo Hitlerio planuose Baltijos šalims buvo numatytas tik kolonizacijos ir asimiliacijos (grynųjų arijų apgyvendinimo) likimas.
Sukilėliai faktiškai suveikė kaip vermachto avangardas: išvalė kelius, užėmė infrastruktūrą ir padėjo naciams įsitvirtinti, o mainais buvo likviduoti jau po šešių savaičių.
2. Kolaboravimas ir antisemitiniai LAF dokumentai
Ką sako gynėjai: Sukilimas buvo nukreiptas tik prieš sovietų okupaciją, o taktiniai pareiškimai Vokietijos atžvilgiu ar radikali retorika buvo tiesiog diplomatinis manevras, siekiant įtikti Trečiajam reichui ir išgyventi.
Kritika:Iki sukilimo Berlyne rengti LAF atsišaukimai ir direktyvos buvo persunkti radikalaus antisemitizmo. Juose žydų tautybės Lietuvos piliečiai buvo kolektyviai kaltinami dėl sovietizacijos ir trėmimų. Prasidėjus karui, ši ideologinė platforma suteikė moralinį pateisinimą vietiniams kolaborantams ir radikalams pradėti smurtą, pogromus ir turtinį plėšimą dar prieš pilnai ateinant vokiečių civilinei valdžiai.
3. Lietuvos laikinosios vyriausybės (LLV) pozicija
Ką sako gynėjai: LLV bandė gelbėti situaciją, formaliai perimti valdžią ir apsaugoti gyventojus nuo visiško nacių savivaliavimo bei tiesioginės aneksijos.
Kritika: LLV (vadovaujama Juozo Ambrazevičiaus-Brazaičio) savo deklaracijose oficialiai sveikino „didįjį Vokietijos vadovą“ ir jo „žygį į Rytus“. Nors vyriausybė tiesiogiai neorganizavo masinių žudynių, ji nepasmerkė prasidėjusio Holokausto, priėmė žydus diskriminuojančius nuostatus (pavyzdžiui, Žydų padėties nuostatus) ir netgi pasirašė dekretą dėl Kauno žydų koncentracijos stovyklos (geto) įsteigimo. Kritikai pabrėžia, kad bandymas kurti nepriklausomybę nacių durtuvų šešėlyje kainavo šalies moralinį kompasą.
4. Sovietinės propagandos klastotės vs. reali tragedija
Ką sako gynėjai: Visa kritika sukilimui yra sovietų (ir vėliau Rusijos) propagandinio naratyvo tęsinys, siekiant visus sukilėlius parodyti kaip „fašistų talkininkus“ ir nukreipti dėmesį nuo baisių 1941 m. birželio trėmimų bei sovietų nusikaltimų.
Kritika: Nors sovietų propaganda iš tiesų dešimtmečiais klastojo faktus ir juodino bet kokį pasipriešinimą Maskvai, tai nepanaikina faktų apie vietinių gyventojų įsitraukimą į Holokaustą. Kaip taikliai yra pastebėjęs filosofas Leonidas Donskis: „Birželio sukilimas buvo psichologinė ir politinė būtinybė (siekiant nuplauti 1940 m. nesipriešinimo gėdą), tačiau kartu ir tragedija, nes dalis jo dalyvių iškart nuėjo pačiu blogiausiu keliu.“
EUROPOS PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMŲ ŠEŠĖLIAI
Kai vertiname 1941 m. įvykius iš šiandienos – absoliutaus moralinio aiškumo – pozicijų, lengva pasiduoti iliuzijai, kad tik Lietuva turi šią skaudžią dėmę. Tačiau objektyvi Antrojo pasaulinio karo analizė rodo, kad praktiškai visi didieji Europos pasipriešinimo judėjimai, vertinami retrospektyviai, turi dramatiškų ir tamsių puslapių. Totalinis karas tarp nacizmo ir stalinizmo tiesiog naikino erdvę morališkai švariems pasirinkimams.
– Lenkijos Armia Krajowa (AK): Tai buvo didžiausia ir herojiškiausia pogrindžio armija nacių okupuotoje Europoje, suorganizavusi legendinį Varšuvos sukilimą. Tačiau šiandien istorikai atvirai kalba apie AK vykdytus brutalius etninius konfliktus – Dubingių žudynes Lietuvoje ar Ukrainos Voluinėje, kur vykdė civilių skerdynes.
Taip pat dokumentuoti struktūrinio antisemitizmo atvejai, kai žydų bėgliai miškuose buvo naikinami kaip potencialūs sovietų šnipai. Kitas pavyzdys yra iki šiol Lenkijoje gerbiama ir Šventojo Kryžiaus Brigada, kuri kilo iš liaudies pogrindžio, tačiau kaltinama vadovavusis fašistine ideologija ir kolaboravimu su naciais.
– Prancūzijos pasipriešinimas (Résistance): Šviesus kovos prieš fašizmą simbolis po šalies išvadavimo virto „laukiniais valymais“ (L’Épuration sauvage). Be teismo buvo nužudyta iki 20 000 įtartų kolaborantų, tūkstančiai moterų viešai skutamos plikai ir žeminamos gatvėse už santykius su vokiečiais, o komunistinis pasipriešinimo sparnas vykdė partizaninį terorą, provokavusį nacių masines represijas prieš niekuo dėtus Prancūzijos kaimų gyventojus.
– Jugoslavijos partizanai: Josipo Brozo Tito vadovaujamas judėjimas efektyviausiai Europoje išvijo nacių okupantus. Tačiau iškart po karo jie įvykdė kruvinas Bleiburgo skerdynes, kur be teismo likvidavo dešimtis tūkstančių pasidavusių vietinių kolaborantų bei su jais bėgusių civilių, o antifašizmo vėliavą panaudojo žiauriai komunistinei diktatūrai įvesti.
– Ukrainos sukilėlių armija (UPA): Kovojo dviem frontais – tiek prieš nacius, tiek prieš sovietus už nepriklausomą Ukrainą (labai panašiai kaip Lietuvos partizanai). Tačiau jos lyderiai karo pradžioje taip pat bandė taktiškai bendradarbiauti su naciais, o vėliau organizavo Voluinės žudynes, kur siekiant „išvalyti“ žemes buvo brutaliai išžudyta iki 60 000 lenkų civilių.
Visi šie pavyzdžiai įrodo viena: karo metu nėra kinematografiško herojiško gėrio ir absoliutaus blogio. Praeities žmonėms tekdavo rinktis ne tarp gėrio ir blogio, o maltis moraliniame pragare tarp blogio ir dar baisesnės katastrofos.
VEIDRODINIS ŠIANDIENOS ATSPINDYS: POLITINIS REALIZMAS
Kad suprastume, jog praeities sprendimai nebuvo tiesiog aklas blogis, mums nereikia žiūrėti toli – istorija kartojasi tiesiai prieš mūsų akis šiandieniniame kare, kur Ukraina kasdien kovoja dėl savo išlikimo. Kremlius jau nužudė virš milijono žmonių, suluošino dar tiek pat ar daugiau.
Dešimtys tūkstančių civilių buvo nužudyti vien Mariupolio apsuptyje. Tūkstančiai vaikų žuvo ir liko invalidais po kasdienių apšaudymų, kurie tęsiasi ir šiandien, ir bus vykdomi rytoj. Milijonai žmonių vėl atsidūrė vergijoje ir vėl dalis jų vežama į Tolimuosius rytus. Pagrobti tūkstančiai vaikų, iš kurių vieną net aukščiausio rango Kremliaus pareigūnė sako perauklėjusi į paklusnų rossijaną…
Ar tie, kas suvokia šį košmarą gali sau leisti teisti tuos, kurie kovoja dėl išlikimo?
Ne, todėl vykstant Ukrainos gynybai prieš rossijos agresiją, Vakarų pasaulis ir Lietuva vadovaujasi ta pačia brutalia karine logika: priešo priešas yra mano draugas. Šiandien Ukrainos pusėje kovoja Rusijos savanorių korpusas (RDK), kurio įkūrėjai (kaip žuvęs White Rex) ir dalis kovotojų yra atviri, radikalūs neonaciai.
Taip pat kovoja Baltarusijos Kalinausko pulkas, kurio dalis ideologų remia atvirai anti-lietuvišką litvinizmo teoriją ir kvestionuoja Vilniaus priklausomybę. Maža to, Lietuva, gelbėdama žmones nuo Kremliaus režimo, priglaudė vieną didžiausių iš rossijos pabėgusių neonacių bendruomenių Europoje.
Ir mūsų visuomenėje nekyla dėl to panikos. Kodėl?
Nes suvokiama realybė – egzistencinė rossijos grėsmė šiandien yra tokia milžiniška, kad bet kokia jėga, nukreipianti ginklą į agresorių, yra priimtina. Ką šie žmonės darys ateityje, tikriausiai jau teis kitos kartos. Po 80 metų taikiuose kabinetuose sėdintys istorikai tikriausiai kritikuos už „vertybinį aklumą“. Bet ar visuomenė šiandien gali elgtis kitaip?
Ne, nes ji yra taip pat atsakinga už išlikimą čia ir dabar.
Tai yra ta pati 1941 m. birželio logika. Skirtumas tik tas, kad šiandien Lietuva ir Ukraina išlaiko valstybinę kontrolę – mes išnaudojame šių radikalų karinę jėgą, bet neleidžiame jiems perimti valstybės valdymo ir nepasirašome po jų ideologiniais manifestais.
1941 m. LAF vadovybė šios ribos, deja, neišlaikė, tačiau tai ir suprantama (tarp „suprantama“ ir „pateisinama“ yra distinkcija).
KODĖL NEGALIME ATSISAKYTI SUKILIMO ATMINTIES
Atsisakydami vertinti Birželio sukilimą kaip svarbų ir teigiamą mūsų istorijos faktą, mes patenkame į spąstus. Rossijos vykdoma hibridinė politika dešimtmečiais siekia sistemingai įskiepyti lietuviams amžinos kaltės ir nepilnavertiškumo jausmą. Jei tauta patiki, kad visa jos praeitis – tik nusikaltimai, o jos herojai – tik fašistų talkininkai, ji praranda psichologinį pamatą ir valią gintis ateityje.
Niekindami šiuolaikinius veikėjus, kurie kūrė mūsų pasipriešinimo tradiciją, mes griauname ir 1990-ųjų nepriklausomybės atgimimo morališkumą. Taip sistemiškai kuriama iliuzija, jog mes neturime dėl ko kovoti. Tai ir yra tai, ko siekia mus amžinai trokštantis sunaikinti priešas – rossija.
Todėl tikrasis brandžios visuomenės atsparumas yra sugebėjimas išlaikyti pusiausvyrą. Rossija laimi abiem kraštutiniais atvejais: tiek tada, kai mes sukilimą visiškai nubraukiame ir sutinkame su etikete „mes žudikų tauta“, tiek tada, kai aklai giname antisemitinius LAF dokumentus, apsimesdami, kad tragedijos nebuvo, ir taip pasmerkiame save izoliacijai Vakarų akyse.
Istorinė sukilimo kritika šiandien nesiekia paneigti paprastų kovotojų idealizmo. Ji tiesiog moko mus politinio vadovėlio pamokas. Mūsų protėviai nebuvo sterilūs šventieji – jie buvo tragiško laiko prispausti žmonės, priėmę skaudžius sprendimus. Tai suvokdami mes ne griauname, o sustipriname savo valstybę, nes parodome, kad esame pakankamai stiprūs žinoti tiesą ir pakankamai vieningi, kad nebeleistume priešui manipuliuoti mūsų praeitimi.
Mes neturime bijoti tai pasakyti, nes mums svarbiau nei tai, ką su mūsų žodžiais padarys rossija – jeigu reikės jie sukurs tų mitų, kaip darė ir darys visada. Jeigu atsisakysime savo istorijos, nes ji nėra ideali – mes prarasime ateitį.
Mūsų pozicija šiandieniniame informaciniame kare turi būti aiški ir ori: „Mes, kaip europietiška, krikščioniškos moralės valstybė, atvirai pripažįstame ir smerkiame 1941 m. sukilimo fone vykusį nekaltų civilių persekiojimą, politinės vadovybės iliuzijas bei moralines nuolaidas nacių režimui, tačiau Birželio sukilimas buvo teisėtas ir herojiškas Lietuvos tautos sukilimas prieš sovietų okupaciją ir terorą. Mes didžiuojamės savo piliečių valia priešintis ir ginti Tėvynę – tai mūsų Nepriklausomybės kovų pamatas.“
Kai XVII a. pirmoje pusėje Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Vladislovas Vaza (valdė 1632–1648 m.) Varšuvos karališkojoje pilyje įkūrė operos teatrą, žinia sudrebino valstybę. Didikus pribloškė prabanga ir scenoje siaučianti gamtos stichija: pūtė vėjai, griaudėjo, bangavo jūros, o dainininkai, akomponuojant dvaro kapelai, vaidino ir dainavo. Valdovas pirmiausia Lenkijoje, vėliau ir Vilniuje, inicijavo operos spektaklių pastatymą (it. dramma per musica). Varšuvoje operai net buvo paskirtas atskiras karališkosios pilies korpusas. Teatras veikė per tris aukštus, pastatymams buvo kuriami libretai, muzika, scenografija, mašinerija ir kostiumai.
Neįtikėtinai operos istorijai Varšuvos karališkojoje pilyje atidaryta paroda „Didysis žaidimas. Vladislovo Vazos opera Varšuvos karališkojoje pilyje“. Parodoje, pasakojant apie operos žanro atsiradimą Abiejų Tautų Respublikoje, atskleidžiama, kaip anuomet buvo naudojamasi kultūra, siekiant valdžios, reprezentacijos ir politinės komunikacijos. Lenkijos ir Lietuvos valdovo dvare muzika, poezija, scenografija, architektūra ir įspūdingi scenos efektai buvo jungiami į vientisą reginį, turėjusį stebinti publiką ir stiprinti valdovo autoritetą.
Karališkojoje pilyje – atskiras korpusas teatrui / Valdovų rūmų muziejaus nuotr.
„Tai pasakojimas apie epochą, kai menininkai, siekdami atgaivinti antikinio teatro tradicijas, sukūrė naują meno formą – operą, sujungusią kelias kūrybos sritis. Kartu tai teatro, kaip galios instrumento, istorija“, – teigia parodos kuratorius dr. Jacekas Žukovskis (Jacek Żukowski).
Užrašuose išlikę valdovo įspūdžiai išvydus pirmą operą
Idėją Varšuvoje įrengti pirmąjį operos teatrą Vladislovas Vaza atsivežė iš Italijos. 1624–1625 m. būsimasis valdovas, tada dar jaunas princas, leidosi į ilgą kelionę po Europos valdovų bei didikų dvarus ir miestus. Jį lydėjo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikai ir valstybės pareigūnai Albertas Stanislovas Radvila ir Steponas Pacas. Jie buvo išsilavinę ir labai patikimi Lietuvos ir Lenkijos valdovo Žygimanto Vazos pagalbininkai. Abu savo kelionės su jaunuoju princu įspūdžius žymėjosi dienoraščiuose ir būtent iš šių įrašų šiandien galima atkurti, kaip kilmingi keliautojai susipažino su tuo metu Italijoje gimstančiu operos menu.
Florencijoje, Romoje, Parmoje ir Venecijoje būsimasis valdovas Vladislovas Vaza savo akimis išvydo ankstyvąsias operas, susipažino su naujausiomis teatro idėjomis, scenografijos naujovėmis ir įspūdingais Baroko epochos reginiais, o Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų dienoraščiai tapo vienais ankstyviausių lietuvių kelionių aprašymų. Užrašuose atsispindi kelionės maršrutas, oficialūs susitikimai, taip pat žavėjimasis architektūra, kitais menais, ceremonijomis bei naujais scenos reginiais. Ši medžiaga yra svarbus šaltinis, kuriuo remdamiesi Varšuvos karališkosios pilies tyrėjai parodoje atkūrė Vladislovo Vazos teatro istoriją.
Opera, kurią gali „pasimatuoti“ ir lankytojai
XVII a. žmonės operą suvokė ne vien kaip muzikinį kūrinį. Pirmiausia tai buvo technologinis stebuklas: visi laukdavo besikeičiančių dekoracijų, specialiųjų efektų, scenos mechanikos kuriamos mistikos. Žiūrovų akyse atsiverdavo kalnai, griūdavo rūmai, siausdavo audros, o iš dangaus nusileisdavo mitologinės būtybės. Varšuvoje ir kiek vėliau Vilniuje tokius reginius kurdavo italų architektas ir scenografas Agostinas Ločis (Agostino Locci). Vladislovo Vazos teatre jis efektams kurti naudojo pažangiausias to meto scenos technologijas.
Paroda Varšuvoje padalyta į dešimtį temų, eksponatai surinkti iš įvairių Europos muziejų ir kolekcijų. Tarp jų – valdovų, kompozitorių portretai, muzikos instrumentai, maketai, scenografijos projektai, operų tematiką atspindintys to meto tapybos darbai, kostiumų piešiniai, natos, senieji leidiniai, teatro dokumentai bei scenografijos elementai. Vienas įspūdingiausių ekspozicijos akcentų – XVII a. Varšuvos karališkosios pilies teatro scenos rekonstrukcija, leidžianti lankytojams patiems išbandyti, kaip buvo vaidinami spektakliai, kaip veikė mašinerija. Dekoracijas galima stumdyti po sceną, sukelti „bangas“, išgauti vėjo, griaustinio, krušos ar jūros bangų garsus. Atvirame edukacijos kambaryje galima pasimatuoti teatro kostiumų, piešti ar ramiai paskaityti knygą.
Vladislovo Vazos karūnos kopija
Parodoje – ir Lietuvos istorija
Parodos eksponatai atskleidžia ir operos istoriją Lietuvoje. Valdovo Vladislovo Vazos kultūrinės iniciatyvos persikėlė ir į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, kur 1636 m. rugsėjo 4 d. Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmuose Vilniuje buvo parodyta pirmoji italų opera „Elenos pagrobimas“ („Il ratto di Helena“). Muziką sukūrė kompozitorius Markas Skakis (Marco Scacchi), libreto pagal antikinį siužetą autoriumi buvo pasirinktas Virdžilijus Pučitelis (Virgilio Puccitelli). Parodoje galima išvysti ir šią operą primenančius eksponatus, atkurtas mitologines jūros būtybes, kurios naudotos kaip scenos dekoracijos.
Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmuose Vilniuje per du dešimtmečius Vladislovo Vazos rūmų teatras tapo ryškiu muzikinės kultūros centru – Vazų kapeloje dirbo apie keturiasdešimt muzikantų. Rūmų svečiai dalijosi įspūdžiais, rašė apie aukščiausio lygio solistus, kompozitorius ir muzikantus. Vilniuje, tiesa, nebuvo specialios teatro salės, tad spektakliams buvo pritaikomos didesnės rūmų menės. Ši pradžia vėliau padarė didelę įtaką visos Abiejų Tautų Respublikos europinės kultūros raidai.
Taigi, paroda Varšuvoje pasakoja ne tik apie vieno valdovo pomėgį teatrui. Ji primena bendrą Lietuvos ir Lenkijos kultūros istoriją, kurioje svarbi vieta tenka ir Lietuvos didikams Steponui Pacui ir Albertui Stanislovui Radvilai. Jų užrašyti kelionės įspūdžiai šiandien leidžia suprasti, kaip prieš keturis šimtmečius mūsų kraštuose gimė operos tradicija, praturtinusi šio regiono kultūrinį gyvenimą.
Paroda Varšuvos karališkojoje pilyje veiks iki liepos 19 dienos.
Austėja Landsbergienė parduoda sukurtą privataus švietimo imperiją ispanų kompanijai, kurią valdo investiciniai fondai.
Lietuvos valstybinė švietimo sistema susilaukia daug kritikos, tad nenuostabu kad privatus švietimas tapo pelningu verslu. Klausimas ar privatus švietimas netapo viena iš valstybinio švietimo sistemos priežasčių lieka atviras ir susilaukia pačių įvairiausių vertinimų.
Kodėl Landsbergienė parduoda pelningą verslą? Priežastys gali būti pačios įvairiausios. Kitas klausimas – kodėl dabar?
Šiuo klausimu neturiu vidinės informacijos ar nutekinimų, galiu nebent pasidalinti svarstymais remiantis bendros situacijos vertinimu. Ne paslaptis, kad po kilimu vyksta politikų ir valdžios atstovų kovos. Pasinaudojant nutekinimais ir žiniasklaida vienos grupuotės kovoja su kitomis.
Dalis kovų matomos viešojoje erdvėja. Buvimas politikoje jau neapsaugo verslo ir įtakos grupuočių nuo teisėsaugos tyrimų. Atvirkščiai, politika tampa toksiška, ypač tiems, kas jau spėjo praturtėti, o dabar siekia išsaugoti savo turtus pasitraukiant iš politikos.
Gerokai anksčiau iš politikos pabėgo jaunieji konservatoriai Langaitis ir Majauskas. Tai jiems leido išvengiant žiniasklaidos dėmesio ir užsiimti sėkmingais verslais, kurių pamatai buvo kuriami palankioje politinėje aplinkoje.
Iš politikos pabėgo ir Gabrielius Landsbergis. Austėjos verslas buvo kuriamas ir pradėjo klestėti, kai jos vyras buvo aktyvus politikas. Tuo metu vis iškildavo klausimai dėl už eurą perkamų sklypų, naudingų nuomos sutarčių su savivaldybe ar mokyklų statybų.
Šios temos netapo žurnalistinių tyrimų objektu ir nebuvo tyrinėjamos. Tačiau tai nesuteikia garantijų, kad prasidėjus politikos senbuvių vidaus kovoms, šios temos neiškils į paviršių.
Žiūrint iš šių pozicijų į švietimo verslo pardavimą galima žiūrėti kaip į būdą atsikratyti toksišku balastu kol dar nevėlu.
Ilonas Maskas (Elon Musk), gavęs naują ataskaitą apie pakistaniečių prievartautojų gaujas Didžiojoje Britanijoje, pritaria reikalavimams surengti Niurnbergo stiliaus procesą ir vykdyti mirties bausmes bei nori patraukti atsakingus politikus bei biurokratus atsakomybėn.
Tai susiję su „Restore Britain“ partijos lyderio Ruperto Lou (Rupert Lowe) ataskaita, kurioje tvirtinama, kad mažiausiai 250 000 baltaodžių britų mergaičių tapo prievartautojų gaujų aukomis.
Ataskaitoje, apie kurią britų žiniasklaida nutyli, aprašoma, kaip daugiausia pakistaniečių gaujos jau dešimtmečius veikia beveik pusėje Didžiosios Britanijos rajonų.
Dauguma aukų buvo baltaodės britų mergaitės, kartais vos vienuolikos metų amžiaus.
Mergaitės, kaip teigiama, buvo kankinamos, laikomos šunų narvuose ir išprievartautos šimtų vyrų. Visa tai galėjo tęstis dešimtmečiais – tuo tarpu visa Didžiosios Britanijos visuomenė nusisukdavo, nes kritikuoti šį reiškinį buvo laikoma rasizmu.
„Turime pasiekti, kad Niurnbergo teismo procesai atrodytų kaip piknikas.“
„Nė vienas dalyvavęs asmuo negali išvengti mirties bausmės“, – toliau rašoma paskyroje.
Ilonas Maskas, kuriam priklauso socialinis tinklas „X“, trumpai atsako: „Taip“.
Maskas taip pat rašo, kad politikai, kurie, anot jo, užmerkė akis į piktnaudžiavimą, turėtų būti įkalinti.
„Politikai, kurie užmerkė akis į Britanijos išprievartavimą, turi sėsti į kalėjimą“, – rašo jis tinkle ,,X”.
Pats Rupertas Lou paragino patraukti baudžiamojon atsakomybėn politikus ir biurokratus, kurie sudarė sąlygas tokiems piktnaudžiavimams. Jis taip pat pareiškė, kad jo partija, jei ateis į valdžią, nori surengti referendumą dėl mirties bausmės grąžinimo, kad prievartautojai galėtų būti nubausti mirties bausme.
Lou ataskaitoje taip pat minimas Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas Keiras Starmeris. Jis išskiriamas dėl ankstesnių pareigų Didžiosios Britanijos generalinio prokuroro poste, kai, anot ataskaitos, jis leido 13 000 pedofilų išsisukti ir tik gauti įspėjamuosius laiškus, o ne būti patrauktiems baudžiamojon atsakomybėn.
Seimo „patriotai“ taip ir neperžengė tiesos ir politinės drąsos slenksčio… Garsūs žodžiai, neparemti ryžtu… Ketvirtį amžiaus trunkanti „patriotinė“ baimė aiškiai įvardyti Birželio sukilimo teisinę reikšmę.
Prof. dr. Vytautas Radžvilas
Prieš skaitant Tautos forumo rezoliuciją tiesiog būtina ir nuoširdžiai kviečiu atidžiai perskaityti jos priežastimi tapusį kitą dokumentą. Net 34-ų Seimo narių vardu užregistruotos rezoliucijos„Dėl 1941 m. birželio sukilimo“ projektą.
Patartina skaityti jį kaip dera – įsigilinti ne tik į tekstą, bet ir įsidėmėti teikėjų pavardes. Tai leis ne tik geriau suprasti Tautos forumo paskelbto dokumento esmę ir tikslą.
Patriotiška baimė
Atidus Seimo rezoliucijos perskaitymas pirmiausia gali tapti puikiomis pratybomis lavinti politinę akį ir ugdytis gebėjimą atpažinti „patriotišką“ baimę, beveik neįžvelgiamai pasislėpusią rezoliucijoje upe tekančių teisingų ir gražių žodžių apie Sukilimą sraute.
Iš pirmo žvilgsnio Seimo rezoliucijos projektas – nuo Sąjūdžio laikų neregėtas drąsos sakyti istorinę tiesą ir pagarbos Tautos laisvės kovoms pavyzdys. Dar akimirka – ir jau galėtum patikėti, kad ne tokia jau maža grupė Seimo narių pagaliau nusimetė baimės pančius ir ryžosi peržengti jos suręstą neįveikiamą slenkstį. Atrodytų, apie tautos sukilimą pasakyta viskas, ką seniai reikėjo pasakyti.
Kad sukilėliai nebuvo jokie nacionalsocialistinės Vokietijos parankiniai, kad milžiniškų aukų kaina jie atpirko 1940-ųjų valdžios išdavystės gėdą ir sugebėjo visam pasauliui paskelbti apie nepriklausomos valstybės atkūrimą ir kad galiausiai naujas okupantas, neturėdamas kitos išeities, pats šito nenorėdamas patvirtino tikruosius Sukilimo tikslus būdamas priverstas jėga išvaikyti jam nesutikusią Laikinąją vyriausybę.
Kaip lengva skaitant šį politinės gražbylystės šedevrą prarasti atsargumą, pamesti galvą ir susižavėjus pagalvoti ar net pasakyti kitiems – štai kaip turi kalbėti ir rašyti Seime susibūrę tikri Lietuvos patriotai! Kokie šaunuoliai!
Tačiau politiškai išlavinta akis pastebės, kad šiam šedevrui kai ko trūksta. O dar tiksliau – kad jame paslėptas tarsi nedidukas, bet absoliučiai lemtingas defektas.
Tokia akis pasigenda vienut vienutėlio sakinio – Lietuvos Respublikos Seimas pripažįsta 1941 m. birželio 23 d. per Kauno radiją perskaitytą sukilėlių pareiškimą dėl Nepriklausomybės atkūrimo valstybės teisės aktu.
Tačiau būtent šių kelių esminių ir viską lemiančių žodžių rezoliucijos projekte kaip tik ir nėra.
Mat šie žodžiai tokie baisūs ir paniškai gąsdina net karščiausius „patriotus“ ir didžiausius „dešiniuosius“, kad jau visą ketvirtį amžiaus Seime taip ir neatsiranda pakankamai padorių narių, kurie būtų atradę savyje drąsos ir sukaupę politinės valios balsuoti už tuos kelis žodžius.
Tai reikštų, kad Lietuvos valstybė pagaliau išdrįstų oficialiai pasakyti, kas jai yra ir kuo ji laiko 1941 m. Birželio sukilimą – teisėtu ir absoliučiai neišvengiamu tautos sukilimu prieš SSRS okupantus ar hitlerinio Reicho pagalbininkų ginkluotu maištu prieš teisėtą Kremliaus valdžią Lietuvoje.
Belieka priminti, kad šiuo esminiu klausimu jau buvo BEVEIK pasisakyta. 2000 m. rugsėjo 12 d. Seimas buvo priėmęs įstatymą, kuriuo minėta sukilėlių deklaracija buvo pripažinta Lietuvos valstybės teisės aktu.
V. Landsbergis žino, kieno spaudimu buvo atšauktas priimtas įstatymas
Atrodė, kad Sukilimas grąžinamas į kovų už lietuviškąjį valstybingumą istoriją ir bus tinkamai įamžintas bei prisimenamas. Tačiau po savaitės V. Landsbergio iniciatyva įstatymas buvo atšauktas, arba „sustabdytas“ kaip vis dar esantis „svarstymo stadijoje“.
V. Landsbergis turbūt geriausiai žino, kieno spaudimu ir kam reikalaujant buvo faktiškai atšauktas Seimo jau priimtas įstatymas. Tokio sprendimo užsakovų tikrai buvo ne vienas. Tačiau jo esmė ir padariniai dėl to nei keičiasi, nei sušvelnėja.
Akivaizdu viena: po šio sprendimo kalbėti apie kokį nors Lietuvos valstybės suverenumą istorijos politikos srityje yra paprasčiausiai juokinga.
Jau ketvirtį šimtmečio trunka politinis ir teisinis neapibrėžtumas, kai jokia Lietuvos valdžia neįstengia oficialiu valstybiniu lygmeniu pasakyti, kas buvo ir kuo ji laiko 1941 m. tautos sukilimą. O tuo pačiu aiškiai atsakyti visuomenei į principinį klausimą – tai ar turėjo teisę sukilti tremiama ir žudoma tauta, ar vaizdžiai ir kiek tiesmukiškai pasakant, net ir ano meto aplinkybėmis ji turėjo nuolankiai leistis skerdžiama kaip avių banda?
Deja, šiuo esminius klausimu tvyro tyla, nuo jo bėgama kaip nuo maro.
Birželio sukilimo kolegija arba tautinis leftizmas
Šią Lietuvą dešimtmečius žeminančią ir bent daliai „patriotiškų“ politikų nejaukią padėtį mėginama visaip glaistyti ir slėpti nuo visuomenės.
Tam buvo įkurta ir vadinamoji Birželio sukilimo kolegija, tarp kurios steigėjų šalia A. Ažubalio ir V. Rakučio buvo minimas ir V. Landsbergis, turėjęs vėliau pasirašyti steigimo deklaraciją.
Ar pasirašė ir tapo Kolegijos steigėju – lyg ir nepranešta. Bet ne tai esmė.
Nepalyginamai svarbiau tai, kad Kolegijos įsteigimas ir jos veiklos ypatumai, o galiausiai naujausias Seimo rezoliucijos dėl Birželio sukilimo projektas, duoda svarų pagrindą manyti, jog Lietuvoje praktiškai baigė formuotis politinė srovė, kurios nuostatas derėtų vadinti dešiniuoju, arba tautiniu, leftizmu.
Toks įvardijimas kai ką gali šokiruoti. Bet neskubėkime stebėtis, piktintis ar šaipytis. Mat šitaip įvardijamas iš principo seniai žinomas reiškinys, matytas jau LSSR laikais.
Tada būta vadinamųjų tautinių komunistų. Apibūdinant labai trumpai, tai buvo žmonės, nuosekliai vadovavęsi komunizmo ideologija ir ištikimai vykdę Kremliaus politiką Lietuvoje. Tačiau jie skyrėsi nuo fanatiškųjų lietuviškųjų komunistų internacionalistų tuo, kad nevengdavo pasamprotauti apie lietuviškos Lietuvos, pirmiausia lietuvių tautinės kultūros, išsaugojimą, o kai kada – kai nereikėjo rizikuoti savo gerove ir laisve – net išdrįsdavo šiek tiek pakoreguoti ir sušvelninti Lietuvai ypač pavojingus sprendimus.
Dauguma tų „tautinių komunistų“ turėjo puikią ideologinę ir politinę uoslę, kuri saugojo nuo pavojaus peržengti Kremliaus nubrėžtas raudonas linijas.
Tai prisiminę lengviau suprasime, kas turima omenyje ir yra įvardijama dešiniojo, arba tautinio, leftizmo vardu.
Be abejo turimas omenyje tas pats elgesio ir prisitaikėliško veikimo būdas, kuris sovietmečio tautiniams komunistams leido apsimetinėti tikrais „lietuviais patriotais“, o šių dienų Lietuvoje atgimė ir išsiskleidė visomis „patriotiško“ konformizmo spalvomis ir atspalviais.
Gudravimo ir visuomenės mulkinimo menas
Šio veikimo būdo esmė – teisingai kalbėti ir būti drąsiems smulkmenose, bet lemiamais momentais išduoti pamatinius, tautai ir valstybei išlikti gyvybiškai svarbius dalykus.
Šio gudravimo ir visuomenės mulkinimo meno didžiausi ir neprilygstami meistrai yra tariamai „tikrieji“ TS-LKD dešinieji ir konservatoriai. Tokie kaip A. Ažubalis ir V. Rakutis, kurie įsteigia Birželio sukilimo kolegiją ir rengia konferencijas jo tema.
Tam būtų galima tik pritarti ir džiaugtis, jeigu pro šiuos patriotiškus užmojus ir darbus neprasikištų tas pats LSSR tautinių komunistų veikimo stilius.
Teko griežtai rašyti apie tai, kaip buvo galima lengvai išgelbėti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centrą nuo jį faktiškai sunaikinusios pertvarkos. Tereikėjo minėtiems Birželio sukilimo kolegijos steigėjams ir konferencijų organizatoriams su „konservatyviu dešiniuoju“ L. Kasčiūnu išeiti iš Seimo posėdžių salės – šito būtų užtekę sužlugdyti radikaliai leftistinį ir antivalstybinį LGGRTC sunaikinimo „pertvarkos“ priedanga planą.
Bet jie neišėjo – kelią iš salės pastojo tas pats vidinės baimės slenkstis, kurio niekada neperkopė ir joks tautinis komunistas.
Deja, tautinių leftistų stovykla gausėja ir plečiasi. Jos gretas papildo vis nauji nariai.
Galima tik apgailestauti, kad į šią stovyklą vis atviriau stumiamas ir Nacionalinis susivienijimas. V. Sinica tapo vienu svarbiausių Tautos forumo kritiškai įvertintos Seimo rezoliucijos iniciatorių ir reklamuotojų. Be reikalo, nes rezoliucija skirta apgaudinėti patriotiškiems visuomenės sluoksniams.
Juk, kaip minėta ir norisi baigiant pabrėžti dar kartą – tai yra grynai Lietuvos valstybės požiūrio į sukilimą ir jo politinio bei teisinio vertinimo klausimas.
Galima prirašyti kalnus rezoliucijų-jaučio odų, kad būtina tęsti istorinius Sukilimo tyrimus, šviesti visuomenę apie jo tikrąją reikšmę ir t. t. Tai būtini ir naudingi darbai.
Bet, kaip parodė tautinių komunistų patirtis, tokie darbai tėra POLITINĖS valstybės problemos iš esmės nesprendžiančios smulkmenos.
Tad TF savo rezoliucijoje iš tikrųjų tik paragino nebetęsti senos klaidos – nesekti tautinių komunistų pėdomis ir neiti kriptokolaborantiniu dešiniojo leftizmo keliu.
Pirmuosius du nepriklausomybės dešimtmečius buvo įprasta daug kalbėti apie vadinamąjį „paprastą žmogų“. Turėta omenyje ta visuomenės dalis, kurios atstovai nesiorientavo į gilų mąstymą, intelektualias aplinkas, nestudijavo universitete arba studijavo, bet nesistengė intelektualiai lavintis; neuždirbo daug pinigų ir arba gyveno provincijoje, arba tiesiog priklausė tai žmonių kategorijai, kuri anksčiau buvo vadinama darbininkų klase.
Pirmaisiais dviem nepriklausomybės dešimtmečiais beveik niekam, išskyrus to meto užkietėjusius narcizus ir moralistus, kurių tuomet buvo gerokai mažiau nei šiandien, nebūtų šovę į galvą laikyti tuos žmones nevisaverčiais, tyčiotis iš jų vien todėl, kad jie nepriklauso savarankiškai pasiskelbusiai aukštesnei kastai, aiškinti, kad Lietuvai jų nereikia, kad visi jie – šūdros, demokratijai nesubrendę kvailiai ir vatnikai.
Kartais buvo galima stebėti net kitą kraštutinumą, kai iš „paprasto žmogaus“ sąvokos bandyta kurti normatyvinę moralinę kategoriją: jei kažkas daroma ne dėl paprasto žmogaus, jo interesų ar įsivaizduojamų nuostatų, tuomet toks veikimas esąs smerktinas, elitistinis, nepriimtinas. Daugų daugiausia, ką buvo leidžiama sau viešai pasakyti apie paprastus žmones, tai – kad jie yra manipuliuojami ir klaidinami įvairių populistų.
Vladimiras Laučius
Baigiantis pirmajam nepriklausomybės dešimtmečiui tokiais populistais tapo įprasta vadinti Artūro Paulausko įkurtą Naująją sąjungą; kiek vėliau – Rolando Pakso šalininkus ir Viktoro Uspaskicho Darbo partiją. Atsirado „antrosios Lietuvos“ samprata, bet ji kurį laiką nebuvo menkinanti ir smerkianti „antrosios Lietuvos“ žmones, o tik nurodanti į tą visuomenės grupę, kurios sunkesne ekonomine padėtimi manipuliuoja minėtos politinės jėgos.
Menkinti ir niekinti „paprastą žmogų“ iki Lietuvos įstojimo į Europos Sąjungą buvo politiškai rizikinga: jie sudarė tokią rinkėjų masę, kuri galėjo nesunkiai sutriuškinti vadinamąsias tradicines politines jėgas, kaip nutiko 2003 metų prezidento rinkimuose ir 2004 metų Seimo rinkimuose. Nuo paprasto žmogaus pasaulėvokos tikrai ar tariamai nusigręžusi Tėvynės sąjunga patyrė triuškinamą pralaimėjimą 2000 metų Seimo rinkimuose.
Tačiau ilgainiui ši padėtis ėmė kisti. Prasidėjus masinei emigracijai, paprastų žmonių Lietuvoje sparčiai mažėjo. Jau apie 2015 metus buvo matyti ryškus kontrastas tarp Lietuvos, kur anksčiau paprastų žmonių tankiai lankytos, gyventos ir politinį svorį lėmusios vietos drastiškai ištuštėjo, ir, tarkime, kaimyninės Lenkijos, kur paprastų žmonių buvo likę – ir tai labai krito į akis – daug.
Dviejų Lietuvų santykis iš esmės pakito: antroji Lietuva susitraukė, pirmoji išsiplėtė, suaktyvėjo ir pasirinko, už ką balsuoti – ne tiek dėl objektyvaus vertinimo, kiek dėl politinės mados ir pasirinktos tapatybės (XIX amžiuje – „katalikas“, dėl ko labai sielojosi Vincas Kudirka; XX a. – „lietuvis“, kas Kudirką turėjo džiuginti; XXI a. – „šiuolaikiškas centro dešinysis“, kas džiugina TS-LKD ir kitus liberalus). Kartu pakito ir normatyvusis diskursas: sektinu ir siektinu standartu tapo nebe paprastas, o nepaprastas („tikras“ patriotas, „labiau“ išprusęs, balsuojantis už „teisingas“ partijas, priskiriantis save „elitui“) žmogus.
Ši tendencija kurį laiką gerino konservatorių ir liberalų rinkiminę situaciją, bet dar neišmušė iš vėžių paprasto žmogaus partijų. Taip 2012 m. Seimo rinkimus laimėjo socialdemokratai, Darbo partija ir Rolando Pakso komanda. 2016 m., itin efektyvios sociologinės propagandos, kaip ją vadina Jacques’as Ellulis, pagalba, rinkimų nugalėtojais tapo valstiečiai. O tada prasidėjo keisti dalykai.
Apie 2016 metus socialdemokratai su Algirdu Butkevičiumi ir „ankstyvuoju“ Gintautu Palucku („vėlyvasis“ Paluckas padarė teisingas ir išmintingas išvadas dėl rinkėjų) priešakyje nusprendė persiorientuoti nuo paprasto žmogaus prie nepaprastų žmonių burbulo. Tai jiems baigėsi visišku fiasko 2020 metų rinkimuose. Pasidarę teisingas išvadas, jie laimėjo 2024 m. Seimo rinkimus. Bet po jų vėl ėmė gundytis „tikrųjų patriotų“ retorika, kurią gerai įvaldė Dovilė Šakalienė ir kai kurie kiti jų politikai.
Nepaprastų žmonių burbulu šią kadenciją susigundė ir demokratai „Vardan Lietuvos“. Jie nutarė būti vardan pirmos Lietuvos, o antra jiems ėmė nebepatikti. Dabartinio partijos pirmininko Virginijaus Sinkevičiaus laikysena gana aiškiai liudija, kad antroji Lietuva jam – neįdomi. Tas pats pasakytina ir apie demokratę Agnę Širinskienę, kuri, atrodo, įsimylėjo tuos, kurie myli Olegą Šurajevą ir Ingridą Šimonytę. Įsimylėjo ta pačia stipria meile, kuria anksčiau politiškai mylėjo Ramūną Karbauskį ir (kiek trumpiau) Remigijų Žemaitaitį.
Panašu, kad dabar vienintelė partija, mėginanti atstovauti paprastam žmogui, yra Aurelijaus Verygos valstiečiai. Ir jiems puikiai sekasi: pastarojoje „Spinter“ apklausoje (kuri paprastai būna palankesnė liberalams ir konservatoriams) valstiečiai išsiveržė net į antrą vietą, išstumdami iš jos liberalus.
O ką socialdemokratai? Mėgina būti geri visiems. Žinote, kur tokia laikysena veda poliarizuotoje, kaip šių dienų Lietuva, visuomenėje? Į politinį pralaimėjimą.
Jie gali patys sau aiškinti, kad poliarizacija yra blogis ir jie stengiasi ją sumažinti, būdami nei karšti, nei šalti, o drungni. Tokia retorika gal ir būtų prasminga, jei jie kandidatuotų į prezidentus arba skaitytų paskaitas akademinėms auditorijoms. Bet jei jie ketina nepatirti skaudžių pralaimėjimų savivaldos ir Seimo rinkimuose, kovoti reikia ne su poliarizacija, ne su reiškiniu, kuris nuo jų beveik nepriklauso, o su politiniais oponentais.
Ir čia yra tik vienas receptas: užuot ieškojus naujų rinkėjų „nepaprastų“ žmonių burbule, reikėtų nuolat ieškoti ir, suradus, klausyti tų paprastų žmonių, kurių balsai atnešė socialdemokratams pergalę 2024 metais. Ir kovoti, atsižvelgiant į poliarizacijos nulemtus frontus, užuot vaidinus didžiausius centristus. Nepatinka? Tuomet tegu pasižiūri į demokratų reitingus ir ruošiasi keliauti ta pačia kryptimi: žemyn.
Priimtas naujas ES Grąžinimo reglamentas; Europos Parlamente kilo audringa reakcija; Ryškėja posūkis griežtesnės migracijos politikos link.
Daugeliui tai buvo daugiau nei simbolinė pergalė – kai kurių vertinimu, tai gali žymėti platesnio migracijos politikos paradigmos pokyčio pradžią.
Pranešimas apie galutinį Europos Parlamento balsavimą buvo sutiktas džiūgavimu posėdžių salėje. Joje aidėjo energingi šūksniai „Siųskite juos atgal!“, atspindėję dalies europarlamentarų pasitenkinimą, kad pavyko priimti pirmąją reikšmingą priemonę, kuria Europos lygmeniu siekiama griežtinti kovą su nelegalia migracija. Kitoje salės pusėje šiems šūksniams buvo atsakyta mažesnės grupės europarlamentarų skanduote: „Gėda jums!“
Žodžių pasirinkimas nebuvo atsitiktinis. Kai kurie komentatoriai netgi įžvelgė užuominą į vadinamąją remigracijos politiką, kuri kol kas tebėra daugiau politinė vizija nei reali programa.
Naujuoju reglamentu iš esmės keičiama nelegalios migracijos valdymo sistema. Iki šiol sprendimai dėl išsiuntimo buvo priimami tik nacionaliniu lygmeniu. Nuo šiol valstybės narės galės tokius sprendimus paversti europiniu grąžinimo įsakymu, reiškiančiu pareigą išvykti iš Europos Sąjungos teritorijos.
Maksimalus neteisėtų migrantų sulaikymo terminas padidinamas keturis kartus – iki 24 mėnesių, numatant galimybę jį pratęsti dar šešiems mėnesiams.
Reglamente taip pat numatytos papildomos priemonės: asmens ir turto kratos, pareiga palaikyti ryšį su institucijomis procedūros metu, biometrinių duomenų registravimas, namų areštas bei periodinė prievolė registruotis kompetentingose institucijose.
Be to, sukuriamas teisinis pagrindas ES valstybėms narėms sudaryti susitarimus su trečiosiomis šalimis, kurios sutiktų priimti asmenis, kurių atžvilgiu priimti sprendimai dėl grąžinimo.
Vis dėlto toks entuziazmas ne visiems pasirodė priimtinas. Prancūzijos europarlamentarė Fabienne Keller („Renew Europe“) Europos Parlamente sukėlė diskusijų bangą pasmerkdama, jos žodžiais tariant, dešiniųjų surengtą „šventinį vakarą“ vieno iš Parlamento pastatų terasoje po balsavimo dėl Grąžinimo reglamento. Jos pareiškimas, kuriame buvo kritikuojamas „politinis girtavimo šėlsmas“, buvo sutiktas triukšmingomis replikomis ir paskatino posėdžio pirmininką paraginti laikytis tvarkos, pažymint, kad oficialių elgesio taisyklių pažeidimų nebuvo nustatyta.
Tiek kairiųjų, tiek centro politinėse grupėse netrūko emocingų reakcijų. Viena „Renew Europe“ frakcijos europarlamentarė pareiškė, kad niekada anksčiau nesijautė „tokia nesaugi Europos Parlamente kaip po šio balsavimo“.
Akivaizdu, kad simbolinė dalies europarlamentarų reakcija atspindi reikšmingus pokyčius Europos politinės klasės požiūryje į migraciją. Ilgą laiką Europos Sąjunga buvo suvokiama kaip kliūtis griežtesnei ir selektyvesnei migracijos politikai, ypač prieglobsčio srityje. Tačiau dabar vis dažniau kalbama apie būtinybę keisti nusistovėjusį požiūrį.
Po šio balsavimo Europos Sąjunga nebegali būti taip lengvai naudojama kaip pasiteisinimas neveikimui migracijos klausimais. Bent jau politiniu lygmeniu atsiranda galimybė svarstyti alternatyvius sprendimus.
Nemažai dešiniųjų politikų palankiai įvertino balsavimo rezultatus. Italijos ministrė pirmininkė Giorgia Meloni juos pavadino „didele sėkme“. Prancūzijos europarlamentarai taip pat pabrėžė skirtingų dešiniųjų frakcijų bendradarbiavimą šiuo klausimu. François-Xavier Bellamy (ELP), Marion Maréchal (ECR) ir Sarah Knafo (EDN) šį sprendimą įvertino kaip bendrą dešiniųjų politinę pergalę.
Marion Maréchal teigimu, pasiekimai kovojant su nelegalia migracija neturėtų nustelbti kito tikslo – reikšmingo legalios migracijos mažinimo. Ji pabrėžia, kad šiuo metu Europoje gyvena apie 62 mln. migrantų – skaičius, artimas visos Prancūzijos gyventojų skaičiui.
Todėl ji pabrėžia, kad nors šis simbolinis momentas plačiai paplito socialiniuose tinkluose, iki veiksmingos sienų kontrolės dar laukia ilgas kelias tiek Europos, tiek nacionaliniu lygmeniu. Be to, Europos Parlamento pritarimas savaime nereiškia automatinio reglamento įgyvendinimo valstybėse narėse. Dalis komentatorių šį sprendimą vertina ne tiek kaip teisinį lūžio tašką, kiek kaip naujos migracijos politikos paradigmos pradžią. Tai pirmasis žingsnis, tačiau tik žingsnis.
Hélène de Lauzun yra „The European Conservative“ korespondentė Paryžiuje. Ji studijavo Paryžiaus École Normale Supérieure, dėstė prancūzų literatūrą ir civilizaciją Harvardo universitete, o Sorbonoje įgijo istorijos daktaro laipsnį. Ji yra knygos „Histoire de l’Autriche“ (Perrin, 2021) autorė.
Opera, kurią gali „pasimatuoti“ ir lankytojai
