Valdas Vižinis. Pirmoji valdžia, kuriai rūpėjo ne tik būti valdžioje, ne lankstytis ES…

Agnės išėjimas arba Didysis „valstiečių“ pralaimėjimas.

Tiesą pasakius, rašydamas galvoju, jog skaitytojas įveiks ne vien liūdną antraštę, kuri teksto prasme nėra jau tokia jau fatališka.

Taigi – išėjo Agnė Širinskienė. Didžiulė „valstiečių“ partijos tapatybės dalis, nešančioji sija vidinės veiklos mechanizmuose, tiesiog simpatiška ir, kažkodėl neabejoju, sąžininga moteris, kurios atžvilgiu net agresyviai nusiteikę oponentai pagarbiai pritildavo ir kuriai buvo atviros durys šiaip jau išrankioje medijoje. Logiška, informuota, kompetentinga, tikinti. Puikiausia oponuotoja dabartinės valdžios beprotybėms sąžinę nepraradusiose laidose.

Gaila. Jei Sauliaus Skvernelio ir liberalaus valstiečių sparno išėjimas buvo visiškai tikėtinas, buvęs premjeras, išsunkęs „valstiečius“ visomis galimomis politinėmis asmeninėmis naudomis, pasuko nepriklausomos karjeros keliu, savo poelgiu parodęs – „valstiečių“ korta mušta, tai A. Širinskienės poelgis toks pat netikėtas, kaip grįžtantys gandrai Kalėdoms. Deja, rodantis, jog partija ne tik nesugebėjo atsigauti po išėjusių parlamentarų smūgio, tačiau ir toliau byra „gabalais“.

Po 2016 m. pasakiškų „valstiečiams“ rinkimų į Seimą rezultatų, bei 2020 m., kurie, nepaisant įnirtingo 4 metus trukusio „valstiečių“ daužymo ir laužymo, taip pat gana palankių – pritrūko tik kelių mandatų vėl paimti valdžią į rankas, prasidėjo tai, kas jau nuo pat pradžių buvo užkoduota 2016 m.

Tuomet susibūrę „valstiečiai“ nei iš tolo nepanėšėjo nei į valstiečius, nei į žaliuosius, o po didžiulės sėkmės rinkimuose pradėjus dirbti Seime, prasidėjo niekaip iki šių dienų nesibaigiąs procesas, vis plukdantis politinius perėjūnus į kitas partijas. Džiugelis, Matelis, Pranckietis, Šakalienė žymėjo pradžią, vėliau skvernelininkai. Gal Agnė bus paskutinė? O gal ir ne.

Jokiu būdu nesakau, kad „valstiečiai“ išnyks iš politinio lauko. Daugelio rinkėjų atmintyje „valstiečių“ valdžia tapo pirmąja, kuriai rūpėjo žmonės. Taip. Pirmoji, kuriai rūpėjo ne tik būti valdžioje, ne lankstytis ES. Prie kurios stabtelėjo nacionalinio tapatumo tirpsmas, kuri neapsimestinai skyrė dėmesio šeimoms ar gyvenantiems skurdžiai. Dabar daugelis net nepastebi, jog gyvename viešoje taikoje su lenkais.

Paprastai dėkingi rinkėjai turi gilią atmintį, kuri atsigamina priėjus prie balsadėžės. Todėl esu tikras „valstiečiai“ po ilgai trukusių nesėkmių grįš į stabilų savo kelią.

Tačiau negaliu slėpti savo nusivylimo – „valstiečiai“ vargiai kada nors dominuos politiniame lauke. „Valstiečiai“ – pirmoji partija išraususi tradicinių vertybių (šeimos ir tautinės tapatybės) apkasus – silpnėjant politinei galiai jau galės tik gintis. O turint galvoje dabartinės valdžios aklą ES direktyvų įgyvendinimo cunamį, kuris šluote šluoja nusistovėjusias, visuomenės pusiausvyrą palaikančias normas, be viešų diskusijų, nesitariant su žmonėmis, kraupstantiems nuo valdžios sprendimų, reikia tik įsivaizduoti, kiek bus „pridaryta“ ir kiek reiks „srėbti“ po 2024 m. rinkimų. Ir tai bus jau ne vien „valstiečių“ užduotis. 2016 m. galėjusi tapti įcentrine tradicinės mąstysenos politikus ir rinkėjus vienijančia jėga, „valstiečiai“ 2020 m. tapo pabrėžtinai išcentrine.

Tradicinis rinkėjas, skirtingai nei 2020-aisiais, 2024-siais vėl nežinos kam atiduoti savo balsą. Pavyzdžiui, prieš homoseksualų partnerystę nusistatę rinkėjai, būdami teisūs galvodami – vėl nėra už ką balsuoti – vėl lips ant grėblio atiduodami savo balsą už patinkančius politinius šaunuolius Paulių Saudargą ar Lauryną Kasčiūną, priedo gaudami 50 Seimo narių konservatorių genderistų, Andrių Kubilių, Rasą Juknevičienę, besifotografuojančių prie spalvotų perėjų ir kitus žymius šios partijos reitingų dugno atstovus.

„Valstiečiai“ nepasinaudojo šansu tapti tradicinį rinkėją vienijančia politine jėga. O žinant administracinius resursus po dviejų rinkimų tokia jėga jiems tapti buvo realu. Nors taipogi manau, jog tokia mintis „valstiečių“ lyderių galvose net negyveno.

Labai gaila.
Mano nuomone, tai ir yra didysis „valstiečių“ politinis pralaimėjimas.

Su meile politikai ir aludarystei…