Vytautas Radžvilas. LVŽS patriotiškumo klausimu

Autorius yra filosofas, VU profesorius, Nacionalinio susivienijimo pirmininkas.

Parašyti šias pastabas paskatino V. Vižinio straipsnis apie LVŽS būklę ir ateitį. Autorius išsako ne vieną pagrįstą įžvalgą. Jo prognozė, kad LVŽS nesunyks, atrodo įtikinama. Vis dėlto akivaizdu, kad iš partijos išsilakstant prieš 2016 m. Seimo rinkimus į ją suplūdusiems karjeristams, prisiplakėliams ir perėjūnams ji sparčiai ir smarkiai silpsta. Tai nėra ir negali būti vien jos narių ir rėmėjų rūpestis kai virš Lietuvos pakibo visas egzistencinių pavojų debesynas. Jis atrodo taip grėsmingai, kad aiškinant LVŽS užklupusios krizės priežastis ir vertinant tautos ir valstybės padėtį bei perspektyvas klysti jau yra neleistina prabanga. Šios pastabos yra sausas ir politologinis žvilgsnis į minėto straipsnio autoriaus apmąstymus.

Jų šerdis neabejotinai yra ši pastraipa: „Daugelio rinkėjų atmintyje „valstiečių“ valdžia tapo pirmąja, kuriai rūpėjo žmonės. Taip. Pirmoji, kuriai rūpėjo ne tik būti valdžioje, ne lankstytis ES. Prie kurios stabtelėjo nacionalinio tapatumo tirpsmas, kuri neapsimestinai skyrė dėmesio šeimoms ar gyvenantiems skurdžiai. Dabar daugelis net nepastebi, jog gyvename viešoje taikoje su lenkais. Paprastai dėkingi rinkėjai turi gilią atmintį, kuri atsigamina priėjus prie balsadėžės. Todėl esu tikras „valstiečiai“ po ilgai trukusių nesėkmių grįš į stabilų savo kelią. Tačiau negaliu slėpti savo nusivylimo – „valstiečiai“ vargiai kada nors dominuos politiniame lauke. „Valstiečiai“ – pirmoji partija išraususi tradicinių vertybių (šeimos ir tautinės tapatybės) apkasus – silpnėjant politinei galiai jau galės tik gintis.“

Nėra nė mažiausių abejonių, kad LVŽS netrūksta narių, nuoširdžiai trokštančių, kad lietuviai su jų kalba ir kultūra, kaip ir jų sukurta valstybė, neišnyktų ir gyvuotų amžiais

Labai gaila, bet šioje pastraipoje suminėtos LVŽS dorybės ir nuopelnai yra smarkiai pervertinami. Todėl lieka neaiški tikroji priežastis, dėl kurios partija po rinkimų pateko į ją persekiojančių nesėkmių ruožą. Toji priežastis darosi ypač akivaizdi lyginant LVŽS su Laisvės partija. Didžioji LVŽS silpnybė yra ta, kad ši politinė organizacija buvo ir tebėra „praktiškų“ arba „ūkiškų“ į politiką atėjusių žmonių sambūris, taip ir nesugebėjęs tapti politiškai brandžia, aiškią ideologiją turinčia ir ja nuosekliai besivadovaujančia partija.

Nėra nė mažiausių abejonių, kad LVŽS netrūksta narių, nuoširdžiai išpažįstančių prigimtinės šeimos, krikščioniškas ir tautines vertybes, iš tiesų trokštančių, kad lietuviai su jų kalba ir kultūra, kaip ir jų sukurta valstybė, neišnyktų ir gyvuotų amžiais. Tačiau tokios vertybės ir nuostatos savaime nėra politinės tautinės ir valstybinės sąmonės požymis. Jos veikiau yra tik etnokultūrinės savimonės ir ja grindžiamo patriotizmo išraiškos, kurių nepakanka kurti ir išsaugoti suvereniai nacionalinei valstybei. Šią tiesą visiškai patvirtina ketverius metus trukęs LVŽS valdymas. Būdami valdžioje „valstiečiai“ net nemėgino daryti gyvybiškai svarbių žingsnių, kuriuos, kaip savaime suprantamus, iš karto ir nedvejodama turėtų padaryti bet kuri tvirtai ir nuosekliai nacionalinio valstybingumo idėja besivadovaujanti politinė jėga.

Pirmasis LVŽS žingsnis turėjo būti nedelsiant atšaukti „globalios Lietuvos“ viziją ir ja grindžiamą Lietuvos pažangos strategiją, kuri yra ne kas kita, o lietuvių tautos ir valstybės „savanoriško“ susinaikinimo filosofija. Oficialiu valstybiniu lygmeniu atsisakius globalistinės Lietuvos savižudybės ideologijos būtų radęsi prielaidos ryžtingai stabdyti masinę antilietuviškų ir antivalstybinių idėjų sklaidą ir propagandą visose viešojo gyvenimo srityse. LVŽS būtų įgijusi tvirtą politinį ir teisinį pagrindą užkardyti antivalstybinės ardomosios veiklos židiniu tapusio vadinamojo Nacionalinio transliuotojo (LRT) tiražuojamas neokomunistinę genderizmo ir multikultūralizmo bei neoliberalistinę valstybės turto išparceliavimo ideologiją propaguojančias laidas ir jo portale skelbiamus analogiško pobūdžio bei turinio tekstus.

Kuo skubiausiai derėjo atgaivinti seniausiai numarintą tautinės mokyklos idėją ir iš pagrindų pertvarkyti bendrojo lavinimo mokyklų programas. Buvo galima ir reikėjo siekti, kad Lietuvos mokykla liautųsi ,,gaminti“ tik ir svajojančius kuo greičiau sprukti iš Tėvynės bastūnus – „žmogiškuosius išteklius“ globaliai darbo rinkai – ir pradėtų ugdyti sąmoningus šalies piliečius ir patriotus, pasiryžusius dirbti savo tautai ir valstybei. Tačiau nieko nebuvo padaryta.

Priešingai, beveik visą LVŽS valdymo laikotarpį jaunosios lietuvių kartos ugdymo politines gaires brėžė S. Skvernelio vyriausybės ministrė J. Petrauskienė – radikaliai antitautinių pažiūrų kosmopolitė ir fanatiškai neoliberalias šios srities „reformas“ vykdžiusio A. Kubiliaus komandos nario G. Steponavičiaus ištikima sekėja ir parankinė.

Taip pat valdant būtent LVŽS vyriausybei buvo įvykdyta liūdnai pagarsėjusi D. Šakalienės inicijuota „Matuko“, arba vaiko teisių apsaugos, „reforma“, tapusi dideliu žingsniu Lietuvai primetant liberalkomunistinę genderizmo ideologiją.

Tie patys ,,valstiečiai“ tikrai nestojo mūru, kai buvo ratifikuotas Migracijos paktas, kurio karčių vaisių negeras kvapas iš pat pradžių tvyrojo ore ir buvo nesunkiai jaučiamas, o dabar Lietuvai tenka srėbti šio avantiūriško ir išdavikiško žingsnio padarinius.

Ne kas kitas, o LVŽS vyriausybė, praėjus vos pusmečiui nuo jos darbo pradžios, galutinai įteisino ankstesnės vyriausybės liberalizuoto Darbo kodekso pataisas. Ši vyriausybė tęsė ištisus dešimtmečius vykdytą neoliberalią mokesčių politiką ir nesiryžo nors kiek drąsiau pertvarkyti mokesčių sistemos didesnio progresyvumo linkme. Valdant tarsi protautiškiems „valstiečiams“ taip ir liko neišspręsti tik tvirtesnės politinės valios reikalavę asmenvardžių rašybos oficialiuose dokumentuose bei Lukiškių aikštės sutvarkymo klausimai.

Todėl būtina itin tiksliai ideologiniu ir politiniu požiūriu apibūdinti LVŽS ir jos valdymo laikotarpiu vykdytą vidaus bei užsienio politiką. Ši partija pasirodė esanti tipiška sisteminė neoliberali Lietuvos partija. Ji valdė šalį ne kaip lietuvių politinės tautos reprezentantė ir jos gyvybinių interesų gynėja. Iš tikrųjų „valstiečiai“ taip pat elgėsi ir veikė kaip pusiau kolonijinės teritorijos administratoriai ir uoliai tarnavo transnacionalinio ir stambiojo vietos kapitalo interesams.

Nekelia abejonių, kad LVŽS stengėsi švelninti jos vyriausybės vykdytos neoliberalios ekonominės ir socialinės politikos padarinius remdama vargingiausius gyventojų sluoksnius

Tačiau būta ir stilistinių bei taktinių tokios valdysenos skirtumų nuo ypač atvirai proglobalistinio iki tol buvusio kitų partijų ir dabartinės koalicijos valdymo. LVŽS iš esmės yra etnokosmopolitinė politinė jėga. Kitaip negu antilietuviškumą atvirai demonstruojančios kitos nomenklatūrinės partijos, ji stengiasi susikurti protautinės politinės jėgos įvaizdį maskuodama savo kosmopolitiškumą etnokultūrine retorika ir įvairiomis etnografinio tautiškumo dekoracijomis.

Taip pat nekelia abejonių, kad LVŽS stengėsi švelninti jos vyriausybės vykdytos neoliberalios ekonominės ir socialinės politikos padarinius remdama vargingiausius gyventojų sluoksnius. Tačiau tai buvo daroma ne iš esmės keičiant minėtą politiką ir siekiant proporcingesnio turtingiausiųjų indėlio į tautos ir valstybės gerovę, bet pirmiausia ir taip menkos viduriniosios klasės sąskaita.

Čia paminėti ir kiti būtini darbai nebuvo padaryti, nes juos atlikti buvo įmanoma tik turint geležinę politinę valią. LVŽS jos neturėjo ir taip pat lankstėsi ES ir kitoms globalioms galioms. Jeigu ši partija iš tiesų būtų nesilanksčiusi, ji būtų elgusis kaip Lenkijos ar Vengrijos valdžios, kurių pavyzdžiu buvo bijomasi ir net nemėginta sekti.

Tokia yra tiesa žvelgiant į LVŽS valdymą objektyviu žvilgsniu. Būtina sąlyga stipriai politinei valiai rastis yra suformuoti aiškią tautinio tapatumo ir nacionalinio valstybingumo ideologija ir ja nuosekliai vadovautis politinėje veikloje ir valdant valstybę.

Nėra abejonių, kad kadencijos pradžioje iškėlęs iniciatyvą aprūpinti Lietuvos mokinius tautiniais drabužiais LVŽS pirmininkas parodė suprantąs, kaip svarbu nuo mažumės ugdyti būsimųjų piliečių tautinę jauseną. Tačiau pati savaime, netapusi politinės tautinės ir valstybinės sąmonės formavimo programos dalimi, tokia jausena yra pasmerkta niekada neperžengti etnokultūrinio patriotizmo lygmens ir peraugti į sąmoningą ir brandų tautinį ir valstybinį patriotizmą, kuris yra būtina Lietuvos išsaugojimo ir išlikimo sąlyga.

Lietuvą naikinančios globalistinės užsienio ir vidaus jėgos kryptingai vykdo liberalkomunistine ideologija grindžiamą politinę programą. Jos tikslai yra aiškiai įvardyti: iš pamatų sugriauti prigimtinę šeimą, krikščionybę, tautą ir nacionalinę valstybę. Atsispirti šiems siekiams įmanoma tik minėtai ideologijai priešstatant tokią pat nuoseklią tautos ir valstybės kūrimo ideologiją ir valingai vykdant iš jos kylančią nacionalinio atgimimo ir valstybės politinio suvereniteto susigrąžinimo programą.

Dabartinė LVŽS bent jau kol kas nėra pasiruošusi ir neįstengtų spręsti tokio sudėtingo ir sunkaus uždavinio. Teigdamas, kad ši partija yra vienintelė tradicines vertybes ginanti politinė jėga, jos pirmininkas šiuo atžvilgiu klysta ir pervertina „valstiečių“ galimybes. Tai reikia pasakyti atvirai ir tiesiai, nes patriotiška Lietuvos visuomenės dalis ir taip per ilgai gyvena jai peršamomis iliuzijomis.

O patriotizmo pradmenys LVŽS iš tiesų lengvai įžvelgiami. Belieka palinkėti kantriai dirbti ir auginti bei stiprinti šiuos pradus.