Pradžia Dienoraštis Puslapis 3

Kastytis Braziulis. Duokit milijardus, nes už tvoros grėsmė artėja. Jei neduosit, žūsit jūs ir jūsų vaikai…

Redakcija
-
0
Kastytis Braziulis. Duokit milijardus, nes už tvoros grėsmė artėja. Jei neduosit, žūsit jūs ir jūsų vaikai…

„Duokit, duokit, duokit milijardus, nes už tvoros grėsmė artėja. Jei neduosit, žūsit jūs ir jūsų vaikai.“

Davė. Lietuva – išskirtinė. Džiaugėsi prezidentas: „Davėm virš 5 proc. gynybai ir dar duosim tiek, kiek reikės.“

Tuo tarpu gynybos ministrai kaip rudeniniai lapai vienas po kito krenta. Kritimo priežastys neaiškios, niekas nesiteikia jų paaiškinti. Vyksta giluminiai aptarimai, ginčai ir sprendimai – slaptai, ne visuomenės akiai.

Šiaip ne taip į KAM įsibrauna auditoriai, atlieka auditą ir pateikia ataskaitą. O ten… Dieve mano, visiškas bardakas.

Bet spauda tyli. LRT skaičiuoja Sinkevičiaus pervedimus advokatui, dirba net visas tyrimų skyrius. Juk tai – problema, didelė grėsmė nacionaliniam saugumui! O audito išvados neįdomios. Ten, greičiausiai, melas, nes jas inicijavo Skardžius – LR Seimo Audito komiteto pirmininkas.

Ir spauda tyli, ir naujoji valdančioji dauguma tyli, ir didžioji visuomenės dalis tyli. Nes gi gynyba, slapta, svarbu – priešas sužinos.

Šiaip tai žiauru. Gerai vienas sėkmingas Lietuvos verslininkas pasakė: „Galiu skirti gynybai dvigubai daugiau, tačiau noriu žinoti, kur mano pinigai bus panaudoti. Ar jie užtikrins man ir mano šeimai saugumą?

Noriu ataskaitos – tokios, kokią gauna kiekvienas Suomijos pilietis.“

Špyga tau, o ne ataskaita. Nekišk nosies į rimtus vyrų reikalus. Slapta. Gynyba. Grėsmė nacionaliniam saugumui.

Duok pinigus šen ir sėdėk ramiai.

Trumpo komanda atšaukė Vance’o kelionę į Šveicariją, Iranui griežtai perspėjus dėl susitarimo

Redakcija
-
2
Trumpo komanda atšaukė Vance’o kelionę į Šveicariją, Iranui griežtai perspėjus dėl susitarimo

Viceprezidentas JD Vance’as atšaukė planuotą kelionę į Šveicariją, kur turėjo vykti kitas JAV ir Irano derybų etapas. Tuo metu pagrindinis Teherano derybininkas perspėjo, kad Jungtinės Valstijos sulauks „dar stipresnio smūgio“, jei pažeis besiformuojantį susitarimą. 

JAV prezidentas Donaldas Trumpas ketvirtadienį atmetė kritiką dėl JAV ir Irano susitarimo, pabrėždamas rekordines akcijų rinkos aukštumas ir mažėjančias naftos kainas.

„Šie kvailiai, manantys, kad nebuvau pakankamai griežtas Irano atžvilgiu, kai akcijų rinka ką tik pasiekė rekordines aukštumas, o naftos kainos smunka, yra arba pavydūs ir pikti žmonės, arba tiesiog kvailiai“, – socialiniame tinkle „Truth Social“ rašė D. Trumpas.

Politikos analitikas Juanas Williamsas taip pat sakė „Fox News“ laidų vedėjui Bretui Baieriui, kad vis intensyvėjančios diskusijos dėl naujojo susitarimo yra beprasmės.

„Man atrodo, kad visi ginčijasi dėl šio susitarimo“, – laidoje „Special Report“ sakė Williamsas.

„Aš laikausi kitokios pozicijos, tačiau manau, kad turime liautis ginčijęsi dėl šio susitarimo“, – pridūrė jis.

„Susitarimas jau sudarytas, todėl turime išsiaiškinti, kaip jį kuo geriau išnaudoti. Tai galioja ir demokratams, ir Izraeliui, ir daugeliui kitų žmonių, kurie turi rimtų abejonių dėl jo sąlygų. Tačiau prezidentas jam pritarė.

Mūsų prezidentas ir Jungtinės Valstijos patvirtino šį susitarimą“, – sakė jis ir pridūrė, kad D. Trumpas „nenori grįžti į karą“.

„Manau, kad jis politiškai nusivylė. Jis niekada nebuvo itin populiarus visuomenėje. Taip pat manau, kad kilo klausimų dėl Irano ryžto neįvertinimo. Todėl mes, kaip Jungtinės Valstijos, turime ieškoti būdų, kaip ateityje užkirsti kelią Iranui įgyti branduolinį ginklą ir apsaugoti Hormūzo sąsiaurį“, – teigė Williamsas.

Paskelbė Emma Buss.

foxnews.com

Valdas Sutkus. Pedofilija Britanijoje. Pakistaniečių nusikaltimus tirs ministrė – jų tautietė

Redakcija
-
5
Valdas Sutkus. Pedofilija Britanijoje. Pakistaniečių nusikaltimus tirs ministrė – jų tautietė
Asociatyvi Pexels nuotr.

Jai buvo dvylika. Prievartautojas, prieš tai mergaitę nugirdęs viskiu, įgrūdo į jos kūną tuščią butelį, kuris suskilo viduje. Medikai mergaitę apžiūrėjo, ištraukė stiklą ir išleido namo. Niekas nepasidomėjo, kaip ji tokį sužalojimą patyrė.

Valstybė nevykdė tyrimo, institucijos ignoravo nukentėjusius

Mergaitė ataskaitoje vadinama Chloe – vardas pakeistas dėl jos saugumo. Šių metų birželio 16 dieną Britanijos parlamento narys Rupertas Lowe, paskelbė daugiau nei dviejų šimtų puslapių dokumentą „Prievartautojų gaujų tyrimo ataskaita“ (The Rape Gang Inquiry Report). Šis tyrimas buvo finansuotas visuomenės aukomis, o „Crowdfunder“ puslapis rodė, kad surinkta 1,1 mln. dolerių iš daugiau kaip 23 tūkst. rėmėjų. Valstybė tokio tyrimo nevykdė, todėl finansavimo iniciatyvos ėmėsi piliečiai, o medžiagą rinko ir liudijimų klausėsi sociologai bei parlamentarų grupė. Vasarį, per dvi savaites trukusius posėdžius dešimtys aukų, jų tėvų ir informatorių papasakojo, ką patyrė ir kaip juos ignoravo valdžios institucijos.

Pedofilai pradėjo vilioti Chloe nuo vienuolikos metų. Iš pradžių – dėmesys, alkoholis, cigaretės, pasivažinėjimai automobiliais po miestą. Vyrai, kurių absoliuti dauguma buvo musulmonai pakistaniečiai, elgėsi su mažametėmis mergaitėmis kaip su suaugusiomis. Paskui prasidėjo prievarta: perdavinėjo iš rankų į rankas, vežiojo per visą šalį, kelis mėnesius slapstė. Kaip sako pati Chloe, buvo „namas po namo“ ir „vyras po vyro“.

Musulmonų gaujų veikla tęsėsi dešimtmečius

Policija kartais rasdavo Chloe automobiliuose su gaujos nariais ir paleisdavo tuos vyrus net neapklaususi. Mergaitė prisipažino santykiaujanti su suaugusiais vyrais automobiliuose. Policija išvadino ją prostitute ir paklausė, ar ji davė sutikimą santykiams. Mergaitė atsakė nežinanti, ką reiškia žodis „sutikimas“, ir vis tiek policijos protokole buvo įrašyta, kad sutiko.

Kita liudytoja, ataskaitoje vadinama Jane, nuo trylikos metų buvo prievartaujama penkiasdešimtmečio narkotikų prekeivio. Kartą girta motina ėmė priekaištauti dukrai dėl jos elgesio: „Nesuprantu, kodėl tu tokia pasidarei.“ Jane atsakė: „todėl, kad mane dulkina penkiasdešimtmetis, o niekas to nemato.“

Tai ne kelių mergaičių atvejai. Tai dėsningumas, musulmonų gaujų veikla, kuri tęsėsi dešimtmečius. Ir jį patvirtina ne vien parlamentaro Lowe surinkti liudijimai, tą patį pripažino ir kiti tyrimai. Alexis Jay ataskaita apie Roterhamą suskaičiavo mažiausiai 1 400 išnaudotų vaikų per šešiolika metų. Telfordo tyrimas 2022-aisiais – daugiau nei tūkstantį. O 2025 metų birželį baronienės Louise Casey atliktas valstybinis auditas patvirtino, kad Didžiojo Mančesterio, Pietų ir Vakarų Jorkšyro duomenys rodo, jog tarp įtariamųjų prievartautojų pedofilų virš 90 proc. yra pakistaniečių kilmės vyrai musulmonai.

Valstybė nenorėjo to matyti

Bet kaip tai apskritai įmanoma Vakarų kultūros šalyje ? Atsakymas bjaurus: valstybė nenorėjo to matyti. Kai kuriuose policijos protokoluose net žodis „pakistanietis“ buvo užteptas korekciniu skysčiu. Dviejuose trečdaliuose bylų nusikaltėlių kilmė apskritai nebuvo fiksuojama. Tai ne aplaidumas, o sąmoningas aklumas.

Baimė būti pavadintam rasistu britų biurokratui pasirodė stipresnė už pareigą apsaugoti vaiką. Ir tai ne abstrakcija, o realus gyvenimas. Lowe ataskaitoje rašoma, jog kai vienos iš merginų motina paskambino policijai pranešti apie dingusią dukterį ir užsiminė, kad ją išnaudoja azijiečiai, telefonu atsiliepęs pareigūnas jai atrėžė, kad taip vadinti vyrų negalima, nes tai rasizmas, ir kad ji turėtų džiaugtis, jog žmonės vaiką „supažindina su kita kultūra“. O vaikų namų darbuotoja prisipažino, kad jos pačios viršininkas uždraudė fiksuoti prie vaikų namų budinčių pakistaniečių vyrų automobilių numerius – esą tai „viršija jos kompetenciją“, o už nepaklusnumą ji neteksianti darbo. O kartą, kai trylikametė prakalbo apie seksualinį išnaudojimą, socialinė darbuotoja vietoj pagalbos pašaipiai pasiūlė jai suvaidinti prievartos auką televizijos seriale – esą ji turinti „tokią patirtį“.

Kas lėmė tokią situaciją?

Pirma – politinis korektiškumas, paverstas valstybės religija. Klausti apie nusikaltėlių etninę kilmę reiškė kaltinimą rasizmu ir riziką dėl karjeros, todėl niekas neklausė ir apsimetė, jog nemato. Antra – rinkimų aritmetika. Kai politikų rinkimų rezultatai priklauso nuo tam tikros bendruomenės palankumo, tai tos bendruomenės nusikaltimų tyrimas tampa toks politiškai nepatogus, kad jo apskritai nesiimama. Buvęs leiboristų parlamentaras Simonas Danczukas papasakojo, kad partijos pirmininkas jam liepė nekreipti dėmesio į gaujų etninę kilmę savo apygardoje – kad nepakenktų partijos rinkimų rezultatams. Aiškiau nepasakysi. Trečia – multikultūralizmo dogma kaip neliečiama tiesa.

Pokario britų elitas, marksistų įtakoje įtikėjęs, kad tautinis pasididžiavimas yra praeities blogio ir gėdos šaltinis, rasinę įvairovę pavertė aukščiausia dorybe. Ateiviai iš trečiojo pasaulio šalių virto „kolonializmo aukomis“, kurioms viskas atleidžiama. O bet kokia kritika jų atžvilgiu tapo neleistina. Šioje dogmoje bet koks susirūpinimas imigracija ar kitataučių bendruomenių elgesiu automatiškai virsta „fašizmu“. Pats Lowe savo ataskaitos pratarmėje esmę nusako taip: „Britanija turi ne rasizmo, o imigracijos problemą.“

Nusikaltimų religinis pagrindas – musulmonų viršenybės doktrina

Ataskaita atskleidžia, jog patys nusikaltimai turi religinį pagrindą – išvardija teologinius islamo aspektus, kurių pagrindinis – musulmonų viršenybės doktrina. Ši doktrina musulmonus pateikia kaip aukštesnę bendruomenę, turinčią pareigą „taisyti“ arba „drausminti“ netikinčiuosius.

Patys nusikaltėliai apie savo aukas kalbėjo ciniškai ir paniekinančiai: „balta šiukšlė“, „lengva mėsa“. Mergaitėms jie aiškino, kad baltaodžiai britai esą „baltos padugnės“, o britų valstybė – „minkšta“ ir „lengvai apgaunama“. Jie gyrėsi gaunantys „nemokamus pinigus“ iš tos pačios kvailos valstybės, kurios vaikus naikino.

Keiras Starmeris priešinosi tyrimui

Dabartinis Britanijos ministras pirmininkas, leiboristas Keiras Starmeris ilgus metus buvo vyriausiasis šalies prokuroras – būtent tuo metu, kai skandalas įsibėgėjo. Būtent jo kadencijos metu prokuratūra atsisakydavo kelti bylas, motyvuodama tuo, kad aukos esą „nepatikimos“.

Praėjus dešimtmečiui, tas pats Starmeris tapo kairiųjų vyriausybės premjeru. Ir kai 2025-ųjų pradžioje opozicija parlamente pareikalavo viešo pedofilijos nusikaltimų tyrimo, jis priešinosi. Kritikus apkaltino „melo ir dezinformacijos skleidimu“, politikavimu vaikų saugumo sąskaita ir pareiškė, kad jiems „rūpi ne aukos, o jie patys“. Tai pažįstama „progresyviųjų“ taktika: kas garsiai įvardija problemą, tas paskelbiamas isteriku, populistu, dešiniuoju ekstremistu. Pati problema lieka nepaliesta, o dėmesys nukreipiamas į tuos, kurie apie ją kalba. Starmeris nusileido tik tada, kai spaudimas tapo nepakeliamas – birželį pagaliau paskelbė tyrimą. Tačiau aukų gynėjai įspėja, kad naujojo tyrimo apimtis suformuluota taip, kad pati problemos šerdis – sistemingas demografinių, kultūrinių ir religinių veiksnių nagrinėjimas liktų nepaliesta.

Tyrimą kontroliuoja Starmerio paskirta vidaus reikalų ministrė – pakistaniečių kilmės musulmonė

Ir čia – vyšnia ant torto. Tyrimą oficialiai kontroliuoja (nustato, kas bus ir kas nebus tiriama) į šias pareigas to paties Starmerio paskirta leiboristė vidaus reikalų ministrė Shabana Mahmood – pakistaniečių kilmės musulmonė. Tai skandalas, nes tokio masto ir tokio jautrumo tyrime – apie žiaurius nusikaltimus, kuriuos daugiausia įvykdė pakistaniečių kilmės musulmonai vyrai – negali būti net interesų konflikto regimybės. O ji čia tiesiog rėžia akį: tyrimo ribas brėžia ministrė iš tos pačios labai specifinės religinės ir kultūrinės bendruomenės, kuri pati yra tyrimo objektas. Ir aukos tai pajuto: keturi nukentėjusiųjų atstovai jau pasitraukė iš tyrimo komisijos, jos įsteigimą pavadinę „varnelės padėjimu lentelėje“.

Bet giliausia problema ta, kad sulaužyta pati visuomeninė sutartis. Valstybės priedermė – apsaugoti savo žmones. Kai ji to nedaro sąmoningai, netgi aukoja savo vaikus kažkokios radikalios ideologijos vardan, ji praranda moralinę teisę reikalauti piliečių lojalumo. Tikras nacionalinis interesas reikalauja vieno paprasto dalyko: kad valstybė tarnautų savo žmonėms, o ne lankstytųsi ateiviams iš svetimos kultūros.

„Grąžinkime fortepijoną ten, kur jam vieta, – į ateitį“

Redakcija
-
0
„Grąžinkime fortepijoną ten, kur jam vieta, – į ateitį“

Interviu su Francesco Tristano

30-ojo Vilniaus festivalio uždarymo koncertas „Visi keliai veda į Vilnių“ birželio 25 d. suburs įspūdingas Lietuvos ir tarptautines muzikos pajėgas. Scenoje susitiks Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, Lietuvos kamerinis orkestras, ansamblis NIKO, choras „Jauna muzika“, pianistas ir kompozitorius iš Liuksemburgo Francesco Tristano bei charizmatiškasis Gediminas Gelgotas, šiame koncerte pasirodysiantis kaip dirigentas ir kompozitorius.

Programoje skambėsianti muzika atvers klasikinės ir šiuolaikinės muzikos sintezę, perteikiančią skirtingų kultūrų, laikotarpių bei kūrybinių vizijų dialogą. Ta proga koncerto svečias F. Tristano dalinasi apie santykį su tradicija, naujų skambesio galimybių paieškas bei eksperimentavimą. Muzikas pasakoja apie publikai rengiamą staigmeną, ypatingą ryšį su Baltija bei reikšmingą pažintį su G. Gelgotu, virtusią jųdviejų sielos brolyste.

– Pradėjote groti fortepijonu, improvizuoti ir kurti muziką vos penkerių – kas Jus sudomino būnant tokio ankstyvo amžiaus?

– Mane labai domino namuose stovintis didelis, garsus skleidžiantis baldas – fortepijonas. Juk vaikai yra labai smalsūs, tad natūralu, kad mane traukė išbandyti, kokius garsus šis instrumentas gali skleisti. Taip fortepijonas tapo mano geriausiu draugu, mano motyvacija kurti. Jau nuo vaikystės pradėjau improvizuoti, klausytis išgaunamų klasterių, disonansų, gana chaotiškų skambesių. O būdamas 12–13 metų supratau, kad fortepijonas yra mano gyvenimo centras, kad aplink jį kursiu savo gyvenimą, savo muziką. Gana anksti suvokiau, jog per praktiką tobulėjama. Tai keista – juk vaikai dažniausiai to dar nesupranta. Tokiame amžiuje praktikavimasis, nuoseklus darbas nėra įdomu, nebent kalbama apie futbolą ar kitus malonius užsiėmimus (juokiasi).

– Ar kažkas iš Jūsų šeimos irgi skambindavo namuose esančiu fortepijonu?

– Fortepijoną mama įsigijo kaip tik prieš man gimstant – čia galima įžvelgti ir tam tikras jos intencijas. Ji nėra profesionalė, tačiau tikra muzikos mylėtoja, sakyčiau, net savotiškai priklausoma nuo muzikos (juokiasi). Kalbant apie šeimą – mano prosenelis, kuris buvo italas, dirbo fabrike, bet labai mėgo groti akordeonu ir bandonija. Gaila, kad jo taip ir nesutikau – prieš man gimstant prosenelis paliko šį pasaulį. Tačiau tikiu, kad jeigu muzika gali būti perduodama per genus, tai paveldėjau iš jo.

– Kalbant apie šio instrumento reikšmę, prisiminiau Jūsų dažnai minimą frazę – „grąžinkime fortepijoną ten, kur jam vieta, – į ateitį“. Ką reiškia ši mintis?

– Gana anksti supratau, kad klasikinė muzika nėra įsišaknijusi šiuolaikinėje kultūroje – ji veikiau priklauso elito sluoksnio žaidimams, kurių metu paminimas, švenčiamas praeities pasaulis. Pavyzdžiui, norima išgirsti koncertą taip, kaip jis buvo sukurtas prieš 200–300 metų. Tačiau tai prieštarauja fortepijono prigimčiai, kurioje užkoduota moderni, aktuali prieiga. Juk tai didžiulių galimybių instrumentas, kurį taip pamėgo kompozitoriai. Milžiniška fortepijono galia išlieka iki šiol, tačiau mes vis dar linkę jį sieti su praeitimi.

– Galbūt fortepijono, kaip ateities instrumento, vizija susijusi ir su Jūsų autentiško garso paieškų siekiamybe, savita prieiga?

– Dauguma net ir šiuolaikinių fortepijono įrašų skamba labai panašiai, turint omeny prodiusavimą (įrašų pobūdis, mikrofonų išdėstymas ir kt.). Man visada buvo svarbu ieškoti savito skambesio, todėl nuo pat pirmųjų savo įrašų bandau skambėti kitaip. Siekiu tai daryti originaliai, kūrybiškai – atskleisti tai, ką noriu pasakyti, kas mane atspindi. Nematau prasmės, jeigu įrašas tik atkartoja jau egzistuojantį prodiusavimo standartą. Todėl labai mėgstu įrašinėjimo procesą – juk galimybės eksperimentuoti yra beribės.

– Kalbant apie įrašus – Jūsų tikslas įrašyti visą Bacho fortepijoninį muzikos palikimą. Kodėl išsikėlėte sau tokį uždavinį?

– Bachas man yra vienas mėgstamiausių, geriausių kompozitorių. Kai buvau mažas, savo fortepijono mokytojai pasakiau – „noriu groti vien Bacho muziką“. Žinoma, ji atsakė, kad aš dar mažas ir yra daug kitų puikių kompozitorių (juokiasi). Tačiau būtent Bacho muzika man buvo ir liko kasdiene duona.

Kalbant apie įrašus – yra nemažai Ludwigo van Beethoveno, Wolfgango Amadeus Mozarto, Fryderyko Chopino, Maurice’o Ravelio fortepijoninių kūrinių rinkinių. Tačiau žinau tik vieną visų Bacho fortepijoninių kūrinių įrašų leidimą. Net Glennas Gouldas nesugebėjo aprėpti ir įrašyti visų jo fortepijoninių opusų. Esu jau nemažai įrašęs, tačiau liko dar daug darbo.

– Kiek jau esate įrašęs, o kiek dar liko?

– Greitu metu pasirodys ketvirtoji dalis – „Prancūziškosios siuitos“. Penktoji taip pat jau įrašyta, o šiuo metu rengiu šeštąją – vis judame į priekį.

– Esate puikiai susipažinęs su Bacho fortepijoninės muzikos palikimu. Kuo ypatingas Vilniaus festivalio koncerte skambėsiantis jo Koncertas klavesinui ir orkestrui Nr. 7?

– Šio koncerto versija smuikui a-moll tonacijoje yra gerokai žymesnė – daugelis gerai žino jo temą, pasiskolintą iš Antonio Vivaldi. Tai tarsi baroko laikų Vivaldi remiksas. Sakyčiau, kad tai daugiausia populiariosios muzikos bruožų turintis Bacho opusas – šį itališko stiliaus Koncertą groti itin smagu, jis kupinas energijos, šventiškos nuotaikos. Įdomu, kad šią versiją pritaikydamas klavišiniams Bachas nusileido tonu žemiau į g-moll tonaciją – tai Koncertui suteikė kiek tamsesnę spalvą.

– Šįkart per Koncerto atlikimą girdėsime Jūsų improvizuojamą kadenciją – ar jai pasiruošite iš anksto, ar kursite čia ir dabar?

– Tokio pobūdžio programą prieš penkerius metus esu įgyvendinęs su prancūzų orkestru „Backstage“. Tuo metu įrašinėjome tris Bacho koncertus ir paprašėme kelių šiuolaikinių kompozitorių sukurti jiems po kadenciją. Manau, kad tai puikus būdas suteikti to laikmečio baroko muzikai kažką naujo, t. y. šiandieninę, aktualią perspektyvą. Vieną iš kadencijų – Koncertui d-moll – sukūriau pats. O grįžtant prie Koncerto klavesinui ir orkestrui Nr. 7 – dar nesu nusprendęs, ar improvizuoti, ar iš anksto pasiruošti tam tikras gaires. Nors kadencija įprastai yra skiriama solisto pasirodymui, jo raiškai, man norėtųsi įtraukti ir orkestrą. Nebūtinai visą styginių grupę, bet bent kelis atlikėjus. Tačiau kol kas nenoriu visko išduoti.

– Girdėsime ir du Jūsų kūrinius – „Pastorale“ fortepijonui ir kameriniam orkestrui bei „La franciscana“. Gal galėtumėte papasakoti apie juos plačiau?

– Iš tiesų, šios kompozicijos neturi daug bendro su Bachu – koncerto pabaigai paprasčiausiai norėjome kažko ritmiškesnio. Neturėtų klaidingai nuskambėti, kad Bacho muzikoje nėra groove – priešingai, ji nepaprastai pulsuojanti ir ritmiškai gyvybinga, tačiau omenyje turiu kiek modernesnį skambesį.

Šie kūriniai yra iš mano albumo „Piano Circle Songs“, išleisto 2017 metais. Iš pradžių jie buvo sukurti fortepijonui solo, o vėliau aranžavau orkestrui. Tiek „Pastorale“, tiek „La franciscana“ esu ne kartą atlikęs su įvairiais orkestrais – atlikėjams paprastai patinka juos groti. Tikiuosi, kad patiks ir publikai.

– Su NIKO koncertuosite jau ne pirmą kartą.

– Gediminas Gelgotas yra tarsi mano netikras brolis („brother from another mother“ – F. D. past.). Jei neklystu, maždaug prieš 10 metų Estijoje mus supažindino Christianas Järvi. Nuo to laiko nuolat palaikome ryšį – Gediminas prieš pandemiją mane aplankė Barselonoje, vėliau susitikome Italijoje. Kiekvieną kartą labai džiaugiuosi, kai jis pakviečia bendradarbiauti, kai turime bendrų projektų. Esu labai dėkingas už šią pažintį.

– Kokie Jūsų prisiminimai, įspūdžiai prieš grįžtant į Vilnių?

– Kai buvau 15 metų, pusmetį praleidau Rygoje – 10-ojo dešimtmečio viduryje viskas buvo kitaip nei dabar, tačiau Baltijos regionas, žmonės, ta atmosfera gyvena manyje iki šiol. Baltijos šalys yra mano širdyje. Na, o Vilniuje esu buvęs jau kelis kartus. Išlikę prisiminimai kuo puikiausi – itin profesionali aplinka, puiki organizacija, gražus miestas. Tad laukiu sugrįžimo į Vilnių ir tegyvuoja festivalis!

– Dėkoju už pokalbį.

Parengė Faustina Dedūraitė

***

30-ojo Vilniaus festivalio uždarymo koncertas „Visi keliai veda į Vilnių. Francesco Tristano, Gediminas Gelgotas, LNSO, LKO, NIKO, „Jauna muzika“ vyks birželio 25 d., ketvirtadienį, 19 val. Lietuvos nacionalinės filharmonijos Didžiojoje salėje. Visi festivalio koncertai skelbiami interneto svetainėje filharmonija.lt. Festivalio rengėjai: Lietuvos nacionalinė filharmonija ir VšĮ „Vilniaus festivaliai“, pagrindinis rėmėjas – Vilniaus miesto savivaldybė.

„Išsiųskite juos namo“ – skanduotė Europos Parlamente įsiutino kairiuosius

Redakcija
-
2
„Išsiųskite juos namo“ – skanduotė Europos Parlamente įsiutino kairiuosius

Dešinieji europarlamentarai, priėmę griežtesnius deportacijos įstatymus, skandavo „išsiųskite juos namo“. Šarlio Veimešo (Švedijos demokratų partija) prašoma pasiaiškinti.

Trečiadienį naujienų portalas „Fria Tider“ pranešė apie spontanišką džiaugsmo protrūkį, kilusį Europos Parlamente Strasbūre.

Tai dešiniųjų partijų nariai šventė sėkmingai priėmę naujas taisykles, kurios palengvins nelegalių imigrantų išsiuntimą iš ES – be kita ko, pasitelkiant vadinamuosius grąžinimo centrus už sąjungos ribų.

„Masinės deportacijos iš Europos netrukus taps realybe“, – pareiškė europarlamento narys Šarlis Veimešas iš Švedijos (Švedijos demokratų partija).

Po balsavimo frakcijos nariai skandavo: „Siųskite juos namo.“

ES parlamento narė nuo Kairiųjų partijos Hana Jedin įpyko dėl scenų salėje. „Tai tėra tikro ir gryno rasizmo išraiška“, – sake ji laikraščiui „Aftonbladet“.

Centro partijos atstovė Ema Vysner (Emma Wiesner) taip pat griežtai kritikavo šiuos šūkius. „Taigi, mes kalbame apie žmones. Tai pasibjaurėtinas elgesys“, – rašė ji „Instagram“ paskyroje.

Pats Šarlis Veimešas po balsavimo buvo pastebėtas džiūgaujantis. Kai su juo susisiekė „Aftonbladet“, jis gynė skanduotes parlamente.

„Tai buvo spontaniška daugelio iš mūsų, metų metus kovojusių už tai, kad ES rimtai žiūrėtų į migracijos klausimą, džiaugsmo ir palengvėjimo išraiška. Ji atspindi nusivylimą, susikaupusį po dešimtmečius trukusios nesėkmingos politikos“, – sakė jis.

friatider.se

Prof. Jonas Grigas. Laiko paradoksas

Redakcija
-
6
Prof. Jonas Grigas. Laiko paradoksas

Laiką patiriame kiekvieną sekundę, matuojame jį valandomis ir pagal jį planuojame savo gyvenimą. Jis atrodo nenutrūkstamas, bet kas iš tikrųjų yra laikas? Ar tai tik laikrodžio tiksėjimas, Saulės tekėjimas ir nusileidimas, akimirkų tėkmė? O gal kažkas gilesnio?

Knygoje „Kiek trunka sekundė“ (2013) rašiau, kad laikas niekur neteka, kad laiko tėkmė yra paveldėtas žmogaus suvokimo artefaktas, sustiprintas metafora. Pagal susitarimą laiko rodyklė rodo ateitį. Tačiau tai nereiškia, kad pats laikas juda į ateitį, panašiai kaip šiaurę rodanti kompaso rodyklė nejuda į šiaurę. Abi rodyklės rodo tik laiko ir erdvės asimetriją, ne judėjimą. Laiko tekėjimas yra tik iliuzija.

Tačiau laikas šiandien dar sunkiau suprantamas, nors jis tvarko lygtis, įtvirtina priežastingumą ir veda prie gilesnio tikrovės supratimo.

Prof. Jonas Grigas

Nėra universalios dabarties. Kas vienam žmogui atrodo dabartis, kitam gali būti praeitis arba ateitis. Reliatyvumas leidžia jas visas.

Blokinio laiko teorija teigia, kad laikas neteka, o praeitis, dabartis ir ateitis egzistuoja vienu metu. Visata yra tarsi milžiniškas erdvėlaikio blokas, kuriame laikas yra dar vienas erdvės matmuo.

Mes nejudame laiku kaip aktoriai spektaklyje. Viskas, kas dar įvyks, jau egzistuoja, nors to negalime suvokti. Jei kažko nesuvokiame, tai nepadaro to nerealiu. Mes pripažįstame galaktikų egzistavimą už stebimo horizonto. Panašiai, jei negalime patirti ateities, ji vis tiek gali būti reali. Jei ateitis egzistuoja, ji turi būti nulemta, nors tai prieštarauja patirčiai.

Kvantinė fizika randa įrodymų, kad laikas neveikia taip, kaip jį jaučiame. Fizikos lygtys veikia vienodai atgal ir į priekį – Visatai nerūpi, kuria kryptimi kinta laikas. Sąmonė sukuria judėjimo iš praeities į ateitį iliuziją.

Mūsų gimimas, ši akimirka ir mirtis gali egzistuoti skirtinguose erdvėlaikio regionuose. Mes juos patiriame nuosekliai, nes taip veikia mūsų smegenys, o ne todėl, kad taip veikia Visata. Laikas nėra upė, nešanti mus pirmyn, o peizažas, kurį tyrinėjame po vieną vietą.

Reliatyvumo teorija teigia, kad laikas egzistuoja kaip keturmačio erdvėlaikio dalis, o tai reiškia, kad praeitis, dabartis ir ateitis kartu egzistuoja nekintančioje fizinėje realybėje.

Traktavimas laiko kaip visas akimirkas jungiančios dimensijos, meta iššūkį mūsų intuicijoms ir parodo, kad skirtumas tarp praeities ir ateities gali būti mūsų sąmonės iliuzija. Jis nebūtinai kinta iš praeities į dabartį ir ateitį. Yra mokslininkų, teigiančių, kad laikas yra trimatis, kaip erdvė, kiti mano, kad jis gali kisti sūkuriais, kilpomis ir sąmoningumo lygmenimis.

Naujausi „Foundational Questions Institute“ 2026 m. duomenys rodo, kad jei gravitaciją laikytume kvantine jėga, laikas turi turėti vidinį neapibrėžtumą, kuris rodytų, kad „dabartis“ yra kelių „ateities“ galimybių vidurkis. Todėl realybė gali būti ne tokia, kaip atrodo.

Gyvenimą patiriame kaip vieną dabartį, vieną kelią, besiskleidžiantį sekundė po sekundės, stabilų ir tikrą. Bet tas tikrumas tėra iliuzija, o dabartinis momentas nėra viena realybė, o daugybės galimybių, laukiančių, kol atsiskleis, mišinys.

Kvantinės fizikos interpretacijos rodo, kad realybė gali egzistuoti kelių rezultatų superpozicijoje ir meta iššūkį požiūriui į laiką, pasirinkimą ir realybės prigimtį. Išvada galinga. Dabartis gali būti lankstesnė, nei manoma. O ateitis gali klausytis ir aktyviai formuoti dabartį kartu su praeitimi.

Kiekvienas sprendimas gali būti didesnio galimybių lauko dalis, siaurėjanti į vieną realybę. Visata galbūt ne tik stebi, galbūt ji reaguoja vienu metu praeityje, dabartyje ir ateityje.

Apibendrinant dabartinį teorinį požiūrį į laiką galima pasakyti, kad laikas nei teka, nei bėga. Praeitis, dabartis ir ateitis egzistuoja kartu. Visata veikia kaip didžiulis statiškas duomenų blokas.

Kiekvieną mūsų sprendimą įtakoja vakarykščiai pasirinkimai. Mums tiesiog trūksta biologinės įrangos, kad visa tai suvoktume. Žmogaus sąmonė patiria įvykių seką, paimdama vieną realybės dalį ir vadina ją dabartimi. Tačiau teorinė fizika dažnai panaši į filosofiją, o ne į mokslą…

Jonas Grigas yra akademikas, profesorius, fizinių mokslų daktaras, tikrasis LMA narys.

Vilniaus įkūrimo istorija pagal Valdą Benkunską: pabrukęs uodegą šunėkas

Redakcija
-
9
Vilniaus įkūrimo istorija pagal Valdą Benkunską: pabrukęs uodegą šunėkas
Valdo Benkunsko geležinis šuo (koliažas)

KAIP VILNIAUS LEGENDA PABRUKO UODEGĄ.

Vilius Kavaliauskas

Patikėkit, aš žinau, ką reiškia Vilniuje statyti skulptūrą. Dar tik sumanėme Respublikos 100-mečiui priminti tautai valstybės simbolį, kai iš visų pusių pasipylė kaltinimai apie ketinimus pastatyti „mongolišką arklį“.

Gerai, kad Vilniuje nėra Mongolijos ambasados – būtų tekę aiškintis. Tik vėliau supratau, kad žirgas buvo „ne prie ko“ – niekas negalėjo užimti aikštės, kurioje jau buvo numatytas… pliažas.

Kai dar Niujorke apžiūrinėjau Vytauto Kašubos „Gediminą“, turėjau įspėti skulptorių, kad pjedestale pavaizduotas „geležinis vilkas“ – visai ne tai, kokio norės Vilniaus valdžia 2026-ais. Ji norės baikštaus šunėko, gailiai inkščiančio ir pabrukusio uodegą.

Iš televizijos sužinojau, kad jį mūsų legendiniame kalne pastatė „užsieninis animalistas“, mėgstantis lankytis zoologijos sode ir lipdantis orangutangus, katinus ir šiaip žvėrelius. Vieną iš jų pasiūlė Vilniaus merui, ir jam patiko.

Šiuo atveju nebuvo 15 autoritetų komisijos, kažkada atrinkinėjusios sostinei Vytį, nebuvo diskusijų spaudoje.

Gal ir gerai, nes mano bendražygis statant „Laisvės karį“, Geležinio vilko brigados įkūrėjas ir vadas Česlovas Jezerskas, pamatęs tik ruošiamą skulptūrą, būtų paėmęs idėjos autorius už atlapų.

O Geležinio vilko brigados veteranai gal nuveikę ir kai ką ryžtingesnio.

Dabar gi šis nupiepėlis amžiams užėmė legendinį Gedimino kalną ir turistams bus pateikiama jau kita Vilniaus įkūrimo istorija – pagal Valdą Benkunską.

Ir nereikia įpainioti keistos skulptūros į miestų kūrimo legendas – ji neturi nieko bendro nei su mūsų simboliu, nei su Kapitolijaus vilke, išmaitinusia dvynius Romulą ir Remą.

Valdas Sutkus. Švedija prisiminė, kad valstybė nėra pereinamas kiemas ateiviams

Redakcija
-
1
Valdas Sutkus. Švedija prisiminė, kad valstybė nėra pereinamas kiemas ateiviams

Švedija atsibudo ne iš gero gyvenimo. Šalis, kuri kelis dešimtmečius buvo rodoma kaip atviros visuomenės ir dosnios gerovės valstybės pavyzdys, dabar pagaliau spaudžia stabdį ten, kur jau seniai reikėjo sustoti. Švedijos parlamentas pritarė įstatymo pakeitimams, pagal kuriuos valstybė bet kam aklai nebedalins nemokamų bilietų į švediškos gerovės namus. Užsienietis, norintis likti Švedijoje, nuo šiol turės elgtis taip, kad valstybė neturėtų jam jokių priekaištų ir pagrindo jo išprašyti. Tai vadinama „vandelskrav“ – elgesio, doros ir tvarkingo gyvenimo reikalavimu.

Politinis lūžis

Naujoji tvarka leis griežčiau vertinti ne vien nusikaltimus, bet ir bendrą žmogaus elgesį: įstatymų bei institucijų sprendimų nepaisymą, nesumokėtas skolas, nesumokėtus mokesčius, piktnaudžiavimą pašalpomis, nelegalų darbą, šešėlinę veiklą, ryšius su nusikalstamais ar ekstremistiniais tinklais. Kitaip tariant, Švedija pasakė natūralų, bet Europoje ilgai draustą dalyką: svečias, kuris naudojasi namais, bet laužo tų namų taisykles, turi išeiti. Leidimas gyventi Švedijoje nėra įgimta kiekvieno afrikiečio teisė. Tai valstybės suteiktas pasitikėjimas, kurį, nederamai elgiantis, galima ir prarasti.

Tai politinis lūžis. Ilgus metus Vakarų Europoje žmonėms buvo kalama į galvas, kad migracija savaime yra gėris, o bet kokia abejonė – tamsuoliškumas, neišprusimas, atsilikimas. Jeigu daugėjo getų, kalta esą „integracijos stoka“. Jeigu daugėjo gaujų, kalta „socialinė atskirtis“. Jeigu degė automobiliai, gatvėse šaudėsi klanų nariai, o policija kai kuriuose rajonuose turėjo elgtis kaip svetimoje teritorijoje, tai vis tiek reikėjo kalbėti tyliai, atsargiai ir su privaloma užuojautos gaida. Kitaip būsi apšauktas rasistu, homofobu, netgi fašistu. Švedija šią leftistinę hipnozę pagaliau nutraukia: valstybė ima atskirti tuos, kurie nori būti visuomenės dalimi, nuo tų, kurie visuomenę ciniškai naudoja kaip nemokamą bankomatą, o valstybę – kaip niekieno teritoriją, kurioje gali primesti savas taisykles.

Valdas Sutkus

Realybė pramušė ideologijos sieną

Kaip švedai iki to priėjo? Nes realybė ir sveikas protas pagaliau pramušė ideologijos sieną. Švedijos nusikalstamumo prevencijos taryba 2021 m. tyrime parodė aiškų vaizdą: tarp Švedijoje gimusių asmenų, kurių abu tėvai gimę Švedijoje, įtariamaisiais dėl nusikaltimų buvo registruota 3,2 proc. Tarp užsienyje gimusių – 8,0 proc. Tarp Švedijoje gimusių asmenų, kurių abu tėvai gimę užsienyje, – 10,2 proc. Vadinasi, užsienyje gimę asmenys įtariamaisiais buvo registruojami 2,5 karto dažniau, o antroji migrantų karta – 3,2 karto dažniau, negu švedai, gimę švedų šeimose.

Užsienyje gimę asmenys dėl nusikaltimų gyvybei ir sveikatai buvo registruojami įtariamaisiais 3,3 karto dažniau negu pagrindinė švedų grupė, o bandymo nužudyti ir nužudymo kategorijoje – 4 kartus dažniau. Dar griežtesnis vaizdas matyti antrojoje migrantų kartoje: Švedijoje gimę asmenys, kurių abu tėvai gimę užsienyje, bandymo nužudyti ir nužudymo kategorijoje buvo registruojami įtariamaisiais 11,2 karto dažniau, o dėl plėšimų – 11,5 karto dažniau, negu pagrindinė švedų grupė. Dėl išžaginimo santykinė rizika buvo 3,2 karto didesnė.

Šie skaičiai rodo, kad valstybė nebegali apsimesti, jog kilmė, šeimos kultūra, lojalumas ir pagarba įstatymui neturi jokios reikšmės. Masinė migracija nėra vien darbo rankos ir egzotiški afrikietiški ar azijietiški restoranai. Ji atsineša konfliktus, kuriuos paskui turi gesinti policija, teismai, socialinės tarnybos ir visa tai apmoka šalies mokesčių mokėtojai. Todėl iš atvykėlių reikalauti gero elgesio nėra radikalumas. Radikalu buvo nereikalauti iš jų nieko.

Senasis moralinis marksistų šantažas ima gesti

Žinoma, įvairaus plauko žmogteisiai iškart užtraukė seną giesmę. Kaip rašo kairysis britų dienraštis „The Guardian“, jiems tai yra „far right“ (kraštutinė dešinė), „hostile environment“ (priešiška aplinka), „teisinės valstybės griovimas“, migrantų teisių pažeidimas. Kitaip tariant, kai valstybė pasako, kad užsienietis nusikaltėlis, mokesčių vengėjas ar pašalpų sistemos siurbėlė neturi automatinės teisės pasilikti šalyje, kairioji spauda tuoj pat ima mojuoti fašizmo šmėkla. Tai senas triukas: pirma valstybės sienos paverčiamos atgyvena ir dekoracija, o tada pareiga ginti savo sienas paverčiama „neapykanta“, ir galiausiai bet koks tvarkos atkūrimas paskelbiamas „kraštutine dešine“ ir fašizmu.

Bet šis klyksmas vis mažiau veikia. Žmonės mato ne akademinį marksistų seminarą, o savo kvartalą, savo vaikų mokyklą, savo mokesčius, savo policiją, kuri turi gaudyti tuos, kuriuos valstybė ilgai lepino už mokesčių mokėtojų pinigus. Jeigu atvykėlis nori gyventi Švedijoje, jis privalo gerai elgtis. Privalo mokėti mokesčius. Privalo nedaryti nusikaltimų. Privalo neslėpti pajamų. Privalo nekurti gaujų ir nesidangstyti „kolonializmo aukos“ kauke, kai valstybė pareikalauja elementarios tvarkos. Tai nėra „fašizmas“. Tai tiesiog civilizuotos visuomenės elgesio minimumas.

Švedijos sprendimas rodo, kad senasis moralinis marksistų šantažas ima gesti. Net ir tolerantiškoje Skandinavijoje pagaliau suprasta, kad visuomenė negali išlikti, jeigu ji reikalauja pareigų tik iš savų, o ateiviams atlaidžiai dalija indulgencijas.

Adv. Jonas Ivoška. Taip prarandama valstybė. Kaip buvo sugriauti Lietuvos kaip teisinės valstybės pagrindai

Redakcija
-
1
Adv. Jonas Ivoška. Taip prarandama valstybė. Kaip buvo sugriauti Lietuvos kaip teisinės valstybės pagrindai

1992 m. LR Konstitucijos autoriai, suprasdami, kad teisės viršenybė padeda išsaugoti valstybės demokratinius pagrindus, Konstitucijos 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtino Konstitucijai priešingų įstatymų ir kitų teisės aktų negaliojimo principą. Tai tapo Lietuvos kaip teisinės valstybės pagrindine direktyvine nuostata.

Tačiau ilgainiui, priimant kodeksus ir kitus įstatymus, mūsų valstybingumo praktikoje Konstitucijai priešingų teisės aktų negaliojimo principą pradėta ignoruoti. Kaip nebūtų paradoksalu, bet Lietuvos kaip teisinės valstybės principo nepaisymas pradėtas įgyvendinti teismuose.

Palaipsniui, keičiant LR Civilinio proceso kodeksą, kurio pakeitimų redakcijas daugiausia inicijavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjai, buvo atsisakyta Konstitucijoje nustatytos trijų instancijų teismų procesinės tvarkos, įvedant ketvirtąją instanciją, ją pavadinus teisėjų atrankos kolegija.

Pagal žodinį apibūdinimą, tai lyg ir nėra savarankiška teisminė instancija, tačiau pagal teisėjų atrankos kolegijos turimas galias, nulemiant bylos baigtį, tai specialusis teismas, veikiantis priešingai Konstitucijai. Jeigu Konstitucijos norma (7 str. 1 dalis) jai priešingą aktą laiko negaliojančiu, tai teisėjų atrankos kolegija tokį teismo aktą įteisina be jokio atitikties Konstitucijai vertinimo.

Šiai teisminei instancijai pakanka pasamprotauti, kad kasaciniam skundui trūksta kasacijos pagrindų ir apeliacinės instancijos teismo akivaizdžiai antikonstitucinis aktas (pavyzdžiui, priimtas korupciniais interesais) įgyja visas privalomo vykdymo formas.

Tuo būdu, suabsoliutinus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų atrankos kolegijos galias, jai priimant galutinę ir neskundžiamą nutartį, bet kuris asmuo netenka jam Konstitucijos 30 straipsniu suteiktos teisės į visavertę teisminę gynybą.

Tokios procedūros įvedimas valstybės teisminėje praktikoje, kai konstitucinės normos teiginys paneigiamas be teisinio pagrindimo, liudija neleistinai žemą valstybės teisinę kultūrą, nes konstitucinis principas pakeičiamas teisėjo valia pasirinkti, kuris kasatotrius turi, o kuris neturi teisės į teisingumą.

Su tokia praktika kai kurie žmonės beviltiškai susigyveno ir teisinę antikultūrą linkę toleruoti.

Tačiau šiuo laikotarpiu, kai pilietinė priešprieša pasiekusi pavojingą ribą, o piliečių lojalumas savo valstybei neturi tendencijų savaime stiprėti, privalu išnaudoti kiekvieną galimybę šalies valstybingumo kultūrai kelti.

Tik valstybės rodomos pastangos, kad ieškoma kelių ginti žmogaus teises, mus darys atsparesniais prieš bet kokius pasikėsinimus į mūsų konstitucinę santvarką.

Revoliucija ES, kurios stengiamasi nepastebėti

Redakcija
-
2
Revoliucija ES, kurios stengiamasi nepastebėti

Almantas Stankūnas

Pranešimas apie Apyvartinių taršos leidimų sistemos (CO2 mokesčiai) – ES šventą kovos su klimato kaita įrankį, pertvarką reiškia, kad ES prasidėjo klimato beprotybės atmetimas.

Dar ilgai galios dokumentai apie CO2 mažinimo planus, tačiau realybėje į juos niekas nekreips dėmesio.

Tik po ilgesnio laiko tarpo, politikai, kurie su savo beprotiška klimatizmo ideologija sukėlė milijardines žalą ES, beveik sunaikino jos pramonę bus pabaksnoti nosimis į jų pridirbtą kakutį.

Imigracijos beprotybė irgi eina į pabaigą tik neaišku kaip reikės pašalinti jos pasekmes kai kuriose ES šalyse.

Eilėje LGBT ideologijos atmetimas.

Dar šiek tiek užtruks, kol įvyks visiškas perkrovimas.

Viską kardinaliai gali pagreitinti artėjantys rinkimai Prancūzijoje ir Vokietijoje. Pirmojoje šalyje Prezidento rinkimų 2027 m. favoritu visų yra pripažįstamas vienas iš Nacionalinio fronto lyderių Bardella. Jis atvirai kalba, kad pareikalaus kardinaliai perkrauti ES atmetant federalizaciją ir daugelį kitų absurdiškų dalykų.

Tai gali sukelti politinę krizę daugelyje ES šalių, įskaitant Vokietiją, o tenai, pagal dabartinius apklausų rezultatus, įvykus rinkimams jau neįmanoma suformuoti Vyriausybės be AfD.

Visa ES gali atsidurti rimtoje politinėje krizėje dar šį rudenį nesutarus dėl ilgamečio ES biudžeto.

Todėl nematau reikalo gaišti laiko kritikuojant neseniai Seimo priimtą EK direktyvos įgyvendinimą pagal kurį 2050 visus namus reikės pakeisti į klimatui neutralius ar kažkas panašaus. Gali būti, kad jau kitais metais visi tyčiosis iš tokių svaičiojimų.

Lietuvos politinis elitas yra chameleonai. Jis greit pakeis savo plokštelę, kai tik pajus, kad vyksta kardinalus lūžis ES.

Blogai, kad iki tol jie aklai vykdo senąjį Briuselio kursą ir vis dar kliedi apie kovą su CO2. Jau rašiau, kad už sprendimą valstybinėje KN Energies (buvusi Klaipėdos naftą) investuoti 300 mln. eurų į CO2 siurbimą iš oro ir laidojimą Šiaurėje jūroje, sprendimų priėmėjus reikia pasiųsti į kalėjimą. Bet gal atsikvošės, kai įsitikins, kad byra jų verslo planas, kuris laikosi ant CO2 mokesčių pramonei.

Nuoroda į visą tekstą apie ATL.

1234...2 016Nuo 2 016 3 puslapis