Laimonas Jaunys
Klausantis šios kalbos mane apima neviltis. Pagaliau tapo aišku, kodėl mums, lietuviams, taip sunkiai sekasi ir kodėl vis dažniau atrodo, kad mums nepavyks apginti nei savo valstybinės lietuvių kalbos, nei tautos istorinės atminties, nei savo žemių, nei miškų, nei, galiausiai – savo namų ir vaikų.
Priežastis paprasta. Per daug politikų yra įsijautusių į stebėtojų vaidmenį. Jie tarsi žino, kas negerai, ir gali valandų valandas pasakoti, kas kaltas, kaip susiklostė situacija, kas neįtraukė klausimo į darbotvarkę, kas ko nepagerbė, kas ko nepripažino.
Bet būtent čia ir slypi esminė problema – mums teigiama, kad politinius, visuomeninius ar istorinius klausimus galima išspręsti kabinetiniais sprendimais, deklaracijomis ir rezoliucijomis.
Tačiau Birželio sukilimo dalyviai veikė ne kabinetuose. Jie nelaukė, kol kas nors įtrauks jų klausimą į darbotvarkę, nesvarstė procedūrinių gudrybių ir nerinko parašų dėl rezoliucijų. Jie veikė konkrečiomis aplinkybėmis, rizikuodami savo gyvybėmis, siekdami Lietuvos valstybingumo atkūrimo. Būtent todėl jų veiksmai liko istorijoje.
V. Sinica sako, kad „ėmėmės kraštutinės priemonės – surinkome 49 Seimo narių parašus, reikalaujančius birželio 23 dieną svarstyti šį klausimą. Esant 49 parašams įtraukti į darbotvarkę privaloma“ (!!!)
Sakykite, ar kas nors yra matęs šį politiką pasipriešinimo barikadose? Ar kas nors girdėjo jį stovint prieš minią ir kviečiant žmones veikti? Ar matė jį ten, kur reikia turėti drąsos pačiam prisiimti atsakomybę?
Toks įspūdis, kad kalbėtojas stovi nuošalyje, konstatuoja faktus, piktinasi ir aiškina, kodėl viskas blogai.
Girdime jo tarsi komentatoriaus balsą, kuris puikiai žino, kas negerai. Kuris gali išsamiai paaiškinti, kodėl kiti elgiasi neteisingai, kodėl kažkas neįtraukė klausimo į darbotvarkę, kodėl kažkas nepriėmė rezoliucijos.
Tačiau tarp visų šių paaiškinimų pasimeta svarbiausias dalykas – o ką jis pats padarė? Nesigirdi svarbiausio – ką konkrečiai jis pats yra pasirengęs daryti, kad Birželio sukilimas būtų pripažintas ir pagerbtas valstybes lygmeniu?
Ne, mums siūloma didžiuotis, kad pavyko surinkti 49 parašus rezoliucijos svarstymui. Bet argi rezoliucija sustabdys priešišką propagandą? Ar ji sustiprins tautinę savimonę?
Deja, tai ne jo vieno bėda. Dešimtmečius girdime, kad mus blokuoja, mūsų niekas negirdi, mums neleidžia, mums trukdo… Tos pačios kalbos apie kliūtis, tie patys pasakojimai ir raudojimai apie nesėkmes. Tikra raudų upė ir tikras vergų choras!
Europos lyderiai per pastaruosius metus priėmė begalę rezoliucijų, deklaracijų ir pareiškimų, smerkiančių Rusijos agresiją prieš Ukrainą. Jie smerkė, pasmerkė ir dar kartą pasmerkė. Surengta daugybė balsavimų, pasakyta tūkstančiai kalbų, parašyta šimtai dokumentų. Bet Rusijai tos rezoliucijos, – kaip uodo zyzimas traktoriaus trenksmui.
Karą stabdo ne rezoliucijos, ne deklaracijos ir ne moraliniai pasmerkimai – jį stabdo konkretūs veiksmai ir politinė valia.
Keistai skamba bandymas įtikinti, kad dar viena rezoliucija savaime yra didelis politinis laimėjimas. Istorija ir dabartis rodo priešingai. Rezoliucijos turi prasmę tik tada, kai iš jų kyla realūs veiksmai. Priešingu atveju jos tėra tik dar vienas popierius archyve, dar vienas dokumentas tarp daugybės kitų dokumentų. Juk 2000 m. rugsėjo 12 d. Seimas priėmė įstatymą, kuriuo Birželio sukilėlių deklaracija buvo pripažinta Lietuvos valstybės teisės aktu. Tai kam dar reikalinga kažkokia rezoliucija ir dar kažkieno 49 parašai?
Ar tikrai jie mano, kad mes mulkiai?
Matyt, taip. Arba dar blogiau – jie įprato, kad užtenka patraukliai kalbėti, ir visuomenė tai palaikys veikimu.
Betgi mes patys prie to prisidėjome. Pernelyg dažnai politikų kalbėjimą painiojome su jų darbais: paskelbė pareiškimą – reiškia, kovoja, priėmė rezoliuciją – vadinasi, apgynė, pasakė drąsesnę kalbą – vadinasi, atliko pareigą Tėvynei.
Tai sovietmečio paveldas. Tais laikais drąsiau pasakytas žodis iš tiesų buvo vertybė. Už netinkamą pasisakymą buvo galima atsidurti kalėjime arba iškeliauti pas baltąsias meškas. Todėl žodis turėjo svorį – viešai ištarta tiesa buvo pilietinės drąsos aktas.
Bet šiandien gyvename ne sovietmečiu. Šiandien patriotinė kalba Seimo tribūnoje nereikalauja nei ypatingos drąsos, nei ypatingos aukos. Tie žodžiai nieko nekainuoja. Ypač, kai po jų neseka jokie veiksmai.
Todėl visuomenė turi nustoti žavėtis politikų kalbomis. Ne todėl, kad žodžiai neturi reikšmės. O todėl, kad jie tampa verti ko nors tik tada, kai virsta darbais.
Kaip šiandien ginama mūsų valstybinė lietuvių kalba? Kaip stabdomas tautos istorinės atminties naikinimas? Kaip yra saugomos mūsų žemės ir miškai? Kaip ginama prigimtinė šeima?
Ar daroma bent dalis to, apie ką metų metus politikai kalba – štai pagal ką juos reikėtų vertinti, nes valstybė laikosi ne ant gražių kalbų ir rezoliucijų – ji laikosi ant žmonių, kurie daro tai, ką kiti tik žada padaryti.
Kol kas koktu nuo mūsų politikų. Visiškai sutinku su JAV viceprezidento J. Vance’o mintimi: „Aš netikiu politikų žodžiais. Aš tikiu tik tuo, ką jie daro.“
Būtent čia yra tikrasis skirtumas tarp kalbėtojo ir realaus politinio veikėjo. Būtent čia yra didžiausia mūsų visuomenės bėda, kad ji kol kas neskiria politikų žodžių nuo jų darbų.
Tipiška proletaro nuomonė. Eitų geriau inkilėlių kelti, užuot rašinėjęs nesąmones.
Nuo kada Pozicija TAPO PRIEŠ Birželio SUKILIMO IDĖJOS PUOSELĖJIMĄ nusistačiusi? Kas tas „Laimonas Jaunys”, kurio tokio nei Google nei DI net nežino? Ar padoru SLAPYVARDŽIAIS APSIMETINĖTI IR PRIE SAVO KOLEGŲ KABINĖTIS – net „prie stulpo” prisikabinti, kad jis stovi? Kieno čia braižas, rašyti nenoriu – nenoriu žemiau kristi, nei NKVD-istinio stiliaus ši rašliava, kuri kabinėjasi prie Birželio sukilimo vienintelį ir aktyviausią Seime jaunąjį politologą. Ar padoru niekinti jaunus politikus? Ar nusenusiems „politikams” ne laikas atsitokėti?
Artėjant rinkimams tokių patriotų bus devynios galybės. Eilinį kartą nori apgauti iliuzijų ištroškusius rinkėjus. Be tik asmeninės gerovės ir mūsų nunykimo jie niekaip negali-reik vėl rinkėjus apgauti.
Artėjant rinkimams patriotas, Valstiečių žaliųjų sąjungos pirmininkas Veryga po Ažubalio kritikos pareiškė nepalaikantis nelietuviškų asmenvardžių rašybos su diakritiniais ženklais įteisinimo, nors vėl delegavo Tomaševskio partijos atstovę į naujos Vyriausybės Teisingumo ministres. Apie Seimo narių patriotų Vėgėlės ir Jankūno poziciją šiuo klausimu neteko skaityti
Bet laimėjus rinkimus iškart pasuktų ten, kur ne kartą partijos suko – prieš savo pažadus. Rinkimai yra rinkėjų apgaudinėjimo bakchanalija.
Manau, Seimo narys V.Sinica daugiau padarė valstybinės lietuvių kalbos statuso gynimui, negu visa socialdemokratų frakcija Seime ( apie Verygos valstiečių žaliųjų sąjungos atstovus, susijungusius į vieną frakciją su Tomaševskio partija kol kas nėra ką kalbėti). Jo ryžto ir pastangų dėka Seime atmesti Tomaševskio partijos teikti siūlymai Tautinių mažumų įstatymo pakeitimams,kuriuos įteisinus vietovių ir gatvių pavadinimai būtų rašomi ir nevalstybine kalba, valstybinėse įstaigose vartojama ir nevalstybinė kalba, ir, kas gali paneigti, Pietryčių Lietuvoje būtų įteisinta ne tik faktinė dvikalbystė, bet ir faktinė autonomija? Manau, reikia palaikyti Seimo narį Vytautą Sinicą, o ne menkinti jo darbus ir iniciatyvas.
Ar neteko būti Pietryčių Lietuvoje? Ten daug kur, ypač kaimuose, gatvių pavadinimai lenkiškai užrašyti. Pažiūrėsim, ar Sinica iškels valdžiukei nuožmų klausimą, kad Lietuvoje neliktų mokyklų, kur mokoma lenkų, rusų ir kitomis kalbomis? Juk taip renkami jauni žmonės į penktąją koloną. Ar priminti, kad Latvijoje, Estijoje tai jau padaryta? Ar jis telks žmones į mitingus, ar rėš ugningas kalbas, ar ugdys tautą, ar ją ves iš nebūties į būtį? Toks turi būti tikro seimūno darbas. Jis privalo kautis kaip liūtas dėl Lietuvos teisingos istorinės atminties. Atsakymą žinom – tai niekada neįvyks, nes jis taikosi į tylaus ir apsidraudusio didvyrio statusą. Šypsotis, kai Algis porina, jog reikia šaudyti tėvus, kurie klausosi rusiškų dainų, reiškia pritarimą tokiai nuomonei. Save gerbiantis tikras vyras būtų atsistojęs ir išėjęs, ir daugiau kojos neįkėlęs ten, kur autorius skatina smurtą. Jis to nepadarė ir niekada nepadarys, nes prisitaikymas yra jo prigimtyje. Jis judės tik tiek, kad jam nepakenktų ir jis nieko neprarastų. Viskas tiksliai paskaičiuota. Patarimas toks: toliau atidžiai sekti jo ir kitų seime esančių konkrečius darbus, būtent juos, o ne pliurpimą, o ne analizę, kas būtų, jeigu būtų.
Pirmiausia, Sinica nėra valdančios daugumos atstovas, skirtingai nuo Verygos valstiečių žaliųjų sąjungos , kartu su Tomaševskio partija ( Verygos dėka), esančios valdžioje. Dėl užrašų nevalstybine kalba- taip juos tenka matyti ne tik Vilniaus ar Šalčininkų rajone, bet ir Vilniuje taip pat , pavyzdžiui, prie įėjimo į Vilniaus rajono savivaldybės pastatą. https://www.lrt.lt/naujienos/lietuvoje/2/2443366/teismas-krypti-rodantys-dvikalbiai-uzrasai-salcininku-rajone-galimi O patarti galite ir pats sau- atidžiai sekti, kaip balsuojama Seime ir dėl lietuvių kalbos, kultūros, Lietuvos valstybės istorijai svarbių klausimų.
Tamstai patarimas toks : atidžiai perskaityti , kas parašyta.
„Ar jis telks žmones į mitingus, ar rėš ugningas kalbas, ar ugdys tautą, ar ją ves iš nebūties į būtį? Toks turi būti tikro seimūno darbas. Jis privalo kautis kaip liūtas”…
– Kaip lengva kitam nurodyti ką jis turi daryti!
O tu ar kauniesi kaip liūtas?? Tu dar ne seime? A kodiel?! 🙂 Nesugebi ar nenori? Grait aik seiman!!
Mano nuomone, galimai mulkiai yra tie, kurie, užuot susivieniję bendram tikslui ( Lietuvos valstybės, lietuvių kalbos, kultūros ir istorijos gynimui) , galimai menkina vienas kitą. Tada liekame susiskaldę ir silpni.
Jie mano kad yra mūsų išrinkti. Mulkiais mus dėl to laiko ar išmintingais – delikatus klausimas.
Koks protą sukrečiantis ir teisingas straipsnis!!! Tokių vadinamų politikų kaip Sinica ir jo Ko, kurie ir šiandien sėdi pas Ramanauską, tautai reikia saugotis. Tokie yra labai slidūs. Kalba gražiai, o elgiasi bjauriai arba nieko nedaro. Tauta už tokių pakimba kaip kilbukas.Ji sako, kad kiti dar didesni žūlikai, šitie arčiau mūsų- ir pakibote
Labai ačiū gerb. Laimonui, kad nepagailėjo laiko ir parašė tai, ko daugelis nemato. Sėkmės ir toliau taip.
Rašoma žulikai. O vadovautis reikėtų savo protu.
Gali kiek nori kalbėti kad politikai per daug kalba. Bus vienu kalbėtoju daugiau, ir viskas
Kvailos priekabės. Seimo narys dirba Seime ir surinkdamas 49 parašus padarė daug.
Ne, ne kvailos priekabės, o taiklus pastebėjimas.
Mūsų valdžia kaip tik labai mažai kalba ir aiškina kaip paskutiniais metais prileido į Lietuvą 200 000 migrantų – skaičius palyginamas su „migrantų” rusų antplūdžiu po karo.
Prileido anos kadencijos valdžia.
O šitos kadecijos tylėjo matydama ir tebetyli, nors gali išvaryti praeitos kadercijos
Ne tik anos kadencijos valdžia skatino IMIGRACIJĄ, šita daro tą patį, paskaityk:
„Praėjusiais metais į Lietuvą atvyko dirbti 71,4 tūkst. užsieniečių.“
– Citata iš
„Paskelbta, kiek į Lietuvą atvyko dirbti užsieniečių
2026 m. vasario 02 d. 11:26 Šaltinis: ELTA“,
lnk.lt/straipsniai/verslas/paskelbta-kiek-i-lietuva-atvyko-dirbti-uzsienieciu/358491
Mūsų valdžia, kur reikia kalbėti, ten jie mažai kaba, arba visai nutyli, o kur nereikia ten mala su didžiausiu pasigėrėjimu.
Yra, kas ne tik teisingai kalba, bet ir gerai daro.
Taip, yra tokių, bet tokie dažniausiai būna ne valdžioje, o versle.