Gal Arkadijus Vinokuras siekia demoralizuoti Lietuvos visuomenę menkindamas rezistenciją? Mes didžiuojamės savo piliečių valia priešintis ir ginti Tėvynę

Žilvinas Svitojus

Arkadijus Vinokūras bando teigti, kad 1941 m. birželio sukilimas nebuvo sukilimas todėl, kad tuo metu sovietų kariuomenė traukėsi nuo prasidėjusio Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karo.

Tačiau šis argumentas nekeičia sukilimo apibrėžimo absoliučiai niekuo. Istorijoje daugybė sukilimų ir revoliucijų vyko būtent tada, kai valdžia buvo susilpnėjusi, pralaimėjo karą ar traukėsi.

Sukilimo sąvoka nepriklauso nuo to, ar okupacinė valdžia tuo metu buvo stipri, ar silpna, puolė, ar gynėsi. Esminis kriterijus yra tai, ar vietos gyventojai organizuotai ir politiškai motyvuotai pakilo prieš esamą valdžią siekdami ją nuversti arba atkurti savo politinę tvarką.

Raudonosios armijos atsitraukimas nepanaikina fakto, kad Lietuva tuo metu buvo Sovietų Sąjungos okupuota teritorija, kad sovietinės institucijos dar veikė, kad sukilėliai užiminėjo administracinius objektus, nuginkluodavo sovietų dalinius, perimdavo valdžią miestuose ir miesteliuose bei paskelbė nepriklausomybės atkūrimą.

Tai ne istorinis argumentas, o retorinis triukas

Jei okupacinė valdžia traukiasi, o vietos gyventojai pasinaudoja proga ją pašalinti ir atkurti savo valstybę, tai nėra argumentas prieš sukilimą – priešingai, tai klasikinis sėkmingo sukilimo arba išsivadavimo sukilimo požymis.

Vadovaujantis logika, kad „okupantas jau bėgo, todėl sukilimo nebuvo“, reikėtų abejoti daugelio pasaulio tautų išsivadavimo kovomis, nes nemaža jų dalis vyko būtent okupacinės valdžios krizės, karinio pralaimėjimo ar atsitraukimo metu. Toks kriterijus nėra naudojamas nei politologijoje, nei istorijos moksle.

Todėl teiginys „raudonoji armija bėgo, vadinasi nebuvo sukilimo“ yra ne istorinis argumentas, o retorinis triukas, kuriuo bandoma paneigti patį lietuvių pasipriešinimo sovietinei okupacijai faktą.

Okupacinės valdžios silpnumas gali paaiškinti, kodėl sukilimas buvo įmanomas, tačiau jis nepaneigia, kad sukilimas įvyko. Kaip tik todėl 1941 m. birželio įvykiai Lietuvos ir tarptautinėje istoriografijoje yra vadinami sukilimu.

Tokia pozicija skamba ypač ciniškai nūdienos geopolitinėse realijose ir kasdien augančios grėsmės akivaizdoje, ką pats ponas Arkadijus kiekvieną pirmadienį pareiškia mitinguose Katedros aikštėje.

Galbūt jo iškilmingi žodžiai irgi yra tik fasadas, nes priešingu atveju neaišku ko siekiama: demoralizuoti Lietuvos visuomenę visais įmanomais būdais menkinat rezistenciją.

Kodėl turime teisę (ir pareigą) didžiuotis 1941 m. sukilimu

Klausydamasis diskusijų ir skaitydamas pamąstymus apie Sukilimą suprantu, jog vis dar bandoma mūsų istoriją dar kartą paversti šaltu, juodai baltu tekstu. Iš esmės tai veda prie vienintelio kelio: Sukilimas negali būti vertinamas teigiamai ir nėra dėl ko džiaugtis, nes jis nebuvo idealiai tyras ir šviesus.

1941 m. birželio 22–23 dienos Lietuvos istorijoje įsirėžė krauju ir dūmais. Vos prieš savaitę sovietiniai okupantai gyvuliniais vagonais į Sibirą išsivežė tūkstančius Lietuvos šeimų, inteligentų ir karininkų, o besitraukianti Raudonoji armija pakelėse paliko kraupius Rainių ir Pravieniškių skerdynių pėdsakus.

Šiame moraliniame pragare gimęs 1941 m. Birželio sukilimas ir jo suformuota Lietuvos laikinoji vyriausybė (LLV) iki šiol išlieka viena skaudžiausių, sudėtingiausių ir labiausiai poliarizuojančių temų mūsų atmintyje. Viešajame diskurse iki šiol verda kova tarp dviejų radikaliai skirtingų pusių, o tiesa, kaip dažnai nutinka kare, pasislėpė tragiškuose pasirinkimuose.

Tarsi politika kada nors buvo švari ir skaidri, kai mes kalbame apie IŠLIKIMĄ, tačiau nusprendžiame į viską žiūrėti retrospektyviai iš šiuolaikinio humanizmo pozicijų. Vytautas Didysis buvo susidėjęs su Teutonų ordinu. Bogdanas Chmelnickis – su Maskva. SSRS pasirašė sutartį su Vokietija ir kartu pradėjo II pasaulinį karą užgrobdami Lenkiją, nors dar prieš metus ir Vokietija, ir Lenkija užpuolė Čekoslovakiją.

Lietuvai XX a. pirmoje pusėje pagelbėjo neseniai pasaulį užkariauti siekusi Vokietija. 1918 m. Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas buvo tiesiogiai susijęs su Vokietijos imperijos faktoriumi, o pati situacija turėjo stulbinančių panašumų į 1941 metus.

Lietuvos lyderiai sužaidė neįtikėtinai meistriškai

Skirtumas tik tas, kad 1918 m. Lietuvos lyderiai (Lietuvos Taryba) sužaidė šią diplomatinę partiją neįtikėtinai meistriškai ir, priešingai nei 1941 m., sugebėjo išvengti moralinės katastrofos bei išsaugoti valstybę.

Kita vertus, gal pradėkime kvestionuoti ir 1918 m. nepriklausomybės moralinę švarą? Ar, Vokietija, kurios dėka įvyko milžiniška eskalacija ir karo metu buvo NUŽUDYTA virš 20 milijonų žmonių, buvo tikrai moralus derybų partneris?

Ar geriau naudoti „žuvo“ vietoj „nužudyti“? Juk taip psichologiškai paprasčiau pateisinti tam tikrus epizodus. „Kare žuvo“ kažkodėl atrodo lengviau priimtina, nei „genocidas“, tiesa? Tarsi žuvusis, prieš okupantus besiginantis, žmogus yra mažiau nuskriaustas nei tas, kurį sušaudė ar numarino badu.

Žvelgiant iš eilinio sukilėlio perspektyvos, 1941 metų situacija buvo dramatiškai aiški. Sukilimas buvo ne tik politinė, bet ir gili psichologinė būtinybė – tai buvo desperatiškas šauksmas, siekiant nuplauti 1940 m. gėdingo pasidavimo be vienintelio šūvio dėmę.

Tūkstančiai jaunų vyrų stojo prieš besitraukiantį sovietų monstrą su vieninteliu tikslu: parodyti pasauliui, kad Lietuva nesavanoriškai įstojo į SSRS, ir atkurti savo nepriklausomybę. Tam reikėjo išnaudoti geopolitinę progą – prasidėjusį nacių Vokietijos karą prieš Sovietų Sąjungą. Ši paprastų kovotojų valia priešintis ir šiandien yra mūsų valstybingumo pamatas bei Nepriklausomybės kovų tęsinys.

Tačiau šviesūs laisvės idealai akimirksniu susidūrė su brutalia nacių okupacijos realybe, o didžiausia drama persikėlė į politinės vadovybės kabinetus. Štai čia išryškėja keturi esminiai istoriniai argumentai, kuriais šiandien grindžiama sukilimo kritika ir gynyba.

ATMINTIES LŪŽIO TAŠKAI

1. Geopolitinis naivumas ir „mažesniojo blogio“ iliuzija

Ką sako gynėjai: Sukilimas buvo būtinas valstybės tęstinumui deklaruoti. Buvo privalu išnaudoti istorinį momentą, kai griuvo viena iš dviejų mus pasiglemžusių imperijų.

Kritika: Sukilimo organizatoriai (Lietuvių aktyvistų frontas – LAF) demonstravo didelį geopolitinį naivumą, tikėdamiesi, kad nacistinė Vokietija leis egzistuoti nepriklausomai Lietuvos valstybei. Adolfo Hitlerio planuose Baltijos šalims buvo numatytas tik kolonizacijos ir asimiliacijos (grynųjų arijų apgyvendinimo) likimas.

Sukilėliai faktiškai suveikė kaip vermachto avangardas: išvalė kelius, užėmė infrastruktūrą ir padėjo naciams įsitvirtinti, o mainais buvo likviduoti jau po šešių savaičių.

2. Kolaboravimas ir antisemitiniai LAF dokumentai

Ką sako gynėjai: Sukilimas buvo nukreiptas tik prieš sovietų okupaciją, o taktiniai pareiškimai Vokietijos atžvilgiu ar radikali retorika buvo tiesiog diplomatinis manevras, siekiant įtikti Trečiajam reichui ir išgyventi.

Kritika: Iki sukilimo Berlyne rengti LAF atsišaukimai ir direktyvos buvo persunkti radikalaus antisemitizmo. Juose žydų tautybės Lietuvos piliečiai buvo kolektyviai kaltinami dėl sovietizacijos ir trėmimų. Prasidėjus karui, ši ideologinė platforma suteikė moralinį pateisinimą vietiniams kolaborantams ir radikalams pradėti smurtą, pogromus ir turtinį plėšimą dar prieš pilnai ateinant vokiečių civilinei valdžiai.

3. Lietuvos laikinosios vyriausybės (LLV) pozicija

Ką sako gynėjai: LLV bandė gelbėti situaciją, formaliai perimti valdžią ir apsaugoti gyventojus nuo visiško nacių savivaliavimo bei tiesioginės aneksijos.

Kritika: LLV (vadovaujama Juozo Ambrazevičiaus-Brazaičio) savo deklaracijose oficialiai sveikino „didįjį Vokietijos vadovą“ ir jo „žygį į Rytus“. Nors vyriausybė tiesiogiai neorganizavo masinių žudynių, ji nepasmerkė prasidėjusio Holokausto, priėmė žydus diskriminuojančius nuostatus (pavyzdžiui, Žydų padėties nuostatus) ir netgi pasirašė dekretą dėl Kauno žydų koncentracijos stovyklos (geto) įsteigimo. Kritikai pabrėžia, kad bandymas kurti nepriklausomybę nacių durtuvų šešėlyje kainavo šalies moralinį kompasą.

4. Sovietinės propagandos klastotės vs. reali tragedija

Ką sako gynėjai: Visa kritika sukilimui yra sovietų (ir vėliau Rusijos) propagandinio naratyvo tęsinys, siekiant visus sukilėlius parodyti kaip „fašistų talkininkus“ ir nukreipti dėmesį nuo baisių 1941 m. birželio trėmimų bei sovietų nusikaltimų.

Kritika: Nors sovietų propaganda iš tiesų dešimtmečiais klastojo faktus ir juodino bet kokį pasipriešinimą Maskvai, tai nepanaikina faktų apie vietinių gyventojų įsitraukimą į Holokaustą. Kaip taikliai yra pastebėjęs filosofas Leonidas Donskis: „Birželio sukilimas buvo psichologinė ir politinė būtinybė (siekiant nuplauti 1940 m. nesipriešinimo gėdą), tačiau kartu ir tragedija, nes dalis jo dalyvių iškart nuėjo pačiu blogiausiu keliu.“

EUROPOS PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMŲ ŠEŠĖLIAI

Kai vertiname 1941 m. įvykius iš šiandienos – absoliutaus moralinio aiškumo – pozicijų, lengva pasiduoti iliuzijai, kad tik Lietuva turi šią skaudžią dėmę. Tačiau objektyvi Antrojo pasaulinio karo analizė rodo, kad praktiškai visi didieji Europos pasipriešinimo judėjimai, vertinami retrospektyviai, turi dramatiškų ir tamsių puslapių. Totalinis karas tarp nacizmo ir stalinizmo tiesiog naikino erdvę morališkai švariems pasirinkimams.

– Lenkijos Armia Krajowa (AK): Tai buvo didžiausia ir herojiškiausia pogrindžio armija nacių okupuotoje Europoje, suorganizavusi legendinį Varšuvos sukilimą. Tačiau šiandien istorikai atvirai kalba apie AK vykdytus brutalius etninius konfliktus – Dubingių žudynes Lietuvoje ar Ukrainos Voluinėje, kur vykdė civilių skerdynes.

Taip pat dokumentuoti struktūrinio antisemitizmo atvejai, kai žydų bėgliai miškuose buvo naikinami kaip potencialūs sovietų šnipai. Kitas pavyzdys yra iki šiol Lenkijoje gerbiama ir Šventojo Kryžiaus Brigada, kuri kilo iš liaudies pogrindžio, tačiau kaltinama vadovavusis fašistine ideologija ir kolaboravimu su naciais.

– Prancūzijos pasipriešinimas (Résistance): Šviesus kovos prieš fašizmą simbolis po šalies išvadavimo virto „laukiniais valymais“ (L’Épuration sauvage). Be teismo buvo nužudyta iki 20 000 įtartų kolaborantų, tūkstančiai moterų viešai skutamos plikai ir žeminamos gatvėse už santykius su vokiečiais, o komunistinis pasipriešinimo sparnas vykdė partizaninį terorą, provokavusį nacių masines represijas prieš niekuo dėtus Prancūzijos kaimų gyventojus.

– Jugoslavijos partizanai: Josipo Brozo Tito vadovaujamas judėjimas efektyviausiai Europoje išvijo nacių okupantus. Tačiau iškart po karo jie įvykdė kruvinas Bleiburgo skerdynes, kur be teismo likvidavo dešimtis tūkstančių pasidavusių vietinių kolaborantų bei su jais bėgusių civilių, o antifašizmo vėliavą panaudojo žiauriai komunistinei diktatūrai įvesti.

– Ukrainos sukilėlių armija (UPA): Kovojo dviem frontais – tiek prieš nacius, tiek prieš sovietus už nepriklausomą Ukrainą (labai panašiai kaip Lietuvos partizanai). Tačiau jos lyderiai karo pradžioje taip pat bandė taktiškai bendradarbiauti su naciais, o vėliau organizavo Voluinės žudynes, kur siekiant „išvalyti“ žemes buvo brutaliai išžudyta iki 60 000 lenkų civilių.

Visi šie pavyzdžiai įrodo viena: karo metu nėra kinematografiško herojiško gėrio ir absoliutaus blogio. Praeities žmonėms tekdavo rinktis ne tarp gėrio ir blogio, o maltis moraliniame pragare tarp blogio ir dar baisesnės katastrofos.

VEIDRODINIS ŠIANDIENOS ATSPINDYS: POLITINIS REALIZMAS

Kad suprastume, jog praeities sprendimai nebuvo tiesiog aklas blogis, mums nereikia žiūrėti toli – istorija kartojasi tiesiai prieš mūsų akis šiandieniniame kare, kur Ukraina kasdien kovoja dėl savo išlikimo. Kremlius jau nužudė virš milijono žmonių, suluošino dar tiek pat ar daugiau.

Dešimtys tūkstančių civilių buvo nužudyti vien Mariupolio apsuptyje. Tūkstančiai vaikų žuvo ir liko invalidais po kasdienių apšaudymų, kurie tęsiasi ir šiandien, ir bus vykdomi rytoj. Milijonai žmonių vėl atsidūrė vergijoje ir vėl dalis jų vežama į Tolimuosius rytus. Pagrobti tūkstančiai vaikų, iš kurių vieną net aukščiausio rango Kremliaus pareigūnė sako perauklėjusi į paklusnų rossijaną…

Ar tie, kas suvokia šį košmarą gali sau leisti teisti tuos, kurie kovoja dėl išlikimo?

Ne, todėl vykstant Ukrainos gynybai prieš rossijos agresiją, Vakarų pasaulis ir Lietuva vadovaujasi ta pačia brutalia karine logika: priešo priešas yra mano draugas. Šiandien Ukrainos pusėje kovoja Rusijos savanorių korpusas (RDK), kurio įkūrėjai (kaip žuvęs White Rex) ir dalis kovotojų yra atviri, radikalūs neonaciai.

Taip pat kovoja Baltarusijos Kalinausko pulkas, kurio dalis ideologų remia atvirai anti-lietuvišką litvinizmo teoriją ir kvestionuoja Vilniaus priklausomybę. Maža to, Lietuva, gelbėdama žmones nuo Kremliaus režimo, priglaudė vieną didžiausių iš rossijos pabėgusių neonacių bendruomenių Europoje.

Ir mūsų visuomenėje nekyla dėl to panikos. Kodėl?

Nes suvokiama realybė – egzistencinė rossijos grėsmė šiandien yra tokia milžiniška, kad bet kokia jėga, nukreipianti ginklą į agresorių, yra priimtina. Ką šie žmonės darys ateityje, tikriausiai jau teis kitos kartos. Po 80 metų taikiuose kabinetuose sėdintys istorikai tikriausiai kritikuos už „vertybinį aklumą“. Bet ar visuomenė šiandien gali elgtis kitaip?

Ne, nes ji yra taip pat atsakinga už išlikimą čia ir dabar.

Tai yra ta pati 1941 m. birželio logika. Skirtumas tik tas, kad šiandien Lietuva ir Ukraina išlaiko valstybinę kontrolę – mes išnaudojame šių radikalų karinę jėgą, bet neleidžiame jiems perimti valstybės valdymo ir nepasirašome po jų ideologiniais manifestais.

1941 m. LAF vadovybė šios ribos, deja, neišlaikė, tačiau tai ir suprantama (tarp „suprantama“ ir „pateisinama“ yra distinkcija).

KODĖL NEGALIME ATSISAKYTI SUKILIMO ATMINTIES

Atsisakydami vertinti Birželio sukilimą kaip svarbų ir teigiamą mūsų istorijos faktą, mes patenkame į spąstus. Rossijos vykdoma hibridinė politika dešimtmečiais siekia sistemingai įskiepyti lietuviams amžinos kaltės ir nepilnavertiškumo jausmą. Jei tauta patiki, kad visa jos praeitis – tik nusikaltimai, o jos herojai – tik fašistų talkininkai, ji praranda psichologinį pamatą ir valią gintis ateityje.

Niekindami šiuolaikinius veikėjus, kurie kūrė mūsų pasipriešinimo tradiciją, mes griauname ir 1990-ųjų nepriklausomybės atgimimo morališkumą. Taip sistemiškai kuriama iliuzija, jog mes neturime dėl ko kovoti. Tai ir yra tai, ko siekia mus amžinai trokštantis sunaikinti priešas – rossija.

Todėl tikrasis brandžios visuomenės atsparumas yra sugebėjimas išlaikyti pusiausvyrą. Rossija laimi abiem kraštutiniais atvejais: tiek tada, kai mes sukilimą visiškai nubraukiame ir sutinkame su etikete „mes žudikų tauta“, tiek tada, kai aklai giname antisemitinius LAF dokumentus, apsimesdami, kad tragedijos nebuvo, ir taip pasmerkiame save izoliacijai Vakarų akyse.

Istorinė sukilimo kritika šiandien nesiekia paneigti paprastų kovotojų idealizmo. Ji tiesiog moko mus politinio vadovėlio pamokas. Mūsų protėviai nebuvo sterilūs šventieji – jie buvo tragiško laiko prispausti žmonės, priėmę skaudžius sprendimus. Tai suvokdami mes ne griauname, o sustipriname savo valstybę, nes parodome, kad esame pakankamai stiprūs žinoti tiesą ir pakankamai vieningi, kad nebeleistume priešui manipuliuoti mūsų praeitimi.

Mes neturime bijoti tai pasakyti, nes mums svarbiau nei tai, ką su mūsų žodžiais padarys rossija – jeigu reikės jie sukurs tų mitų, kaip darė ir darys visada. Jeigu atsisakysime savo istorijos, nes ji nėra ideali – mes prarasime ateitį.

Mūsų pozicija šiandieniniame informaciniame kare turi būti aiški ir ori: „Mes, kaip europietiška, krikščioniškos moralės valstybė, atvirai pripažįstame ir smerkiame 1941 m. sukilimo fone vykusį nekaltų civilių persekiojimą, politinės vadovybės iliuzijas bei moralines nuolaidas nacių režimui, tačiau Birželio sukilimas buvo teisėtas ir herojiškas Lietuvos tautos sukilimas prieš sovietų okupaciją ir terorą. Mes didžiuojamės savo piliečių valia priešintis ir ginti Tėvynę – tai mūsų Nepriklausomybės kovų pamatas.“