Ar centriniai bankai gydo ne tą ligą? Kodėl ne visa infliacija gydoma vienodai

Stasys Albinas Girdzijauskas

Įžanga

Ormuzo sąsiauris, naftos kainų šuoliai, įtempta geopolitinė padėtis Artimuosiuose Rytuose, Europos Centrinio Banko ir JAV Federalinio rezervo sprendimai. Visa tai vėl priminė seną klausimą: kas iš tikrųjų sukelia infliaciją ir kaip su ja kovoti?

Pastaraisiais dešimtmečiais centriniai bankai beveik instinktyviai reaguoja į kainų augimą tuo pačiu būdu – didina palūkanų normas. Tačiau ar tikrai visų rūšių infliacija gali būti gydoma tuo pačiu vaistu? Ar nėra taip, kad skirtingos infliacijos formos kartais reikalauja skirtingo gydymo?

Šis klausimas nėra toks paprastas, kaip gali pasirodyti. Juk ekonomistai iki šiol nesutaria ne tik dėl kovos su infliacija priemonių, bet ir dėl pačios infliacijos prigimties.

1. Friedmanas: infliacija yra pinigų reiškinys

Praėjusio amžiaus antroje pusėje didžiausią įtaką infliacijos sampratai padarė Nobelio premijos laureatas Miltonas Friedmanas. Jo garsioji frazė „infliacija visada ir visur yra monetarinis reiškinys“ tapo savotišku šiuolaikinės pinigų politikos šūkiu.

Friedmano požiūriu, kainos kyla todėl, kad pinigų kiekis ekonomikoje ilgainiui auga greičiau negu prekių ir paslaugų pasiūla. Vadinasi, pagrindinis centrinio banko uždavinys – kontroliuoti pinigų pasiūlą ir neleisti ekonomikai perkaisti.

Šis požiūris ypač sustiprėjo po JAV Federalinio rezervo vadovo Paulo Volckerio kovos su infliacija praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje. Staigus palūkanų normų padidinimas padėjo pažaboti kainų augimą, todėl daugelis ekonomistų tai laikė monetarizmo triumfu.

Tačiau Friedmano teorija paliko ir neatsakytų klausimų. Jeigu infliacija yra vien pinigų reiškinys, kodėl pinigų pasiūla nuolat linkusi plėstis? Kodėl vienais laikotarpiais kainų augimas tampa ypač spartus, o kitais – išlieka vangus? Ir kodėl kai kurios infliacijos bangos prasideda net tada, kai pinigų politika išlieka santykinai griežta?

2. Binder: infliacija yra ir politinis reiškinys

Amerikiečių ekonomistė Carola Binder savo knygoje „Shock Values“ (2024) pasiūlė platesnį požiūrį. Jos nuomone, infliacija yra ne tik ekonominis, bet ir politinis reiškinys.

Skirtingos visuomenės skirtingai reaguoja į kainų augimą. Infliacijos baimę formuoja istorinis atminimas, politinės tradicijos, rinkimų ciklai, centrinių bankų reputacija ir žmonių lūkesčiai. Dėl to infliacija tampa ne tik ekonominių rodiklių, bet ir visuomenės nuotaikų, pasitikėjimo bei politinių sprendimų atspindžiu.

Šis požiūris artimas Nobelio premijos laureato Roberto Shillerio naratyvinei ekonomikai. Pasak jo, ekonominius procesus stipriai veikia kolektyviniai pasakojimai, lūkesčiai ir visuomenėje plintančios idėjos.
Todėl Binder tarsi praplečia Friedmano teoriją: pinigai yra svarbūs, tačiau jie nėra vienintelė infliacijos priežastis. Politika, visuomenės lūkesčiai ir kolektyvinės baimės taip pat vaidina svarbų vaidmenį.

Tačiau galbūt abi teorijos kalba tik apie skirtingus tos pačios problemos sluoksnius? O gal svarbiausias klausimas apskritai yra kitas – ar egzistuoja viena infliacija?

3. Ar egzistuoja viena infliacija?

Diskusijos apie infliaciją dažnai primena ginčą tarp gydytojų, kurie skirtingai aiškina karščiavimo priežastis. Vieni kaltina infekciją, kiti – uždegimą, treti – imuninės sistemos sutrikimus. Tačiau pirmiausia reikėtų atsakyti į kitą klausimą: ar visais atvejais kalbama apie tą pačią ligą?

Panašiai yra ir ekonomikoje. Nors apie infliaciją paprastai kalbama vienaskaita, iš tikrųjų ji nėra vienalytis reiškinys. Skirtingais laikotarpiais kainų augimą gali sukelti visiškai skirtingos priežastys, todėl ir jo pasekmės bei gydymo priemonės negali būti vienodos.

Tai gerai parodo išplėstinis infliacijos modelis (1 pav.), kuriame išskiriami keturi pagrindiniai režimai.

1 pav. Išplėstinis infliacijos modelis (šaltinis: Girdzijauskas S. A . Ekonominės krizės: finansinio prisotinimo teorijos įžvalgos, VUL, 2024)

Pirmiausia egzistuoja natūrali infliacija. Ji susidaro tada, kai visuminė paklausa ir visuminė pasiūla iš esmės yra pusiausvyroje, ekonomika auga natūraliu tempu, o kainų augimas išlieka saikingas. Tokia infliacija nėra ekonomikos liga. Priešingai – ji yra normalaus ekonomikos funkcionavimo palydovė. Nedidelė infliacija nėra ekonomikos sutrikimo požymis.

Visai kitokio pobūdžio yra sąnaudų infliacija. Ji atsiranda ne dėl pernelyg didelės paklausos, o dėl pablogėjusių gamybos sąlygų. Brangstant energijos ištekliams, žaliavoms, importui, transportui ar darbo jėgai, didėja produkcijos savikaina, o kartu kyla ir kainos. Tokia infliacija dažnai lydima gamybos lėtėjimo, didesnio nedarbo ir stagnacijos. Todėl ji neretai pereina į stagfliaciją – vieną nemaloniausių ekonominių būsenų.

Trečioji rūšis – paklausos infliacija. Ji atsiranda tuomet, kai visuminė paklausa pradeda augti sparčiau negu visuminė pasiūla. Rinkos tampa deficitinės, susiformuoja kainų burbulai, didėja investicinis aktyvumas, ekonomika ima kaisti. Būtent tokio tipo infliaciją daugiausia nagrinėjo keinsistinė ekonomikos mokykla, o centriniai bankai išmoko ją slopinti didindami palūkanų normas.

Galiausiai egzistuoja hiperinfliacija. Ji paprastai būna susijusi su valiutos nuvertėjimu, pasitikėjimo pinigų sistema praradimu ir giliomis politinėmis ar ekonominėmis krizėmis. Tokiais atvejais pinigai pradeda prarasti savo pagrindinę funkciją, o kainų augimas tampa nebe ekonomikos, bet visos valstybės stabilumo problema.
Taigi kalbėti apie infliaciją apskritai yra beveik tas pats, kaip kalbėti apie „ligą apskritai“. Vienu atveju priežastis gali būti infekcija, kitu – trauma, trečiu – apsinuodijimas. Panašiai ir ekonomikoje: natūrali, sąnaudų, paklausos ir hiperinfliacija turi skirtingą kilmę, todėl reikalauja skirtingo požiūrio.

Tai veda prie nepatogaus, bet labai svarbaus klausimo. Jeigu skirtingų rūšių infliacija turi skirtingas priežastis, ar tikrai visas jas galima gydyti tuo pačiu būdu?

Būtent čia prasideda didžiausia šiuolaikinės pinigų politikos dilema.

4. Ar centriniai bankai kartais gydo ne tą ligą?

Daugiau kaip pusę amžiaus pagrindinis centrinių bankų ginklas kovojant su infliacija buvo palūkanų normų reguliavimas. Kai kainos ima kilti pernelyg sparčiai, palūkanos didinamos. Taip mažinamas kreditų prieinamumas, lėtėja investicijos ir vartojimas, o kartu silpnėja ir kainų spaudimas.

Ši strategija ne kartą pasiteisino. Todėl ilgainiui susiformavo įsitikinimas, kad palūkanų normų didinimas yra universali priemonė nuo infliacijos. Tačiau ar tikrai taip yra?

Įsivaizduokime, kad dėl karinio konflikto uždaromas Ormuzo sąsiauris. Sutrinka naftos tiekimas, pabrangsta energijos ištekliai, išauga transportavimo kaštai, kyla gamybos sąnaudos. Kainos pradeda didėti. Tai klasikinis sąnaudų infliacijos pavyzdys.

Kaip į tokią situaciją paprastai reaguoja centriniai bankai? Jie didina palūkanų normas.

Tačiau kyla natūralus klausimas: ar palūkanų normų didinimas gali atpiginti naftą?

Ar jis gali atverti Ormuzo sąsiaurį?

Ar gali sumažinti transportavimo kaštus?

Ar gali sumažinti geopolitinę įtampą?

Ar gali padidinti naftos gavybą?

Akivaizdu, kad ne.

Palūkanų normų didinimas gali sumažinti paklausą, tačiau jis negali pašalinti pasiūlos sutrikimų. Priešingai, brangesni kreditai gali dar labiau sumažinti investicijas, sulėtinti ekonomikos augimą ir padidinti nedarbą. Tokiu atveju ekonomika gauna dvigubą smūgį: iš vienos pusės išlieka didelės energijos ir žaliavų kainos, iš kitos – silpnėja gamyba ir vartojimas.

Būtent taip susiformuoja stagfliacija – situacija, kai infliacija egzistuoja kartu su ekonomikos stagnacija. Su tokia problema Vakarų pasaulis susidūrė praėjusio amžiaus septintajame ir aštuntajame dešimtmečiuose po naftos krizių.

Tai nereiškia, kad centriniai bankai klysta didindami palūkanų normas. Greičiau tai reiškia, kad tas pats vaistas ne visada tinka visoms ligoms.

Jeigu paklausos infliacija atsiranda dėl ekonomikos perkaitimo, tuomet kreditavimo ribojimas gali būti veiksminga priemonė. Tačiau jeigu kainų augimą sukelia energijos, žaliavų ar logistikos problemos, vien monetarinė politika gali pasirodyti nepakankama ar netgi pabloginti padėtį.

Todėl pagrindinis klausimas turėtų būti ne „Kaip kovoti su infliacija?“, bet „Su kokios rūšies infliacija susidūrėme?“

Tik nustačius ligą galima pasirinkti tinkamą gydymą.

Galbūt didžiausia XXI amžiaus centrinių bankų problema yra ne priemonių trūkumas, o tai, kad pernelyg dažnai skirtingų rūšių infliaciją jie mėgina gydyti tuo pačiu vaistu.

Su tokia problema Vakarų pasaulis susidūrė po naftos krizių. Paradoksalu, bet būtent šios krizės parodė, kad kovojant su sąnaudų infliacija vien monetarinės priemonės ne visada gali apsaugoti ekonomiką nuo stagnacijos.

5. FPT požiūris: pirmiausia reikia nustatyti infliacijos tipą

Jeigu gydytojas visiems pacientams skirtų tą patį vaistą, neatsižvelgdamas į ligos pobūdį, toks gydymas greičiausiai būtų laikomas neprofesionaliu. Tačiau būtent taip dažnai elgiamasi ekonomikoje, kai skirtingos kilmės infliacija gydoma ta pačia priemone – palūkanų normų reguliavimu.

Finansinio prisotinimo teorijos (FPT) požiūriu svarbiausias klausimas nėra „Kaip kovoti su infliacija?“, bet „Su kokia infliacija susidūrėme?“

Skirtingi infliacijos tipai atspindi skirtingą ekonomikos būseną, todėl ir jų valdymo priemonės negali būti vienodos.

Pirmiausia reikia išskirti natūralią infliaciją. Ji būdinga ekonomiškai sveikai sistemai, kai visuminė paklausa apytikriai atitinka visuminę pasiūlą, o ekonomika auga natūraliu tempu. Tokia infliacija nėra ekonomikos liga ir jos nereikia agresyviai slopinti. Kaip ir normali žmogaus kūno temperatūra, ji yra natūrali gyvos sistemos būsena.

Visai kitoks požiūris būtinas sąnaudų infliacijai. Ji atsiranda dėl energijos, žaliavų, transportavimo, importo ar kitų gamybos veiksnių brangimo. Tokiu atveju svarbiausias uždavinys – ne slopinti paklausą, o šalinti pačias priežastis: diversifikuoti energijos šaltinius, atkurti tiekimo grandines, didinti produktyvumą, mažinti gamybos kaštus. Vien palūkanų normų didinimas tokiu atveju gali tik pagilinti stagnaciją.

Paklausos infliacija yra kitokios prigimties. Ji atsiranda tada, kai visuminė paklausa pradeda augti sparčiau negu visuminė pasiūla. Rinkos tampa deficitinės, stiprėja finansinis spaudimas, ekonomika kaista, formuojasi burbulai. Būtent šiuo atveju kreditavimo ribojimas ir palūkanų normų didinimas gali būti pateisinami, nes jų tikslas – sumažinti ekonomikos perkaitimą.

Galiausiai hiperinfliacija paprastai reiškia jau nebe paprastą kainų augimą, o gilų pinigų sistemos sutrikimą. Tokiais atvejais pagrindinis uždavinys tampa pasitikėjimo valiuta atkūrimas ir visos pinigų sistemos stabilizavimas.

FPT požiūriu pirmiausia reikia nustatyti infliacijos tipą, o tik po to pasirinkti gydymo priemones.
Schemiškai šį požiūrį galima apibendrinti taip:

• Natūrali infliacija → natūralus augimas → netrukdyti;
• Sąnaudų infliacija → energijos ir tiekimo problemos → šalinti priežastis;
• Paklausos infliacija → rinkų perkaitimas ir deficitinės rinkos → riboti kreditavimą ir mažinti ekonomikos kaitimą.
• Hiperinfliacija → valiutos krizė → stabilizuoti pinigų sistemą.

Šis požiūris leidžia kitaip pažvelgti ir į Friedmano, ir į Binder idėjas. Friedmano monetarinės priemonės gali būti veiksmingos kovojant su paklausos infliacija, o Binder akcentuojami lūkesčiai ir politiniai sprendimai tampa svarbūs valdant visuomenės reakciją į kainų augimą. Tačiau nei viena, nei kita teorija savaime neatsako į svarbiausią klausimą – kokios prigimties infliacija konkrečiu metu veikia ekonomiką.

Todėl galbūt svarbiausia XXI amžiaus ekonomikos pamoka yra ne tai, kad reikia dar agresyviau kovoti su infliacija, bet tai, kad pirmiausia reikia išmokti ją teisingai diagnozuoti.

1 lentelė. Skirtingos infliacijos formos ir jų valdymo principai

6. Trys požiūriai į tą pačią problemą

Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad Miltono Friedmano, Carolos Binder ir finansinio prisotinimo teorijos požiūriai vienas kitam prieštarauja. Tačiau iš tikrųjų jie kalba apie skirtingus to paties reiškinio sluoksnius.
Friedmanas daugiausia dėmesio skyrė pinigų sistemai. Jo požiūriu infliacija yra monetarinis reiškinys, todėl pagrindinis uždavinys – kontroliuoti pinigų pasiūlą ir kreditavimą. Šis požiūris gerai paaiškina, kaip infliacija plinta ekonomikoje ir kodėl pinigų politika gali būti veiksminga kovojant su paklausos infliacija.

Binder infliaciją mato platesniame kontekste. Ji pabrėžia, kad kainų augimas veikia ne tik ekonomiką, bet ir visuomenę, politiką, rinkimų procesus, žmonių lūkesčius bei centrinių bankų reputaciją. Šia prasme infliacija tampa ne vien ekonominiu, bet ir socialiniu bei politiniu reiškiniu.

Tuo tarpu finansinio prisotinimo teorija siekia pažvelgti dar giliau. Ji kelia klausimą, kodėl vienais laikotarpiais ekonomika linkusi kaisti, o kitais – stagnuoti, kodėl susiformuoja deficitinės rinkos, kainų burbulai ir skirtingi infliacijos režimai. FPT požiūriu pinigų politika, lūkesčiai ir politiniai sprendimai dažnai yra ne pirminė priežastis, o sistemos reakcija į gilesnius ekonomikos procesus.

Todėl šios trys teorijos nebūtinai konkuruoja tarpusavyje. Galbūt jos labiau primena tris skirtingus mikroskopus, leidžiančius pažvelgti į tą patį reiškinį skirtingu masteliu.

Friedmanas atsako į klausimą, kaip infliacija plinta.

Binder aiškina, kaip visuomenė ir politika į ją reaguoja.

FPT mėgina paaiškinti, kodėl pati sistema sukuria sąlygas skirtingoms infliacijos formoms atsirasti.
Galbūt todėl ginčas tarp ekonominių mokyklų dažnai kyla ne dėl to, kad viena iš jų būtų teisi, o kita – klaidinga. Dažnai jos tiesiog analizuoja skirtingus to paties reiškinio lygmenis.

Išvada

Infliacija nėra vienas reiškinys. Ji gali būti natūrali, sąnaudų sukelta, paklausos sukelta ar net peraugti į hiperinfliaciją. Kiekviena iš šių būsenų turi skirtingą kilmę ir todėl negali būti valdoma tomis pačiomis priemonėmis.

Per ilgą laiką centriniai bankai sukūrė veiksmingą instrumentą paklausos infliacijai slopinti – palūkanų normų reguliavimą. Tačiau XXI amžiaus pasaulis tampa vis labiau priklausomas nuo geopolitinių konfliktų, energetinių išteklių, tiekimo grandinių ir technologinių pokyčių. Todėl vis dažniau susiduriama ne su paklausos, o su sąnaudų infliacija, kuriai vien monetarinės priemonės gali būti nepakankamos.

Galbūt didžiausia XXI amžiaus ekonomikos problema yra ne pati infliacija, o tai, kad skirtingų rūšių infliaciją vis dar bandome gydyti tuo pačiu vaistu.
Kaip medicinoje ne visos karštinės gydomos antibiotikais, taip ir ekonomikoje ne kiekviena infliacija gydoma palūkanų normų didinimu.

Pirmiausia reikia nustatyti ligą, o tik po to skirti gydymą.

Galbūt svarbiausia būsimos infliacijos teorijos užduotis yra ne surasti dar vieną universalų vaistą nuo kainų augimo, o išmokti atskirti skirtingas infliacijos formas. Nes tik teisinga diagnozė leidžia tikėtis teisingo gydymo. O galbūt būtent čia ir prasidės naujas infliacijos teorijos etapas – ne ieškant universalaus vaisto, bet mokantis atskirti skirtingas ekonomikos būsenas.

Stasys Albinas Girdzijauskas yra Vilniaus universiteto afilijuotasis profesorius, technikos mokslų daktaras (hp), Finansinio prisotinimo teorijos autorius.

Pastaba dėl dirbtinio intelekto naudojimo. Rengiant straipsnį naudotasi dirbtinio intelekto pagalba kaip priemone idėjoms struktūruoti ir argumentams gryninti. Už turinį ir išvadas atsako autorius.