Prof. Jonas Grigas. Laiko paradoksas

Laiką patiriame kiekvieną sekundę, matuojame jį valandomis ir pagal jį planuojame savo gyvenimą. Jis atrodo nenutrūkstamas, bet kas iš tikrųjų yra laikas? Ar tai tik laikrodžio tiksėjimas, Saulės tekėjimas ir nusileidimas, akimirkų tėkmė? O gal kažkas gilesnio?

Knygoje „Kiek trunka sekundė“ (2013) rašiau, kad laikas niekur neteka, kad laiko tėkmė yra paveldėtas žmogaus suvokimo artefaktas, sustiprintas metafora. Pagal susitarimą laiko rodyklė rodo ateitį. Tačiau tai nereiškia, kad pats laikas juda į ateitį, panašiai kaip šiaurę rodanti kompaso rodyklė nejuda į šiaurę. Abi rodyklės rodo tik laiko ir erdvės asimetriją, ne judėjimą. Laiko tekėjimas yra tik iliuzija.

Tačiau laikas šiandien dar sunkiau suprantamas, nors jis tvarko lygtis, įtvirtina priežastingumą ir veda prie gilesnio tikrovės supratimo.

Nėra universalios dabarties. Kas vienam žmogui atrodo dabartis, kitam gali būti praeitis arba ateitis. Reliatyvumas leidžia jas visas.

Blokinio laiko teorija teigia, kad laikas neteka, o praeitis, dabartis ir ateitis egzistuoja vienu metu. Visata yra tarsi milžiniškas erdvėlaikio blokas, kuriame laikas yra dar vienas erdvės matmuo.

Mes nejudame laiku kaip aktoriai spektaklyje. Viskas, kas dar įvyks, jau egzistuoja, nors to negalime suvokti. Jei kažko nesuvokiame, tai nepadaro to nerealiu. Mes pripažįstame galaktikų egzistavimą už stebimo horizonto. Panašiai, jei negalime patirti ateities, ji vis tiek gali būti reali. Jei ateitis egzistuoja, ji turi būti nulemta, nors tai prieštarauja patirčiai.

Kvantinė fizika randa įrodymų, kad laikas neveikia taip, kaip jį jaučiame. Fizikos lygtys veikia vienodai atgal ir į priekį – Visatai nerūpi, kuria kryptimi kinta laikas. Sąmonė sukuria judėjimo iš praeities į ateitį iliuziją.

Mūsų gimimas, ši akimirka ir mirtis gali egzistuoti skirtinguose erdvėlaikio regionuose. Mes juos patiriame nuosekliai, nes taip veikia mūsų smegenys, o ne todėl, kad taip veikia Visata. Laikas nėra upė, nešanti mus pirmyn, o peizažas, kurį tyrinėjame po vieną vietą.

Reliatyvumo teorija teigia, kad laikas egzistuoja kaip keturmačio erdvėlaikio dalis, o tai reiškia, kad praeitis, dabartis ir ateitis kartu egzistuoja nekintančioje fizinėje realybėje.

Traktavimas laiko kaip visas akimirkas jungiančios dimensijos, meta iššūkį mūsų intuicijoms ir parodo, kad skirtumas tarp praeities ir ateities gali būti mūsų sąmonės iliuzija. Jis nebūtinai kinta iš praeities į dabartį ir ateitį. Yra mokslininkų, teigiančių, kad laikas yra trimatis, kaip erdvė, kiti mano, kad jis gali kisti sūkuriais, kilpomis ir sąmoningumo lygmenimis.

Naujausi „Foundational Questions Institute“ 2026 m. duomenys rodo, kad jei gravitaciją laikytume kvantine jėga, laikas turi turėti vidinį neapibrėžtumą, kuris rodytų, kad „dabartis“ yra kelių „ateities“ galimybių vidurkis. Todėl realybė gali būti ne tokia, kaip atrodo.

Gyvenimą patiriame kaip vieną dabartį, vieną kelią, besiskleidžiantį sekundė po sekundės, stabilų ir tikrą. Bet tas tikrumas tėra iliuzija, o dabartinis momentas nėra viena realybė, o daugybės galimybių, laukiančių, kol atsiskleis, mišinys.

Kvantinės fizikos interpretacijos rodo, kad realybė gali egzistuoti kelių rezultatų superpozicijoje ir meta iššūkį požiūriui į laiką, pasirinkimą ir realybės prigimtį. Išvada galinga. Dabartis gali būti lankstesnė, nei manoma. O ateitis gali klausytis ir aktyviai formuoti dabartį kartu su praeitimi.

Kiekvienas sprendimas gali būti didesnio galimybių lauko dalis, siaurėjanti į vieną realybę. Visata galbūt ne tik stebi, galbūt ji reaguoja vienu metu praeityje, dabartyje ir ateityje.

Apibendrinant dabartinį teorinį požiūrį į laiką galima pasakyti, kad laikas nei teka, nei bėga. Praeitis, dabartis ir ateitis egzistuoja kartu. Visata veikia kaip didžiulis statiškas duomenų blokas.

Kiekvieną mūsų sprendimą įtakoja vakarykščiai pasirinkimai. Mums tiesiog trūksta biologinės įrangos, kad visa tai suvoktume. Žmogaus sąmonė patiria įvykių seką, paimdama vieną realybės dalį ir vadina ją dabartimi. Tačiau teorinė fizika dažnai panaši į filosofiją, o ne į mokslą…

Jonas Grigas yra akademikas, profesorius, fizinių mokslų daktaras, tikrasis LMA narys.