Valdas Sutkus. Kultūrinis marksizmas. Demografinė revoliucija – tautų naikinimas per migraciją

XVI dalis. Ankstesnės dalys čia.

2015 metų rugpjūtį Vokietijos kanclerė Angela Merkel pareiškė „Mes susitvarkysime“ ir atvėrė šalies sienas atėjūnams. Per kelis mėnesius Vokietija, netikrindama atvykstančiųjų, įsileido daugiau, nei milijoną žmonių, daugiausia vyrų iš Sirijos, Afganistano ir Šiaurės Afrikos. Tų pačių metų Naujųjų naktį Kelno stoties aikštėje atvykėlių minia surengė per tūkstantį seksualinių užpuolimų prieš vokietes, o spauda tylėjo tris paras. Po šešerių metų kitoje Atlanto pusėje Joe Bideno administracija atvėrė JAV pietinę sieną, ir per ketverius metus į šalį suleido virš dešimt milijonų nelegalių migrantų.

Šiais ir kitais panašiais atvejais tai buvo nuosekliai vykdoma politika, turinti aiškią marksistinę kilmę. Migracija čia ne šalutinė tema, o viena iš esminių grandžių. Per pusantro šimto metų kairioji ideologija tautiškumą nuosekliai puolė: pirma paskelbė apgaule, paskui patologija, vėliau kalte, dar vėliau – prasimanymu, o galiausiai „atviros visuomenės“ vardu pareikalavo išvis atsisakyti valstybių sienų.

Politinis siekis peržengti tautą, sieną, kalbą ir istorinį tęstinumą

Pirmąjį smūgį tautiškumui sudavė klasikinis marksizmas. „Komunistų manifeste“ Marksas ir Engelsas įrašė sakinį, kuriame telpa visa būsimoji kairiųjų neapykanta tautinei valstybei: „darbininkai neturi tėvynės“. Marksistui žmogus pirmiausia nėra nei šeimos narys, nei tautos vaikas, nei savo valstybės pilietis. Jis yra klasės dalis, revoliucinio internacionalo medžiaga, vienas iš būsimos pasaulinės „engiamųjų“ sąjungos narių. Todėl ir garsusis šūkis „visų šalių proletarai, vienykitės“ buvo ne poetiškas raginimas draugauti, o politinis siekis peržengti tautą, sieną, kalbą ir istorinį tęstinumą. Tautinis solidarumas marksizmui pavojingas todėl, kad jis sujungia darbininką su savo tauta, o ne su svetimos šalies revoliucionieriumi. Jis primena žmogui, kad šalia klasės dar yra tėvynė, šeima, kalba ir paveldėta tvarka. Todėl marksizmo užduotis nuo pat pradžių buvo aiški: iš žmogaus sąmonės išrauti tėvynę, tautiškumą ir jų vietoje įdiegti klasių kovą. Čia prasideda ir kairiųjų migracijos politikos genealogija: tauta jiems yra ne namai, o kliūtis, siena – ne teisėta valstybės apsauga, bet trukdis pasaulinės revoliucijos plėtrai. Niekas efektyviau nenaikina tautiškumo, kaip didžiuliai kitos kultūros ateivių srautai, kurie yra abejingi ar net priešiški vietos istorijai, tvarkai ir papročiams, o juos veda vienintelis tikslas – geresnės materialinės sąlygos čia ir dabar.

Kairioji teorija pakeitė taikinį

Antrąjį smūgį tautiškumui sudavė Frankfurto mokykla. Klasikinis marksizmas tikėjosi, kad Vakarų darbininkas taps revoliucijos kareiviu, bet paaiškėjo, jog šis kareivis nenori kariauti. Jis už savo darbą gavo gerą algą, įsigijo butą, automobilį, šaldytuvą, televizorių, galėjo sau leisti atostogas prie jūros. Taigi, nenorėjo padegti pasaulio, kadangi turėjo ką prarasti. Marksizmui tai buvo katastrofa: proletaras, dėl kurio buvo sukurta visa revoliucijos teologija, pats pradėjo gyventi kaip mažas buržujus. Tada kairioji teorija pakeitė taikinį: reikia eiti į šeimą, mokyklą, universitetą, meną, seksualumą, kalbą, Bažnyčią ir tautą. Senosios civilizacijos atramos buvo pervadintos „represinėmis struktūromis“, o normalus žmogaus prisirišimas prie namų, šeimos ir tėvynės – „autoritariniu“ sąmonės likučiu. Taip marksizmas iš ekonominės revoliucijos virto kultūros ardymu: nebeužtenka atimti fabriką iš kapitalisto, reikia atimti iš žmogaus jo šeimą, tikėjimą ir tėvynę.

Teorinį pagrindą šiam tautos ir tradicijos išardymui padėjo vienas svarbiausių Frankfurto mokyklos veikalų – 1950 m. pasirodžiusi Theodoro W. Adorno ir jo bendraautorių knyga „Autoritarinė asmenybė“ („The Authoritarian Personality“). Joje pagarba autoritetui, tvarkai, tradicijai ir paveldėtoms normoms buvo įtraukta į pavojingo politinio „sindromo“ lauką ir matuojama vadinamąja F skale, kur F reiškė fašizmą. Kitaip tariant, tai, kas šimtmečius buvo laikoma sveikos visuomenės atramomis – pagarba tėvams, mokytojui, valstybei, įstatymui, religijai ir tvarkai, – staiga tapo įtartinu autoritarizmu. Tas pats veikalas atskirai matavo ir žmogaus prisirišimą prie savo tautos, jį siedamas su aklu, atskirtį kurstančiu nacionalizmu, o nuoširdžią meilę tėvynei paniekinamai vadino „pseudopatriotizmu“. Knygos išvadose autoriai rašė, kad „potencialiai fašistinę struktūrą“ reikia šalinti iš pasaulio taip pat, kaip šalinama neurozė, nusikalstamumas ar nacionalizmas. Šitaip tautinis jausmas, pagarba tradicijai ir ištikimybė savai bendruomenei buvo nustumti į tą pačią lentyną kaip psichikos sutrikimas ir nusikaltimas. Juos reikėjo ne gerbti, o gydyti, ne saugoti, o naikinti, ne perduoti vaikams, o išrauti iš žmogaus sąmonės. Nuo tada Vakarų žmogus buvo sistemingai mokomas gėdytis meilės savo tautai, o abejingumas jai, jos niekinimas ir net atviras jos neigimas pradėti vaizduoti kaip aukštesnės moralinės brandos ženklas.

Kairiajam intelektualui ištikimybė tautai visada pavojinga, nes ji konkuruoja su universaliu projektu: klase, žmonija, tarptautine revoliucija, „atvira visuomene“, pasauliniu „progresu“. Patriotas pirmiausia klausia: kas geriausia mano tautai? Kairiojo internacionalo globalistas klausia: kas atitinka mano pasaulinės revoliucijos teoriją? Šie du požiūriai neišvengiamai susikerta.

Vakarų civilizacija pati užaugino ir išgarsino savo griovėjus

Trečiąjį smūgį sudavė antikolonijinė teorija – Frankfurto mokykla pavertė tautiškumą nenormalumu, o antikolonializmas pačias Vakarų šalių tautas padarė nuolat kaltomis. Antikolonializmo apologetas, Martinikos psichiatras Frantzas Fanonas, ir jo mokytojas Aime Cesaire buvo pačios prancūziškos sistemos vaikai: Martinika buvo Prancūzijos kolonija, o jie mokėsi geriausiose Paryžiaus mokyklose, mąstė ir rašė prancūziškai. Čia ir slypi ironija – Vakarų civilizacija pati užaugino ir išgarsino savo griovėjus. Metropolija išmokė juos sklandžiai ir įtikinamai kalbėti, priėmė į savo universitetus, išleido jų knygas ir pakvietė į garbingus Vakarų sostinių salonus. Antikolonializmas Vakaruose tapo madingu paties Vakarų elito dėka.

Ypatingai čia pasistengė Jeanas Paulis Sartras – žymi pokario Prancūzijos intelektinio gyvenimo figūra. 1961 metais jis parašė pratarmę Fanono knygai „Žemės prakeiktieji“ („Les Damnés de la Terre“). Pati knyga buvo Alžyro karo įkarštyje parašytas raginimas ginkluota jėga sukilti prieš kolonijinius Vakarus. Knyga greitai tapo viso pasaulio išsivadavimo judėjimų vadovėliu. Sartro pratarmė antikolonijinį smurtą Vakarų skaitytojo akyse pavertė garbingu, net kilniu dalyku. Jis atvirai sakė, kad sukilimo metu reikia žudyti, ir kad nušauti europietį reiškia vienu šūviu nukauti du – sunaikinti ir engėją, ir engiamąjį, o po to lieka vienas negyvėlis ir vienas laisvas žmogus.

Sakinys atrodo nelogiškas – nušauti siūloma tik vieną žmogų, tad kur čia atsiranda antrasis? Pasak Fanono, kolonijinė santvarka į kiekvieno pavergtojo vidų įsodina vergišką, baimės sukaustytą „aš“, o engėjas gyvena ne tik anapus, bet ir paties pavergtojo viduje. Todėl, pasak Sartro, nušaudamas kolonistą pavergtasis esą sunaikina iš karto du: tikrąjį fizinį engėją ir vidinį vergą savyje. Smurtas yra ne nusikaltimas, o „apvalanti jėga“, grąžinanti pavergtajam orumą. Žudymas virsta psichoterapija. Ir kaip tik tai Sartras palaimino visu savo autoritetu.

Sartras veikė ne vienas. Greta jo nuolat buvo jo ilgametė meilužė Simone de Beauvoir, su kuria jis leido žurnalą „Les Temps Modernes“, pavertusį kairiąją mintį privaloma inteligentijos gero tono laikysena. Filosofas Francis Jeansonas – artimas Sartro bendražygis ir įtakingas leidėjas nuėjo dar toliau: subūrė pogrindžio tinklą, vadinamuosius „lagaminų nešėjus“, kurie slapta gabeno Alžyro maištininkams pinigus ir ginklus. 1960 metais pasirodė „121-o manifestas“, raginantis prancūzų kareivius atsisakyti kariauti su maištininkais. Po juo pasirašė 121 žinomas Prancūzijos kultūros veikėjas.

Revoliucinio subjekto perkėlimas

Kertinė „Žemės prakeiktųjų“ mintis yra revoliucinio subjekto perkėlimas. Senasis marksizmas viltis dėjo į miesto darbininką. Fanonas kolonijiniame pasaulyje jį atmetė kaip per daug priklausomą nuo pačios kolonijinės mašinos. Kolonijų miestų darbininkija jam atrodė palyginti privilegijuota, nes ji buvo būtina kolonijinei sistemai veikti – tramvajų vairuotojai, taksistai, kalnakasiai, dokininkai, vertėjai, slaugytojai ir panašūs kolonijinės tvarkos aptarnautojai. Tikrąja revoliucine klase jis paskelbė kolonijų valstietiją – tuos, kurie neturi ko prarasti ir todėl lengviausiai priima smurtą kaip politinį kelią. Šalia jų Fanonas iškėlė ir miesto lūšnynų bedarbius, valkatas, iš kaimo atvykusius beturčius, kriminalinį užribį – žmones, stovinčius už tvarkingos visuomenės ribų ir todėl tinkamus revoliucijos smogiamajai jėgai. Lygiai tą patį Vakarų visuomenės atžvilgiu darė Frankfurto mokyklos filosofas Herbertas Marcuse: revoliucijos viltimi jam tapo nebe darbininkai, o „atstumtieji ir pašaliečiai“, kitų rasių ir spalvų „persekiojamieji“. Nuo čia tiesi linija veda į mūsų dienas, kur naujuoju proletariatu skelbiamas migrantas, stovintis „engiančios“ Vakarų civilizacijos pasienyje.

Jungtinėse Valstijose ši mintis įgavo savitą pavidalą. Malcolmas X – radikalusis septintojo dešimtmečio juodaodžių lyderis, atmetęs taikų Martino Lutherio Kingo kelią, juodaodžių amerikiečių skriaudas vaizdavo ne kaip vidaus pilietinių teisių klausimą, o kaip pasaulinės kolonijinės priespaudos rezultatą. Vėliau įtakingas kairiųjų autoritetas Noamas Chomsky tą pačią kaltinimo logiką nukreipė į JAV užsienio politiką. Taip Fanono ir Sartro idėjos susiliejo su Amerikos rasiniu radikalizmu, o iš ten jau netoli iki šiandienos kolonializmo aukos ideologijos: jeigu Vakarai visada kalti, tai kiekvienas, stojantis prieš juos, savaime įgauna moralinį teisumą.

Būtent iš čia kyla pavojingiausia migracijos ideologijos mintis. Jeigu Vakarai amžinai kalti ir skolingi, o buvęs kolonizuotasis amžinai teisus, tai atvykėlis ateina ne prašyti, ne dirbti, o atsiimti tai, kas jam neva priklauso. Tiksliausiai tai pasakė Šri Lankos kilmės britų rašytojas Ambalavaneris Sivanandanas: „Mes čia, nes jūs buvote ten.“ Valstybės siena nuo tol laikoma nebe valstybės teise, o senojo kolonijinio nusikaltimo tąsa.

„Atviros visuomenės“ koncepcija

Ketvirtąjį smūgį sudavė postmodernizmas. Politikos mokslininkas Benedictas Andersonas 1983 metais knygoje „Įsivaizduojamos bendruomenės“ („Imagined Communities“) tautą apibrėžė kaip „įsivaizduojamą politinę bendruomenę“. Pasak jo, tauta nėra bendruomenė, kurioje visi vieni kitus pažįsta asmeniškai. Ji yra įsivaizduojama politinė bendruomenė, nes jos nariai niekada nesutiks daugumos kitų tautiečių, bet vis tiek jaučia su jais bendrą ryšį. Pats jis nebuvo primityvus tautos niekintojas, bet postmoderni kairė iš jo formulės pasiėmė patogų ginklą: jeigu tauta įsivaizduojama, vadinasi, ji tik pasakojimas, jeigu tik pasakojimas, tai jį galima perrašyti, o jeigu galima perrašyti, tai niekas nebeturi teisės jos ginti kaip tikrovės. Tuomet ir valstybės siena ima atrodyti vien kažkoks atsitiktinis brūkšnys žemėlapyje, o daugumos noras išsaugoti savo šalies veidą – diskriminacija.

Visa tai išvirto į kairiųjų „atviros visuomenės“ koncepciją. Grasus britų filosofas Karlas Popperis šituo pavadinimu vadino visuomenę, gebančią kritikuoti valdžią ir saugotis totalitarizmo. Jo atvira visuomenė reiškė atvirą protą, o ne kiaurą sieną. Tačiau garsusis kairiųjų pažiūrų milijardierius George Sorosas tą patį pavadinimą uždėjo visai kitai programai – sienų silpninimui ir nuolatiniam spaudimui valstybėms atsisakyti tautinės savisaugos. Sorosas atvirai sakė, kad nacionalines sienas laiko „kliūtimi“. Teorijos jam išrasti nereikėjo – ji jau buvo paruošta. Marksizmas tautą buvo paskelbęs apgaule, Frankfurto mokykla – nenormalumu, antikolonializmas – kalte, postmodernizmas – prasimanymu. Sorosui ir panašiems į jį beliko pridėti pinigus, organizacinius aktyvistų tinklus ir institucijas.

Ir pinigai pasipylė. 2016 metais Sorosas paskelbė skiriantis 500 mln. dolerių migrantų ir pabėgėlių reikalams. Jo „Atviros visuomenės“ fondai samdo advokatus, kurie Amerikos teismuose stabdo deportacijas, ir išlaiko organizacijas, kurios kiekvieną prabilusį apie sienų apsaugą paskelbia „neapykantos grupe“. Bet didžiausią dalį sumoka pati valstybė. JAV Kongreso 2025 metų klausymuose paaiškėjo, kad demokratų prezidento Bideno laikais vien „Vera teisingumo institutas“ (Vera Institute of Justice) iš Teisingumo departamento gavo per 70 mln. dolerių už teisinę pagalbą migrantams. „Vera teisingumo institutas“ yra vienas iš JAV kairiosios teisėtvarkos ir migracijos politikos centrų. Migracijos srityje „Vera“ stumia vadinamąjį visuotinį atstovavimą – idėją, kad kiekvienas deportacijos byloje atsidūręs migrantas turėtų gauti valstybės finansuojamą advokatą.

Nelegalios migracijos finansavimas ir politinis skaičiavimas

Kitaip tariant, mokesčių mokėtojas verčiamas apmokėti teisinę infrastruktūrą, kuri ne greitina nelegalių migrantų išsiuntimą, o padeda jį vilkinti, ginčyti ir stabdyti. „Fox News“ duomenimis, 2023 fiskaliniais metais migrantų antplūdį tvarkiusioms organizacijoms ir miestams skirta daugiau kaip 780 mln. dolerių, o „New York Post“ rašė apie 600 mln. vien Niujorko lėšų. Pats Niujorkas nuo 2022 m. iki 2026 m. migrantų apgyvendinimui ir paslaugoms jau buvo sumokėjęs 8,7 mlrd. dolerių. Miesto valdžia tuo pat metu karpė policijos, mokyklų, bibliotekų, medicinos ir kitų pagrindinių paslaugų biudžetus. Kitaip tariant, demokratų sukurta „prieglobsčio miesto“ utopija buvo apmokama niujorkiečių saugumo, vaikų švietimo ir kasdienės miesto tvarkos sąskaita.

Centrinėje Amerikoje fondų finansuojamos organizacijos dalijo lankstinukus migrantams su maršrutais ir nurodymais, kokius žodžius pasakyti pasienyje, kad būtum įleistas į JAV teritoriją iki teismo, o Bideno valdžia finansavo net mobiliąją programėlę, palengvinančią sienos kirtimą. „Miestai-prieglobsčiai“ – Niujorkas, Čikaga, Los Andželas – oficialiai atsisakė bendradarbiauti su imigracijos tarnyba.

Už viso to slypi paprastas politinis skaičiavimas: kairieji atvykėliuose mato savo būsimus rinkėjus. Gavę pilietybę, migrantai balsuoja už tas partijas, kurios juos atvedė į šalį ir kurios ir toliau žada pašalpas bei kompensacijas už kolonializmą. Kuo daugiau migrantų, tuo daugiau garantuotų balsų kairiesiems, todėl jų norima kuo daugiau.

Viduržemio jūroje visokių aktyvistų laivai save vadina gelbėtojais, bet Italijos prokurorai ne kartą įrodė, kad jie dirba išvien su Libijos žmonių gabentojais: perima iš anksto sutartas valtis ir veža žmones į Italijos uostus. Be šios paslaugos nelegali migracija sustotų per savaitę.

Pasekmės

Didžiausias absurdas, kad kolonijinės kaltės doktrina užkraunama net ir toms tautoms, kurios pačios buvo pavergtos. Lietuvis, lenkas ar vengras niekada nevaldė jokių Afrikos kolonijų, bet Briuselio moralinėje buhalterijoje vis tiek paverčiamas bendros Vakarų kaltės nešėju. Rytų Europa, patyrusi carizmą, nacizmą ir sovietinę okupaciją, šiandien mokoma gėdytis kolonializmo, kurio niekada nevykdė.

Pasekmės plika akimi matyti gatvėse. Švedija, kažkada saugiausia žemyno šalis, šiandien turi daugiau sprogdinimų vienam gyventojui nei Meksika. Britanijos miestuose pakistaniečių gaujos tris dešimtmečius prievartavo dešimtis tūkstančių britų mergaičių, o valdžia, policija ir žiniasklaida tylėjo, bijodamos būti pavadintos rasistinėmis. Susidaro paralelinės bendruomenės, gyvenančios pagal savas, o ne valstybės taisykles, o nemaža atvykėlių dalis gyvena ne iš darbo, o iš pašalpų, mokamų iš vietos mokesčių mokėtojo kišenės.

Pasirinkimas yra

Tačiau marksistinės kaltės ideologijos atsisakiusios valstybės rodo, kad pasirinkimas yra. Japonijoje imigrantų du procentai, ir Tokijuje moteris gali ramiai vaikščioti naktį. Vengrija dar 2015-aisiais pastatė tvorą per visą pietinę savo sieną. Panašiu keliu eina Lenkija. Net Švedija ką tik priėmė įstatymą, griežtinantį migrantų deportacijas. Jungtinėse Valstijose, Trumpo respublikonų administracijai įvardijus problemą kaip nacionalinio saugumo klausimą, šalies pietinė siena tapo faktiškai uždaryta, plačiu tempu vyksta migrantų deportacijos. Migracija nėra gamtos reiškinys kaip lietus ar vėjas, o valdžios valios reikalas. Kai valstybė nori, ji stabdo ir grąžina, kai nenori, pasakoja apie „žmogaus teises“.

Kairiųjų migracijos politika nėra gailestingumas. Ji stovi ant penkių jau aptartų melagysčių: kad tauta yra apgaulė, kad meilė tėvynei yra liguista, kad Vakarai dėl praeities neturi teisės į savo sienas, kad tauta tėra perrašomas pasakojimas ir kad atvirumas pasauliui būtinai reiškia atvirus pinigų aruodus visiems, kurie tik atvyko į šalį.

Normali valstybė klausia paprastai ir aiškiai: kokios kultūros ir kokios kvalifikacijos ir kokio skaičiaus atvykėlių jai reikia, ar atvykėliai gerbs vietos kalbą, teisę ir viešąją tvarką, ar jų atvykimas valstybę stiprina, ar silpnina, ir ar patys piliečiai tam pritaria. „Progresyvi“ marksistinė valstybė tokių svarstymų vengia – vietoj atsakymo ji rodo vaikų nuotraukas, kaltina savus piliečius nejautrumu, už įrašus socialiniuose tinkluose areštuoja ir tikisi, kad dauguma tylės. Bet dauguma nebetyli, nes savo akimis mato, ką tos teorijos reiškia praktiškai, kai ateina į Vakarų miestų gatves.

Tauta yra gyvųjų, mirusiųjų ir dar negimusiųjų bendrija, turinti teisę ir prievolę puoselėti, saugoti ir ginti savo namus. Valstybė, kuri to atsisako, išduoda šalies ateitį ir paneigia savo pačios prasmę.