Kai kilusį skandalą ima menkinti buvę ir esami politikai, aiškindami blėnius apie visuomenės teisę žinoti, arba kažkokius socialdemokratų esą blogus kėslus, kai jie kreipėsi į policiją, į pagalbą.
DELFI.lt laidoje Delfi savaitė ateina Konstitucinės Teisės mohikanas VU prof. dr. Egidijus Kūris, kuris paaiškina, kad visuomenės teisė žinoti nėra absoliuti, o žurnalistai turi rinkti informaciją teisėtais būdais, politinė partija turi teisę kalbėti konfidencialiai ir visuomenei pristatyti sprendimus, kad jis pasigenda LRT aiškesnio atsiribojimo, ir užsimena, kad tai primena tam tikrus Votergeito įvykius.
Profesorius Egidijus Kūris:
„Visuomenės teisė žinoti turi būti patenkinama, ir žurnalistai čia yra tarpininkai tarp visuomenės ir, šiuo atveju, politikų, bet šita visuomenės teisė žinoti turi būti įgyvendinama teisėtomis priemonėmis.
Šiandien aš neturiu jokio pagrindo abejoti to žmogaus (Luščiko – aut. past.) parodymais, ir jisai kalbėjo visiškai įtikinamai. Taip, kad aš neabejoju, kad tušinukas buvo. Tušinukas buvo, vadinasi, jį kažkas paliko, ir tada žmogus sako, kad jisai matė, kas tą tušinuką paliko.
Aš nenoriu dabar kalbėt apie pavardes, yra čia dabar labai dažnai linksniuojama nekaltumo prezumpcija, bet vis dėlto apie tai, kas ką matė, kalbėti galima. Tai aš neturiu pagrindo tuo abejoti. Ir man užtat labai keistai atrodo kiti dalykai, man atrodo keistai kai kurių žurnalistų kalbėjimai (buvo išplatintas LRT protesto iniciatyvinės grupės pareiškimas), kai kalbėjimas, kai bandoma pasėti tam tikras abejones šitais dabar pateikiamais faktais, ir kalbama apie tai, kad galbūt reikėtų kažką patraukti už šmeižtą, nes kažkas šmeižia žurnalistę.
Man atrodo, čia labai per ankstyvas kalbėjimas ir toks primenantis truputėlį, galbūt bauginimą. Toliau labai keistai atrodo pačios LRT reakcija. Iš tikrųjų, man atrodo, kad LRT administracija turėjo padaryt kažkokį stipresnį pareiškimą, parodant, kad jeigu taip įvyko, kad jie tikrai su tuo nesusiję. Nes jeigu to pareiškimo nėra padaryta, tai tada kiekvienas laisvas galvoti, kad čia iš tikrųjų buvo ne pavienio žmogaus kažkokia iniciatyva, o gal ta iniciatyva yra kokios nors didesnės veiklos dalis.
Žinot, čia yra didžiulė plati erdvė spekuliacijoms, aš nenoriu spekuliuoti, bet man atrodo, kad problema yra pakankamai rimta. Jeigu politinė partija, politinės partijos taryba susirinko, jie tikrai turi teisę pasikalbėti konfidencialiai. Ir visuomenės teisė žinoti šiuo atveju nėra absoliuti.
Visuomenės teisė žinoti šiuo atveju turi truputėlį pasitraukti, nebent iš tikrųjų būtų kokių nors žinių, kad ten buvo planuojama nusikalstama veika, ir tada jau rezultatai parodytų, ar vis dėlto tas nukrypimas nuo normų buvo teisėtas, ar ne.
Bet aš kažkaip sunkiai įsivaizduoju, kad 240 tarybos narių susirinkę planuotų nusikalstamą kokią nors veiką. Čia yra politinis procesas, kur žmonės turi teisę išsakyti savo nuomonę. Ir, aišku, kai ta nuomonė bus vienokia ar kitokia suformuota, tai visi laisvi apie tai rašyti, ar net jeigu ji bus nesuformuota, vis tiek visi laisvi apie tai rašyt, tarp jų ir žurnalistai, bet informaciją reikia rinkt teisėtomis priemonėmis.
Aš nenoriu priminti skambiausių pavardžių, pavyzdžių, visgi, žodis „Watergate“ (Votergeito skandalas – tai JAV politinis skandalas, kilęs po 1972 m. įsilaužimo į Demokratų partijos būstinę „Watergate“ komplekse ir vėlesnio prezidento Richardo Nixono administracijos bandymo tai nuslėpti – aut. past.).
