Laikas praregėti – vyksta paslėptas ir lėtas seniausios bei gražiausios pasaulio kalbos žudymas

Prof. Vytauto Radžvilo kalba, pasakyta 2026 m. balandžio 22 d. Tautos forumo protesto akcijoje lietuvių kalbai ginti, Vinco Kudirkos aikštėje.

Gerbiamieji! Prieš 30 metų net šiurpiausiame sapne negalėjau įsivaizduoti, kad vėl reikės rinktis į tokią protesto akciją. Atrodė, kad piketai, mitingai 1990 m. kovo 11-tą užbaigė savo darbą.

Iš tikrųjų dar anksčiau lietuvių kalba buvo pripažinta Lietuvos valstybine kalba. Ir šiandien tas vienas didžiausių tautos iškovojimų yra prarandamas.

Netiesa, kad Valstybinės kalbos inspekcijos viršininkas Audrius Valotka gavo tik pastabą. Ta pastaba reiškia nepalyginamai daugiau. Tai yra nuoseklios naujosios kalbos politikos rezultatas. Tos kalbos politikos tikslas – išstumti lietuvių kalbą iš viešojo gyvenimo ir visiškai paversti jos konstitucinį statusą tik popierine deklaracija.

Niekas šito statuso teisiškai neatšauks. Neįvyks jokio Seimo posėdžio, ar balsavimo. Šiandien ne M. Muravjovo „Koriko“ laikai, kai lietuvių kalba buvo paprasčiausiai uždrausta. Tačiau paslėptas ir lėtas naikinimas yra nepalyginamai pavojingesnis.

Daugybė žmonių paprasčiausiai nejaučia, kas vyksta su mūsų kalba. Prabilus apie tai, gali sulaukti pašaipaus atsako: „O, ką, ar mums draudžiama kalbėti lietuviškai? Ar neturime lietuviškos žiniasklaidos? Ar visur dar galime pareikalauti, kad su tavimi būtų kalbama lietuviškai?“ Bet kalbos žudymas vyksta kitaip.

Sugrįžo dalykai, kurie buvo puikiai pažįstami anais laikais. Nereikia panaikinti Valstybinės kalbos statuso, kad mokslininkai liautųsi rašę mokslo darbus lietuvių kalba. Jie žino, kad lietuvių kalba rašyti yra neperspektyvu, nes tas pats straipsnis, arba knyga, paskelbtas užsienio kalba ir dar užsienio leidykloje, yra vertinamas keliasdešimt kartų daugiau.

Realiai tai reiškia, kad lietuvių kalbos žodynas ir terminija paprasčiausiai nėra plėtojami. O, jeigu kalba nesiplėtoja, jos žodynas neturtėja, ką mes anksčiau, ar vėliau išgirstame iš jaunų žmonių: „Kas ta mūsų lietuvių kalbelė? Juk ja negalima pasakyti nei vienos subtilesnės, ar sudėtingesnės minties.“ Ir daugybė šitaip besišaipančių net neįtaria, nes mokyklose apie tai nebemoko, kad lietuvių kalba yra viena ne tik seniausių ir gražiausių, bet savo žodynu turtingiausių pasaulio kalbų. Kad lietuvių kalba galima pasakyti viską ir dar geriau, negu vadinamosiomis didžiosiomis pasaulio kalbomis.

Bet yra stengiamasi, kad lietuviai, ypač jaunoji lietuvių karta, šito nebežinotų ir nesuprastų. Ir todėl labai lengvai, nejučia, mes slystame į tai, ką taip skausmingai aprašinėjo savo atsiminimuose žmogus, šalia kurio paminklo stovime.

Prisiminkime, ką pasakojo Vincas Kudirka apie savo patirtį gimnazijoje. Kai jo tėvai atvykdavo aplankyti šauniojo gimnazisto, būsimasis mūsų himno autorius juos tempdavo į tolimiausią gimnazijos sodo kertelę dėl vienintelės priežasties, kad bendramoksliai neišgirstų, jog jis su tėvais kalba mužikų kalba.

Nejaugi mes nesuprantame, kaip tokie dalykai sugrįžta šito net nesuvokiant? Ar mes suvokiame, kad šios dienos mūsų lietuvis mokinys, kuris didžiuojasi tuo, kad puikiai kalba angliškai, per pertraukas su klasiokais kalbasi būtent šita kalba?

Tai plinta, kaip maras. Ir šitas mokinys, kuris save įsivaizduoja esant pažangiu apsišvietusiu XXI a. europiečiu ir pasaulio žmogumi, jis jau net nebeįtaria, kad realiai jis yra būtent jaunasis V. Kudirka, tas kaimiečių ir valstiečių šeimos atžala, kuris iki praregėdamas ir gindamas lietuvių kalbą, paprasčiausiai bijojo ja viešai kalbėti, elgiasi kaip apgailėtinas baudžiauninkėlis. Štai šitaip žmones galima paversti vergais jiems to net nesuvokiant.

Galiausiai A. Valotkos puolimo priežastis. Du žodžiai – negras ir čigonas. Retoriškai noriu paklausti: tai ką A. Valotkos kritikai ir puolėjai, taip pat ir garbioji kultūros ministrė, patartų daryti lietuviams, kai reikėtų įvardinti dvi Afrikos šalis – Nigerį ir Nigeriją. Kaip nuo šiol jas vadinsime?

Lygiai tas pats ir dėl žodžio – čigonas. Senas, natūraliai ir organiškai įsitvirtinęs žodis. Jis užkliūva. Ir būtume labai naivūs manydami, kad čia kalbama tik apie žodžius. Tikrai ne. Vyksta ideologinis ir politinis kalbos puolimas, kuris seniausiai buvo aprašytas G. Orvelo (George Orwel) knygoje „1984-ieji“. Trinant iš kalbos jos žodžius, galima sunaikinti mąstymą.

Galima pasiekti tai, kad išnykus žodžiams, žmonės nepajėgs suvokti ir juo labiau rimtai mąstyti apie tais žodžiais įvardijamus dalykus. Nes tai, kas neįvardinta žodžiu, tiesiog neegzistuoja.

Tai, be abejo, yra totalitarinė praktika. Ir ji grįžta į Lietuvą. Štai kodėl M. Muravjovo „Koriko“ ir net sovietinės okupacijos laikais mums, lietuviams, ir mūsų kalbai tam tikra prasme buvo lengviau. Korikas paprasčiausiai draudė kalbėti. Okupacinė valdžia dėl kiekvienos paprasčiausios priežasties griebdavo už pakarpos įtariamą „lietuvių nacionalistą“ ir kalbos gynėjai buvo negailestingai persekiojami. Tokie gynėjai buvo ne tik kalbininkai. Tai buvo Lietuvos laisvės lygos žmonės ir kiti patriotai, kurie suprato, kad už išorinės kalbos gerovės slepiasi mirtini pavojai.

Dabar viršininkui A. Valotkai padaryta pastaba. Esu tikras, kad daugybė Lietuvos žmonių su palengvėjimu, bet, deja, labai naiviai atsipūs – neatleido iš pareigų. O neatleido galimai todėl, kad šiandien mes čia stovime. Kad mes, Tautos forumas, tiesiogine to žodžio prasme ne tik netylėjome, bet ir pakėlėme triukšmą.

Bet toji tarnybinė pastaba niekur nedingo. Nes ji, iš tikrųjų, yra grėsmingas įspėjimas kitiems. Nemėginkite elgtis taip, kaip kalbos viršininkas. Nes kitą kartą nukentėsite labiau. Įbauginti žmonėms nebūtina juos grūsti į kalėjimus, ar tremti pas baltas meškas.

Tai padaroma kitais būdais, subtiliais, švelniais, tokiais, kuriuos žmonės vertina, kaip mažmožius. Tai – ne mažmožiai.

Ir dabar baigiant – išliks lietuvių kalba, ar ne?

Atsakymas labai akivaizdus. Matome, kas vyksta Vilniaus gatvėse, kaip daugėja atvykėlių, kurie net neketina mokytis mūsų kalbos. Matome, kaip elgiasi mūsų valdžia, kuri, užuot principingai ir tvirtai reikalavusi rimtai mokytis lietuvių kalbos ir ją vartoti ten, kur privaloma, nuolaidžiauja ir dar net baudžia kalbos gynėjus.

Tai, be abejo, mūsų kaip tautos ir kalbos slinktis myriop. Lėta, nepastebima. Ir dabar viską lems vienintelis dalykas.

Šiandien šioje aikštėje, šalia garbingo Lietuvos žmogaus paminklo, mūsų yra ne taip jau mažai. Bet tai lašas jūroje palyginti su tuo, kiek žmonių privalo čia būti, nes kalba, kaip ir bet koks vertingas ir svarbus dalykas šiame pasaulyje, miršta, jeigu nėra žmonių, kurie ją gina. Tegul tai būna pirmasis mūsų kovos už lietuvių kalbos išgelbėjimą žingsnis. Ačiū už dėmesį.