Tautos Forumo atsakymas p. R. Rimšaitei: nevykite iš Lietuvos muzikos ir teatro akademijos lietuvybės dvasios

Dalyvauti mitinge ginti A. Valotką ir lietuvių kalbą Tautos Forumas (TF) pakvietė Lietuvos švietimo, kultūros, meno žmones, visuomenininkus, politikus, valdžios institucijų atstovus. Reakcijos į kvietimą buvo įvairios. Tačiau esame priversti reaguoti į Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) tarptautinių ryšių skyriaus vedėjos p. Rimos Rimšaitės atsakymą. Jis yra aptariamas pridedamoje publikacijoje.

Trumpai paaiškiname, kodėl Tautos Forumui atrodo svarbu viešai reaguoti į p. Rimšaitės atsakymą V. Kudirkos aikštėje įvykusio mitingo rengėjams.

LMTA tarptautinių ryšių skyriaus vedėjos atsakymas yra ne tik šiurkštus ir įžeidžiantis p. A. Valotką.

Deja, jis yra itin informatyvus kaip iškalbingas daugybės lietuvių absoliučiai sunykusios tautinės ir valstybinės jausenos liudijimas. Nėra abejonių, kad per pastaruosius penkiolika metų spartėjęs Lietuvos visuomenės ištautinimo ir išvalstybinimo procesas apėmė ir kalbinę savivoką bei savigarbą. Reikėtų atlikti specialius tyrimus siekiant išsiaiškinti, kokia Lietuvos gyventojų lietuvių dalis yra taip paveikta neomarksistinės „multikultūrizmo“ ideologijos, kad pritaria orveliškiems gimtosios kalbos skurdinimo ir darkymo eksperimentams, kurių simboliu tapo brukamas išsigimėliškas naujadaras ŽMOGA.

Nuosekliai ginantis lietuvių kalbą ir principingai reikalaujantis vadovautis Valstybinės kalbos įstatymo nuostatomis A. Valotka p. Rimšaitės laiške Tautos Forumui vadinamas „skandalistu“, o toks požiūris savaime kelia nemalonias asociacijas su okupacine praeitimi ir Maskvos diegta „internacionalistine“ pasaulėžiūra.

Jis duoda rimtą pagrindą manyti, kad LSSR laikais laiško autorė būtų pasmerkusi A. Valotką kaip tikra „proletarinė internacionalistė“ ir nedvejodama pavadinusi „lietuviškuoju buržuaziniu nacionalistu“, šmeižikiškai iškraipančiu „broliškų SSRS tautų šeimoje“ tariamai suklestėjusios lietuvių tautos ir kalbos padėtį.

Šis atsakymas vertintinas kaip ryškus ženklas savo mastais net sovietmetį pranokstančios tautinės ir valstybinės sąmonės atrofijos, ištikusios plačius lietuvių humanitarų sluoksnius.

Išaugusių geopolitinių ir saugumo grėsmių valstybei kontekste jis verčia neatideliojant kelti ir atsakingai, be jokių išankstinių ideologinių klišių bei iliuzijų, svarstyti Lietuvai egzistenciškai svarbų klausimą: kiek šalyje dar išlikę lietuvių, iš tiesų siekiančių būti ne tik nupolitinta etnokultūrine bendruomene, bet tikra politine tauta ir valstybe, taip pat – realiai suprantančių, kam reikalinga valstybinė kalba, ir pasiruošusių ją gerbti ir ginti?

Minėtas atsakymas liudija, kad jo autorė nesuvokia to, kas vadinama gelminiu lietuviškumu, esmės ir prasmės. Todėl aprašydama tariamą lietuvių kultūros ir kalbos klestėjimą bei apeliuodama į jos kuruojamus LMTA kultūrinius projektus kaip į „realaus darbo tautai“ pavyzdį, ji, atrodo, nesupranta, jog nesąmoningai pasitelkia sovietmečio kolaborantų cinišką teisinimąsi „ir tada dirbome Lietuvai“, ir faktiškai mąsto bei kalba kaip LSSR laikų ideologizuotos aukštojo mokslo įstaigos darbuotoja.

Žvelgianti į lietuvių kalbą ir kultūrą per leftistinės ideologijos prizmę ir duodama „politinį atkirtį“ VKI vadovui, p. Rimšaitė neįsisąmonina, kad jos minimais ir kitais panašiais kultūriniais projektais lletuviai užsienio šalyse yra pristatomi ne kaip politinė ir valstybinė tauta, o tik kaip etnografiškai savita „čiabuvių“ tautelė.

Deja, kaip ir LSSR laikais, tokie Lietuvos kultūros pristatymai niekaip nekeičia valstybinį statusą ir prestižą prarandančios, nes iš svarbiausių administravimo, mokslo ir kultūros sričių stumiamos lietuvių kalbos padėties.

Virtinė faktų liudija, kad priešingai, nei teigia p. Rimšaitė, į Lietuvą plūstančių imigrantų ir jiems pataikaujančių šalies politikų ir valdžios vis dažniau ir įžūliau viešai niekinama, valstybės neginama ir nesaugoma lietuvių kalba ne tik yra puolama. Ji tampa kryptingai stumiama išnykimo link ir vėl, kaip okupacijos laikais, žeminamų „čiabuvių labusų“ buitinio bendravimo šnekta.

Lietuvių kalba faktiškai yra atblokšta į LSSR laikų padėtį. O pačių lietuvių tautinė ir valstybinė savimonė kai kuriais atžvilgiais nesiskiria nuo jų XIX a. viduryje iš baudžiavos tik ką paleistų protėvių savimonės iki Tautinio atgimimo sąjūdžio.

Deja, p. Rimšaitė šito nepastebi.

Ar tai reiškia, kad jos darbo kabinete LMTA vėl klaidžioja sugrįžusios LSSR laikų ideologinės multikultūrinio internacionalizmo šmėklos?

TF