Valdas Sutkus. Kultūrinis marksizmas. „Progresyvizmas“ korporacijose (2010–2024)

VIII dalis. Ankstesnės dalys čia.

XX amžiaus pradžioje Rusijos imperijoje gyveno žmogus, vardu Sava Morozovas. Jis buvo vienas turtingiausių šalies pramonininkų, tekstilės magnatas, modernus ir apsišvietęs kapitalistas. Jis finansavo Lenino bolševikus, manydamas, kad šie yra naudinga jėga spausti verslininkų nemėgiamą senąjį carinės valdžios režimą. Jis tikėjo, kad finansuotojas visada lieka šeimininku – kad tas, kuris davė pirmąjį rublį, vadovaus tam, kuriam jis buvo duotas. Jo finansuoti bolševikai nužudė carą, tačiau paskui pradėjo žudyti ir tuos pačius kapitalistus, kurie juos rėmė. Morozovų giminė buvo išnaikinta, visas jų turtas atimtas. O pats Leninas apsigyveno konfiskuotame buvusiame Morozovų giminės dvare Maskvos priemiestyje Gorkuose.

Šitos istorijos šešėlis krenta ir ant viso XXI amžiaus korporatyvinio kairumo paveikslo. XXI amžiaus didysis kapitalas, žinoma, skiriasi nuo Morozovo verslo, tačiau panašumas tame, kad ir XXI amžiuje Apple korporacija skyrė dotacijas marksistiniam BLM judėjimui, kurio riaušininkai siaubia Apple prekybos salonus. Rokfelerio fondas finansuoja įvairaus plauko aktyvistus, kurie kovoja prieš kapitalizmą.

Kuo šiuolaikinis kultūrinis marksizmas skiriasi nuo klasikinio?

Norint suprasti kodėl, reikia pradėti nuo paprasto klausimo: kuo šiuolaikinis kultūrinis marksizmas skiriasi nuo klasikinio? Klasikinis marksizmas reikalavo gamybos priemonių nacionalizavimo. Tai reiškė kapitalo praradimą. Postmodernistinis kultūrinis marksizmas reikalauja visai ko kito. Jis kalba apie rasę, lytį, tapatybę, kalbą, simbolius, vaivorykštės vėliavas, įstaigų pavadinimus, istorinių paminklų pašalinimą. Visi šie reikalavimai turi vieną bendrą savybę – jie didžiosioms korporacijoms beveik nieko nekainuoja. Pakeisti logotipą yra pigu. Pridėti mažumos atstovą į reklamą yra pigu. Pakelti vaivorykštės vėliavą per Pride mėnesį yra net ne išlaidos, o rinkodara. Tradicinis marksistas norėjo tavo fabriko. Naujasis marksistas nori tavo logotipo. Kapitalistas mieliau atiduos logotipą.

Nauda korporacijoms

Štai čia atsiranda pirmoji didžioji nauda korporacijoms. Kultūrinis marksizmas atlieka kontrolės per pykčio nukreipimą funkciją. Jeigu visuomenė pyksta, ji vis tiek kažkur nukreips savo energiją – klausimas yra tik kur. Į ekonominę sistemą ar į tarpusavio konfliktus. Kol žmonės ginčijasi dėl lytinės tapatybės įvardžių, istorinių paminklų, „neapykantos kalbos“ ir „mikroagresijų“, niekas rimtai nekelia klausimo apie monopolijas ar globalių korporacijų galią. Pyktis yra valdomas, nukreipiant į saugius kanalus. Kultūrinis marksizmas yra tobulas toks kanalas. Jis sukuria nesibaigiančius vidinius konfliktus tarp vyrų ir moterų, baltųjų ir juodųjų, vietinių ir migrantų, tradicinių ir „pažangių“. Visi šie konfliktai vyksta tarp pačių piliečių, tarp žmonių, kurių pajamos panašios, kurių gyvenimo aplinkybės panašios. Niekas iš šių konfliktų negresia tai mažai grupei, kuri valdo realius išteklius.

Antroji nauda yra dar svarbesnė ir mažiau pastebima – tai reguliacinė nauda. Įvairovės, lygybės ir įtraukties (Diversity, Equity, Inclusion – DEI) skyriai, aplinkos, socialinės atsakomybės ir valdysenos (Environmental, Social, Governance) ataskaitos, „įvairovės“ programos, etikos konsultantai, teisės aktų ir vidaus taisyklių laikymosi priežiūros komitetai – visa tai didelei korporacijai yra įveikiamas administracinis krūvis. „Walmart“ gali sau leisti turėti šimto žmonių DEI skyrių. Vietinė šeimos parduotuvė negali. „BlackRock“ gali užsamdyti dešimtį teisininkų, kurie rengia ESG ataskaitas. Dvidešimties darbuotojų gamykla negali. Kuo daugiau tokių reikalavimų valstybė ar visuomenė primeta, tuo sunkiau smulkiam verslui ir tuo lengviau didžiajam. Tai yra klasikinė schema, kuri amerikiečių ekonomikoje veikia dar nuo „Standard Oil“ laikų: didysis kapitalas pats prašo reguliavimo, nes reguliavimas naikina jo konkurentus.

Pavyzdys yra Sarbanes-Oxley aktas, priimtas 2002 metais po garsiosios energetikos kompanijos „Enron“ skandalo „investuotojų apsaugai“. Per dvidešimt metų po jo priėmimo viešų amerikiečių kompanijų skaičius sumažėjo daugiau nei perpus. Mažesnės įmonės nebegalėjo sau leisti reglamentų laikymosi išlaidų ir arba pasitraukė iš biržos, arba leidosi būti supirktos didesnių. Tai nebuvo Sarbanes-Oxley tikslas, bet tai buvo jo rezultatas. DEI reguliavimas veikia tuo pačiu principu, tik dar efektyviau – jis turi ir teisinę, ir kultūrinę dimensiją. Mažas verslas negali sau leisti nei DEI biurokratijos, nei reputacinio puolimo, jeigu jis jos neturi.

Trečiasis faktorius – reputacinis draudimas. 2020 metų vasarą po George’o Floydo mirties Mineapolyje korporacijos pasiekė šios strategijos viršūnę. „Apple“, „Google“, „Amazon“, „Microsoft“, „Walmart“, „Bank of America“ – šimtai didžiausių Amerikos kompanijų viešai paskelbė remiančios „Black Lives Matter“ judėjimą. Bendros aukų sumos „rasinio teisingumo“ judėjimui sudarė milijardus dolerių. Tai buvo bene didžiausia korporacijų finansinė intervencija į politinį judėjimą Amerikos istorijoje. Bet tai nebuvo idealizmas. Tai buvo apsidraudimas. Kiekvienas vadovas suprato paprastą dalyką: kas viešai neprisijungia, tą gali suvalgyti. Boikotai, socialinių tinklų spaudimas, reputaciniai smūgiai. Keli milijardai dolerių yra didelė suma, bet ji yra menka, palyginti su šimtais milijardų, kuriuos dauguma šių kompanijų turi savo balansuose. Tai yra draudimo įmoka, ne auka.

Ketvirtas dalykas – moralinė rinkodara. Jaunesnė vartotojų karta Vakaruose jau yra išauginta tame pačiame postmodernistiniame žodyne, kuris dominuoja universitetuose. Jiems svarbu, kad prekės ženklas „turėtų vertybes“. Korporacijos tai puikiai supranta. Jos pardavinėja ne tik produktą, bet ir moralinį identitetą. Nusiperki ne tik sportbačius – nusiperki ir socialinį teisingumą. Nusiperki ne tik jogurtą – nusiperki ir paramą aplinkosaugai. Nusiperki ne tik kavą – paremi ir kovą prieš kolonializmą. „Nike“, „Patagonia“, „Ben & Jerry’s“, „Starbucks“ – visi šie prekės ženklai pardavinėja ne tiek objektus, kiek dorybės jausmą. Tai yra rinkodara, ne revoliucija. Ir tai yra pelninga rinkodara, kol vartotojas ja tiki.

Tylus ilgalaikis boikotas

Bet strategija pasiekia savo ribą – veikia tik tada, kai vartotojas yra ideologiškai paruoštas. Kai jis toks nėra, mechanizmas sugenda labai greitai.

2023 metų balandį Amerikos alaus prekės ženklas „Bud Light“, vienas didžiausių pasaulyje, nutarė savo reklaminę kampaniją patikėti transgenderiui Dylanui Mulvaney, kuris socialiniuose tinkluose reklamavo savo „perėjimą“ į moters tapatybę. Per kelias savaites „Bud Light“ pardavimai krito trečdaliu. Tradiciniai vartotojai – paprasti darbininkai, ūkininkai, statybininkai, kareiviai – pradėjo masinį boikotą. Bet svarbiausia buvo tai, kad boikotas buvo spontaniškas. Niekas jo neorganizavo. Milijonai žmonių tiesiog nutarė nebepirkti to alaus. Per metus „Bud Light“ prarado pirmąją vietą Amerikos alaus rinkoje, kurioje karaliavo daugiau nei du dešimtmečius. Patronuojanti bendrovė „Anheuser-Busch“ neteko apie šešių milijardų dolerių rinkos vertės.

Tas pats vyko ir Holivude. Per dešimtmetį nuo 2013 iki 2023 metų vienas po kito buvo gaminami filmai, kuriuose tradicinis herojus buvo pakeičiamas „mažumas atstovaujančia“ figūra, vyriški veikėjai buvo paverčiami komiškais nevykėliais, o siužetas aukojamas dėl politinės žinutės. „The Marvels“, „Lightyear“, „Strange World“, „Indiana Jones and the Dial of Destiny“, „Charlie’s Angels“, „Birds of Prey“, „Eternals“, „She-Hulk“ serialas, „The Acolyte“ – sąrašas yra ilgas. Beveik visi šie filmai patyrė finansinę nesėkmę. Disney korporacija, kuri perrašė savo paveldą pagal interseksionalumo gaires, prarado milijardus, ilgametis vadovas Bobas Chapekas buvo atleistas.

Šie atvejai parodė tai, ko korporacijos iki tol nesuprato. Moralinė rinkodara veikia tik su tomis auditorijomis, kurios jau yra ideologiškai paruoštos, bet ji žlunga ten, kur tradiciniai vartotojai dar turi balsą. Ir kai jie boikotuoja, jie boikotuoja tylomis – ne mitingais, o piniginėmis. Aktyvistai grasina virtualiais boikotais socialiniuose tinkluose, garsiais bet trumpalaikiais. Paprasti pirkėjai daro tylų ilgalaikį boikotą. Piniginė pasirodė esanti galingesnė už hashtagus.

Tikrasis sistemos tikslas – turto perskirstymas

Bet šitos ribos nepanaikina pačios strategijos. Ten, kur paprastas vartotojas turi alternatyvą – kitą alų, kitą filmą, kitą prekės ženklą – moralinio reketo mechanizmas nustoja veikti. Bet kur šios alternatyvos nėra – federalinėse įstaigose, valstybinėse mokyklose, bankuose, kuriais visi privalo naudotis, mokesčių sistemoje – jis veikia toliau be jokio pasipriešinimo.

Ir čia atsiranda penktasis ir svarbiausias šios sistemos bruožas – tikrasis jos taikinys. Kairioji politinė retorika Vakaruose šiandien yra nukreipta į turto perskirstymą. „Apmokestinkime turtinguosius“ tapo kone religiniu „socialinio teisingumo karių“ šūkiu. Bet ši retorika praktiškai daug labiau smogia ne pačioms didžiausioms korporacijoms, o vidurinei ir aukštesnei vidurinei klasei. Nes didysis kapitalas turi instrumentus, kurių neturi paprastas žmogus ar smulkus verslas – mobilumą ir teisinius įrankius.

Didelės korporacijos veikia globaliai. Jos perkelia pelną į žemesnių mokesčių jurisdikcijas, naudojasi tarptautinėmis struktūromis, turi teisininkų armijas. „Apple“ savo Europos pelnus per metus optimizuoja per Airiją taip, kad faktinis mokesčių tarifas tampa žemesnis nei vieno procento. „Google“, „Microsoft“, „Amazon“ daro tą patį. O gydytojas Niujorke, finansų specialistas Čikagoje, smulkus verslininkas Kalifornijoje, kuris uždirba tris ar penkis šimtus tūkstančių dolerių per metus, neturi tokių įrankių. Jis yra pririštas prie savo praktikos, savo klientų, savo geografinės vietos. Jis yra lengviausias taikinys. Ir kai mokesčiai tampa tokie, kokie tapo Niujorke ar Kalifornijoje, jis pirmiausia pradeda krautis lagaminus.

Per pastaruosius penkerius metus iš Kalifornijos į Teksasą persikėlė daugiau nei pusė milijono gyventojų. Iš Niujorko į Floridą – panaši banga. Tai nėra eiliniai migrantai – tai yra produktyvi specialistų klasė: gydytojai, inžinieriai, smulkūs verslininkai, advokatai. Žmonės, kurie kuria darbo vietas, moka realius mokesčius, palaiko vietinę ekonomiką. Kai jie išvyksta, miestai pradeda prarasti finansinį pagrindą. San Franciskas yra šios dinamikos veidas – miestas su milžinišku biudžetu, nuolat augančiais mokesčiais ir tuo pat metu griūvančia infrastruktūra, nesaugiomis gatvėmis, masiškai uždaromomis parduotuvėmis. Tai nėra nesusipratimas. Tai yra logiškas rezultatas, kai produktyvi klasė pasitraukia, o jos vietoje lieka tik labai turtingi ir nuo valstybės priklausomi pašalpiniai.

Kairioji politika viešai kalba apie kovą su nelygybe, bet praktikoje ją gilina. Ji spaudžia aukštesniąją vidurinę klasę – tuos, kurie yra pakankamai turtingi, kad būtų apmokestinti, bet nepakankamai galingi, kad išsisuktų. Tuo tarpu didysis kapitalas ne tik išgyvena – jis sustiprėja. Kodėl? Nes kai vidurinė klasė silpnėja, rinka tampa labiau koncentruota. Mažiau konkurentų, daugiau priklausomybės nuo didelių žaidėjų. Kai smulkus verslas uždusintas mokesčiais ir reguliavimu, lieka tik tie, kurie gali sau leisti visą tą administracinį aparatą. Tai natūrali sistemos dinamika, kurią didieji žaidėjai labai gerai supranta ir kurią jie palaiko savo aukomis BLM organizacijoms ir savo DEI skyrių išlaikymu.

Nepatvari visuomenės struktūra

Štai čia ir glūdi ironija. Viešai kalbama apie kovą su nelygybe, bet praktikoje sistema ją dar labiau gilina. Sunaikinus stiprią vidurinę klasę, lieka tik du poliai: labai turtingi viršuje ir neturtingi valstybės klientai apačioje. Tarp jų – tuštuma, kurioje anksčiau gyveno smulkūs verslininkai, ūkininkai, parduotuvių ir smulkių įmonių savininkai. Visi tie žmonės, kurie savo gyvenimu patvirtino, kad galima būti ekonomiškai nepriklausomam ir kultūriškai konservatyviam vienu metu. Be jų visuomenė tampa lengvai valdoma, nes joje nelieka nieko, kas turėtų priemones priešintis.

Ir čia pasimato visos šios sistemos kaina. Didžiojo kapitalo ir kultūrinio marksizmo sąjunga yra trumpalaikė pergalė. Trumpuoju laikotarpiu ji veikia – korporacijos didėja, konkurentai naikinami, akcijos kyla, dividendai mokami. Bet ilguoju laikotarpiu ji sukuria sistemą, kurioje pati visuomenės struktūra tampa nepatvari. Visuomenė be vidurinės klasės yra visuomenė be ramsčio. Ji neturi nei pakankamai stabilios mokesčių bazės, nei pakankamai aktyvių piliečių, nei pakankamai nepriklausomų institucijų. Ji yra dviejų polių sistema, kurioje viršus susiduria su apačia tiesiogiai, be jokio amortizatoriaus. O tokios sistemos žlugimas yra ne galimybė, o tik laiko klausimas.

Istorijos pamokos

Istorija šitą pamoką žino. Civilizacijos, kurios sunaikina savo vidurinę klasę, žlunga. Vėlyvoji Romos imperija sunaikino savo smulkiuosius žemvaldžius per mokesčius ir paliko du polius – senatorių aristokratiją ir miesto plebsą, kuris išlaikomas duonos dalijimu ir nemokamų žaidimų organizavimu. Iš to gimė ne stipri valstybė, o nuolatinė krizė, kuri baigėsi tuo, kad Romą užėmė barbarai. Vėlyvoji Bizantijos imperija pakartojo tą patį modelį. Vėlyvoji XVIII amžiaus Prancūzija sunaikino savo trečiąjį luomą per nesąžiningą mokesčių sistemą ir gavo revoliuciją, kuri sunaikino pačią monarchiją. Carinė Rusija prieš 1917 metus pakartojo tą patį: viršuje sustabarėjusi valdžia, apačioje augantis įniršis, o tarp jų — nesaugus nuosavybės ir darbo pasaulis, kurį galutinai sunaikino bolševikinis perversmas. Dėsnis paprastas ir negailestingas: kai valdžia ima naikinti tuos, kurie dirba, kuria ir išlaiko valstybę bei pilietinę visuomenę, ji galiausiai lieka viena su dviem jėgomis — išpuikusiu elitu ir išlaikytinių mase. O tokia santvarka ilgai neišsilaiko.

Šiuolaikiniai didžiojo kapitalo vadovai Niujorke, San Franciske, Londone, Frankfurte galvoja, kad jie yra protingesni už savo pirmtakus. Kad jie sukūrė amžiną sistemą. Kad jie suvaldė revoliuciją per logotipus, vaivorykštės vėliavas ir DEI skyrius. Bet tą patį galvojo ir Morozovas, 1905 metais siųsdamas pinigus Leninui.

Sistema, kuri remiasi tik dviem poliais – globaliuoju kapitalu viršuje ir priklausomais klientais apačioje neturi vidinio stabilumo. Ją laiko tik biurokratija ir iliuzija. Kai biurokratija susilpnėja, iliuzija subyra. Ir tada dvi polių jėgos susiduria tiesiogiai. Apačia neturi ko prarasti. Viršus neturi kuo apsiginti, nes tarp jo ir apačios nebėra to socialinio audinio, kuris ankstesnėse epochose veikė kaip amortizatorius.

Morozovas negalvojo, jog bolševikų finansavimas baigsis tuo, kad jo paties šeimos dvarą užims bolševikų vadas Leninas. Šiuolaikinio didžiojo kapitalo vadovai negalvoja, kad jiems liko mažiau, negu jie mano. Bet istorija yra kantrus mokytojas, ir ji daugelį kartų pakartojo tą pačią pamoką: kapitalas, kuris naikina savo paties visuomeninį pagrindą, naikina ir save patį. Klausimas yra ne ar tai įvyks, o tik kada.

Tuo pat metu tai, kas dabar atrodo kaip korporatyvinio marksizmo triumfas, iš tikrųjų yra paskutinė jo fazė. Sistema, kuri neturi vidurinės klasės, neturi ir vartotojų, kurie galėtų išlaikyti pačią rinkos ekonomiką. Sistema, kuri neturi smulkaus verslo ir smulkių savininkų sluoksnio, neturi gyvybinės energijos. Sistema, kuri neturi laisvų ir savarankiškų piliečių, neturi ir valstybės gyvybingumo. Be jų civilizacija tampa tuščiu kevalu, kortų nameliu.