Delfi.lt portale, sukdamas pelės ratuką žemyn, aptikau nuorodą į Edmundo Jakilaičio interviu su Andriumi Tapinu vaizdo įrašą. Buvo akivaizdu bent man pačiam, kad nežiūrėsiu to įrašo, kurio idėjinis pagrindas turėtų būti pernelyg akivaizdus ir neįdomus, tačiau kažkodėl stabtelėjau, nusprendęs perleisti akimis filmuotą klipą – kaip šie vyrai moka patys save suvaidinti? Ir nepasigailėjau!
Įdomu buvo jau tai, kad pirmą kartą mačiau, kaip E. Jakilaitis leido laidoje dalyvaujančiam žmogui pačiam atsakyti į jam E. Jakilaičio užduotą klausimą, paprastai E. Jakilaitis pats beregint atsako į savo užduotus klausimus kitam laidos dalyviui, neleisdamas pastarajam net pasimuistyti. Nelengvai, bet A. Tapinas atsikovojo šią teisę pats atsakyti savo greitakalbe, juolab kad buvo bandoma paaiškinti tokį jautrų ir koketišką A. Tapino gyvenime dalyką – kodėl jis nenori tapti Lietuvos Respublikos prezidentu ir džiaugiasi tapęs Vilniaus futbolo klubo „Žalgiris“ prezidentu, nes būtent tai, kaip sako mūsų herojus, ir yra tikrosios jo gyvenimo svajonės išsipildymas. Čia jau iš tiesų nebeįmanoma neprisiminti Johano Volfgango von Gėtės, kuris sako „bijok savo jaunystės svajonių, nes jos išsipildo“, nors tikriausiai mums dar labiau reikėtų bijoti, kad neišsipildytų tai – apie ką A. Tapinas labai intensyviai nesvajoja nuo kūdikystės laikų. Antruoju atveju kiltų nepalyginti didesnė rizika, ar ne?
Praeitą kartą A. Tapiną pavadinęs vampyru, dabar galvoju, kad apie tai reikėtų kalbėti atsargiau, nes A. Tapinas, net jeigu būtų vampyras, jis būtų ne šiaip šuns papas, o labai sublimuotas, smarkiai humanizuotas ir persiėmęs humanitarizacijos lozungų dvasia vampyras. (Jis net sako, kad neprotinga buvo rodyti vidurinį pirštą oponentams). Jeigu A. Tapinas būtų vampyras, jis neabejotinai lankytų anoniminių vampyrų susirinkimus ir siektų atsikratyti tokių blogų įpročių, bent pabandytų pradėti blaivų gyvenimą. Kita vertus, pririjus tiek paprastųjų parazitų iš savivaldybės tarnybos kraujo, prigimtis yra jau sugadinta nebegrįžtamai, nieko čia nebepakeisi (savo ruožtu E. Jakilaitis neabejotinai yra atsparus visiems humanitarizacijos vajams, panašiai kaip storaodis padaras yra nejautrus musės įkandimams, manding, E. Jakilaičio veikla apskritai gali būti apibūdinama kaip „falo rodymas“, nes savo finansinių interesų gynimo pavadinimas kova už žodžio laisvę yra tiesmukiškiausias iš galimų įsivaizduoti vidurinio piršto demonstravimas visuomenei).
Kas be ko, įdomiausias šio vaizdo įrašo dalykas yra persirenginėjimo stilistika, kaukės, koketavimo menas. Jokio dalykinio turinio pokalbis neturi, nebent verta stabtelėti ties tuo, kaip jie vis dėlto netiksliai apibrėžia savo tapatumą ir kaip klaidžioja aplinkui, įvardydami mus kaip kažką neaiškaus („anie“). A. Tapinas sako, kad savo ruožtu jie yra struktūrinis LRT žurnalistų, pilietinės visuomenės ir opozicijos darinys. Kaip atrodo bent man, jokio trinariškumo čia nėra, nes iš tiesų aptariamu atveju kalbama apie visur tuos pačius, bet skirtingai persirengusius šimonoidus.
Konfliktas įgijo kultūrinių karų pobūdį pirmiausia dėl to, nes I. Šimonytės klikai prieš kadencijos pabaigą pavyko sukišti savo bendraminčius į svarbiausių kultūros institucijų vadovų postus. Tai, be visa ko kito, lėmė, kad ir LRT galiausiai tapo cenzūros citadele. Taigi, su Sąjūdžio vardu sieti tokį nešvankų virsmą gali tik visiškai apdujęs arba sąmoningai melą pardavinėjantis žmogus, kitaip nepasakysi.
Kalbėti apie opoziciją taip pat nėra prasmė, nes labai svarbūs įtakos svertai suslapstytų pavidalu išliko senosios koalicijos rankose.
Galiausiai A. Tapinas nežino to, kas yra pilietinė visuomenė.
Tačiau dar labiau jie nežino to, kas esame „mes“, jų didžiausias oponentas. Kaip galima nugalėti savo priešą, jeigu nežinai net jo vardo, – galėtume jų paklausti.
Apsigraibydamas aplink save, toli gražu nerandu šalia stovinčių žemaitaičių, socialdemokratų, kitų tikrų ar išgalvotų, visuomenės bauginimui pajungtų personažų, nes mes esame lietuviškosios dvasios saugotojai, paprasti, bet tikri Lietuvos žmonės, tikroji pilietinė visuomenė, tauta…
Jau atkreipiau dėmesį į tai, koks delikatus, jautrus ir koketiškas yra A. Tapinas, jo toteminė gėlė veikiausiai yra rožė. Savo ruožtu niekada nesismulkinančio E. Jakilaičio totemas tikriausiai yra koks nors smirdintis gyvulys, ar ne?
Dažnai matydamas E. Jakilaitį TV ekranuose, esu pastebėjęs, kad iki pusės jis primena ožį, taigi yra panašus į satyrą. Kas tai yra satyras kaip toks?
„Satyrai – pusiau žmonės, pusiau ožiai, gamtos dvasios graikų mitologijoje. Kartais laikomi vaisingumo demonais. Satyrai gyveno miškuose ir kalnuose. Satyras dažnai vaizduojamas kaip gašlus ir gerti mėgstąs padaras ožio kojomis, ragais ir uodega.
Satyrai turi žmogaus liemenį ir galvą, tačiau su ragais, ožio kojomis ir uodega, kūnas padengtas kailiu. Satyrai yra griaunamos ir pavojingos prigimties, tačiau drovūs ir bailūs. Jų begalinį vaisingumą simbolizuoja falas. Satyrai greitai įsimyli, įžūlūs ir kvailiojantys. Mituose persekioja nimfas ir menades. Jie mielai išgeria, mėgsta vyną, linksmybes, moteris ir vyrus. Klajoja su muzika, dažnai šokdami su nimfomis ar jas persekiodami, keldami siaubą vyrams. Yra labai muzikalūs, groja dūdelėmis, cimbolais, kastanjetėmis, dūdmaišiais. Turi specialų šokį – Sikinis. Satyrai yra instinktyviai pasiruošę bet kokiam fiziniam malonumui“. (Wikipedia)
***
kebezynas plerpso taip atsikerojęs šabakštynas
susibėgę pėdsakai kryžiuojas: žebenkštynas
stagarai kažkokie kopiantys visur aukštyn
nepažįstama vietovė jau tikrai: tai bent!
pralaimėdamas tari ta „…flora fauna“
neįvardintų žolelių vabalėlių kraštas tyras
čia neguodžia mitas kad kadais vampyras gėrė sulą ir gyveno faunas
nors menades po laukus dar vaikosi gašlus satyras
ten per properšas dangus kažkur nutolęs
išsitrynę pavadinimai – kiaurymių kosmas
visos gėlės tapusios jau užmirštuolėm
jeigu kalbasi kažkas atrodo jog žodžius atkosti
Jackė grasino liaudžiai, prieš rinkimus, išjungti soc. tinklus, jei tie ruošis balsuoti neteisingai. Ar ne teisingiau būtų „išjungti” patį Jackę? Niekas taip negydo savo nebaudžiamumu įtikėjusio profesionalaus biudžetinių lėšų čiulpėjo ambicijų kaip vienas smūgis į žandą.
Kodėl šalyje tvyro baimės atmosfera? Todėl, kad bl*t , visi visko bijo.
Bailiai mes, o ne „lietuviškosios dvasios saugotojai, paprasti, bet tikri Lietuvos žmonės, tikroji pilietinė visuomenė, tauta…”
…kadais,vienkiemy,salia kitu gyvuliu,laikiau ir ozi.Bjauresnio gyvio nesu turejes – ka imanoma bjauraus,ta jis ir nuveikdavo.Vienas is jo pomegiu budavo apsimyzti sau barzda ir bais dvokti – laikiau ta apsimyzeli tvarte tik del tos smarves,nes arklys su karve bei avimis nesirgdavo plauciais………kuo ne jakilaitis – ir is ano,be vagysciu bei kvailysciu turet but kazkokia nauda.Tik nieks nezino,kokia….Tapyras – skanus parsiokas.Sako,uz kiaule skanesnis.O kiaules mes megstam,ne musulmonai ar zydai gi esam……..Zo,gyvuliu uky nieko naujo……..na,gal tik,visi lygus,bet yra ir lygesniu….