Filosofija rimtas dalykas. Skaitau Gritėno straipsnį LRT portale apie Lietuvos demografinę krizę ir žvengiu susiriesdamas.
Tai nereiškia kad Gritėnas juokingas. Tai reiškia, kad man tai atrodo juokinga.
Kyla filosofinis klausimas, – ar žmogus vaikų nenori todėl kad neturi būsto, ar todėl, kad apskritai nežino kokia gyvenimo prasmė?
Pažvelkime į šį klausimą skirtingų filosofų akimis (ne Gritėno).
Sokratas, – ar tikrai žinai, kodėl nenori vaikų?
– Sakai, jaunimas negimdo dėl ekonominių problemų. O kas yra ekonominė problema?
– Na… mažos pajamos.
– O kas yra mažos pajamos?
– Kai neužtenka būstui.
– O kas yra būstas?
– Vieta gyventi.
– O kodėl tavo seneliai penkis vaikus užaugino viename kambaryje prie pečiaus?
Po kelių valandų dialogo pašnekovas jau nebežinotų nei kas yra šeima, nei kokia gyvenimo prasmė. Lietuvos aktualijų kontekste šis dialogas vestų prie dilemos – jeigu vaikai dabar, tai kada kelionė į Kanarus?
Kantas porintų, kad gimdyti reikia iš pareigos. Svarbu kategorinis imperatyvas, – kas būtų, jeigu visi žmonės nuspręstų neturėti vaikų?
Atsakymas aiškus – Lietuvoje liktų tik vieniši NT brokeriai ir nelikvidus nekilnojamas turtas.
Kantas sakytų, kad vaikai turi būti gimdomi ne dėl mokesčių lengvatų, ne dėl 100 eurų išmokos kuri nukeliaus į Austėjos darželių tinklą už kurį sumokės Vilniaus savivaldybė. Vaikai turi būti gimdomi iš moralinės pareigos žmonijai.
Hegelis mėgintų įtikinti kad demografija yra dvasios kelias. Demografinė krizė – tai istorinis dialektikos procesas. Jauna šeima privalo turinti vieną vaiką, du psichoterapeutus ir elektromobilį.
Istorija juda pirmyn per šeimyninius konfliktus. Lietuvis yra pasimetęs tarp dviejų pasaulių. Jis dar jaučia senelių balsą, kad šeima yra svarbiausia, bet jau gyvena pasaulyje, kuriame svarbiausia atostogos ir pramogos.
Nietzsche į Lietuvos demografinę problemą žiūrėtų su panieka. Jis sakytų, kad valstybė bando spręsti egzistencinę problemą nuolaidomis sauskelnėms. Žmogus nebenori aukotis, kentėti ir nemiegoti naktimis klausydamas Baby Shark 1000-ąjį kartą.
Anot jo, visuomenė sukūrė paskutinį žmogų, kuri nori stabilaus atlyginimo, kelionių ir atostogų visais metų laikais. Santykio be atsakomybės ir jokių tragedijų. Vaikas yra chaosas ir kliūtis siekiant pilnavertiško antžmogio verto gyvenimo.
Tik Marksas suprastų Lietuvos aktualijas ir Gritėną. Gimstamumas priklauso nuo materialinių sąlygų. Jei žmogus pusę atlyginimo atiduoda buto nuomai ir dar moka 4 eurus už kavą, jis natūraliai pradeda bijoti kiekvienos iš 72 lyčių atstovų, ką jau kalbėti apie tris vaikus.
Valstybė demografiją paverčia darbo rinkos klausimu – visų šalių proletarai dauginkitės.
Tik taip jūs nugalėsite daugintis nelinkusią buržuaziją.
