Stasė Bučiuvienė. IDIOTAI. MEILINGAS AMERIKOS GLĖBYS AR PRAGMATIŠKI GNIAUŽTAI?

Naudingi idiotai

2025 metų pabaigoje – 2026 metų pabaigoje visą valdžios dėmesį prikaustė Kapčiamiestis. Lietuvos Prezidentas su vietos bendruomene kalbėjo apie nacionalinį saugumą, sąjungininkų svarbą, aptarė planus steigti naują karinį poligoną Kapčiamiesčio girioje.

Premjerė įdėmiai išklausė kapčiamiestiečių lūkesčius ir nuogąstavimus dėl poligono. Krašto apsaugos ministras pabrėžė ypatingą poligono svarbą šalies saugumui.

Kariuomenės vadas girių karaliais save tituluojantiems dzūkams aiškino, kad poligonas – neišvengiama realybė.

Lietuvos kariuomenės ir aplinkosaugos ekspertai iš anksto parengė menamus atsakymus 70-čiai klausimų, kurių buvo tikimasi iš vietinių gyventojų.

Krašto apsaugos ministerijos specialistai per tris savaites gyventojams suteikė 245 konsultacijas, kurios vėliau, iki pat balandžio 23-ios, buvo tęsiamos nuotoliniu būdu.

Kodėl per Jurgines konsultacijos nutrūko?

Todėl, kad tą dieną Seimas pritarė Kapčiamiesčio poligono Lazdijų rajone steigimui. Tikslas pasiektas – Girių karaliai dzūkai nuvainikuoti. Tikėtina, kad tam buvo rengtasi ne vieną dieną, ne vieną mėnesį ir ne vienerius metus.

Žinome (tiksliau, skaitėme ar girdėjome), kad 1940 metais TSRS įgaliotasis pasiuntinys Lietuvoje Nikolajus Pozdniakovas ir SSRS įgaliotinis Vladimiras Dekanozovas per tris savaites surengė Liaudies Seimo rinkimus ir nulakdino į Maskvą tuntą rūpestingai iš įvairių sluoksnių atrinktų asmenų, kad šie perduotų Sovietų Sąjungos Aukščiausiajai Tarybai Deklaraciją dėl Lietuvos stojimo į Sovietų Sąjungos sudėtį.

Ar tuometė Sovietų valdžia dirbo efektyviau ir pragmatiškiau negu mūsiškė – Nepriklausomos Lietuvos valdžia?

Kažin. Aišku tiek, kad buvusios Sovietų Sąjungos platybėse buvo (ir yra) nepalyginamai daugiau naudingųjų idiotų, negu Lietuvoje.

Vargu, ar Lietuvoj atrastum vaikiną, kuris kaip Pavelas Korčiaginas iš Nikolajaus Ostrovskio romano basnirčias per speigus statytų geležinkelį. Arba mergelę, kuri kaip Zoja Kosmodemjanskaja, sudeginusi tris Petriščevo kaimo trobas, didvyriškai iškęstų kankinimus ir, jau smaugiama virvės, šauktų: „Stalinas su mumis! Stalinas ateis!“

Dėl naudingųjų idiotų stokos lieka neįgyvendinti didingiausi valdančiųjų partijų tikslai. Taip yra visame pasaulyje.

Naudingų idiotų gausa galėjo pasigirti Vokietija.

Ko verta būtų buvusi Hitlerio didybė, jeigu ne SS karininkas Adolfas Eichmanas, kuris mirties akivaizdoje pasakė: „Šoksiu į kapą juokdamasis, nes faktas, kad ant mano sąžinės guli penkių milijonų žydų mirtis, man teikia didelį pasitenkinimą“.

Kaip pamalonintas turėjo būti Hitleris, kai Magda ir Josefas Gebelsai nunuodijo visus šešis savo vaikus, pakrikštytus vardais, prasidedančiais raide „H“.

Kita vertus, ar plieno, anglies ir sunkiosios pramonės magnatams Gustavui Krupui, Frydrichui Tysenui, Vilhelmui Kepleriui, Ernstui Tengelmanui, Emiliui Kirdofui, JAV federaliniam rezervui ir Anglijos bankui būtų pavykę sukurstyti II pasaulinį karą, jei ne itin naudingas idiotas Adolfas Šikelgrūberis.

Amerikoje tarp naudingųjų idiotų minima šošonė Sakadžavėja. Ji buvo JAV tyrinėtojų Viljamo Klarko ir Luiso Meriuzerio ekspedicijos vedlė ir vertėja.

Vieni Sakadžavėją keikia kaip savo tautos išdavikę, kiti ją laiko nacionaline didvyre. Sakadžavėjai Amerikoje pastatyta šešiolika skulptūrų.

Amerika naudingais idiotais, regis, ne per daug žavisi. Ten klesti pragmatizmas.

Ypatingu pragmatizmu pasižymėjo 3-asis Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas, pagrindinis Jungtinių Valstijų nepriklausomybės deklaracijos autorius Tomas Džefersonas. Iki šių dienų jis laikomas geriausiu Amerikos prezidentu, jo pavyzdžiu sekama, siekiant kuo mažesnėmis sąnaudomis gauti kuo didesnę naudą, plečiant Amerikos teritoriją, karines galias, ekonominį dominavimą kitų šalių ar regionų sąskaita.

Džefersono įtaka paskatino šalį pereiti prie stačiakampės matavimo sistemos, natūralius ribinius žymeklius (upes, kalnus) pakeičiant politinėmis tiesiomis linijomis. Visos JAV valstijos žemėlapiuose vaizduojamos kaip įbrėžtiniai ar apibrėžtiniai stačiakampiai.

Ką gali žinoti, gal praskolinta ar prasiskolinusi Lietuva taip pat bus parduota ar užkariauta ir taps sunkiai pastebimu, Vakarų Virdžinijos dydžio keturkampiu, puošiančiu spalvingą JAV žemėlapį.

Tiesios linijos vadinamos Ašarų keliais. Pagal jas keliavo iš protėvių žemių išvaryti tūkstančiai indėnų. Ašarų kelius mena paminklai pastatyti Arkanzase, Tenesyje, Oklahomoje ir kitur.

Gal kokį „Ašarų takelį“ įsirengs ir dzūkai, išvaryti iš Stalų, Gryckavo, Žmirklių… Tų kaimų niekas neatsimins. Tik medicininės dėlės ir varlės kūmutės išverstomis akimis stebės svetimšalius kareivius, lyg iš velnio tabokinės plūstančius į Kapčiamiesčio girią.

Nenaudingi idiotai

Straipsnio autorė įsitikinusi, kad visi „Pozicijos“ skaitytojai puikiai išmano pragmatizmą, bet ji pažįsta daugybę mokytojų, auklėtojų, socialinių ir specialiųjų pedagogų, valstybės tarnautojų, dirbančių savivaldybių administracijose ir seniūnijose, nieko negirdėjusių apie šią, XIX amžiaus pabaigoje – XX amžiaus pradžioje JAV susiformavusią filosofijos kryptį, nežinančių, kas buvo ir kas yra 1839 metais gimęs Čarlzas Sandersas Pirsas (Charles Sanders Peirce), 1842 metais gimęs Viljamas Džeimsas (William James), 1859 metais gimęs Džonas Diujis (John Dewey), 1939 metais gimęs Davidas A. Kolbas (David A. Kolb).

Kaip sovietmečiu buvo neatleistina nežinoti, kas buvo socialistinę revoliuciją sukėlęs Leninas, taip šiandienės Lietuvos tarnautojams ir švietėjams neatleistina nežinoti apie aname šimtmetyje gimusius amerikiečių mokslininkus, ugdžiusius ir ugdančius gebėjimą prisitaikyti ir rasti geriausią išeitį, siekiant naudos, ypač politikoje, versle ar asmeniniame gyvenime.

Mokyklų, vaikų darželių pedagogams tiesiog privalu žinoti apie Džoną Diujį, kuris kritikavo tradicinį, įsiminimu grįstą mokymąsi ir teigė, kad ugdymas turi remtis vaiko patyrimu, bei apie Davidą Kolbą, kuris sukūrė patyriminio mokymosi teoriją (Experiential Learning Theory, ELT) ir mokymosi stilių modelį, nuo 2025 metų rugsėjo 1 dienos sėkmingai įgyvendinamą Lietuvos vaikų darželiuose ir priešmokyklinėse grupėse.

Kol Lietuvos gyventojai vėpsojo į socialinių tinklų žvaigždes, skaičiavo svetimus pinigus ir žaidė žydiškais pagaliukais, Lietuvoje skaisčiai sužydėjo pragmatizmas.

Pirmieji tą pajuto Kapčiamiesčio gyventojai. Amerikos universitetuose mokslus baigę VGT ir KAM vaikinai vikriai ekspropijavo jų žemes ir pastatus. Kelios dešimtys girių karaliais save laikiusių dzūkų neteko savo teritorijų bei išteklių ir virto nenaudingais valgytojais.

Šimtai Švietimo, Kultūros, Socialinės apsaugos ir kitų ministerijų specialistų, įsipareigojusių tarnauti Lietuvos žmonėms, abejingai stebėjo ekspropijaciją ir šypsojosi lyg Helovyno moliūgėliai.

Tiesą sakant, Kapčiamiesčio žmonėms dar gerai pasibaigė. Blogiau buvo vokiečiams, kai šalį valdantys politikai patikėjo pragmatikų teiginiu, jog didžiausia pasaulio vertybė yra nauda.

1924–1929 metais Vokietija, iki ausų prasiskolinusi Amerikai, jautėsi gyvenanti Aukso amžių. Žmonės, turintys fizinę ar psichinę negalią, sergantys lėtinėmis ar sunkiomis psichikos ligomis, buvo apibūdinami kaip idiotai, nenaudingi valgytojai (vok. Nutzllose Esser), kaip tušti žmonių lukštai, gyvenimo nevertos gyvybės ir traktuojami kaip finansinė ir visuomeninė našta. Gydytojai turėjo teisę skirti „gailestingumo mirtį“ pacientams, kurie buvo pripažinti nepagydomai sergančiais.

Pragmatiškas, į ekonomiką orientuotas požiūris žlugo 1929 metais, Niujorko vertybinių popierių biržoje katastrofiškai nukritus akcijų kainoms, bet „nenaudingų valgytojų“ padėtis dėl to nepagerėjo.

1933 metais į valdžią atėję naciai, remdamiesi pragmatiškajame amžiuje padėtu ideologiniu, socialiniu ir ekonominiu pagrindu, pradėjo masines šių asmenų žudynes. Pasaulis prakeikė vokiečių tautą už milijonus sušaudytų, nunuodytų, sudegintų neįgalių, socialiai degradavusių, dėl politinių pažiūrų ar seksualinių orientacijų naciams nepriimtinų bendrataučių, savų valstybių neturinčių žydų bei manušų, karo belaisvių, priverstiniams darbams atvežtų ir karo pramonei nebereikalingų slavų.

Bet… Praeina keli dešimtmečiai, žmonės užmiršta patyrimus, patirtis, prakeiksmus, iš naujo susivilioja pragmatikų pažadais teikti kuo didesnę naudą ir, liaudiškai kalbant, vėl lipa ant to paties grėblio.

Nedvasingi idiotai

Gynybos ir saugumo pramonei tapus ekonomikos pamatu, mūsų šalis persikėlė į Aukso amžių, klestėjusį Veimaro Respublikoje 1924–1929 metais.

2025 m. rugsėjo 25 d. Herberto Velso aprašytosios Laiko mašinos vairas patikėtas XX Lietuvos Respublikos Vyriausybei. Kaip baigsis kelionė – nežinia.

Naujausio ir realistiškiausio laiko mašinos modelio kūrėjas Ronaldas Mallettas sako: „Pagyvensim – pamatysim“. Kol kas erdvėlaikyje gana gerai jaučiasi ir dabartinė Vyriausybė, ir ankstesnių Vyriausybių atstovai. Juk finansų ministro Kristupo Vaitiekūno žodžiais tariant, neabejotina, kad su tais pinigais, kurie įliejami į gynybos finansavimą, kad ir kaip blogai dirbtum, vis tiek gynybos pramonė Lietuvoje kursis ir plėtosis.

Jau vien tas faktas, kad tos lėšos yra skirtos, formuoja šalies įvaizdį, formuoja bendrą teigiamą ir tvirtą nusiteikimą visuomenėje.

Iš kitos pusės, kiekvienam moliūgėliui aišku, kad karinės ir civilinės amunicijos gamykloms reikalingi darbininkai. Ikikarinėje Vokietijoje laikiniems ar sezoniniams darbams buvo įdarbinta 5–6 milijonai užsieniečių (gastarbaiterių). Įsibėgėjant karinei pramonei, „gastarbaiterių“ Lietuvoje daugėja ir daugės. Kalbama, kad dabar jų yra daugiau kaip 300 tūkstančių.

Lietuvos valdžia tikėjosi, kad jie taps lojalia ir kvalifikuota darbo jėga.

Kol kas gastarbaiteriai valdančiųjų lūkesčių netenkina. Pragmatiškai mąstantys žmonės supranta, kad nei lietuviai, nei ukrainiečiai, nei baltarusiai, rusai, uzbekai, visajai, nei jų vaikai savaime netaps kompetentingais specialistais ir efektyviais darbuotojais. Karinei pramonei reikalingą kvalifikuotą, lanksčią darbo jėgą reikia išsiugdyti. Ugdymas turi prasidėti ankstyvoje vaikystėje. Į tai orientuojama švietimo sistema.

2019 metų gegužės 22 dieną Europos Sąjungos Taryba pareikalavo, kad valstybės narės užtikrintų ikimokyklinio ugdymo ir priežiūros paslaugų prieinamumą, įperkamumą ir įtraukumą. Reformų nualintai Lietuvos švietimo sistemai tai buvo neįveikiama uždava.

Į pagalbą mūsų švietėjams atskubėjo visur spėjanti pragmatiškoji Amerika. Jos raginami lietuvaičiai metė kelią „Maslow – Rogers“, kuriuo klempė tris dešimtmečius, ir pasuko socialinio konstruktyvizmo kryptimi. Vieni naujuoju keliu keliauja teoriškai, kiti – praktiškai.

Teoretikai naujuoju keliu gerokai pažengę. Jaunieji mokslininkai keliauja lydimi plejados jau užgesusių, bet tebešviečiančių žvaigždžių – Sovietinės Rusijos ir Amerikos psichologų, psichiatrų, neurofiziologų, filosofų, edukologų Levo Vygotskio, Aleksandro Lurijos, Aleksejaus Leontjevo, Nikolajaus Bernšteino, Kurto Levino ir kt.

Jie tvirtina, jog teisus buvo Džonas Diujis, knygoje „Democracy and Education“ teigęs, kad visa tai, ką europiečiai vadina dvasine kultūra, yra kažkas tuščia, išpūsta ir reiškia sugedimą.

Bakalaurai ir magistrai – būsimieji pradinių klasių mokytojai – rašo kruopščiai parengtus akademinius darbus, kuriuose dėsto, kaip išugdyti pradinukų vidinę motyvaciją, o jų mokymąsi paversti žaidimais, išvykomis ir ugdymu lauke.

Gimnazijų ir progimnazijų mokytojai – stachanoviečiai pamokas užbaigia keturiais Davido Kolbo suformuluotais klausimais: „Ką mes per šią pamoką darėme?“, „Ką tu galvoji apie šią pamoką?“, „Ką apie pamokoje nagrinėtą temą galvoja kiti žmonės?“, „Kaip tu galėtum tai, ką išmokai, panaudoti ar atlikti naujoje situacijoje?“.

Prie teoretikų prisiplakusios socialinių tinklų mergaitės kaip mantrą kartoja Kurto Kofkos teiginį apie gyvenimą „čia ir dabar“.

Kitaip naujajame kelyje jaučiasi praktikai – vaikų darželių auklėtojai, nuo 2025 metų rugsėjo 1 dienos dirbantys pagal atnaujintą Ikimokyklinio ugdymo programą.

Jie mato daug problemų, bet jų įžvalgos nedomina valdančiųjų, nuo kurių priklauso tų problemų sprendimas.

Dar daugiau: ikimokyklinio ugdymo specialistus niekina mūsų šalies vadovai. Štai 2025 metų spalio 8 dieną Lietuvos prezidentas pareiškė, kad tikrai nenorėtų būti vaikų darželio auklėtoju ir nurodinėti, su kuo reikia draugauti, su kuo – ne.

2026 metų sausio 21 dieną Premjerė pareiškė, kad ji – ne darželio auklėtoja ir su botagu paskui kolegas nevaikšto.

2026 metų sausio 23 dieną nuo vaikų darželio auklėtojų kastos atsiribojo ir Seimo Pirmininkas Juozas Olekas. Jis paaiškino, kad nėra vaikų darželio auklėtojas, todėl negali barti prasižengusių parlamentarų.

Supraskime, kad pirmieji valstybės asmenys barniais, vaidais, ginčais neužsiima. Tokie niekai, kaip drausminimas, atsakomybės priėmimas,  bausmės ar kitokių neigiamų pasekmių taikymas už taisyklių, įstatymų ar nustatytų normų pažeidimą tinka tik tokioms menkystoms kaip vaikų darželių auklėtojai.

Prezidentas, Seimo pirmininkas, Premjerė, nustumdami socialinės hierarchijos laiptais vaikų darželių auklėtojus, nustūmė Mokyklą.

Buvusi Vyriausybė taip pat grubiai nustūmė Šeimą.

Bažnyčią nustūmė Tarybų valdžia. Bet Mokykla, Šeima, Bažnyčia – tos institucijos, kurios formuoja dvasinę Lietuvos kultūrą.

Eliminavus jas, Lietuva tapo viensparnė paukštė – sužalota, neverta pagarbos, įstengianti ugdyti tik karinei pramonei reikalingus naudingus, bedvasius idiotus.

Stasė Bučiuvienė, „Senų knygų namų“ steigėja