Edvardas Čiuldė. Metodologiniai falosofijos pagrindai pagal Paulių Gritėną

Kiekviena profesija uždeda savo antspaudą, taigi, galima sakyti, visi mes esame profesiniai išsigimėliai arba, švelniau tariant, apriboti savosios profesijos kanonų kuriamo horizonto žmonės. Kita vertus, nesunku pastebėti, kad profesijos išmanymas daro žmones naudingus vienas kitam ne tik darbo pasidalijimo proceso metu, bet ir bendrojo pasaulio vaizdinio savitų perspektyvų persipynimu, kai tas pats dalykas profesinės kompetencijos pagrindu gali būti vertinamas skirtingai. Tarkime, santechnikas apie pasaulio sudėtį gali pasakyti kažką tokio, ko nežino arba ką yra linkęs kuo greičiau pamiršti filosofas. Santechniko analitinė (analinė?) tiesa, kad didžiausias dalykas, ką žmogus palieka po savęs, yra milžiniška mėšlo krūva, taip pat galimai verta bent trupučio dėmesio, ar ne? Ir t. t.

Kita vertus, mes vis dar puoselėjame viltį, kad kitoms kartoms pasiseks labiau!

Taigi jau, atrodo, prasiplepėjau, kad mėgstu paklausyti, kaip apie tą patį dalyką tauzyja skirtingų profesijų žmonės, į pasaulį žiūrėdami iš savo panosės, primesdami pasaulio matymui savo koloritingumą, dar daugiau – labai įdomu prakalbinti žmones be apibrėžtos profesijos ir gyvenamosios vietos, vadinamuosius benamius (valkatos ir filosofo pasirinkimus kažin ar galime pavadinti profesijomis, nebent ta išskirtine prasme, kad yra tokia profesija, kuri leidžia išvengti dalykinio įsipareigojimo darbo pasidalijimo pasaulyje), kaip jau nesunku nuspėti, mane dažnai prie namų sustabdo pažįstamos ir nepažįstamos močiutės, jaučiančios pareigą išdėstyti visas savo tiesas, apreikšti pasaulio naujienas, o būna net taip, kad ant peties nutupia ir čirškauja tik mums vieniems suprantama kalba koks paukštelis (niekam nėra jokia paslaptis, kad Čiuldė susikalba su čiulbuonėliais).

Sovietiniais laikais dar pirmame universiteto kurse, perskaitęs to meto bestselerį „Marksistinės filosofijos metodologiniai pagrindai“, namuose nusprendžiau parašyti kažką panašaus į parodiją „Metodologiniai falosofijos pagrindai“, tačiau įpusėta esė formos studija kažkur prapuolė, pasimetė.

Prisiminiau šiandien šį keistą įvykį, atsivertęs šviežią P. Gritėno, taigi, to paties veikėjo ir VU politruko, kuris neseniai skelbė, kad už demokratiją reikia kovoti nedemokratinėmis priemonėmis, straipsnį, šįkart skelbiantį, kad už gimstamumą reikia kovoti filosofinėmis priemonėmis.

Kaip atrodo P. Gritėnui, visi politinių partijų ir vyriausybinių institucijų siūlymai – kaip būtų galima pabandyti įveikti demografinę krizę, sueina į ekonominių ir socialinių šeimos gyvenimo pagerinimo priemonių numatymą, o toks pusinis požiūris neva neleidžia spręsti problemos, kuri yra filosofinė ir susijusi pirmiausiai su laisvu žmogaus apsisprendimu kurti šeimą bei turėti vaikų, iš esmės.

To paties P. Gritėno žodžiais tariant, net Vyriausybės programoje numatytas būsto pasiūlos ir prieinamumo jaunoms šeimoms didinimas, įskaitant regionus, motinystės išmokų ir vaiko priežiūros atostogų peržiūra, nemokamas 3–4 klasių vaikų maitinimas, didesnis pagalbinio apvaisinimo priemonių prieinamumas, pozityvios tėvystės programos, taip pat – augančios lėšos švietimo pagalbai ir formaliajam bei neformaliajam švietimui, palieka mus įstrigusius kažkur pakeliui, net nepriartėjusius prie tikslo.

Kaip atrodo bent man, filosofinės gyvenimo prasmės paieškos ir valstybės įsipareigojimas remti šeimas toli gražu netrukdo vieni kitiems. Tokių dalykų nereikėtų supriešinti, ar ne? Jeigu minėtas autorius tikrai yra įsitikinęs, kad demografijos krizė yra ne ekonominio ir socialinio, o filosofinio pobūdžio problema, kaip jis siūlo tokią problemą spręsti – filosofiniu švietimu ar reikalaudamas, kad filosofai privalo urmu išeiti į gatves ir tokiu būdu pakelti gimstamumo lygį.

Norite tikėkite, norite – ne, bet P. Gritėnas siūlo demografinę krizę spręsti apskritai stiprinant kovą už moterų teises (kas be ko, leftistinėje terminologijoje švenčiausioji yra aborto teisė) ir šalinant iš viešosios erdvės nejaukius raginimus moterims turėti daugiau vaikų.

P. Gritėno žodžiais tariant, ekonominio ir socialinio pobūdžio demografinės krizės sprendimo pasiūlymai rodo tik tai, kad tokie siūlytojai kažkodėl yra užstrigę ties marksistine logika.

Kas be ko, senasis marksizmas buvo griežtai logiškai suręsta, itin nuodugni ekonominio redukcionizmo teorija. Galima pasakyti net taip, kad loginiu požiūriu pirmapradis marksizmas buvo elegantiška teorija, kuri visiškai nepasiteisino tikrovėje. Savo ruožtu tokie neomarksistai kaip P. Gritėnas, kaip atrodo, priklauso tai plejadai mutavusių marksistų, kurie atsisako samprotavimo loginės sekos idealo iš principo, ekonominį redukcionizmą išmainydami į fantasmagorinį siurrealizmą. Kita vertus, toks marksizmo „persimainymas“ toli gražu nereiškia, kad jau mūsų dienų neomarksizmas su savo gritėnais yra mažiau žalingas reiškinys, veikiau – atvirkščiai. Galimai numatydamas tokią teorijos raidą, K. Marxas andai yra sakęs, kad jis pats neva nėra marksistas…

I. Šimonytės vyriausybės priimto strateginių šalies pažangos gairių „Lietuva 2050“ dokumento viename iš poskyrių skelbiama, kad šeimomis rūpinasi tik atsilikusios vyriausybės (sic).

Jau esu kelis kartus bandęs atkreipti dėmesį, kad už šią menkavertę rašliavą, pavadintą strateginėmis pažangos gairėmis „Lietuva 2050“ buvo sumokėta pasakiška suma. Žinia, tokiu atveju lakesnės vaizduotės žmogelis būtų linkęs čia įžvelgti korupcijos pėdsakus ar kažką panašaus, tačiau aš pats renkuosi kelią – nekalbėti apie tai, ko tiksliai nežinau.

Kita vertus, jau žinome, kad šio dokumento tekstą surašė VU žmonės, todėl hipotetiškai galime teigti, jog ir P. Gritėnas galimai didesniu ar mažesniu mastu dalyvavo dokumento tekstų parengimo talkoje. Tačiau jau vien tai, kad žinome, jog ekonominiai motyvai P. Gritėnui yra visiškai nesvarbūs, mums leidžia spėti, jog anas nepasinaudojo gera proga pasipelnyti, vedamas idealistinio tikėjimo ir tarnavimo filosofijai pasijos…

Vis dėlto pabaigoje sunku susilaikyti nuo išvados paskelbimo, kad, nepaisant visų marksizmą ištikusių perturbacijų, neapykanta šeimai išlieka marksizmo istorijoje kaip stabiliausias, niekada neprarandamas šio mokymo pasirinkimas.

P. S.

Savo požiūrį demografinės krizės klausimais pastarąjį kartą esu išsakęs straipsnelyje „Struktūrinis tautos perteklius“.