Trojos arklys: besikeičianti Péterio Magyaro politika

Rafaelis Pinto Borgesas

„Tisos“ lyderis rinkimų kampaniją vykdė kaip „Orbanas 2.0“, tačiau vos po kelių dienų valdžioje pradėjo vykdyti Donaldo Tusko stiliaus politinį perversmą: šalinti konservatorius iš institucijų, pertvarkyti valstybinę žiniasklaidą ir nusileisti Briuseliui migracijos bei užsienio politikos klausimais.

Kaip laimėti rinkimus pralaimėjus kultūrinę kovą? Briuseliui, kalbant apie Vengriją, tai tapo rimtu iššūkiu. Ilgus metus Vengrijos ministras pirmininkas Viktoras Orbanas buvo itin nepatogus Europos elitui – vadovaudamas vos 10 milijonų gyventojų turinčiai šaliai, jis ne tik sugebėjo išlikti valdžioje ir laimėti vienus rinkimus po kitų, bet ir įtvirtino vadinamąją „neliberalią“ – arba, tiksliau, postliberalią – konstitucinę kryptį bei apsaugojo šalies sienas nuo Briuselio remiamos migracijos politikos. Dar labiau Europos institucijas erzino tai, kad V. Orbanas pavertė Vengriją konservatyvių idėjų ir santūrios užsienio politikos centru, suteikusiu nacionalistams ir antiglobalistams kitose Vakarų valstybėse praktinį pavyzdį, kaip priešintis progresyviai globalistų darbotvarkei, veikiančiai po ES vėliava.

Tačiau Briuselis susidūrė su viena problema: kad ir kokių priemonių būtų imtasi – nuo įtakos kampanijų per Komisijos finansuojamų nevyriausybinių organizacijų tinklą Budapešte iki dešimčių milijardų eurų, priklausančių Vengrijai, įšaldymo – vengrų visuomenės nepavyko įtikinti balsuoti už kairiuosius. Ilgą laiką Europoje buvo kuriamas naratyvas, esą V. Orbanas yra politinė anomalija: kad jo konservatyvus nacionalizmas ir realistine laikoma užsienio politika tėra asmeninis projektas, nepopuliarus ar net smerkiamas pačioje Vengrijoje. Taip pat buvo teigiama, kad Budapešto pasipriešinimas ES migracijos politikai, kritiškas požiūris į karą Ukrainoje, nepritarimas Ukrainos narystei Europos Sąjungoje bei skeptiškas požiūris į energetinę savižalą vyksta ne dėl vengrų valios, o nepaisant jos.

Šis naratyvas buvo skirtas tiems, kurie nekėlė papildomų klausimų. Vis dėlto bent jau pragmatiškesni Briuselio veikėjai puikiai suprato, kad jis mažai susijęs su realybe. Kad ir kokių trūkumų turėtų V. Orbanas, vienas dalykas buvo akivaizdus – jis išliko glaudžiai susijęs su rinkėjų nuotaikomis. Šia prasme jis iš tiesų buvo „populistas“, valdęs remdamasis daugumos valia. Pavyzdžiui, kovodamas prieš atvirų sienų politiką, kuri per pastaruosius penkiolika metų smarkiai pakeitė Europą, jis net prisiėmė milžinišką finansinę naštą – milijono eurų baudą kasdien už neteisėtų migrantų sulaikymą. Tačiau tuo pat metu jis mėgavosi didžiuliu visuomenės palaikymu: 2023 m. apklausos rodė, kad 77 proc. vengrų nepritarė ES migrantų kvotų planams, o 2019 m. net 87,5 proc. pasisakė prieš migraciją iš ne Europos šalių.

Panašios nuotaikos vyravo ir karo Ukrainoje klausimu. 2022 m. apie 80 proc. vengrų nepritarė ginklų tiekimui Kijevui. Daugiau nei pusė gyventojų taip pat nepritarė rusiškų energetikos išteklių atsisakymui. Net po Péterio Magyaro iškilimo tik mažuma rinkėjų palaikė griežtą Ukrainos integracijos į ES blokavimą.

Europos biurokratai suprato, kad susigrąžinti Vengrijos nepavyks siūlant klasikinius progresyvios politikos veidus – tokius kaip Pedro Sánchezas, Justinas Trudeau ar technokratiškas Friedrichas Merzas. Jiems reikėjo žmogaus, kuris kalbėtų kaip Orbanas, atrodytų kaip Orbanas, tačiau nebūtų Orbanas. Taip atsirado Péteris Magyaras – buvęs „Fidesz“ veikėjas, save pateikęs kaip „Orbaną 2.0“, tarsi atnaujintą versiją be to, kas visuomenei jau atsibodo. Jis pozicionavo save dešinėje politinio spektro pusėje, ypač migracijos ir energetikos klausimais. Kalbėdamas apie Ukrainą, jis nepritarė skubotam jos priėmimui į ES ir net siūlė šį klausimą spręsti referendumu.

Tai buvo politiškai sumanus žingsnis, padėjęs jam pelnyti platų rinkėjų palaikymą. Tačiau po balandžio 12-osios rinkimų naujasis ministras pirmininkas, anot kritikų, pradėjo atskleisti visai kitą savo veidą. Jis ne kartą užsiminė, kad Vengrijoje galėtų pasikartoti Lenkijos scenarijus, kai Donaldas Tuskas, nors ir nelaimėjęs daugumos, suformavo valdžią per parlamentines kombinacijas. Vėliau Lenkijoje prasidėjo konservatyvių struktūrų ir žiniasklaidos pertvarka, kurią kritikai vadino politiškai motyvuotu valymu.

Straipsnio autoriaus teigimu, Magyaras juda ta pačia kryptimi. Jis jau paskelbė apie ketinimus pertvarkyti valstybinę televiziją, kaltindamas ją artimumu V. Orbanui, o pirmojoje kalboje po inauguracijos kalbėjo apie būtinybę „nubausti“ ankstesnės valdžios veiksmus. Taip pat jis paragino atsistatydinti prezidentą Tamásą Sulyoką – ilgametį V. Orbano sąjungininką. Kritikai mano, kad taip siekiama visiškai kontroliuoti valstybės institucijas.

Autorius taip pat teigia, kad naujoji valdžia nusitaikė į konservatyvias organizacijas ir idėjų kalves, tarp jų – „Mathias Corvinus Collegium“. Pasak jo, dviejų trečdalių dauguma parlamente leistų Magyarui daryti didelę įtaką teismų sistemai. Nepasitenkinimo sulaukė ir bandymas teisingumo ministru paskirti savo svainį Mártoną Melléthei-Barną.

Straipsnyje tvirtinama, kad Magyaras pamažu atsisako konservatyvios retorikos. Švietimo ministre paskirta Judith Lannert apibūdinama kaip radikali LGBT aktyvistė, o naujoji užsienio reikalų ministrė Anita Orbán – kaip ryški globalistinės krypties šalininkė. Pastaroji jau pasisakė už didesnį Vengrijos paklusnumą ES migracijos politikai.

Autoriaus vertinimu, Ursulos von der Leyen spaudimas Vengrijai galiausiai davė rezultatų: pirmą kartą po daugelio metų prie Vengrijos parlamento buvo iškelta ES vėliava, o per Magyaro inauguraciją skambėjo Europos Sąjungos himnas. Straipsnyje tai lyginama su 1956 metų įvykiais, kai vengrų sukilimas buvo numalšintas išorės jėga.

Vis dėlto autorius mano, kad ši situacija nėra galutinė. Jo teigimu, dalis rinkėjų jau pradeda nusivilti naująja valdžia, o Vengrijos konservatyvus judėjimas reorganizuojasi. Pasak jo, dešinėje politinio spektro pusėje netrūksta talentingų lyderių, pasirengusių mesti iššūkį dabartinei valdžiai.

Rafaelis Pinto Borgesas – Lisabonoje veikiančios konservatyvios idėjų kalvės „Nova Portugalidade“ įkūrėjas ir vadovas, politologas bei istorikas, rašantis nacionaliniuose ir tarptautiniuose leidiniuose.

europeanconservative.com