Kad gerai gyventum, valstybės reikia vis mažiau. Ši mintis vis garsiau skamba tarp išsilavinusių su technologijomis, nors ne tik, savo ateitį siejančių jaunų žmonių. Valstybė savo prigimtimi darosi vis labiau atavistiniu, pertekliniu dariniu, kuris veikiau trukdo, nei padeda. Nuolat tai girdžiu bendraudamas su studentais.
It po lietaus grybai, žvėriškais tempais augančios biurokratinės struktūros, teisinis reguliavimas apimantis privačiausias gyvenimo sritis ir neužtikrintas ateities socialinės rūpybos vaizdas jauną žmogų – jei mąsto apie ateitį – verčia nebetapatinti savęs su „kažkokia Lietuva“.
Autonominiai, nehierarchiniai tinklai įsivyrauja ne tik technologijų pasaulyje. Kyla asmeninio pasitikėjimo reikšmė ir mąžta tai, ką iki šiol vadiname valstybe. Liko labai nedaug sričių, kurios reikalingos, būtinos „pasaulio piliečiams“.
Regis, nuo sovietinės okupacijos padarėme nemenką 30-ties metų ciklą ir vėl atsidūrėme nebrandaus socializmo sąlygose.
Bandau vardyti: sveikatos apsauga, bet kokio pavidalo saugi santaupų laikymo vieta ir, ko gero, lokacija, kuri atitiktų tavo saugumo, patogumo ir kokybės kriterijus. Tai trys dalykai, kuriuos valstybė privalėtų užtikrinti savarankiškai mąstančiam, uždirbančiam jaunam žmogui (užtikrinimas čia traktuojamas kaip galimybė nusipirkti).
Žiūrėkime, ką turime. Čia, Marijos žemėje.
Pirmasis teiginys, kuris šauna į galvą yra aiškus kairuoliško mąstymo ir valstybės tvarkymo, remiantis būtent juo, suvešėjimas. Regis, nuo sovietinės okupacijos padarėme nemenką 30-ties metų ciklą ir vėl atsidūrėme nebrandaus socializmo sąlygose. Kriterijai, kuriuos pasitelkęs tai teigiu:
- Pradeda vyrauti kolektyvistinis piliečio suvokimas. Individas atsitraukia į antrą planą;
- Vis labiau įsitvirtina suvokimas, kad valstybė, o ne individas žino „tikrąją tiesą“ (nesvarbu kurioje srityje);
- Kontrolės didėjimas tose srityse, kurios visuomet traktuotos kaip privačios (asmeniniai finansai, šeimos samprata, vaikų auklėjimas ir t. t.);
- Didėja noras valstybės finansus skirstyti centralizuotai. Kuriama „kasta“, kuri žino kas tau yra geriau. Grynųjų pinigų ujimas, sprendimai „pensijų pakopose“, įvairūs limitai sudarant sandorius, perkant ką brangesnio ir t. t.
Mąstantis asmuo, atsakingas individas ir pilietis lieka užribyje. Sprendžiama už jį, mąstoma už jį ir, svarbiausia, jei nesutinki – tampi radikalu, kuris stabdo progresą. Pastarųjų mėnesių teisinės iniciatyvos Seime tai itin aiškiai parodo. Laisvės turime tiek, kiek kažkas išrašė.
Kokius sprendimus tokiomis sąlygomis daro jaunas, perspektyvus valstybės pilietis? Atsakymai keli: susitaikyti, prisitaikyti arba spjauti į viską ir išsikasti olą ten, kur saugu, šilta ir niekas nesikėsins į tavo prakaitu pelnytą grobį, kuriuo dalinsiuos su tais, kurie labiausiai, mano galva, stokoja.
Pateikdamas pavyzdį iš gyvūnijos pasaulio, suprantama, viską šaržuoju. Tačiau klausimas išlieka: kas yra valstybės pagrindas, pamatas ir sprendžiančioji jėga? Tie, kurie uždirba ir dalijasi, ar tie, kurie visko nori, bet uždirbti nesugeba ir dar aiškina kas yra gerai, o kas – nelabai?
Valdas Kilpys yra VDU Katalikų teologijos fakulteto ir Lietuvos kariuomenės mokyklos lektorius.
Akivaizdu, kad tas socializmas ateina iš uršulių.
Tokios ateities pasirinkimas įvyko 1992 metas, per Seimo rinkimus. Visos vėlesnės valdžios žino – tautą , jos daugumą (ypač pensininkus) , suvienija valstybės globos mažinimas. O didinimas didina tik „savarankiškų” piliečių mažumos nepavojingą niurnėjimą.