XXVII dalis. Ankstesnės dalys čia.
Skelbimas trumpas ir aiškus: „Apeik skolą. Apeik indoktrinaciją. Gauk „Palantir“ diplomą.“ Jį paskelbė ne koks maištaujantis studentas, o viena galingiausių Amerikos technologijų bendrovių. Į pirmąją „Meritocracy Fellowship“ – Meritokratijos stipendijų programą atsiliepė daugiau kaip penki šimtai mokyklų absolventų. Atrinkti dvidešimt du. Slenkstis buvo konkretus ir aiškus: bent 1460 SAT balų, tai yra elitinių Amerikos universitetų lygio rezultatas. Toliau kandidatus vertino pati bendrovė, tačiau pradžioje reikėjo parodyti ne tinkamą lytinę tapatybę ir ne gražiai sukonstruotą gyvenimo istoriją, o akademinius gebėjimus.
Tie dvidešimt du jaunuoliai rudens semestre pradžioje mokėsi Vakarų istorijos, religijos, mokslo ir filosofijos, o paskui prisijungė prie tikrų „Palantir“ inžinerijos bei produktų kūrimo komandų. Programos vadovas Jordan Hirsch tikslą nusakė be užuolankų: parodyti, kas yra Vakarai, kuo jie yra ypatingi ir kodėl „Palantir“ atsidavusi Vakarų civilizacijai. Pati bendrovė apie universitetų priėmimo sistemą pasakė taip: „Jų atrankos sistema ydinga. Mūsų – ne.“
Štai čia jau kažkas naujo. „Palantir“ nebeprašo Harvardo, Jeilio ar kitų elitinių universitetų susiprasti ir grįžti prie meritokratijos – vertinimo pagal gebėjimus, o ne pagal priklausymą kažkokiai „ginamai“ rasei ar lyčiai. Bendrovė jiems sako: jeigu jūsų diplomas neberodo, kas iš tikrųjų gabiausias, mes tuos jaunuolius pasiimsime patys dar prieš jiems įžengiant į jūsų auditorijas. Prieš akis dygsta savotiškas „Palantir“ universitetas: Vakarų istorija, religija ir filosofija kartu su tikru darbu su pažangiausiomis technologijomis. Tai, ką klasikinis universitetas kadaise laikė savo pareiga – perduoti civilizacijos atmintį ir kartu išmokyti žmogų kurti, – dabar mėgina perimti privati technologijų bendrovė.
Šis eksperimentas gerai paaiškina, kodėl 2026 metų balandį „Palantir“ paskelbtas dvidešimt dviejų punktų manifestas sukėlė tokį triukšmą. Jis iš esmės yra bendrovės vadovo Alexo Karpo ir Nicholaso Zamiskos knygos „Technologinė respublika: kietoji galia, minkštasis tikėjimas ir Vakarų ateitis“ santrauka. Tekste nėra įprasto šiuolaikinės „progresyvios“ korporacijos žargono apie „tvarumą“ ar „įtrauktį“. Kalbama apie valstybę, karinę galią, dirbtinį intelektą, visuotinę karinę tarnybą, religiją, nacionalinę kultūrą ir teisę vertinti civilizacijas pagal jų sukurtą kultūrą.
Manifestas pradedamas priekaištu saviškiams. Silicio slėnis turi moralinę skolą šaliai, kuri sudarė sąlygas jam iškilti. Technologijų milžines išaugino universitetai, patentų teisė, kapitalo rinkos, valstybės finansuotas mokslas, kariniai užsakymai ir valstybė, sauganti nuosavybę bei sutartis. Todėl geopolitinio konflikto metu technologijų verslas negali apsimesti neutraliu žaidėju. Neutralumo laikymasis tarp savo civilizacijos ir jos priešininkų nėra dorybė. Tai atsisakymas mokėti skolą ir išdavystė.
Toliau Karpas smogia pačiam Silicio slėniui ir ragina sukilti prieš „programėlių tironiją“. Kelis dešimtmečius geriausi matematikai, programuotojai ir inžinieriai buvo siunčiami spręsti vis menkesnių uždavinių: kaip ilgiau išlaikyti žmogų prie ekrano, tiksliau parodyti reklamą ar keliomis minutėmis greičiau atvežti į namus iš restorano užsakytą vakarienę. Tuo metu Kinija statė gamyklas, kūrė armiją ir laivyną, plėtė kosmoso programą ir investavo į robotiką bei dirbtinį intelektą. Vakarų karta, galėjusi kurti sistemas, nuo kurių priklausys valstybės išlikimas, tobulino programėles, kuriomis galima užsisakyti kavos.
Iš čia autoriai pereina prie kietosios galios. Laisva visuomenė neišsilaiko vien todėl, kad joje geresnis ir patogesnis gyvenimas. Už viso to turi stovėti jėga. Dirbtinio intelekto ginklai bus sukurti, todėl klausimas ne ar, o kas juos sukurs ir kam jie tarnaus. Jei amerikiečių jūrų pėstininkui galima duoti geresnį šautuvą ar geresnę programinę įrangą, ją reikia pagaminti. Manifestas ragina grąžinti visuotinę karinę tarnybą ir baigti pokarinį Vokietijos bei Japonijos pacifizmą. Europa ir Azija turi investuoti į gynybą ir negali amžinai remtis prielaida, kad už jų saugumą sumokės Amerika.
Tačiau manifesto autoriai kalba ne vien apie kariuomenę. Jiems rūpi ir žmogaus tipas, kurį išaugina dabartinės Vakarų institucijos. Manifestas gina religijos vietą viešajame gyvenime, puola atšaukimo kultūrą ir pašaipiai žiūri į žmogų, kuris visą gyvenimą mokosi nepasakyti nieko pavojingo. Vienas punktas tai suformuluoja filosofiškai: tie, kurie nepasako nieko klaidinga, dažnai apskritai nepasako nieko reikšminga. Valstybė, kurioje visi kalba vien teisiškai steriliomis frazėmis, galų gale lieka be žmonių, gebančių priimti sunkius sprendimus.
Čia pat atsiranda ir kritika politikai, kuri žmogui tampa pakaitine religija. Kai partija ar kandidatas užima visą asmens tapatybę, rinkimų pralaimėjimas pradedamas išgyventi kaip pasaulio pabaiga. Toks politinis gyvenimas augina ne piliečius, o nuolat įsitempusius tikinčiuosius. Karpas ir Zamiska siūlo kitą laikyseną: kietai kovoti, bet neprarasti žmogiškumo, nes stipri respublika turi turėti ne tik ginklų, bet ir savitvardos.
Dar viena svarbi manifesto gija – pagarbos kūrėjui sugrąžinimas. Autoriai ragina vertinti tuos, kurie imasi didelių darbų, ir kaip pavyzdį mini Eloną Muską. Vakarų hedonistinis elitas pernelyg lengvai šaiposi iš didelių užmojų – raketų, gamyklų, energetikos, infrastruktūros nacionalinių projektų. Tačiau neigimo kultūra pati nieko nepastato. Jeigu trūksta raketų, jas reikia gaminti. Jeigu universitetas nebeugdo reikiamo elito, reikia kurti kitokį universitetą. Jeigu valstybė nebesusitvarko su smurtiniu nusikalstamumu, technologijų sektorius turi padėti ir čia.
Manifestas daro ir tai, kas dabartinėje Vakarų kultūroje laikoma beveik šventvagyste: JAV vertina kaip išskirtinai sėkmingą politinį projektą. Kaip santvarką, kuri milijonams žmonių suteikė neįprastai daug galimybių iškilti dėl gabumų, darbo ir verslumo. Tai tiesioginis smūgis „progresyvistų“ pasakojimui, kuriame Amerikos istorija dažnai sutraukiama į kaltinamąjį aktą Vakarų civilizacijai. Karpas ir Zamiska siūlo žiūrėti į tai, ką ši santvarka sukūrė.
Paskutinis manifesto punktas baigiasi klausimu, kurio įprasta „įtraukties“ kalba niekada neužduoda: jeigu pusę amžiaus vengėme aiškiai apibrėžti savo nacionalinę kultūrą tam, kad visi jaustųsi lygūs ir būtų įtraukti, tai į ką juos įtraukiame? Čia pataikoma į tuščio pliuralizmo problemą. Bendruomenė negali būti vien taisyklių rinkinys ir paslaugų katalogas. Ji turi turėti atmintį, kalbą, simbolius, istorinius pavyzdžius ir aiškų atsakymą, kokį žmogų nori ugdyti. Priešingu atveju įtrauktis tampa įėjimu į tuščią kambarį.
Aštriausiai manifestas kalba apie pačių civilizacijų vertę: tiesiai sakoma, kad vienos kultūros sukūrė didelius žmonijos laimėjimus, o kitos liko regresyvios ar žalingos. Karpas tą pačią mintį yra suformulavęs klausimu: „Ar tiki, kad Vakarai sukūrė aukštesnį gyvenimo būdą?“ Nuo atsakymo priklauso visa likusi programa. Siena neturi prasmės, jei abi jos pusės tau vienodai vertingos. Meritokratija neturi pagrindo, jei vienas standartas negali būti aukštesnis už kitą. Ginklas netenka moralinės prasmės, jei nedrįsti nuspręsti, ką juo gini.
Vakarų civilizacija sukūrė aukštesnę politinę ir teisinę tvarką negu tironijos, klaninės santvarkos ir žlugusios valstybės. Ji sukūrė veikiančią teisę, asmens laisvę, nuosavybės apsaugą, mokslą ir valdžią, kurią galima pakeisti be kraujo praliejimo. Somalio tipo žlugusi valstybė, kurioje įstatymų teisę išstumia klanas, ginkluota grupuotė ar korumpuotas pareigūnas, nėra lygiavertė Vakarų konstitucinei tvarkai. Islamistinis režimas, baudžiantis už „šventvagystę“ ir keliantis religinę dogmą aukščiau įstatymo, taip pat nėra tiesiog „kitokia kultūra“. Tai prastesnė politinė tvarka. Vakarams savižudiška yra importuoti normas, kurios ten, iš kur jos ateina, palaikė prievartą, atsilikimą ar chaosą. Atvykstantis žmogus turi be išlygų priimti Vakarų teisę, žodžio laisvę ir pasaulietinės teisės viršenybę. Vakarai neturi taikytis prie žlugusių valstybių šariato ir klanų papročių.
Todėl siena – ne atgyvenęs formalumas, o atsakymas į paprastą klausimą: ar civilizuota valstybė geba apsiginti nuo barbarų, ar ne ? „Palantir“ su JAV imigracijos ir muitinės kontrolės tarnyba ( ICE ) dirba nuo 2011 metų, o 2025 metais gavo trisdešimties milijonų dolerių sutartį „ImmigrationOS“ sistemai, padedančiai nustatyti žmones, kuriuos nuspręsta išsiųsti iš šalies, ir sekti jų išvykimo procesą. Karpas neribojamą migraciją Europoje yra pavadinęs katastrofa. Jo logika čia tokia pati kaip kariuomenėje: įstatymas turi veikti realiame pasaulyje. Siena, kurios valstybė nepajėgia kontroliuoti, tėra bevertė linija žemėlapyje.
Tačiau pagrindinis frontas eina per pačių Vakarų institucijas. Karpas universitetuose paplitusias ideologijas yra pavadinęs „seklia, ėsdinančia, vėžine pagoniška religija, užkrėtusia universitetus“, o konfliktą dėl talentų nusakė dar trumpiau: „Jeigu nenori meritokratijos, tu nekenti „Palantir“.“ 2025 metų trečiojo ketvirčio rezultatų pristatyme jis bendrovę pavadino „pirmąja bendrove, kuri iš tikrųjų tapo visiškai anti-woke“. Tai jau viešai įvardytas bendrovės pasirinkimas.
Programa „Meritocracy Fellowship“ svarbesnė už aštrų Karpo interviu. Ji nėra peticija universitetams. Tai bandymas juos apeiti. Gabų aštuoniolikmetį galima pasiimti tiesiai iš mokyklos, duoti jam Vakarų istorijos ir idėjų pagrindą, o paskui pastatyti prie realios technologijos. Universiteto galia remiasi tuo, kad jo diplomas iki šiol atverdavo duris į elitą. Kol prestižinis diplomas tebėra bilietas į aukščiausius verslo, valstybės ir kultūros sluoksnius, ideologinė atranka gali tęstis. „Palantir“ tikslingai smogia šiems vartams.
Karpas pasirengęs už savo pasirinkimą ir mokėti. Kai dėl bendrovės paramos Izraeliui dalis darbuotojų – Palestinos rėmėjų išėjo, jis nesitraukė ir pasakė: „Jeigu tavo pozicija niekada nekainuoja nė vieno darbuotojo praradimo, tai nėra pozicija.“ Tai geresnis tikrųjų bendrovės vertybių išbandymas už šimtą deklaracijų. Vertybė prasideda ten, kur už ją atsiranda kaina.
„Palantir“ jau nėra vieniša. Įmonės „Scale AI“ įkūrėjas Alexandr Wang 2024 metais paskelbė bendrovės personalo atrankos principą– nuopelnai, meistriškumas ir intelektas ( MEI ). Jis tiesiai parašė, kad „Scale“ yra meritokratija ir tokia liks, o darbuotojai nebus skirstomi į laimėtojus ir pralaimėtojus pagal „tinkamą“ ar „netinkamą“ rasę, lytį ar kitą grupę. Po metų Wangas paskelbė kitą formulę: „Amerika privalo laimėti dirbtinio intelekto karą.“ Jo programa ragino investuoti į Amerikos DI, rengti specialistus, pertvarkyti federalines institucijas, plėsti energijos gamybą ir neleisti reguliavimui užsmaugti naujovių.
Wangas siūlo tą pačią kryptį kaip Karpas: įmonėje žmones rinktis pagal gabumus, o sukauptą technologinę galią naudoti Amerikos pranašumui prieš jos varžovus. „Scale AI“ jau dirba su JAV Gynybos departamentu, o jos „Thunderforge“ programa skirta dirbtinį intelektą perkelti į karinį planavimą ir sprendimų priėmimą. Tai jau ryškėjanti kryptis.
„Anduril“ tą patį daro savo stiliumi. Ginklų technologijų bendrovė reklaminę kampaniją pavadino „Nedirbk „Anduril““. Tariamai nepatenkintas darbuotojas filmuke skundžiasi, kad jo kolegos yra „tiesiog apsėsti Amerikos“, kad tenka ateiti į biurą ir iš tikrųjų daug dirbti. Visa reklama sukonstruota kaip atvirkščias darbo skelbimas. Žmogui, kuriam patriotizmas, ginklų kūrimas ir sunkus darbas kelia pasibjaurėjimą, bendrovė iš anksto sako: čia tau ne vieta. Šitas skelbimas kandidatų neatbaido – jis juos surūšiuoja.
„Shield AI“ bendrovės kultūra rodo tą pačią kryptį. Ji savo principą vadina „tikslas svarbiau už privilegijas“, o savo paskirtį nusako kaip karių ir civilių apsaugą išmaniosiomis sistemomis. Jos vertybių sąraše – garbė, tarnystė ir meistriškumas. Dar iškalbingesnė bendrovės pradžia: pirmasis rimtas investuotojas buvo pasirengęs skirti penkis milijonus dolerių tik su sąlyga, kad steigėjai atsisakys nacionalinio saugumo krypties ir pasuks į komercinę rinką. Jie pinigų nepaėmė. Tai visiška senojo Silicio slėnio priešingybė: ne nemokamas maistas, poilsio kambariai ir abstrakti „darbo kultūra“, o aiškus darbas, dėl kurio apskritai verta ateiti į įmonę.
Šie pavyzdžiai jau rodo kryptį. „Palantir“ kuria karinę programinę įrangą ir savą kelią apeiti „progresyvų“ universitetą. „Scale AI“ įtvirtina meritokratiją vietoj grupinės atrankos ir skelbia, kad Amerika turi laimėti DI varžybas. „Anduril“ kuria ginklus ir darbuotojus atsirenka pagal tai, ar jie priima bendrovės tikslą. „Shield AI“ kuria autonomines gynybos sistemas ir darbą apibrėžia kaip tarnystę. Juos jungia viena mintis: technologijos nėra vien akcijų kainos variklis. Jos yra valstybės galios įrankis.
Kultūrinis marksizmas dešimtmečiais ėjo į universitetą, redakciją, fondą, personalo skyrių, mokyklą ir ministeriją. Atsakymas į tai negali būti tik dar vienas graudus tekstas apie tai, kaip viskas blogai. Jeigu universitetas atsisako meritokratijos, kuriamas kitas kelias į elitą. Jeigu personalo skyrius tampa ideologiniu filtru, kuriama įmonė, kuri žmones renkasi pagal gabumus ir aiškų tikslą. Jeigu technologijų sektorius gėdijasi kariuomenės, kuriamas sektorius, kuris didžiuojasi ginkluodamas savo šalį.
Kultūrinio marksizmo strateginis pranašumas buvo ne argumentų jėga, o grubus moralinis šantažas ir institucijų užėmimas. Kol jo priešininkai laukė, kad tiesa nugalės savaime, jis užiminėjo visuomenės institucijas – vieną po kitos. Todėl Rekonkista prasideda, kai „progresyviam“ universitetui sukuriamas konkurentas, senajam marksistiniam elitui užauginamas naujas, o verslas, kuris vakar bijojo prisipažinti ginantis savo šalį, šiandien ima tuo didžiuotis.
