Kai sprendimus Lietuvoje dėl lietuvių tautos istorinės atminties įamžinimo ir Vilniaus kultūros ir sporto rūmų likimo jau lemia ne piliečių išrinkta valdžia, o JAV ambasadorius bei kiti čia reziduojantys kitataučiai, pats laikas būtų iškelti klausimą – ar iš tiesų mums dar reikia Vyčio Lukiškių aikštėje, ar esame verti tokios sau prisiskirtos garbės ir susireikšminimo, gal per daug kažko norime, puoselėdami planus pasistatyti paminklą, liudijantį istorinės tautos kilnumą? Taigi, galbūt vis dėlto teisūs yra tie pastarųjų metų Vilniaus merai, kurie blokavo skulptūrinės Vyčio kompozicijos Vilniaus mieste įrengimą, pamažu pratindami tautiečius prie maždaug tokios mintelės, kad ne tau, Martynai, mėlynas dangus. Todėl, štai ieškodamas kompromiso tarp skirtingų pozicijų, siūlau Lukiškių aikštėje pastatyti paminklą arkliui be raitelio, kuris bent iš dalies primintų lietuviškosios populiacijos ankstesnius romantinius planus, bet, kita vertus, jau liudytų ir mūsų blaivų nepamatuotų pretenzijų atsisakymą.
Ar klausiate – o kur pasidėtų raitelis? Poeto žodžiais tariant, nulipęs nuo arklio raitelis keliautų per dykumą su irklu ant peties.
Kas be ko, toks paminklas arkliui turėtų būti vadinamas „Landsbergio arkliu“, įsisąmoninus skirtumą – „Kuo Buridano asilas skiriasi nuo Landsbergio arklio?“.
Dar norėčiau savo iniciatyva perspėti, kad, lipdydami tokį paminklą, skulptoriai nepamirštų ypač detaliai pažymėti arklio pirminius ir antrinius lytinius požymius (sic). Tai yra būtina jau vien dėl to, kad tautiečiai ir liaudis nesumaišytų V. Landsbergio arklio su paminklu Ingridos Šimonytės garbei. Landsbergio arklys ir Šimonytė yra truputėlį skirtingi dalykai, ar ne?
Jeigu kas nors vis dėlto norėtų pastatyti paminklą I.Šimonytės garbei kitoje aikštėje, mums nesunku patarti, kad tokiu atveju marmure turėtų būti iškalta arklė su peisais.
Kas be ko, šiandien jau sakoma, kad herojų garbei statomus paminklus reikėtų nukelti nuo postamentų ir įkurdinti ant žemės, arčiau liaudies. Taigi ir Antano Smetonos garbei skirto paminklo Vilniuje statybos yra miesto valdžios blokuojamos ne iš principo, o tik dėl to, kad dar nėra suprasta, kaip arčiau liaudies ir kokia povyza legendinis nepriklausomos Lietuvos prezidentas turėtų būti atvaizduojamas? Kaip atrodo, dominuojančiu vis labiau tampa K. Sabaliauskaitės požiūris, kad Antanas Smetona turėtų būti vaizduojamas kaip labai artimas lenkų tautai personažas, o tai reiškia, per sprindį nuo žemės, nykštuko dydžio, kad kiekvienas praeivis lenkas galėtų nusišlapinti ant skulptūrinės kompozicijos viršaus visiškai atsipalaidavęs. Tiesą sakant, daugelis iš mūsų tokius sodo nykštukus turime savo sodybose, taigi tarsi ir nėra dėl ko piktintis…
Neteisingai buvo suprasta ir skulptūrinė kompozicija „Lietuvaitė“, vaizduojanti nuogą keturpėsčią moterį, panašią į apsunkusį rudeninį sodą, kai antsvorio paslaptis galiausiai yra nediskretiškai išviešinama.
Tačiau, kaip atrodo man, daugelis be jokio reikalo ir rimto preteksto pernelyg paskubėjo tokią skulptūrinę dermę suprasti kaip sekso pozos įamžinimą, kai klūpančios lietuvaitės konfigūracija yra toli gražu jau ne lytinė, o mūsų dienų Lietuvos politinė pozicija…
Kita vertus, galima pasakyti ir taip – per vasarą smarkiai pakitus klimatui, Lietuvos valstybėje pagaliau nusistovėjo totalinis klimaksas.
P. S.
Tik paskutinės rugpjūčio nakties žvaigždė dar ilgai žiūrėjo pro rakto skylutę į tolį, stebėdama, kaip ramiai bręsta sužvėrėję kaštonai dygliuoti ant kerpėto medžio šakų prie senosios sodybos…
Kaip atrodo bent man, toks aklas dabartinės valdžios paklusnumas JAV ambasadoriui, be visa ko kito, kelia pavojų šalies nacionaliniam saugumui. Kad ir kaip neįtikėtinai gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio, tačiau šiandien jau įmanoma įsivaizduoti ir tokią galimybę, kad, užpuolus ruskynui, JAV ambasadorius pareikalautų iš Lietuvos pasiduoti. Taigi nereikėtų priprasti ugdyti savyje liokajaus paklusnumo „dorybę“. Kita vertus, nereikėtų pripratinti JAV ambasadorių prie minties, kad Lietuva neva yra kolonijinė teritorija. Tai išeitų į naudą didesniam JAV orumui ir Vakarų pasaulio gynybinės aplinkos gyvastingumui. Įdomus dar ir toks klausimas – ar šįkart JAV į Lietuvą atsiuntė ambasadorių ne homiką. Paprastai būtent siunčiami iš JAV į Lietuvą ambasadoriais homikai begėdiškai kišdavosi į Lietuvos vidaus reikalus ir demonstruodavo hiperaktyvumą, siekdami lietuviams primesti išgalvotus žydų reikalavimus. Kitą kartą tikriausiai reikėtų pasvarstyti klausimą – ar visada JAV besąlygiškas tarnavimas žydų interesams nepakenkia JAV kaip atskiros šalies ir apskritai Vakarų pasaulio civilizaciniams interesams. Kviečiu pradėti būtent tokio pobūdžio diskusiją.
Diskusijos nebus.
Ne dėl to, kad klausimas neaktualus, bet dėl to, kad Adminas negerbia skaitytojų.
Aš jau rašiau komentarą, apie smaukymasi su reklama, deja iš administracijos jokių žinių.
Čia skatytojų neliks, jei niekas nereaguos į pastabas.
Čiuldė nupušęs visai… Ir Pozicija neturi ko skelbti?
Man patiko. Retai čia užeinu.