„15min.lt“ manipuliuoja antrašte – JAV administracijos įspėjimo Lietuvai dėl Sporto rūmų nebuvo

Jonas Nedzveckas

Portalas „15min“ paskelbė, kad JAV įspėjo Lietuvą dėl Vilniaus koncertų ir sporto rūmų ateities.

Tačiau šis teiginys nėra tikslus – į Lietuvos valdžią kreipėsi ne JAV administracija, o konkretus JAV Valstybės departamento specialusis pasiuntinys Yehuda Kaplounas.

Užsienio žiniasklaidoje paskelbta, JAV specialusis pasiuntinys antisemitizmui stebėti ir su juo kovoti rabinas Yehuda Kaplounas įspėjo Lietuvą dėl atnaujintų planų rekonstruoti apleistus sovietmečiu pastatytus Vilniaus koncertų ir sporto rūmus ir pritaikyti juos konferencijų centrui. Jo teigimu, Šnipiškių kapinių teritorijos pertvarkymas dar labiau jas išniekintų ir įžeistų 600 metų žydų istoriją.

2026 m. Seimas pradėjo svarstyti nutarimo projektą dėl rūmų rekonstrukcijos tęstinumo. Birželio 9 d. Šarūnas Birutis pasiūlė projektą dar labiau orientuoti į istorinę, memorialinę ir valstybingumo įprasminimo funkciją: atsisakyti akcento į konferencinį turizmą, svarstyti specialios rekonstrukcijos direkcijos steigimą, suteikti rūmams „Atgimimo rūmų“ pavadinimą, siekti nacionalinės reikšmės kultūros paveldo objekto statuso bei surengti konkursą Šnipiškių žydų kapinių memorialui, ekspozicijai ir Sąjūdžio istorijos įamžinimui. Galutinis Seimo sprendimas dėl šio objekto ateities buvo atidėtas iki rudens.

Kaplounas laiške teigia, esąs labai susirūpinęs

Tačiau Kaplounas kategoriškai prieštarauja konferencijų centro idėjai. Jo nuomone, bet koks sprendimas, rekomenduojantis kapinių teritorijoje plėtoti konferencijų centrą, pasaulio žydams pasiųstų žinią, kad kapines galima išniekinti ir kad šešių šimtmečių Lietuvos žydų istorija iki nacistinio režimo esą neturi reikšmės.

Minėtas JAV pasiuntinys ragina Lietuvos Vyriausybę nepritarti jokiai Seimo rezoliucijai ar kitam sprendimui, kuris leistų šioje vietoje įrengti konferencijų centrą arba naudoti pastatą kitai komercinei ar kultūrinei veiklai, nes, jo vertinimu, tai nesuderinama su kapinių, kaip šventos vietos, statusu.

Kaplouno teigimu, kapinės yra šventa vieta visiems žmonėms, todėl nei valstybė, nei institucija, nei net bendruomeninė organizacija negali suteikti teisės jas išniekinti.

Laiško pabaigoje Kaplounas remiasi Pradžios knygos pasakojimu apie Kainą ir Abelį ir primena biblinę mintį apie „brolio kraują, šaukiantį iš žemės“. Tuomet jis šią metaforą pritaiko Lietuvos žydams, kuriems Holokausto metais nebuvo suteiktas deramas palaidojimas.

Todėl jo pozicija iš esmės tokia: bet koks tolesnis mėginimas, jo vertinimu, išniekinti šias kapines būtų gėda Lietuvos Vyriausybei ir sulauktų pasipriešinimo; žuvusiųjų atminimas reikalauja, kad kapinės būtų apsaugotos.

Tai  nėra JAV Vyriausybės diplomatinė nota ar Baltųjų rūmų ultimatumas Lietuvai

JAV specialiojo pasiuntinio kreipimasis dėl Vilniaus koncertų ir sporto rūmų nėra privataus rabino laiškas. Tačiau lygiai taip pat jo negalima prilyginti JAV Vyriausybės diplomatinei notai ar Baltųjų rūmų ultimatumui Lietuvai.

Dar daugiau. Klausimą kelia pats kreipimosi pagrindas – teiginys, kad konferencijų centro įrengimas Sporto rūmuose reikštų žydų kapinių išniekinimą. Istoriniai dokumentai ir ankstesnė pačių žydų organizacijų laikysena rodo kur kas sudėtingesnį vaizdą.

Vilniaus koncertų ir sporto rūmų ateities klausimas staiga įgijo tarptautinį atspalvį, kai JAV specialusis pasiuntinys antisemitizmui stebėti ir su juo kovoti Yehuda Kaplounas kreipėsi į Lietuvos valdžios atstovus, ragindamas negrąžinti Rūmams kongresų, konferencijų bei kultūrinių renginių funkcijos.

Kaplounas nėra privatus visuomenininkas, nors kartu yra rabinas. 2025 m. gruodžio 18 d. JAV Senatas jį patvirtino Special Envoy to Monitor and Combat Anti-Semitism, with the rank of Ambassador – specialiuoju pasiuntiniu, turinčiu ambasadoriaus rangą.

Pagal JAV federalinį įstatymą jo biuras veikia Valstybės departamente, pasiuntinį skiria prezidentas gavęs Senato pritarimą, jis tiesiogiai atsiskaito valstybės sekretoriui ir koordinuoja JAV Vyriausybės veiksmus antisemitizmo užsienio valstybėse klausimais. Dar daugiau – Valstybės departamento vidaus reglamentas aiškiai nurodo, kad šis biuras diplomatiniuose kontaktuose atstovauja JAV pozicijai antisemitizmo klausimais. Todėl mėginimas Kaplouno laišką traktuoti kaip vieno rabino nuomonę būtų klaidinantis.

Tačiau klaida būtų ir priešingas kraštutinumas – pranešimas, jog JAV administracija pareikalavo, kad Lietuva atsisakytų Sporto rūmų, kol nėra atskiro Baltųjų rūmų, valstybės sekretoriaus ar Valstybės departamento pareiškimo. Viešai nėra duomenų ir apie diplomatinę notą Lietuvos Vyriausybei.

Tiksliau būtų sakyti, kad oficialus aukšto rango JAV Valstybės departamento pareigūnas savo kompetencijos ribose pateikė Lietuvos valdžiai griežtą politinį-diplomatinį raginimą.

Vis dėlto tai nėra Lietuvai privalomas teisinis nurodymas.

Klausimas: ar Sporto rūmai iš tiesų stovi „ant kapinų“?

Būtent čia yra įdomiausia istorijos dalis.

Nėra ginčo, kad dabartinių Sporto rūmų ir aplinkinė teritorija istoriškai priklausė senųjų Šnipiškių žydų kapinių arealui. Kultūros paveldo dokumentuose nurodoma, kad kapinės čia veikė nuo XVI amžiaus, o galbūt ir anksčiau. Carinės Rusijos administracija sprendimą jas uždaryti buvo priėmusi dar 1817 m., o 1831 m. kapinės galutinai uždarytos, dalį teritorijos panaudojus Vilniaus tvirtovei.

Tačiau iš to savaime neplaukia, kad po šiandieniniu Sporto rūmų pastatu tebėra kapai.

Priešingai – Komitetas žydų kapinėms Europoje išsaugoti (Committee for the Preservation of Jewish Cemeteries in Europe, CPJCE) 2022 m. paskelbė itin svarbų pareiškimą. Organizacija nurodė, kad po išsamių tyrimų buvo nustatyta, jog po pačiu Sporto rūmų pastatu ir tiesiogiai šalia jo išlikusių kapų nėra.

Tai, beje, nustatyta ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gegužės 10 d. sprendime civ. byloje Nr. e2-219-918-2021, kurioje nurodyta, jog (74 p.) „statant Sporto rūmų pastatą pamatams buvo iškasta maždaug 6 metrų gylio duobė, o iškastas gruntas išvežtas. Išvadą apie sunaikintus palaidojimus patvirtina ir į bylą pateikta UAB „Geobaltic“ ataskaita <…> Geotechninio ir geoaplinkos konsultanto Arieh Klein M.Sc pateiktoje ataskaitos 8 punkte pripažįstama aplinkybė, kad „visi kapai buvo pašalinti statant Sporto rūmus sovietiniu laikotarpiu“.(4 t. 10-21 e. b.l.) ( Darytina išvada, kad Sporto rūmų statymo metu toje kapinių teritorijoje, kasant pamatus, neperkelti į kitas kapines palaikai buvo suniokoti ir kartu su iškastu gruntu buvo išvežti ir teritorijos“.

Todėl komitetas buvo priėjęs išvadą, kad Lietuvos Vyriausybė gali pastatą naudoti savo reikmėms, jeigu bus paisoma vietos jautrumo ir žydų religinių reikalavimų. Šiai išvadai, pasak organizacijos, pritarė septynių rabinų komisija ir aukščiausio rango religinis autoritetas rabinas Shmuelis Wosneris.

Tai nepaneigiamas faktas, kuris dabartinės batalijose skamba itin keistai ir nepatogiai.

Kita vertus, teigti, kad visoje teritorijoje jokių palaikų apskritai nėra, taip pat būtų netikslu. Archeologiniai tyrimai teritorijoje prie Sporto rūmų yra aptikę nesuardytų palaidojimų, o Kultūros paveldo dokumentuose konstatuojama, kad dalis palaidojimų platesnėje buvusių kapinių teritorijoje yra išlikusi.

Sporto rūmų pastas ir teritorija – du skiritingi dalykai

Taigi būtina atskirti du dalykus: istorinę kapinių teritoriją ir klausimą, ar kapai tebėra būtent po esamu Sporto rūmų pastatu bei jo tiesioginėje rekonstrukcijos zonoje. Tai nėra tas pats.

Caras kapines uždarė, tačiau istorija apie „sumokėjimą už palaikų perkėlimą“ reikia šiek tiek patikslinti. Teigiama, jog caro valdžia XIX a. žydų bendruomenei sumokėjo už palaikų perkėlimą ir tuo kapinių klausimas esą buvo užbaigtas.

Kultūros paveldo departamento dokumentuose tikrai nurodoma, kad Rusijos imperijos valdžia mokėjo kompensacijas už tvirtovės reikmėms nusavintą žemę ir statinius. Tačiau tai nėra tas pats, kas mokestis žydų bendruomenei už visų mirusiųjų ekshumavimą ir perlaidojimą.

Svarbu ir tai, kad didžioji dalis garsiausių kapų buvo perkeliama ne caro laikais. Vilniaus Gaono ir jo artimųjų palaikai iš Šnipiškių buvo perkelti 1948 m., o vėliau – 1963 m. – į Sudervės kapines.

Sporto rūmuose dešimtmečius skambėjo muzika – ir tai nebuvo vien sporto salė

Tačiau lieka kitas sunkiai paaiškinamas klausimas.

Šiandien ypač keistai skamba mėginimai aiškinti, kad šio pastato paskirtis esą nesuderinama su pagarba buvusių Šnipiškių žydų kapinių teritorijai.

1971 m. pastatyti Vilniaus koncertų ir sporto rūmai niekada nebuvo vien sporto arena. Lietuvos sporto enciklopedijos duomenimis, sporto renginiai tesudarė apie 10–12 procentų visų čia vykusių renginių. Rūmuose koncertavo Lietuvos ir užsienio atlikėjai, vyko estrados koncertai, šokių, cirko pasirodymai, masiniai visuomeniniai renginiai.

Dešimtmečius rūmuose vyko tūkstančiai renginių. Į juos rinkosi visas Vilnius – lietuviai, žydai, rusai, lenkai ir kitų tautybių miestiečiai. Viešojoje erdvėje nėra plačiai žinomų duomenų, kad tuo metu pati koncertinė, sportinė ar visuomeninė rūmų veikla būtų buvusi nuosekliai įvardijama kaip kapinių išniekinimas.

Čia vyko ir „dainuojančios revoliucijos“ koncertai, 1988 m. – Sąjūdžio steigiamasis suvažiavimas, o 1991 m. Lietuva čia atsisveikino su Sausio 13-osios aukomis. Pastatas kaip renginių vieta veikė dar ir atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, iki XXI amžiaus pradžios.

Jeigu koncertai, sporto varžybos, cirko pasirodymai, politiniai susirinkimai ir tūkstantinės minios šioje vietoje dešimtmečius nebuvo laikomi nepakeliama šventvagyste, kodėl tokia pati visuomeninė pastato paskirtis staiga tampa „kapinių niekinimu“ dabar?

Dar daugiau – kodėl pastatas, kuriame rinkosi Sąjūdis ir kuriame Lietuva atsisveikino su Sausio 13-osios aukomis, šiandien turi būti priverstas sunykti, kodėl jam uždraudžiama atlikti tą funkciją, dėl kurios jis buvo pastatytas ir kurią vykdė pusę amžiaus?

Istorinės kapinės nusipelno pagarbos. Tačiau pagarba istorijai negali reikšti kitos istorijos iškraipymo. Negalima vienos atminties saugoti sunaikinant kitą.

Todėl dabartinis reikalavimas atsisakyti rūmų kaip gyvos visuomeninės erdvės darosi labiau panašus ne į pagarbos istorijai atkūrimą, o į bandymą perrašyti pačių rūmų istoriją. Jeigu ši vieta pusę amžiaus galėjo būti gyva Vilniaus susitikimų ir valstybės istorijos erdvė, reikia labai rimtų argumentų paaiškinti, kodėl XXI amžiuje ji staiga tapo vieta, kurioje bet koks visuomeninis gyvenimas laikomas neleistinu.

Žydų bendruomenė prieštarauja pati sau

Tačiau yra daug svarbesnis klausimas, kodėl nepriklausomoje Lietuvoje pati Lietuvos žydų bendruomenė palaikė Sporto rūmų rekonstrukciją, t. y. 2022 metais  konferencijų centrui neprieštaravo, netgi Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė paskelbė oficialią poziciją dėl Sporto rūmų pritaikymo konferencijų centrui.

Joje buvo aiškinama, kad pagal pastato konstrukcijos dokumentus pamatai leidžiasi daugiau kaip septynis metrus po žeme, todėl buvo manoma, kad statant rūmus toje vietoje buvę palaidojimai jau sunaikinti. Bendruomenė nurodė nematanti teisinio pagrindo trukdyti Vyriausybei rekonstruoti jai priklausantį pastatą, jeigu darbai bus atliekami kontroliuojant žydų kapinių apsaugos specialistams.

Štai ištraukos iš šio dokumento:

Komitetas žydų kapinių išsaugojimui Europoje Šnipiškių kapinėse
2022-01-31
PRANEŠIMAS SPAUDAI, kurį pateikė Europos žydų kapinių apsaugos komitetas (CPJCE),
2022 m. sausio 18 d.

Lietuvos Vyriausybė dar kartą patvirtina savo įsipareigojimą laikytis CPJCE gairių dėl būsimų Sporto rūmų pastato, esančio Šnipiškų žydų kapinėse Vilniuje, planų.

Esamo Sporto rūmų pastato ateities funkcijos buvo aptartos susitikime, vykusiame Vilniuje 2021 m. lapkričio 25 d., kuriame dalyvavo pirmasis vicekancleris ponas Rolandas Krisciunas, lydimas jo darbo komandos, ir ponios Fainos Kuklianski, Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkės, kartu su rabinu H. Glucku OBE ir rabinu Y. Schlesingeriu, atstovaujančiais CPJCE.

Rabinas Gluckas pažymėjo, kad nepaisant ateities planų, Vyriausybė privalo gerbti 2009 ir 2015 m. Vyriausybės ir CPJCE pasirašytus susitarimus, todėl visoje kapinių teritorijoje negalima judinti žemės, o Vyriausybė turėtų toliau glaudžiai bendradarbiauti su CPJCE, kad užtikrintų kapinių ir kitų kapinių apsaugą pagal halachines gaires.

Rabinas Schlesingeris, atsakydamas į pono Krisciuno klausimą, patikino, kad CPJCE išlieka aktyviai įsitraukusi ir įsitraukusi į visus klausimus, susijusius su Šnipiško kapinių ir visų kitų žydų kapinių bei masinių kapaviečių apsauga Lietuvoje, ir toliau bendradarbiaus su Lietuvos vyriausybe, siekdama rasti galutinį ir ilgalaikį sprendimą, priimtiną visoms pusėms dėl Sporto rūmų ateities.

Pirmasis pavaduojantis kancleris sutiko, kad siekiant užtikrinti Šnipiškes kapinių saugumą, labai svarbu rasti nuolatinį sprendimą Sporto rūmams, kad kapinės būtų tinkamai aptvertos, pagerbtos ir pažymėtos kaip senos žydų kapinės, taip pat įtrauktos į svarbių žydų paveldo sąrašą.

Sutarta, kad dialogas su Vyriausybe turėtų tęstis, o tai baigtųsi idėjų ir pasiūlymų mainais.

2009 m. Lietuvos vyriausybė nusprendė pastatyti daugiabučius visoje Šnipiškų kapinių teritorijoje Vilniuje. Jie jau buvo pastatę vieną pastatą ir statė antrąjį, nepaisant stiprių ortodoksų žydų protestų visame pasaulyje. CPJCE tuomet kreipėsi Lietuvos valdžia kaip į pirmaujančią organizaciją, užsiimančią žydų kapinių saugojime ir išsaugojime Europoje, ir po dviejų savaičių intensyvių diskusijų bei svarstymų su Vyriausybe mums pavyko sustabdyti visus statybos darbus šioje vietoje.

Po tolesnių susitikimų tarp Lietuvos Vyriausybės ir mūsų rabinų pasiekėme abipusį susitarimą pasirašyti rezoliuciją, kurioje tiksliai nurodyta, kad visa Šnipiškių kapinių teritorija, įskaitant aplinkinę teritoriją, kur yra arba gali būti kapai, bus perduota Vilniaus žydų bendruomenei ir visiškai saugoma bei saugoma pagal žydų teisę (halachą).

Tuo pačiu metu buvo svarstoma sporto rūmų, kurie buvo pastatyti daugelį metų anksčiau sovietmečiu šioje vietoje ir siekė šešių metrų gylį po žeme, ateitis. Po išsamaus ir kruopštaus tyrimo galutinai nustatėme, kad po pastatu ar šalia jo nėra jokių kapų. Todėl padarėme išvadą, kad, kaip buvo prašyta, Lietuvos vyriausybė gali naudoti pastatą pagal savo reikalavimus, su sąlyga, kad tai turi atsižvelgti į vietos šventumą ir jautrumą.

Visi aukščiau išvardyti punktai buvo patvirtinti septynių pirmaujančių rabinų komiteto ir gavo aukščiausios tarptautinės žydų teisės autoriteto tuo metu, didžiojo rabino Shmuelio Wosnerio, pritarimą ir patvirtinimą.

Iki šiol Lietuvos Vyriausybė rodė nepaprastą pagarbą ir pagarbą visais klausimais, susijusiais su Šnipiškų kapinėmis, kitomis žydų kapinėmis ir masinėmis kapavietėmis visoje Lietuvoje.

Dėl mums nežinomų priežasčių Lietuvos vyriausybė dar nepradėjo sporto rūmų renovacijos ir dar neapsisprendė, ką su jais daryti. Todėl, kol ši situacija tęsis, nepaisant kapinių apsaugos, jos nėra visiškai apsaugotos. Vis dėlto nuolat bendraujame su Lietuvos vyriausybės atstovais, siekdami rasti sprendimą, kaip geriausiai išnaudoti gretimą teritoriją atsižvelgiant į vietos šventumą ir aplinką.

Norime aiškiai pareikšti, kad bet koks išorinių šalių įsikišimas gali tik atidėti, atidėti ir sutrikdyti šios šventos vietos apsaugą.

Kol šio klausimo priežiūra yra labai patyrusių ir pajėgių CPJCE rankose, su išskirtine ir plačiai gerbiama rabinų vadovybe, visi gali būti tikri, kad viskas visiškai atitinka žydų įstatymus (halachą) ir tradicijas.

Tai ne atsitiktinė, o oficiali Lietuvos žydų bendruomenės pozicija.

Ypač ryškus yra jau minėtas CPJCE vertinimas: po tyrimų organizacija teigė nustačiusi, kad po pastatu ir tiesiogiai prie jo kapų nėra, ir todėl pritarė pastato naudojimui, laikantis nustatytų apsaugos sąlygų.

Kas Lietuvoje įvyko, kad pasikeitė Žydų bendruomenės pozicija?

Tačiau 2026 m. Lietuvos žydų bendruomenės pozicija pasikeitė. Gegužę ji pareiškė esanti „giliai susirūpinusi“ dėl Seime atgaivintos kongresų ir konferencijų centro idėjos ir dabar teigia, kad koncertai, pramogos bei konferencijos šioje teritorijoje prieštarautų kapinių sakralumui.

Taigi klausimas, į kurį visuomenė turi teisę sulaukti atsakymo: kas įvyko tarp 2022 ir 2026 metų, kad Lietuvos žydų bendruomenė „persigalvojo“?

Ar atsirado naujų archeologinių duomenų, paneigiančių anksčiau rabinų ir CPJCE padarytą išvadą, kad po pačiu Sporto rūmų pastatu kapų nėra? Ar pasikeitė religinės teisės interpretacija? Ar pasikeitė tik politinis požiūris į pastato paskirtį?

Akivaizdu, kad tolesnis Sporto rūmų nepriežiūra ir leidimas pastatui nykti žydų bendruomenės interesams gali sukelti kur kas didesnę žalą negu jo rekonstrukcija. Į tai, beje, iš esmės atkreipė dėmesį ir teismas minėtame sprendime, konstatuodamas, kad, „pastatui sugriuvus, teritorijos tvarkymo darbai neišvengiamai būtų susiję su žemės judinimu, o tai galėtų pažeisti neturtinius žydų tautybės asmenų interesus“. Kitaip tariant, paradoksas akivaizdus: prisidengiant kapinių apsauga leidžiama nykti pastatui, nors būtent jo sunykimas ir griūtis gali sukelti tuos žemės kasimo darbus, kurių šiandien labiausiai baiminamasi.

Kol šie klausimai neatsakyti, vien moralinio kaltinimo „kapinių išniekinimu“ nepakanka. Lietuva turi teisę prašyti faktų, o ne priimti ultimatumus.

Žydų kapinių istorija Vilniuje neabejotinai nusipelno pagarbos. Išlikę palaidojimai turi būti saugomi, kapinių ribos – aiškiai pažymėtos, o bet kokie žemės darbai – atliekami tik turint archeologinę ir paveldosauginę kontrolę.

Tačiau pagarba istorijai nereiškia, kad Lietuvos Seimas ar Vyriausybė privalo be diskusijos priimti kiekvieną iš užsienio atkeliaujantį reikalavimą. Juolab kai pačios žydų organizacijos anksčiau yra pateikusios kitokią išvadą.

Šioje istorijoje Yehudos Kaplouno statusą dera įvardyti tiksliai. Jis nėra privatus rabinas. Jis – prezidento paskirtas, Senato patvirtintas JAV Valstybės departamento pareigūnas, turintis ambasadoriaus rangą. Todėl jo žodžiai turi politinį svorį.

Tačiau jo laiškas nėra Lietuvos Respublikai privalomas teisinis aktas ir, kiek viešai žinoma, nėra diplomatinė JAV Vyriausybės nota. O svarbiausia – ambasadoriaus rangas nepaverčia istorinio teiginio neginčijamu faktu.

Šnipiškių teritorijoje išlikusių žydų palaidojimų yra. Tai patvirtinta archeologiškai. Tačiau kartu egzistuoja ir tarptautinės žydų kapinių apsaugos organizacijos išvada, kad po pačiu Sporto rūmų pastatu ir tiesiogiai prie jo išlikusių kapų nenustatyta, ir būtent ši organizacija anksčiau buvo pritarusi pastato naudojimui.

Todėl šiandieninis ginčas turėtų būti sprendžiamas ne antraše „JAV liepė“, o dokumentais, archeologija, teise ir atsakymu į vieną labai paprastą klausimą: jeigu konferencijų centras čia buvo priimtinas Lietuvos žydų bendruomenei ir rabinų ekspertams anksčiau – kokie nauji faktai padarė jį nepriimtiną šiandien?