Prof. dr. Vytautas Radžvilas. Lietuviškoji „tiesos“ ministerija pati nepasileis

Iš koliažinės nuotraukos žvelgiantys personažai – neabejotinai šių dienų lietuviškosios „tiesos ministerijos“ darbuotojai. O kaip kitaip pavadinti šiuos dr. Liudvikos Meškauskaitės persekiotojus? Savaime sukirba klausimas: iš kur atsiranda ir kokios prigimties yra tokių ypatų polinkis uiti ir terorizuoti moraliai ir intelektualiai pranašesnį žmogų? Jis genetiškai užprogramuotas tokių veikėjų DNR ar pati ideologinė bei politinė aplinka palaiko jų poreikį ir savaime reprodukuoja tokio veikėjo tipą?

Esu šiek tiek susipažinęs su prof. L. Meškauskaitės moksliniais darbais. Todėl vos tik buvo pranešta, kad ji paskirta LRT Tarybos nare, iš karto supratau – tuojau pat bus sukelta masinė isterija ir prasidės puolimas. Taip pat buvo aišku, kodėl ji taps „žurnalistų prieše“, bus susieta su „marginalų šaika“, jos paskyrimas bus pavadintas „laisvės priešų globos“ aktu.

Tautos forumas jau prieš daugelį metų skambino pavojaus varpais, kad vadinamasis visuomeninis transliuotojas yra nacionalinio saugumo problema. Milžiniškos ir tiesioginės grėsmės valstybei šaltinis. Ir ne tik todėl, kad yra tapęs mūsų dienų „kaspervizija“ – keistu lėkštų ir visuomenę bukinančių „pramogų“ ir primityviausios ideologinės propagandos sklaidos židiniu. Seniausiai su žiburiu reikia ieškoti laidos, kurioje būtų pasakoma nors kokia ne banali ir ne trafaretinė mintis. Tie patys personažai metų metais tauškia tas pačias nuvalkiotas banalybes.

Bet dar pavojingiau yra tai, kad ši įstaiga ne tik neįsileidžia mėginančių mąstyti savo galva žmonių, bet yra viena iš tokių žmonių ideologinio ujimo ir pjudymo kampanijų bastionų. O kas dar tai gali būti, jeigu iš jos studijos pasklinda ir per visą kraštą nuvilnija žinia, kad Tarybos nare paskirta garsi advokatė ir iškili žurnalistikos teisės žinovė esanti nežinia kaip į ją patekusi „šunadvokatė“.

O iš tikrųjų dr. L. Meškauskaitė tapo „šunadvokate“ tik todėl, kad ji yra ypač pavojinga. Dauguma LRT tarybos narių neabejotinai yra dori ir išsilavinę žmonės. Bet žmogaus ir piliečių bei žiniasklaidos teisių srityje besispecializuojanti ir ją puikiai išmananti mokslininkė bei principinga ir drąsi pilietė yra pajėgi visai kitaip – gerokai profesionaliau – pasidomėti ir paklausti, kas suteikė teisę LRT patogiai įsitaisiusiems „žurnalistams profesionalams“ be jokio dalykinio ir teisinio pagrindo medžioti „liaudies priešus“ ir kieno sprendimu bei kieno įgaliota administracija pavertė įstaigą cenzūros ir „disidentų“ terorizavimo kampanijų koordinavimo centru.

Dėl tų „žurnalistų profesionalų“ taip pat ne viskas aišku. Vienas iš jų dar sovietmečiu demonstravo tikro profesionalo klasę žarstydamas liaupses genialiesiems didžiojo literatūros korifėjaus Leonido Iljičiaus Brežnevo veikalams. Tokia proga atmintyje iškyla ir trumpo dėstymo Žurnalistikos fakultete laikų įdomybės. Tai buvo jau nepriklausomos ir laisvos Lietuvos laikai. Fakultetui vadovavo šiandien didvyriškai ginančio laisvą žodį žurnalisto tėvas. Buvau pakviestas dėstyti trumpą etikos kursą ketvirto kurso studentams. Atrodė, lyg ir vėloka, bet geriau, negu niekada. Neįmanoma kalbant apie disciplinos ištakas bent šio to nepasakyti apie Platono etiką. Todėl siekdamas sutaupyti laiko paklausiau studentų, ar jiems žinomos pamatinės Platono filosofijos idėjos, be kurių suprasti šio mąstytojo etiką, švelniai tariant, kebloka. Žinančiųjų neatsirado. Tada paprašiau pakelti ranką girdėjusiųjų bent Platono vardą. Nepakilo nei viena ranka. Tapo absoliučiai aišku, ant kokių tvirtų intelektualinių ir kokios plačios erudicijos pamatų statomas šviesus atgimstančios laisvosios Lietuvos žurnalistikos rūmas ir kokį puikų bendrąjį išsilavinimą gaus būsimieji žurnalistai profesionalai.

Todėl nei kiek nenustebau sužinojęs, kad apie šimtas tokių būsimųjų profesionalų uoliai sudalyvavo LRT generalinės direktorės VU Komunikacijos fakultete inicijuotoje eilinėje ideologinio pjudymo akcijoje entuziastingai pasirašydami skundą prieš fakulteto doc. J. Mažylę – iškilią kultūros bei istorijos paveldo tyrinėtoją ir dėstytoją. Kas tai, jeigu ne iš sovietmečio sugrįžę mažaraščių revoliucinių lietuviškųjų šarikovų siautėjimo Vilniaus universitete ir sostinės gatvėse laikai?

Dr. L. Meškauskaitės persekiojimas tik patvirtina, kad tie laikai – ne naktį pernelyg jautrius lietuvius lankantis košmariškas sapnas. Persekiotojų leksika – kaip netoli ji nuo liūdnai pagarsėjusio SSRS generalinio prokuroro A. Višinskio žodyno. Šis tikrai nesivaržė žemindamas ir dehumanizuodamas „liaudies priešus“ pasitelkdamas stulbinamai turtingą bei išraiškingą triuškinančių ir niekinančių epitetų arsenalą. O šis – įspūdingas: „fašistinės buržuazijos šunys“, „pasiutę trockizmo šunys“, „šlykštūs degeneratai“, „visuomenės atmatos“, „dvokiančios maitos“, „prakeikti kirminai“, ir t. t. ir pan.

Šiandieninių „tiesos ministerijos“ visuomeniniais pagalbininkais tapusių „žurnalistų profesionalų“ vartojami žodžiai dar šiek tiek santūresni. Bet juos nuo Višinskio epitetų lobyno skiria vis plonėjanti riba, o dvasia jau visiškai ta pati. Akivaizdu, kad lietuviškoji „tiesos“ ministerija“ pati nepasileis. Ją reikia stabdyti. Kol ne vėlu.

Nuoroda į pranešimą apie Tautos forumo pareiškimą dėl dr. Liudvikos Meškauskaitės persekiojimo ir patį pareiškimo tekstą su gausiu jam pritariusiųjų sąrašu.