Prof. habil.dr. Vytautas Radžvilas. Mainai: globalių viešpačių stiklo karoliukai – į lietuviškų žemės kirminų auksą

Tautos forumo bendražygio Almanto Stankūno kalbą Vilniaus miesto savivaldybės tarybos posėdyje turėtų išgirsti kiekvienas ne tik sostinės, bet ir Lietuvos gyventojas. Ji šito tikrai verta. Joje demaskuojamas istorinis Vilniaus apiplėšimas viduryje baltos dienos, kokio Lietuva, atrodo, dar neregėjo.

Tam entuziastingai pritarė dauguma Tarybos narių, kurių vardų nevalia pamiršti. Kad būtų galima patraukti atsakomybėn, kai tam ateis laikas.

Iškalbingi skaičiai: per metus beveik milijoną, o per šimtmetį – beveik 100 milijonų

Almantas Stankūnas pasakė esmę: Tarptautinė Amerikos mokykla Vilniuje, kurią lanko turtingiausių užsienio ir Lietuvos piliečių šeimų vaikai, šimtmečiui atleista nuo nuomos už jos pastatą Senamiestyje mokesčio.

Vadinti nuomos mokesčiu 30 eurocentų už vieną kvadratinį metrą toje miesto dalyje yra patyčios iš sveiko proto, nes dabartinė nuomos reali kaina svyruoja apie 20 eurų. O tų kvadratinių metrų nei daug, nei mažai – beveik 4000, dar tiksliau – 3800.

Toliau – elementari daugyba, kurią bendražygis pasitelkė savo kalboje: atsiribojus nuo visų būsimųjų mokesčio indeksavimų, nespėliojant, kiek jis išaugs po kelių ar juo labiau keliasdešimties metų, o tik mechaniškai pritaikius dabartinę kainą visam nuomos laikotarpiui, Vilniaus miestui ši „parama“ mokyklai per mėnesį kainuotų 80 000 eurų, per metus beveik milijoną, o per šimtmetį – beveik 100 milijonų eurų. Už ką iš vilniečių ir Lietuvos mokesčių mokėtojų kišenių bus ištraukta ši iš tiesų kosminė suma?

Jeigu esame patiklūs kaip kūdikiai, pritarkime autoritetingam Seimo pirmininko J. Oleko paliudijimui, kad mokykla atlieka neįkainojamą vaidmenį skatindama Lietuvos ekonomikos augimą, tad toji menkutė suma esanti tik kuklus mokestis už artėjantį tiesioginių užsienio investicijų lietų: „Mes žinome, kaip svarbu užsienio diplomatui ar verslininkui, planuojančiam persikelti į Vilnių, rasti patikimą vietą vaikų ugdymui. AISV atlieka šį svarbų vaidmenį. Tai yra jūsų indėlis skatinant tiesiogines užsienio investicijas ir Lietuvos ekonomikos augimą“.

Taigi rastas išties originalus būdas stiprinti šalies ekonomiką – iš lietuvių kišenės apmokėti užsienio verslininkų atžalų ugdymą, lyg šie „investuotojai“ būtų tikrai verti sušelpti vergetos.

Sostinės mero argumentai

Sostinės meras pasirodė esąs atviresnis be užuolankų išklodamas net tris argumentus, kodėl šimtas milijonų mokyklai yra neverti dėmesio arbatpinigiai Vilniaus ir Lietuvos biudžetui: „Šis sprendimas užtikrina AISV mokyklos stabilumą ir galimybę drąsiai planuoti ateitį Vilniuje dešimtmečius į priekį.

Miestui šis sprendimas yra svarbus stiprinant tarptautinius ryšius su savo strateginiais partneriais“. Aiškiau pasakyti neįmanoma: tarptautinė mokykla, kurioje mokosi turtingų užsieniečių ir ypač turtingų lietuvių vaikai, negalėtų būti „stabili“ ir „neturėtų galimybės drąsiai planuoti ateitį Vilniuje“, jeigu visam šimtmečiui neužsitikrintų valstybės garantuotų dotacijų – kasmetinės milijoninės subsidijos, apie kurią nepriteklių kamuojamos kitos šalies mokyklos nedrįsta net susapnuoti.

Taip pat be užuolankų pasakoma, kad tie milijonai – kaina už „tarptautinį Vilniaus įvaizdį“ ir kasmetinė duoklė Lietuvai hipotetiškai kada nors padėsiantiems gintis sąjungininkams.

Tačiau trečiasis mero argumentas įžūlumu ir cinizmu pranoksta lakiausią vaizduotę ir turėtų užgniaužti kvapą visai visuomenei, jeigu ji įsiklausytų į Almanto Stankūno pateiktus skaičius ir vertinimus. V. Benkunskas atvėrė kortas ir tiesiai pasakė, kad tokios tarptautinės mokyklos kaip Tarptautinė Amerikos mokykla Vilniuje papildo valstybinę švietimo sistemą, „suteikia kitokią ugdymo tradiciją mūsų vaikams ir čia reziduojančių svečių vaikams“.

Kas slypi už „kitokios ugdymo tradicijos“?

Taigi, kas buvo pasakyta?

O buvo pasakyta štai kas. Pirmą kartą šitaip atvirai buvo pripažinta, kad šalyje kryptingai formuojama lygiagreti ir visiškai nuo lietuviškosios ugdymo tradicijos bei tautos ir valstybės poreikių atsaistyta lietuvių ir Lietuvos piliečių ugdymo sistema. Visais įmanomais būdais ir priemonėmis plėtojamas bei stiprinamas „,globalius“ jos tikslus turintis įgyvendinti vadinamųjų tarptautinių mokyklų tinklas.

Kaip teisingai pažymi meras, šis tinklas neša „kitokią ugdymo tradiciją“, kuri galbūt puikiai tinka užsieniečių vaikams. Bet jis užmiršo pasakyti ar bent paklausti: ką ši tradicija duoda Lietuvai, o svarbiausia – kuo verčia lietuvių vaikus?

Almantas Stankūnas yra ne tik vienintelis apie tai išdrįsęs prabilti Vilniaus miesto tarybos narys, bet, ko gero, pirmasis šį klausimą principingai ir glaustai, bet iš esmės, kiek leido trumputė pasisakymo trukmė, į jį atsakęs šalies politikas. Tokia kosmopolitinė mokykla, kurioje, kaip paaiškėjo posėdžio metu, net 70 peoc. vyresniųjų klasių mokinių yra lietuviai, ugdo Lietuvai absoliučiai susvetimėjusius „globalaus pasaulio“ piliečius.

Šito neslepia ir pati mokyklos direktorė: „AISV stengiamės sudaryti sąlygas vaikams augti ateities lyderiais, pokyčių kūrėjais, ir tikimės, vieną dieną – taikaus globalaus pasaulio lyderiais“.

Į šnekas apie „ateities lyderius“ galima būtų nekreipti dėmesio. Visada ironiškai vertinu ir nuoširdžiai bjauriuosi skaitydamas arba klausydamas bet kokią savigyrą, kai vienokia ar kitokia mokykla – nuo pradinės iki universiteto – prisistato esanti vadinamųjų lyderių ugdymo kalvė. Tai ne tik tuščia, bet ir kvaila.

Mokykla nėra ir iš principo negali būti lyderių serijinės gamybos cechas. Lyderiai nekepami konvejeriu kaip bandelės kepykloje ar gaminami kaip forminės plytos fabrike. Viskas, ką gali padaryti net puikiausia mokykla – tai kryptingai ir nuosekliai ugdyti mokinio dorybes ir kilnų charakterį bei suteikti kiek įmanoma gilesnes žinias ir kuo geresnį bendrąjį išsilavinimą. Ar visa tai gavęs jaunas žmogus taps tikru lyderiu – tai jau ne mokyklos valioje.

Šiuo atžvilgiu Tarptautinė Amerikos mokykla nesiskiria ir niekada nesiskirs nuo kitų gerų mokyklų. Jose būna negabių ir destruktyvaus charakterio mokinių, daugumą sudaro geri, bet kuklesnių gebėjimų vaikai, paprastai randasi ypač gabių ir vedlių charakterio bruožų turinčių jaunų žmonių.

Būtent jie subrendę ir esant palankioms aplinkybėms natūraliai tampa tikrais lyderiais. Bet mokyklos direktorė atvirai kalba apie visai kitokią lyderystę.

Vilniaus mero reklamuojama „kitokia ugdymo tradicija“ neugdo ir nėra skirta išugdyti Lietuvai ištikimą ir savo Tėvynei tarnauti pasiruošusį pilietį.

Mokykloje besimokantiems lietuviams numatoma misija – tapti „pokyčių kūrėjais ir globalaus pasaulio lyderiais“ – yra pernelyg ambicinga ir didinga, kad prisiėmę naštą gelbėti ir keisti visą pasaulį, jie iš savosios globalios žiūros aukštybių dar įstengtų pastebėti tokį mažytį žemės lopinėlį kaip Lietuva ir juo labiau jaustųsi esą kuo nors įsipareigoję savo beviltiškai provincialiai gimtinei.

Misija – tapti pokyčių ir globalaus pasaulio kūrėjais

Tokio pobūdžio mokykla, kai sėdima vienoje klasėje su užsienio diplomatų ir verslininkų vaikais, savaime yra palanki aplinka ugdyti jaunus lietuvių pasipūtėlius, neabejojančius savo išskirtinumu ir pranašumu prieš bendraamžius. Tačiau jeigu joje būtų ugdomi tik pretenzingi pižonai, suteiktą jų mokyklai subsidiją laikantys savo šventa privilegija ir savaime suprantama teise – dar būtų pusė bėdos.

Didžioji problema ir tikrasis pavojus yra tas, kad mokykloje jie ruošiami „pokyčių kūrėjų ir globalaus pasaulio lyderių“ misijai. O tai jau – anaiptol ne įprastinė profesinė ir kūrybinė, bet ideologinė ir politinė lyderystė. Jie mokomi suvokti save kaip būsimuosius globalaus pasaulio valdovus ir šios žemės viešpačius.

Bet ko gali tikėtis Lietuva iš tokios mokyklos ugdytinių, kurių „išrinktumo“ sąmonė yra visiškai išvaloma nuo visų gelminio lietuviškumo apraiškų? Ar šitaip ugdomi, jie iš tikrųjų nėra ruošiami globalių pokyčių vardan bet kada paaukoti savo tautą ir valstybę?

Tikėtina, kad toks klausimas kai kuriems skaitytojams gali pasirodyti tiesiog šventvagiškas. Vienas kitas pasakys, kad autorius tirština spalvas ir iš nieko kuria baubus. Todėl dera čia pat aiškiai sudėlioti visus taškus, nes laiko žaidimams tiesiog nebėra.

Angliškai visus dalykus besimokantiems moksleiviams numatytos tik lietuvių kalbos pamokos. Lietuvių kalba mokykloje faktiškai laikoma užsienio kalba. Tad koks gali būti sugebančio sklandžiai susišnekėti buitinėmis temomis, bet nuodugniai nesimokiusio ir iš esmės nemokančio gimtosios kalbos, mokykloje nei kiek nesupažindinto su lietuvių literatūra, kultūra ir istorija jauno žmogaus santykis su savo tauta ir Tėvyne?

Ar gali atkirstas nuo šių giliausių lietuviškumo pradmenų moksleivis pažinti savo tautos šaknis ir savastį, perimti jos tradicijas ir dvasią, įgyti pilietinės pareigos valstybei sampratą, išsiugdyti meilės Tėvynei jausmą ir tapti sąmoningu patriotu, pasiruošusiu be išlygų ginti savo šalį? Be abejo, tai retoriniai klausimai.

Tačiau jie padeda lengviau įsivaizduoti, kuo gali virsti šitaip ugdomas „globalus lietuvis“, kai jo išlietuvintoje sąmonėje susitiks fanatiškas „globalių pokyčių kūrėjo“ įkarštis su atsainios paniekos Lietuvos žmonėms ir ledinio abejingumo savo tautos likimui mišiniu.

Globalaus pasaulio lyderio ir šios žemės viešpačio vaizduotėje savąjį lietuviškumą branginantis ir saugantis tautietis bus tik niekingas šios žemės kirminas, kurį būtina nušluoti kaip kliūtį, trukdančią pažangiajam žmonijos avangardui pergalingai žengti pokyčių keliu į nežinomą ateitį. Ar sunku ir skausminga dėl tos ateities be sąžinės graužaties ir dvejonių paaukoti ir savo tamsią bei atsilikusią tautą? Istorija į šį klausimą jau ne kartą yra atsakiusi.

Istorijos pamokos

Istorijoje pavyzdžių netrūksta. Užtenka prisiminti Osmanų imperijos janyčarus, kai iš turkų pavergtų tautų šeimų atimti berniukai būdavo perauklėjami taip, kad tapę rinktine sultono kariauna, jam įsakius elgdavosi kaip nuožmiausi savo kilmės tautų skerdikai ir budeliai.

Arba į SSRS okupuotą ir aneksuotą Latviją sugrįžę su šeimomis per Stalino „valymus“ gyvi išlikę raudonieji latvių šauliai. Šie komunizmo idėjų apakinti sugrįžėliai neturėjo jokių sentimentų tautiškai Latvijai. Todėl veikė kaip Maskvai ištikimiausi krašto administratoriai ir negailestingiausi savo tautos naikintojai.

Tokie pavyzdžiai primena ir įspėja, kaip pavojinga ir pragaištinga sutraukyti tautos narius saistančius kalbinius ir kultūrinius ryšius. Vaikantis globalių imperinių tikslų būna išardomas vientisas ir organiškas tautos gyvenimo audinys ir sunaikinamas artumo savo tautiečiams ir net menkiausios atjautos jiems jausmas.

Turtinė ir socialinė praraja tarp visų tautų aukštuomenės ir prastuomenės sluoksnių gyvuoja nuo neatmenamų laikų. Kai kurios tautos patyrė sunkius laikotarpius, kai šie sluoksniai šnekėjo net skirtingomis kalbomis bei priklausė beveik nesusisiekiantiems kultūriniams pasauliams.

Pavyzdžiui, tokia šalimi buvo tapusi Anglija po prancūzakalbių normanų užkariavimo. Tačiau paprastai būdavo bent jau intuityviai jaučiamos ir tokio pasidalijimo keliamos grėsmės. Būtent kad skirtingos kalbos paverčia turtinę ir statuso prarają tarp tos pačios tautos narių neperžengiama antropologine bedugne.

Kalba simboliškai ir faktiškai padalija tautą ir į skirtingas žmogiškų būtybių rūšis. Ji neperžengiama susvetimėjimo siena atskiria visateisius ir visagalius žemės viešpačius nuo beteisių ir bejėgių tos pačios žemės kirminų, turinčių vienintelę pareigą – nuolankiai tarnauti viešpačiams ir klusniai vykdyti visas jų užkraunamas prievoles.

Žvelgiant per tokios perspektyvos prizmę, Lietuvos ir Vilniaus valdžių dosnumas Tarptautinei Amerikos mokyklai atrodo kaip skaudžios praeities prikėlimo ir tamsiai niaurios ateities ženklas.

Vienas tragiškiausių ir tamsiausių Lietuvos istorijos šešėlių neabejotinai yra šimtmečius trukusi ir be galo pavėluotai įveikta kalbinė lietuvių tautos atskirtis. Ji buvo tokia ryški, kad trikdė net kai kuriuos tautos didžiūnus, kurie savo laiškuose apgailestavo nemoką savo protėvių gimtosios kalbos.

Kiek šiuos apgailestavimus lėmė asmeninės ir gal vis dar rusenęs tautinės savigarbos ir kaltės jausmas, o kiek politinė nuovoka ir valstybinis interesas – atskiras klausimas. Juk pasiduoti pagundai priklausyti tariamai pažangesnei ir civilizuotesnei tautai bei perimti jos kalbą reiškė atlikti saviniekos ir nusižeminimo aktą.

Savosios tapatybės ir kalbos išsižadėjimas bent pasąmoningai negali būti išgyvenamas kitaip, kaip atvirai neišsakytas savęs pažeminimas. Juk puikaudamasis tapęs „aukštesnės“ tautos nariu kartu vis tiek tyliai pripažįsti, jog gėdijiesi gimęs nevisavertėje tautelėje, kalbančioje kažkokia tamsių laukinių šnekta.

Įžvalgesni lietuvių didikai ir bajorai taip pat jautė, kad perimant svetimą kalbą bei kultūrą ir faktiškai tampant tik etnografiškai šiek tiek savita kitos tautos grupe darosi vis sunkiau apginti savuosius savarankiško valstybingumo siekius. Iš tiesų, kam reikia dviejų tos pačios tautos valstybių – ar Lietuvos didžiūnams neužtektų autonominės provincijos valdytojų teisių?

XXI a. mankurtų ugdymo modelis

Šis trumpas ekskursas į praeitį leidžia iš esmės ir visiškai kitaip pažvelgti į tai, ką iš tikrųjų slepia protu nesuvokiamo dosnumo Tarptautinei Amerikai mokyklai aktas. Juo Lietuva ne tik yra sąmoningai atbloškiama į tamsiausius tautinės saviniekos ir valstybinės savigriovos laikus.

Šis dosnumo protrūkis yra didžiai simboliškas. Pirmą kartą, nei kiek nesigėdijant ir nesislepiant, šalies mokesčių mokėtojų lėšomis milžiniška suma finansuojama mokykla, skirta ištautinti ir išvalstybinti lietuvių jaunimą.

Tikslingai formuojami būsimieji lietuviški „globalaus pasaulio lyderiai“ – tai ne kartą Lietuvos istorijoje regėti jokios tautinės ir valstybinės jausenos neturintys būsinieji krašto valdytojai ir administratoriai. Naiviai tikintys esantys pasaulio ir Lietuvos pažangos avangardas.

Pasipūtėliškai tuo besididžiuojantys, laikantys save žemės druska ir niekinantys Lietuvą bei jos žmones. Tokia „parama“ į Lietuvą paprasčiausiai perkeliamas tipiškas neokolonijinės mokyklos modelis ir diegiamas savo dvasia ir mokymo turiniu griežtai antilietuviškų mokyklų tinklas. Jose besimokantys užsienio šalių piliečių ir lietuvių vaikai mokomi mąstyti „globalaus pasaulio“ vaizdiniais ir yra ugdomi atsainiai globėjiško požiūrio į vietos „čiabuvius“, jų kalbą bei kultūrą dvasia.

Tokios mokyklos – XXI a. mankurtų ugdymo kalvės. Jų gausėja ir jos apgaubiamos vis didesne Lietuvos valstybės globa ir rūpesčiu. Jų plėtrai kuriamos šiltnamio sąlygos.

Lietuvoje vis kryptingiau diegiama ir vis labiau įsitvirtina praeityje klestėjusi tautinės saviniekos „filosofija“, tik išsakoma šiuolaikiškesniu globalizmo ideologijos, „tarpautiškumo“ ir „civilizacinės pažangos“ žargonu.

Iškalbinga, kad ryškiausiu šios antitautinės ideologijos vėliavnešiu tapo Vilniaus universitetas. Buvęs ir esamas milžiniškomis pastangomis kadaise atlietuvintos šios mokslo įstaigos rektoriai. net nemato reikalo slėpti požiūrio, kad dėl amžinos garbės būti civilizacijos pažangos avangardu lietuviams yra tikslinga išsižadėti tos pažangos stabdžiu neva tapusios savo kalbos bei kultūros.

Pasakant trumpai – faktiškai pataria ir siūlo lietuviams kuo greičiau išnykti kaip atskirai bei savitai tautai. Kitaip tariant – pasiaukoti ant globalaus progreso altoriaus. Šito netrokštantys daryti ir neskubantys pranykti globalizmo verpetuose lietuviai esantys praeities atgyvenos, kuriuos pelnytai nuo Žemės paviršiaus nušluos pergalingas istorinės pažangos triumfo žygis.

Kaip rodo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos posėdis, sostinės ir šalies politikieriai dar entuziastingiau žengia komunistinių kolaborantų internacionalistų pramintu, pažangos keliu, strimgalviais skubėdami sunaikinti lietuvių tautą, kurios dalimi jie akivaizdžiai savęs nebelaiko.

***
O parama Tarptautinei Amerikos mokyklai Vilniuje apskritai reiškia, kad įvyko begalę kartų visuose pasaulio pakraščiuose regėti mainai.

Už blizgančius stiklo karoliukus ir veidrodėlius – spindintys aukso gabalėliai ir žėrintys brangakmenių akmenėliai. Lietuvoje tokie mainai buvo paprasčiausiai pakartoti.

Globalių Žemės viešpačių „tarptautiškumo“ stiklo karoliukai sėkmingai iškeisti į lietuviškųjų žemės kirminų auksą – šimtamilijoninę „,paramą“ globalių lyderių mokyklai. Lietuviams iškilmingai pranešta, kad tai esąs „,sąžiningas abipusiai pelningas“ sandoris.