Rusiškas pasaulis. Skęstančiųjų gelbėjimas – pačių skęstančiųjų reikalas

Valdas Sutkus

Senoji sovietinė satyros tradicija paliko nemirtingą Ilfo ir Petrovo formulę iš jų romano „Dvylika kėdžių“: skęstančiųjų gelbėjimas – pačių skęstančiųjų reikalas. Putino Rusija šį pokštą dabar pavertė valstybės valdymo principu.

Kremlius pradeda karą, ketverius metus raketomis ir dronais daužo svetimą šalį, o kai atsakomasis smūgis pasiekia Rusijos naftos perdirbimo gamyklą, uostą ar sandėlį, valstybė atsigręžia į savininką ir klausia: kodėl tu blogai apsigynei? Kodėl tavo sandėlys dega? Kodėl cechas sustojo? Kodėl dar neatstatei? Karą paskelbė caras, bet oro gynybos sąskaitą gaus pramonininkas ir prekybininkas. Tokia rusiško pasaulio buhalterija: šlovė valdovui, išlaidos pavaldiniams.

Putinas pasirašė dekretą, leidžiantį valstybei perimti „laikinai valdyti“ kritinės infrastruktūros objektus

Rugpjūčio 24 dieną Putinas pasirašė dekretą, leidžiantį valstybei perimti „laikinai valdyti“ kritinės infrastruktūros objektus, jeigu jų savininkai nepakankamai juos apsaugojo arba per lėtai atkūrė tų objektų darbą po atakos. Kritine infrastruktūra paskelbta beveik viskas, kas gamina, gabena, saugo ar perduoda elektrą. Naftos gamykla, uostas, ryšių centras, sandėlis, logistikos bazė – visi gali patekti po valstybės sparnu. Rusiška valstybė perima svetimą turtą, o savininkui palieka garbę stebėti, kaip jo įmonę valdo „Rosimuščestvo“.

Kremlius tvirtina, kad tai ne nacionalizacija. Žinoma. Rusijoje kalėjimas irgi gali vadintis pataisos įstaiga, karas – specialiąja karine operacija, o turto atėmimas – laikinuoju valdymu. Nuosavybės dokumentas teoriškai lieka savininkui, tačiau sprendimus priima valstybės paskirtas biurokratas. Kada „laikinumas“ baigsis, dekrete nepasakyta. Valdymą valdžia pradeda Putino pavedimu ir užbaigia ta pati valdžia po naujo Putino pavedimo. Savininkas gali guostis, kad įmonė teoriškai vis dar jo.

Valstybės ir verslo „partnerystė“

Jeigu ukrainiečių dronas pataikė į gamyklą, vadinasi, gamyklos apsauga buvo neveiksminga. Jeigu apsauga neveiksminga, kaltas savininkas. Jeigu savininkas kaltas, valdžia gali perimti jo turtą. Kas turėjo saugoti Rusijos oro erdvę, neklausiama. Gynybos ministerija čia pasirodo tik kaip konsultantė, o ne struktūra, atsakinga už gynybą. Valstybė renka mokesčius, valdo kariuomenę, skelbia geopolitinius ultimatumus ir kas vakarą per televiziją nugali NATO, tačiau naftos gamyklos akcininkams liepia patiems iš savo lėšų nusipirkti radarus, priešlėktuvinės gynybos įrangą ir kiekvieną kartą iš savo lėšų sparčiai atstatyti gamyklą po to, kai ukrainiečių dronai ją susprogdina.

Po smūgio prasideda antroji veiksmo dalis. Sudegė sandėlis – atstatyk. Sunaikinta gamybos linija – paleisk iš naujo. Dronas sugrįžo ir dar kartą viską sudaužė – atstatyk dar sykį. Ir dar, ir dar. Jeigu valdžiai pasirodys, kad remontuoji per lėtai, ji perims valdymą ir remontuos už įmonės gaunamas pajamas. Taigi savininkui paliekama tobula pasirinkimo laisvė: jis gali savo lėšomis atstatyti Putinui reikalingą ūkį arba gali netekti jo kontrolės, kad tą patį padarytų Putino paskirtas valdytojas. Rusijoje tai vadinama valstybės ir verslo partneryste.

„Prevencinė, drausminanti“ priemonė verslui

Kad niekas nevertintų šio dekreto kaip tuščio grasinimo, vyriausybė iš karto sukūrė specialią komisiją, o Pramonės ir prekybos ministerija sudarė pirmąjį 167 prekybos bei logistikos objektų sąrašą, ir turto perėmimą pavadino „prevencine, drausminančia“ priemone verslui, kuris esą sabotuoja valstybės nurodymus.

Putinas Rusijos verslui jau pateikė daugybę visokios rūšies karo sąskaitų. Mokėkite už gamyklų gynybą. Mokėkite už jų atstatymą. Mokėkite mokesčius kariuomenei, kuri jūsų neapgynė. Mokėkite mokesčius, už kuriuos Rusijoje gaminamos kaimyninę šalį daužančios raketos. Ir gaukite dar vieną sąskaitą, kai kaimyninė šalis smogia atgal. O jeigu sumokėsite per mažai ar per lėtai, valstybė atims ir pačią įmonę. Skęstančiųjų gelbėjimas priskirtas patiems skęstantiesiems, nepaisant to, kad į tą gilų vandenį juos įmetė būtent Kremlius.