Žemi Donaldo Trumpo reitingai apklausose ir aukštos maisto produktų kainos yra palankesni demokratams, tačiau rinkimų apygardų perbraižymas ir mažėjantis konkurencingų apygardų skaičius padėtį daro gerokai sudėtingesnę.
Chad Pergram
Ar šio rudens vidurio kadencijos rinkimuose vis dar galioja senosios politinio žaidimo taisyklės, ar jau reikia vadovautis naujomis?
Tai nėra aišku. Ir atsakyti į šį klausimą sunku pirmiausia todėl, kad pastaraisiais metais Amerikos politikoje matėme tiek daug dalykų, kurie anksčiau atrodė sunkiai įsivaizduojami.
Įprastos politinės normos buvo ne kartą sulaužytos. Pastaraisiais metais Amerikos politinė sistema patyrė sukrėtimų iki pat savo pamatų. Du kartus per vos 16 metų – 2000-aisiais ir 2016-aisiais – prezidento rinkimus laimėjo kandidatas, gavęs daugumą Rinkikų kolegijoje, nors pagal bendrą visoje šalyje atiduotų balsų skaičių liko antras. Iki tol per visą JAV istoriją tai buvo nutikę tik tris kartus.
Vėliau prezidentui du kartus buvo surengta apkalta, tačiau po kelerių metų jis vėl sugrįžo į Baltuosius rūmus. Įvyko ir Kapitolijaus riaušės, o ginčai dėl 2020 m. prezidento rinkimų nesiliovė.
Jeigu vis dar galioja senasis politinis scenarijus, daugelis tradicinių rodiklių šį rudenį yra palankesni demokratams. Prezidento partija per pirmuosius jo kadencijos vidurio rinkimus paprastai praranda maždaug 25 vietas Atstovų Rūmuose. Vidurio kadencijos rinkimai taip pat dažnai tampa savotišku referendumu dėl prezidento veiklos.
Todėl nemažai respublikonų stengiasi išlaikyti tam tikrą politinį atstumą nuo prezidento Donaldo Trumpo. Jo palankumo rodikliai apklausose svyruoja maždaug nuo 30-ies procentų vidurio iki 40 procentų. Degalai brangūs. Maisto produktų kainos išlieka aukštos. Karas Irane tęsiasi. Jungtinės Valstijos taip pat įsivėlusios į prekybos konfliktą su viena svarbiausių savo sąjungininkių.
Pagal tradicinę vidurio kadencijos rinkimų logiką visi šie veiksniai respublikonams būtų labai nepalankūs.
Tačiau kas, jeigu šį kartą galioja jau kitos taisyklės?
Donaldas Trumpas – o kartais ir su juo politiškai susiję respublikonai – ne kartą parodė gebėjimą atsilaikyti prieš įprastus politinius dėsningumus ir nusistovėjusias normas.
Be to, Atstovų Rūmų kontrolę gali nulemti vos kelios vietos. Prie to prisideda ginčai dėl rinkimų procedūrų bei rezultatų teisėtumo ir, svarbiausia, rinkimų apygardų perbraižymas. Popieriuje respublikonams visoje šalyje pavyko perbraižyti maždaug penkias ar šešias vietas savo naudai.
Jeigu kova bus itin apylygė, rinkimų naktį gali ir nepaaiškėti, kuri partija kontroliuos Atstovų Rūmus. Galutinio rezultato gali tekti laukti kelias dienas ar net ilgiau.
Reikia prisiminti ir kitą aplinkybę. Įprasta taisyklė, kad prezidento partija per pirmuosius jo vidurio kadencijos rinkimus praranda daug vietų, šiuo atveju nėra taip lengvai pritaikoma.
Tam tikra prasme tai yra pirmieji Donaldo Trumpo dabartinės prezidento kadencijos vidurio rinkimai. Tačiau jis jau išgyveno vienus vidurio kadencijos rinkimus – 2018 metais, per pirmąją savo prezidento kadenciją. Tais metais rezultatai respublikonams nebuvo palankūs.
Tačiau šiuolaikinėje Amerikos politikoje praktiškai nėra istorinio precedento, kuris leistų tiesiogiai palyginti, kaip prezidento partija turėtų pasirodyti po to, kai prezidentas buvo palikęs pareigas, o po ketverių metų vėl sugrįžo į Baltuosius rūmus.
Dar viena aplinkybė – abiejų partijų turimų realiai konkurencingų apygardų skaičiaus mažėjimas. Tai gali slopinti didžiąsias politines „bangas“, kurios anksčiau per vidurio kadencijos rinkimus nušluodavo dešimtis vienos partijos mandatų.
Taip atsitiko 1994 ir 2010 metais respublikonams bei 2018 metais demokratams.
Todėl, nors nemažai tradicinių politinių rodiklių šiuo metu palankesni demokratams, mažesnis konkurencingų apygardų skaičius gali riboti bet kokio didesnio rinkėjų nuotaikų pokyčio poveikį Atstovų Rūmų mandatų pasiskirstymui.
2018 metais demokratų palankumo reitingas siekė 44 procentus. Šį kartą – tik 37 procentus. Tai panašu į paties prezidento reitingus.
2018 metais rinkėjai buvo pavargę nuo prezidento Trumpo ir norėjo permainų. Tačiau dabartinės apklausos nerodo tokio aiškaus vaizdo, kad nepasitenkinimas Trumpu savaime reikštų masinį rinkėjų posūkį demokratų link.
Yra ir dar vienas itin svarbus veiksnys – rinkėjų aktyvumas.
Trumpas daug dirbo siekdamas įtikinti rinkėjus, kad šį rudenį jis pats tam tikra prasme yra „rinkimų biuletenyje“.
Tai gali veikti abiem kryptimis.
Istoriškai Trumpo dalyvavimas rinkimuose skatindavo jo šalininkus ateiti balsuoti. 2016 metais rinkimuose dalyvavo 60,1 proc. registruotų rinkėjų. 2020 metais aktyvumas pasiekė net 66,4 proc., o 2024 metais balsavo 64,3 proc. registruotų rinkėjų.
Tačiau dabartinis prezidento nepopuliarumas reiškia, kad suvokimas, jog Trumpas faktiškai yra ir šių rinkimų „biuletenyje“, dalį rinkėjų gali veikti priešingai – skatinti balsuoti prieš jo remiamus kandidatus arba mažinti kai kurių ankstesnių jo rėmėjų entuziazmą.
Tai svarbu ir Atstovų Rūmų rinkimuose. Net ir 2024 metais laimėdamas prezidento rinkimus Trumpas ne visur demonstravo gerus rezultatus tarp nepriklausomų rinkėjų, ypač politiškai konkurencingose apygardose.
Palyginimui, 2018 m. vidurio kadencijos rinkimuose dalyvavo 50,1 proc. registruotų rinkėjų. 2022 metais – 46,1 proc. 2014 metais rinkėjų aktyvumas tesiekė 36,1 proc., o 2010-aisiais – 41 procentą. Būtent per 2010 m. rinkimus respublikonai Atstovų Rūmuose iškovojo net 63 papildomas vietas.
Todėl Trumpo strategija įtikinti rinkėjus, kad ir jis pats yra šių rinkimų dalis, nebūtinai duos tokį rezultatą, kokio tikisi respublikonai.
Ypač turint omenyje, kad vykdamas į respublikonų vidurio kadencijos rinkimų suvažiavimą Dalase prezidentas pats pripažino, jog degalų kainos iki rinkimų tikriausiai nesumažės. Jis taip pat kalbėjo apie tai, kad karas Irane tęsis bent iki vidurio kadencijos rinkimų.
Taigi kaip suprasti, ko galima tikėtis lapkritį?
Tai itin sunku, jeigu šalyje nėra aiškios vienos krypties politinės „bangos“. Tokiu atveju Atstovų Rūmų kontrolę geriausia analizuoti ne pagal bendrą nacionalinę nuotaiką, o apygardą po apygardos. Tai kruopštus ir sudėtingas procesas.
Pavyzdžiui, ar demokratų atstovas Emanuelis Cleaveris Misūryje apskritai turės tokią rinkimų apygardą, kurioje galėtų sėkmingai siekti perrinkimo?
Misūrio respublikonai šių metų pradžioje mėgino perbraižyti jo apygardą. Praėjusią savaitę teismas nusprendė, kad valstija turi naudoti ankstesnį Kongreso apygardų žemėlapį. Tačiau vėliau kitas teisėjas atsižvelgė į tai, kad rinkėjai jau buvo balsavę pirminiuose rinkimuose, todėl naujasis žemėlapis vėl tapo aktualus.
Ir visa tai vyksta likus mažiau nei dviem mėnesiams iki rinkimų.
Kitas klausimas – Ajova.
Ar ten susidaro demokratams palankesnė politinė banga, galinti paveikti ne tik Senato ir gubernatoriaus rinkimus, bet ir kelias Atstovų Rūmų apygardas?
Tokiu atveju dėmesio centre atsidurtų respublikonų atstovų Mariannette Miller-Meeks ir Zacho Nunno vietos bei apygarda, kurią palieka į Senatą kandidatuojanti atstovė Ashley Hinson.
O kas vyksta Ohajuje?
Ten vyksta konkurencingi gubernatoriaus ir Senato rinkimai. Kyla klausimas, ar platesnės rinkėjų nuotaikos galėtų paveikti ir demokratų atstovo Grego Landsmano rezultatus.
Tuo pat metu respublikonų atstovą Maxą Millerį gali veikti viešai paskelbti kaltinimai dėl jo elgesio su sutuoktine ir vaikais, nors jo apygarda kitomis aplinkybėmis laikoma gana palankia respublikonams.
Demokratė Marcy Kaptur prieš dvejus metus savo vietą Ohajuje išsaugojo mažesne nei tūkstančio balsų persvara. Tuo pat metu Trumpas visoje Ohajo valstijoje laimėjo 11 procentinių punktų persvara ir nugalėjo net Kaptur apygardoje.
Po rinkimų apygardų perbraižymo Kaptur teritorija tapo jai šiek tiek palankesnė. Tačiau 80-metė Kaptur rugpjūtį pateko į automobilio avariją, ir tai apsunkino jos dalyvavimą rinkimų kampanijoje. Lieka klausimas, kokią įtaką ši aplinkybė turės rinkėjams.
Svarbi ir Virdžinija.
Respublikonė Jen Kiggans čia vėl susitinka su buvusia demokratų atstove Elaine Luria, kurią Kiggans nugalėjo 2022 metais.
Kitoje apygardoje buvęs demokratų atstovas Tomas Perriello, kuris 2008 metais netikėtai laimėjo tuomet kitaip suformuotoje apygardoje, o 2010 metais savo vietą prarado, meta iššūkį respublikonui Johnui McGuire’ui.
Meino valstijoje demokratas Jaredas Goldenas pasitraukia iš politikos. Į jo vietą kandidatuoja buvęs respublikonų gubernatorius Paulas LePage’as.
Meino politinę situaciją papildomai veikia ir kova dėl respublikonės senatorės Susan Collins vietos. Svarbu prisiminti ir tai, kad 2024 metais Donaldas Trumpas laimėjo vieną iš Meino skiriamų rinkikų balsų, aplenkdamas tuometę viceprezidentę Kamalą Harris vienoje iš valstijos Kongreso apygardų.
Tokiu būdu būtų galima visą dieną keliauti per JAV rinkimų žemėlapį – nuo vienos apygardos prie kitos.
Tačiau kai nėra aiškios nacionalinės politinės bangos, būtent taip ir tenka analizuoti kovą dėl Atstovų Rūmų kontrolės.
Dauguma tradicinių politinių rodiklių šiuo metu demokratams yra palankesni, tačiau pati kova dėl Atstovų Rūmų išlieka itin apylygė ir priklauso nuo daugybės konkrečių apygardų.
Todėl svarbiausia suprasti, pagal kokias taisykles šį kartą vyksta politinis žaidimas.
Vienintelis klausimas – ar vis dar galioja senasis scenarijus, ar jau turime visiškai naują?
foxnews.com
