Stanislovas Buškevičius. Ministre, ar žinote, kaip atsirado Antrasis muftiatas Lietuvoje?

Juk labai nesunku sužinoti visų žmonių pavardes, kurie padėjo 2019 m. kovo 26 d. įregistruoti adresu Smolensko g. 19, Vilniuje agresyvųjį Antrąjį muftiatą, kuris perėmė iš istorinės totorių bendruomenės Kauno mečetę.

Nebūtų šiandien konflikto Kaune, jei mečetė būtų likusi istoriniams totorių musulmonams.

Ministre, Valstybės saugumo departamentas buvo perspėtas dėl galimų būsimų įvykių ir buvo paaiškinta Glodenio pozicija registruojant Antrąjį muftiatą.

Tada į istorinių totorių skundą buvo nusispjauta ir iš jo pasijuokta.

Šią problemą Seime galima būtų išspręsti per 2 mėnesius įstatymiškai. Tačiau niekas nesuinteresuotas, nes „vaikšto“ dideli pinigai: verslas – Seimo nariai – aukštųjų mokyklų vadovybės.

Viešumoje kalbama apie imigracijos pavojus, kad tautą nuraminti, o realybėje viskas daroma atvirkščiai: imituojama kova su imigracija. Mokesčių inspekcija, VSD ir kai kurios kitos valstybinės įstaigos užmerkia akis prieš didelius pinigų srautus ir nesidomi jų kilme.

Primename, kad rugsėjo 11 d., penktadieninių musulmonų pamaldų metu, prie Kauno mečetės susirinko apie šimtas motociklininkų. Jie garsiai gazavo motociklus, leido muziką, skandavo „Lietuva“, o prie mečetės buvo demonstruojama kiaulės galva.

Tuo metu dalis musulmonų dėl vietos stokos meldėsi lauke. Tarp abiejų grupių kilo didelė įtampa, tačiau fizinio susirėmimo išvengta – viešąją tvarką užtikrino sustiprintos policijos pajėgos.

Po įvykio policija pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl galimo kurstymo prieš žmonių grupę ir trukdymo atlikti religines apeigas.

Vidaus reikalų ministras Martynas Katelynas įvykių prie Kauno mečetės nelaiko vien pavieniu baikerių išpuoliu ar religinės neapykantos incidentu. Jo vertinimu, tai yra platesnės ir jau kurį laiką Lietuvos visuomenėje bręstančios įtampos dėl sparčiai išaugusios migracijos išraiška.

Ministras aiškiai skiria šimtmečius Lietuvoje gyvenančią ir į valstybės gyvenimą integruotą totorių musulmonų bendruomenę nuo pastaraisiais metais besiformuojančių naujų migrantų bendruomenių.

Katelynas pripažįsta visuomenės nuogąstavimus dėl migracijos ir mano, kad jų ignoravimas būtų klaida, todėl rengiamasi griežtinti Lietuvos migracijos politiką.

Kartu jis pabrėžia, kad nepasitenkinimas migracija nesuteikia teisės pažeisti įstatymų, trukdyti religinėms apeigoms ar provokuoti smurtą. Būtent todėl policijos įsikišimą ministras vertina kaip būtiną – jo nuomone, be pareigūnų konfliktas galėjo peraugti į riaušes.

Tačiau Katelynas problemos nemato tik vienoje konflikto pusėje: kreipdamasis į VSD jis paprašė įvertinti ne tik akcijoje dalyvavusius baikerius, bet ir musulmonų bendruomenės bei muftiato aplinką.

Taigi ministro pozicijos esmė – Kauno įvykiai yra ne pati problema, o perspėjantis simptomas, rodantis, kad nevaldoma ar visuomenės lūkesčių neatitinkanti migracijos politika didina socialinę, kultūrinę ir religinę įtampą, o valstybė privalo vienu metu užtikrinti viešąją tvarką, religijos laisvę ir kontroliuoti migracijos procesus.