Vilniaus senajame teatre rugsėjo 24 d. Mažojoje salėje įvyks tarptautinė konferencija „Rusų dramos teatrai Baltijos regione: istorija, kultūrinė atmintis ir institucijų transformacijos“. Ją inicijavo Vilniaus senasis teatras, renginio partneris – Lietuvos kultūros tyrimų institutas. Konferencijos tikslas – inicijuoti platesnę akademinę diskusiją apie rusų dramos teatro istoriją Baltijos regione bei paskatinti naujus šios srities tyrimus, įvertinti šio reiškinio kilmę, ideologinius naratyvus, veikimo mechanizmus, permąstyti jų vietą kultūros audinyje. Renginyje dalyvaus teatrologai, istorikai, kultūros antropologai iš Lietuvos, Latvijos, Estijos, Ukrainos. Konferencijos metu pradės veikti vieno objekto paroda „Kvietimas į ešafotą“.
Sovietmečio ir kolonializmo rudimentai?
Šiemet sueina dvi apvalios datos. 80 metų, kai buvo įkurtas Vilniaus rusų dramos teatras (1946 m. įvyko pirmasis spektaklis Lietuvoje – A. Ostrovskio „Be kaltės kalti“), ir 40 metų, kai 1986 m. LTSR valstybinis rusų dramos teatras Vilniuje iš pastato Jogailos gatvėje (tuometinė V. Kapsuko gatvė) persikėlė į teatro pastatą J. Basanavičiaus gatvėje (dab. Vilniaus senasis teatras) ir jame veikė iki 2022-ųjų.
Šis teatras buvo įkurtas kaip propagandinis, kolonialistinis teatras, kaip rusų kalbos ir kultūros sklaidos instrumentas, turėjęs labai aiškų ideologinį užtaisą. Šis reiškinys vienaip ar kitaip buvo būdingas visoms Sovietų Sąjungos respublikoms, kolonizuotiems regionams. Šios sukaktys, o ir šiandieninis geopolitinis kontekstas – puikus akstinas apie šį reiškinį kalbėti. Reikia pasakyti, kad tiek Estijoje, tiek Latvijoje, tiek Lietuvoje rusų dramos teatrai kaip sovietmečio rudimentai transformuojami, išgyvena neišvengiamus pokyčius, patirtys yra skirtingos, nors ir panašios.
Konferencija, skirta rusų dramos teatro istorijai Lietuvoje ir platesniam Baltijos regiono kontekstui, siekia inicijuoti tarpdisciplininę diskusiją apie rusų dramos teatro instituciją kaip kultūros politikos formuotą reiškinį, nagrinėjant jo atsiradimo prielaidas, veikimo modelius ir vėlesnes transformacijas.
Vilniaus senasis teatras dabar yra daugiakultūris, daugiatautis, daugiažanris teatras, savo tapatybę grindžiantis 1913-aisiais atidarytame teatre Basanavičiaus gatvėje gyvavusių teatrų, trupių, žanrų (opera, drama, šokis) DNR.
Platus pranešėjų spektras
Pokaryje rusų dramos teatrų atsiradimas Baltijos šalyse XX a. viduryje buvo glaudžiai susijęs su sovietinės kultūros politikos formavimu ir naujos kultūrinės infrastruktūros kūrimu. Šios institucijos veikė ne tik kaip teatro meno erdvės, bet ir kaip rusų kalbos bei kultūros sklaidos platformos, funkcionavusios daugiakalbėse ir daugiakultūrėse Vilniaus, Rygos ir Talino miestų terpėse.
Iki šiol rusų dramos teatro istorija Baltijos šalyse gana menkai tyrinėta. Ši konferencija siekia paskatinti platesnę akademinę diskusiją apie sovietinio laikotarpio kultūros institucijas, nagrinėjant jų veikimą, reikšmę ir vėlesnes interpretacijas postkolonijinės analizės, kultūrinės atminties ir institucinių transformacijų kontekste.
Ukrainos nacionalinės menų akademijos profesorė Hanna Veselovska nagrinės kultūrinio kolonializmo mastą visoje Sovietų Sąjungoje, Lauris Kaunisaare iš Estijos, Latvijos teatro kritikė, žurnalistė ir tyrėja Baiba Kalna-Puķīte aptars šio reiškinio aspektus Estijoje ir Latvijoje. Teatrologės Rasa Vasinauskaitė, Renata Semaškienė atvers Vilniaus senojo teatro tapatybės paieškų problematiką, teatrologė Ina Pukelytė kalbės apie imperinių ir mažumų kalbų santykį, istorikai Violeta Davoliūtė palies nepatogaus paveldo aspektą, Vladas Sirutavičius atskleis sovietinės kultūros politikos niuansus stalinizmo ir destalinizacijos metais (nuo 1944 iki 1964 m.).
Konferenciją vainikuos diskusija, kurią moderuos Lietuvos kultūros tyrimų instituto bendradarbis Martynas Petrikas. Joje dalyvaus tiek įvairių sričių mokslininkai, tiek pati teatro bendruomenė.
Paroda „Kvietimas į ešafotą“
Konferenciją lydės paroda „Kvietimas į ešafotą“ iš ciklo „Vieno arte-fakto teatras“.
Rusų dramos teatras Lietuvoje išgyveno įvairius laikotarpius. Kolizijų būta tiek kalbinių, tiek ideologinių, tiek meninių. Tarkim faktas, kad 1946 m. įkūrus rusų dramos teatrą iš Šv. Jokūbo bažnyčios Vilniuje buvo konfiskuoti liturginiai rūbai, kurie papildė teatro rekvizitą bei garderobą, kalba pats už save. Būta ir drąsių pastatymų, kvestionavusių bet kokios formos prievartą, žeminimą, norą įsprausti į ideologijų rėmus.
Vienas tokių – dabar Kanadoje gyvenančio ukrainiečių aktoriaus ir režisieriaus Grigorijaus Gladijaus (Gregory Hlady) 1989-aisiais pagal Vladimiro Nabokovo romaną pastatytas spektaklis „Kvietimas į ešafotą“ (rus. Приглашение на казнь). Tai išskirtinis, ženklinis pastatymas, pervartos laikotarpiu davęs aiškų ženklą kalbėti drąsiai, kvestionuoti totalitarinę sistemą, sovietinį režimą.
„Tuometinis rusų dramos teatras buvo ideologizuotas, rusakalbis. […] Bandžiau aktorius motyvuoti – tam laisvam teatrui. Jiems tai buvo nauja. Jaučiausi šioks toks novatorius. Niekaip nesupratau: aplink vyksta tokie dalykai […], bet jaučiau, kad jie gyvena kažkokiame rezervate, gete. Nesakau, kad norėjau ten padaryti revoliuciją, tiesiog ieškojau.“ (Grigorij Gladij)
Apskritai, Lietuvos atgimimo ir nepriklausomybės pradžios laikotarpiu 1988–1991 metais rusų dramos teatras buvo ryškesnis, labiau orientuotas vertybiškai, veržlesnis.
Ciklo „Vieno arte-fakto teatras“ parodomis per vieną objektą, faktą, artefaktą siekiama atskleisti teatro procesą, spektaklių „virtuvę“, tam tikra prasme desakralizuoti dažnai mitais apėjusį teatrą, sceną.
Vilniaus senojo teatro inf.
Kada Lietuvoje turėsime anglų , vokiečių, prancūzų ir t.t. dramos teatrus