Darius Kuolys. Lietuvių kalba XVIII amžiaus Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje

Pamėginau patikrinti profesoriaus Jurgio Lebedžio seniai keltą hipotezę, kad tarp Mikalojaus Daukšos ir Simono Stanevičiaus nebūta „juodos dėmės“, kad LDK kultūroje per amžius išliko gyva rūpinimosi lietuvių kalba tradicija.

Patyrinėjau XVIII šimtmečio lietuviškus raštus ir paskutiniame „Senosios Lietuvos literatūros“ numeryje paskelbiau straipsnį „Lietuvių kalba ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės politinė savimonė: XVIII amžiaus tekstų liudijimai“

Tik kelios ištraukėlės iš ilgoko straipsnio:

„1737-aisiais Vilniaus akademijos spaustuvėje išleista „Lietuvos kalbų visuma“ (Universitas Lingvarum Litvaniae) – tai pirmoji lietuvių kalbos gramatika, pasirodžiusi LDK. <…> Ji yra išskirtinė ne tik dėl akademinio, bet ir dėl politinio pobūdžio: pats jos pavadinimas skelbia lietuvių kalbą esant Lietuvos kalba, teigia šios kalbos ir LDK prigimtinę jungtį.

Knygos antraštė taip nusako jos turinį ir adresatą: „Lietuvos kalbų visuma, pagal šios Kunigaikštystės pagrindinės tarmės gramatikos dėsnius aprašyta ir paruošta uoliesiems neopalemonams“ – Universitas Lingvarum Litvaniae in principali Ducatus ejusdem dialecto grammaticis legibus circumscripta et in obsequium zelosorum Neo-Palaemonum ordinata.

Taigi teigiama, kad LDK turinti „pagrindinę tarmę“, o ši tarmė – aiškius „gramatikos dėsnius“, pagal kuriuos įmanoma aprašyti „Lietuvos kalbų visumą“. Ši aprašyta visuma anoniminio autoriaus ir leidėjo, Vilniaus akademijos kolegijos spaustuvės, skiriama lietuvių protėvio Palemono palikuonims. Įsidėmėtina: palemonidais, „uoliaisiais neopalemonais“ skelbiami esantys ne tik lietuvių didikai, ne tik bajorai, bet visi Vilniaus universiteto studentai, visi studijuojantys Lietuvos jaunuoliai, sykiu ir visi gramatikos skaitytojai, visi lietuvių kalbos, arba „lietuvių kalbų visumos“, jungiami LDK gyventojai. Knygos antraštėje pabrėžta lietuvių kalbos ir Palemono mito, tuo metu pamatinio tautos kilmės mito, jungtis įgyja simbolinę reikšmę. Ir pačios gramatikos tekstas nuolat akcentuoja lietuvių tautos ir lietuvių kalbos ryšį: „Lietuviai turi raides“, „Lietuviai turi tris skaičius“ (Literae apud Litvanos sunt; Numeri sunt tres apud Litvanos). Lietuvių kalbos taisyklės lyginamos su lenkų kalbos taisyklėmis, bet dar dažniau – su lotynų kalbos dėsningumais. Teigiamas lietuvių ir lotynų kalbų „prigimtų“ savybių bendrumas. Sykiu gramatikoje iškeliamas lietuvių kalbos savarankiškumas ir išskirtinumas: „kirčiai neturi pavyzdžių lenkų ir kitų kalbų žodžiuose, reikia atkreipti dėmesį, kaip kalba patys lietuviai; taip bus mokomasi be kitų pavyzdžių“.

<…>

Ne tik 1737-ųjų gramatika, bet ir proginė poezija „Palemono pasaulį“ sieja su lietuvių kalba. Štai 1729-aisiais Vilniaus universiteto išleistoje daugiakalbėje poezijos knygelėje „Kalbų visetas didžiajam Palemono žemės ir miesto svečiui […] Kristupui Jonui Šembekui“ (Universitas Linguarum Magno Palaemonii Orbis et Urbis Hospiti […] Christophoro Joanni […] Szembek) Lietuva iškeliama kaip „Palemono žemė“, Vilnius – kaip „Palemono sostinė“, o čia paskelbtame lietuviškame eilėraštyje kreipiamasi į Vilnių kaip į „visų lietuvių Motiną“, į Lietuvos Vytį – kaip į „Palemono Žirgą“. Šitaip į Palemono mitą lietuvių kalba įrašomas ir LDK herbas:

Lietuwiu wysu dźiawkes tu Motina Wylna,

Priesz tawo wartu źyb kada Saule świesa;

Zyrge Palaemona Tu pareyni jaw Pegasa szłowe…

Išlikęs 1710–1723 m. rašytas „Vilniaus jėzuitų kolegijos dienoraštis“ (Diarium Collegij Societatis Iesu) liudija, kad šiuo metu Lietuvos sostinėje, jos bažnyčiose lietuvių kalba skamba nuolat. Jėzuitai lietuviškus pamokslus sako ne tik Šv. Jono bažnyčioje, kolegijos refektorijuje, bet ir Vilniaus pranciškonų, dominikonų, karmelitų bažnyčiose. Išskirtinis yra dienoraščio autoriaus, ar autorių, dėmesys lietuvių kalbai: stengiamasi skrupulingai nurodyti, kada ir kas lietuvišką pamokslą sakė, kokia vieta apeigose lietuviškam pamokslui tekusi. Tokių nuorodų kupinas visas dienoraštis. Lietuviškai pamokslas paprastai sakytas prieš lenkišką, kartais be lenkiško – vien lietuviškas, kartais kartu su lenkišku ir žemaitišku.

<…>

Jėzuitai LDK sostinėje pamokslus lietuviškai sako per visas didžiąsias šventes, kartais – dalyvaujant krašto didikams, į Vilnių suvažiavusiems Lietuvos Vyriausiojo Tribunolo nariams. Šiuos pamokslus sako „broliai“, „magistrai“, „tėvai“, Vilniaus akademijos studentai ir dėstytojai, išsilavinę žmonės. Tėvo Pašakauskio iki gyvenimo pabaigos saugoti aštuoni lietuviški pamokslai liudytų, kad pamokslininkai savo tekstus surašydavo ar bent jų „punktus“ raštu išdėstydavo. Tad rankraštinių lietuviškų pamokslų to meto Vilniuje, regis, būta gana daug. Kokio pobūdžio jie galėjo būti, rodytų Vilniaus universiteto rankraštyne išlikęs apie 1720-uosius pietų aukštaičių tarme sukurtų 28 lietuviškų pamokslų ir 9 lietuviškų kalėdinių giesmių rinkinys. Jų autorius nestokoja lietuvių kalbos jausmo…

Su Sirvydu nežinomą XVIII a. lietuvių pamokslininką sieja intelektualumas, erudicija, psichologinės įžvalgos, filosofiniai svarstymai, pasitikėjimas savo klausytojų kultūriniu raštingumu. Pamoksluose gausu lotyniškų citatų – ne tik iš Šventojo Rašto, Bažnyčios Tėvų, kitų religinių tekstų, bet ir iš Aristotelio „Metafizikos“, Cicerono, Senekos, Justo Lipsijaus filosofinių kūrinių. Aristotelis lietuviakalbei auditorijai pristatomas kaip „Gałwa wissu Philazaphu“, Ciceronas – kaip „didis mokitinis“. Minimas pamoksluose ir Sokratas. Beje, Aristotelį, Seneką, Ciceroną, Lipsijų lietuviškų pamokslų autorius pasitelkia, aiškindamas savo klausytojams, kas yra tiesa, kodėl jos gyvenime dera laikytis.

<…>

Tikras lūžis LDK viešajame gyvenime įvyksta 1794-ųjų sukilimo metu: į politikos lauką įžengia miestiečių ir valstiečių luomai, lietuvių kalbą greta lenkų kalbos šalies vyriausybė ima vartoti kaip bendravimo su piliečiais kalbą. Vilniuje susibūrusi krašto sukilėlių vadovybė 1794-ųjų balandžio 24-ąją išleidžia Lietuvių Tautos Sukilimo Aktą (Akt Powstania Narodu Litewskiego), kuriame, skirtingai nei Lenkijos sukilėlių paskelbtame Krokuvos Akte, teigia, kad sukilimo tikslas – ne tik nepriklausomybės, laisvės, bet ir „pilietinės lygybės atgavimas“. LDK sukilėlių savarankiškai sukurta Lietuvių Tautos Aukščiausioji Taryba (Roda Naydidziaysa Naradaus Letuvos, Rada Najwyższa Narodu Litewskiego) balandžio 30-ąją ne tik lenkišku, bet ir lietuvišku Atsišaukimu (Aciszaukimas) kreipiasi į „visos Lietuvos žemės gaspadorius“, kviesdama imtis ginklų ir ginti savo „Tėviškę ir valnastį“ nuo „tironų maskolių“. Atsišaukimas skiriamas ne tik bajorams, miestiečiams, bet ir „broliams artojams“: „jus artoyei Broley pabeykit tu waynu druſiey, kurę Załnierey, Bajorey, yr Mieſzczioniey pradeje adwozney. Pamiaſkim uwaziott ant rożnaſtis ſtonu, Zmonies eſma wiſi ligi, bo wiſi ant tos paczios źiamias giwianam“.

Būtent artojams primenama, kad Vilnių iš maskvėnų išvadavę sukilėliai „mums jau wartus pyrmos wałnaſtys atwiery, yr Konſtytucya trecios dienos Moja kuria jums swabada yr wałnaſty uſtanawyia, sugrążynty paſtanawija“.

Krašto sukilėlių vyriausybėje – Lietuvių Tautos Aukščiausiojoje Taryboje – dirba Vilniaus universiteto profesoriai ir kiti Lietuvos intelektualai: rektorius astronomas Martynas Počobutas, teologijos profesorius Mykolas Pranciškus Karpavičius, Rousseau vertėjas Mauricijus Pranciškus Karpis. Architektūros profesorius Laurynas Gucevičius imasi vadovauti Vilniaus miestiečių gvardijai, o buvęs literatūros profesorius Dovydas Pilchovskis paskiriamas Tautos Instrukcijos skyriaus vadovu, atsakingu už Lietuvos jaunimo ir visos visuomenės švietimą karo sąlygomis, už sukilimo idėjų propagavimą. Retorikos ir literatūros profesorius Pilypas Nerijus Golianskis redaguoja pagrindinį sukilusios LDK visuomenės periodinį leidinį – „Vilniaus Tautinį Laikraštį“ (Gazeta Narodowa Wileńska). Universiteto spaustuvė išleidžia 28 šio laikraščio numerius. Dalis šių numerių po antrašte turi prierašą – išleista „Lietuvių Tautos Tarybai įsakius“ (za Rozkazu Rady Narodu Litewskiego). Laikraščio deklaruojama paskirtis – „laisvės ir tironijos kovoje“ skelbti tai, „kas atgaivina piliečių dorybę, žadina uolumą, kelia patriotizmo dvasią“, nenutylėti nė vieno garbingo poelgio, kad ir žemiausio luomo žmogus jį būtų atlikęs. Iš tiesų profesorius Golianskis su jam talkinusiais universiteto kolegomis sukuria įspūdingą už savo laisvę kovojančių „laisvojo Vilniaus miesto“ ir visos Lietuvos visuomenės – respublikoniškos Lietuvių Tautos (Naród Litewski) – kroniką.

„Vilniaus Tautinio Laikraščio“ rašomos kronikos herojais tampa ne tik karo vadai, bet ir gynybinius apkasus kasančios Vilniaus moterys, drąsiai su maskvėnais kovojantys miesto jaunuoliai, „Lietuviai Artojai“ ir Žemaitijos valstiečiai, ginklų ėmęsi universiteto studentai ir dėstytojai, patriotinėmis kalbomis žmonių dvasią palaikantys profesoriai, kariams marškinius siuvančios „žinomos Pilietės“, paskutinius pinigus sukilimui aukojantis vargšas kadetas.

XVIII amžiaus pirmoje pusėje dar vartotą „Lietuvos Respublikos“ sąvoką dabar keičia „Lietuvių Tauta“, bet LDK visuomenės suverenumo idėja išlieka esminė: ji persmelkia laikraštyje publikuojamus Lietuvių Tautos Tarybos nutarimus, atsišaukimus ir veiklos dienoraštį, karo vadų pranešimus, redakcijos žinutes. Redakcija praneša apie LDK kariuomenės vado generolo Jokūbo Jasinskio tautai duotą pažadą „nesudėti ginklų tol, kol Lietuvių žemė iki galo nebus išlaisvinta nuo svetimų karių“, pristato „Lietuvos Piliečiams“ sukilimo vadą Kosciušką kaip „Gentainį“, įliejusį savo „dvasios kovingumą į Lietuvių Riterių Širdis“, skelbia „LDK Piliečiams“ adresuotą, į jų lietuviškąjį patriotizmą apeliuojantį Kosciuškos laišką, publikuoja Jasinskio „Atsišaukimą į Lietuvių Tautą“.

LDK intelektualų valstybės saulėlydyje turima ir ginama lietuvių tautos kaip suverenios politinės bendruomenės samprata bene aiškiausiai atsiskleidžia laikraštyje išspausdintame „Lietuvių Tarybos“ birželio 10-osios pareiškime: paklusdama Kosciuškos įsakymui ir nutraukdama savo darbą, Taryba kreipiasi į „Kilnią Lietuvių Tautą“. „Tauta, kuri esi mūsų darbų Teisėja, liudininkė ir kūrėja, atiduodame Tavo Valdžią, mums patikėtą, į visuotinio Tautos Išvaduotojo rankas, į Tado Kosciuškos rankas“, – sakoma kreipimesi. Tarybos nariai „išpažįsta Tautai, Amžininkams ir vėlesniems palikuonims“, kad buvo tik visuotinio Tautos ryžto „vykdytojai“, kad „viskas, kas buvo Tautos išgelbėjimui padaryta, buvo ne mūsų, bet visos Tautos darbas“. Ir viešai įsipareigoja: „visi liekame Tau, Tauta, atsakingi“, būsime ten, „kur Tavo Sprendimas mus bepašauktų“. Taigi tikroji LDK valdžios savininkė skelbiama esanti lietuvių tauta: Taryba ir Kosciuška – tik tautos jiems patikėtos valdžios vykdytojai.

<…>

Sukilusios Kunigaikštystės vyriausybė lietuvių kalba publikuoja ne tik Atsišaukimą, programinį Mykolo Pranciškaus Karpavičiaus pamokslą, bet ir Kosciuškos universalą, Lietuvos Tarybos įsakymą civiliniams ir kariniams teismams bei komisijoms su visiems LDK gyventojams skirtu priesaikos tekstu. Mat „Wiresnibe […] geydzia idant [wysy] prisiegu patwirtintu jog nor ginty sawa Ziame nug Neprietelu“, todėl prisako, „idant Plebona(s) Parapionus sawa parapioi surinkis apświestu anus pamoksłu yr un gała teyp wysy prisiektu: ‘Asz NN Prisieku Ponuy Diewuy […], jog […] atwożnas giniosiu nug neprietela Ziame musu, yr niekada zdraycu yra neprietelu musu nekławsisiu’“.

Taigi Lietuvos vyriausybė paskelbia lietuvišką priesaikos tekstą ir įsako: kiekvienas lietuviškai kalbantis parapijonis gimtąja kalba duota priesaika turįs patvirtinti ištikimybę savo valstybei – įsipareigoti „atkakliai ginti nuo priešo mūsų Žemę“.“

Nuoroda į visą straipsnį.

O nuotraukoje – Jano Bulhako 1914-aisiais fotografuotas Vilniaus Šv. Jono bažnyčios fasadas. Bažnyčios, kurioje Vilniaus universiteto profesoriai ir dėstytojai sakė lietuviškus pamokslus ne vieną šimtmetį.