Klinikiniai idiotai prie Vokietijos energetikos pulto arba kodėl vokiečiai balsuoja už AfD

Valdas Sutkus

Europos „progresyvistų“ politinis choras dabar rauda taip, tarsi Saksonijos-Anhalto žemėje, Vokietijoje būtų ne rinkimai įvykę, o pati demokratija išmesta pro langą. Komentatoriai kalba apie „labai, labai nerimą keliantį signalą“, apie „kraštutinės dešinės grėsmę“, skelbia „tamsią dieną Europai“, kai kurie netgi daro analogiją su Hitlerio atėjimu į valdžią 1933 m. Ir, žinoma, čia viską padarė Rusijos agentūra. Kaip gi kitaip, nes ta Rusija tokia didelė, kad galima pridengti viską – beprotiškus karus su klimatu, religinę meilę be sienų viso pasaulio perėjūnams, vyrų dalyvavimą moterų sporte ir bet kokią kosminio masto kvailystę, kuri tik gali ateiti į „progresyviųjų“ galvas. Ir kas ne su „progresu“, tai tas, žinoma, yra Kremliaus agentas, ne kitaip.

Vokietijos energetikos politika – žala valstybei

Tuo tarpu gyvenimas paprastesnis. Vokiečiai masiškai už AfD balsavo dėl daugelio esamų politikų padarytų beprotiškų sprendimų. Štai vienas iš tokių.

Tai Vokietijos energetikos politika – sfera, kurioje žmonės su universitetiniais diplomais ir aukštais politiniais postais metų metus demonstruoja, kiek daug žalos galima padaryti savo pačių valstybei, jeigu ideologinį fanatizmą iškeli virš sveiko proto. Rusija užpuola Ukrainą, rusiškos dujos tampa strategine problema, energijos kainos šauna aukštyn, Vokietijos pramonė dejuoja dėl aukštų elektros kainų, o Berlyno politiniai genijai pateikia sprendimą: uždarykime paskutines dar veikiančias atomines elektrines. Maža to, nedelsiant jas nugriaukime ir išardykime visą įrangą, kad po kelerių metų, kai galutinai paaiškės, kokią nesąmonę padarėme, kiti jau nebegalėtų tų elektrinių vėl paleisti.

Šią tragikomediją pradėjo ne dabartinis kancleris Friedrichas Merzas. Jam atiteko, sakyčiau, daug purvinesnis veidmainio ir apgaviko vaidmuo – žmogaus, kuris prieš rinkimus stovėjo prie degančio namo ir šaukė, kad reikia gesinti, o gavęs raktus nuo gaisrinės, toje gaisrinėje kartu su padegėjais surengė konferenciją apie, kad gaisrai ne visada žalingi. Dar 2025 m. vasarį Merzas paskutinių atominių elektrinių uždarymą vadino „sunkia strategine klaida“. Jis retoriškai klausė, kodėl per didžiausią šalies energetikos krizę buvo išjungtos paskutinės trys puikiai veikiančios elektrinės. Iškart po rinkimų jis net pareiškė, kad būtinas atominių elektrinių ardymo moratoriumas

Politinis veidmainiavimas

Teisingai kalbėjo žmogus. Trumpą akimirką galėjai net pagalvoti, kad Vokietijos krikščionių demokratų sąjunga (CDU) po tragiškai šalį valdžiusios Angelos Merkel, pagaliau rado pirmininką, gebantį atskirti valstybės energetikos sistemą nuo žaliųjų aktyvistų piešinėlio, kuriame saulutė šviečia visą parą, vėjelis visuomet smagiai pučia, o elektros tinklas maitinamas gerais ketinimais.

CDU rinkimų programoje buvo pažadėta kuo greičiau patikrinti, ar paskutines uždarytas elektrines dar įmanoma paleisti priimtinomis sąnaudomis. Merzas dar vasarį kalbėjo apie ardymo stabdymą. Tada CDU atėjo į valdžią. Ir atominių elektrinių gynėjas Merzas susėdo su savo partneriais – Vokietijos socialdemokratų partija (SPD).

Stebuklas įvyko akimirksniu. Branduolinės energetikos sugrąžinimas išgaravo. Pažadas patikrinti, ką dar galima išgelbėti, išgaravo, o Merzo vyriausybė Bundestagui paaiškino labai paprastai: grįžimas prie branduolinės energetikos „koalicijos sutartyje nebuvo sutartas“. Kairieji tiesiog nedavė tam leidimo.

Štai jums Friedricho Merzo politinė valia ir politinis stuburas. Prieš rinkimus – „sunki strateginė klaida“. Po rinkimų – „SPD nesutiko“. Prieš rinkimus – „reikia ardymo moratoriumo“. Po rinkimų – metalo pjūklai ir buldozeriai tegul dirba toliau. Atrodytų, žmogus buvo išrinktas kancleriu, kad vykdytų savo pažadus, bet elgiasi taip, lyg kairieji jam būtų išdavę leidimą tik pasėdėti kanclerio kabinete su sąlyga, kad ten nieko nelies.

Merzo konservatoriai balsavo prieš savo pačių rinkiminę programą

Ir tada prasideda pati smagiausia Merzo tragikomedijos dalis. Tie baisieji fašistai iš AfD 2025 m. gegužę Bundestagui pateikė būtent tokį sprendimą, apie kurį pats Merzas kalbėjo vasarį – atominių elektrinių ardymo sustabdymą. Pasiūlymas reikalavo sustabdyti jau uždarytų elektrinių ardymą ir išsaugoti galimybę jas vėl įjungti, jei būtų poreikis grįžti prie branduolinės elektros gamybos. Prieš Bundestago narius buvo paprastas pasirinkimas: pjaustyti toliau ar sustoti ir pasižiūrėti, ką dar galima išgelbėti.

2025 m. rugsėjį Bundestagas balsavo. Už AfD pasiūlymo atmetimą balsavo 449 deputatai, prieš atmetimą – 131. Visi CDU deputatai balsavo už tolesnį elektrinių įrangos pjaustymą ir pastatų griovimą. Aišku, už griovimą balsavo ir socialdemokratai su žaliaisiais bei kraštutiniai kairieji. Vieninteliai AfD deputatai balsavo už elektrinių išsaugojimą. Kitaip tariant, kai atėjo laikas ne sakyti kalbas, o balsuoti, Merzo taip vadinami konservatoriai balsavo prieš savo pačių rinkiminę programą kartu su politiniais priešininkais – socialdemokratais, žaliaisiais ir kraštutine kaire.

Žalieji šioje istorijoje bent jau nuoseklūs. Jie dešimtmečius kariavo savo religinius karus su branduoline energetika ir gavę progą ją išardyti elgiasi taip, kaip iš jų galima tikėtis.

Socialdemokratai taip pat seniai įsėdo į tą patį ideologinį traukinį. Daug pavojingesni yra Merzo partijos CDU veikėjai, kurie eina pas rinkėją, vaidindami blaivaus proto dešiniuosius, pasakoja apie konkurencingumą, pramonę ir pigią energiją, o grįžę į Bundestagą pakelia ranką kartu su žaliaisiais už tai, kad jų pačių prieš kelis mėnesius siūlyta programa būtų numesta į šiukšliadėžę. Asmeniškai Merzas šioje kompanijoje nusipelno atskiros politinio bestuburiškumo premijos.

Gamyklos uždaromos, šimtai tūkstančių darbuotojų atleidžiami

Ir Merzo vyriausybė ne šiaip nesustabdė ardymo. Ji net nesivargino rimtai patikrinti alternatyvos. 2026 m. rugpjūtį pati federalinė vyriausybė pripažino, kad per dabartinę kadenciją nebuvo jokių jos ir operatorių pokalbių nei apie ardymo sustabdymą, nei apie elektrinių paleidimą iš naujo. Tuo metu paskutinėse trijose atominėse elektrinėse jau išardytos reaktorių šerdys, demontuojami ir pjaustomi vamzdynai bei turbinų dalys, pjaustomos vidaus konstrukcijos, sprogdinami elektrinių pastatai.

Tuo pat metu Vokietijai reikia patikimos elektros generacijos. Kalbama apie dešimtis naujų dujinių elektrinių. Taigi, branduolinius blokus, kurie jau stovi, kurių infrastruktūra jau pastatyta ir kurie veikdami neskleidžia CO₂, nugriauna, o paskui statys naujas dujines elektrines. Tuo tarpu šalies pramonė dėl aukštų energijos kainų praranda konkurencingumą ir įmonės praneša apie gamyklų uždarymą ir šimtų tūkstančių darbuotojų atleidimus.

Rinkėjų pasirinkimas

Ir tada prie balsadėžių ateina rinkėjas.

2026 m. rugsėjo 6 d. Saksonijoje-Anhalte vyko žemės parlamento rinkimai. AfD – 43,8 procento. CDU – 17,2 procento. Palyginti su ankstesniais žemės rinkimais, rinkėjai AfD pridėjo 23 procentinius punktus, o CDU prarado 19,9. Taigi, rinkėjai atėmė iš Merzo partijos pusę balsų ir tuos balsus atidavė AfD. Tai geriausias AfD rezultatas jos istorijoje ir katastrofiškas smūgis Merzo partijai. Bet jie to nusipelnė.

Politinė žinia čia tokia aiški, kad net politologijos studentas turėtų sugebėti ją suprasti. Jeigu konservatorių partija prieš rinkimus žada konservatyvią politiką, o gavusi valdžią vykdo socialdemokratų politiką ir dar šoka pagal žaliųjų dūdelę, tai rinkėjui kyla paprastas klausimas: kam jam reikalinga tokia konservatorių partija?