Prof. dr. Vytautas Radžvilas. Tu bijai! – Ne, tai tu bijai! Ieškokit Gudručio, arba kaip nužudyti Sukilimo atmintį (II dalis)

Skelbiame antrąją profesoriaus Vytauto Radžvilo straipsnio dalį, kurioje tęsiama Birželio sukilimo politinio ir teisinio vertinimo analizė. Autorius nagrinėja Seime kilusias diskusijas, siūlytos rezoliucijos kritiką ir jos platesnį politinį kontekstą.

Pirmąją straipsnio dalį galite rasti ČIA.

Keista TS-LKD bei NS sąjunga ir griežta kritika rezoliucijos oponentams

Rezoliucijos projekto turinys ir stilius nekėlė abejonių, kad tai yra dar viena Birželio sukilimo Kolegijos steigėjų iniciatyva. Tačiau žvilgtelėjus į projektui pritariančių parlamentarų sąrašą ir jų parašų rikiuotę pradėjo aiškėti, kad šį kartą jo tikrieji iniciatoriai yra ne du, bet trys Seimo nariai. Taip pat kad tai yra jau ne įprasta vienpartinė, kaip būta iki šiol, bet dvipartinė iniciatyva. Pirmą kartą surėmė pečius „pagerbti Sukilimą“ dvi partijos – A. Ažubalio ir V. Rakučio atstovaujamas TS-LKD „tautinis sparnas“ ir V. Sinicos atstovaujamas Nacionalinis susivienijimas.

Taigi tapo tikrove ir buvo praktiškai bendru veiksmu patvirtinta abiejų partijų sąjunga. Iš pirmo žvilgsnio – nieko keisto ar blogo, kai partijos susivienija dėl kilnaus tikslo. Argi pagerbti Sukilimą ir jo didvyrių atminimą nėra tikslas, pakylantis virš visų partinių ir ideologinių skirtumų? Ar nederėtų sveikinti kiekvieną mėginimą peržengti tuos skirtumus?

Bet susivienyti galima įvairiai ir visiškai skirtingu pagrindu. Viena yra sutelkti dviejų partijų ir jų atstovų Seime pastangas siekiant priimti teisiškai Sukilimą pripažįstantį dokumentą. Visai kas kita – tęsti konservatoriškos „pagarbos“ Sukilimui tradiciją ir dar kartą Kolegijai įprastu būdu išduoti Sukilimo atmintį stumiant Seime teisiškai niekinę „pagarbos“ rezoliuciją.

Vis dėlto apie šią TS-LKD bei NS sąjungą ir keistą bendradarbiavimą rezoliucijos klausimu ankstesniame straipsnyje nebuvo net užsiminta. Atrodė, kol kas pakanka aptarti pateiktos rezoliucijos dalykinę esmę ir atskleisti joje slypinčią visuomenės apgavystę. Kad rezoliucijos iniciatorių politinių ir idėjinių sąsajų klausimas neužgožtų reikalo esmės, buvo nuspręsta atidėti jį vėlesniam laikui ir kada nors aptarti atskirai.

Tačiau gana netikėtai radosi tikrai rimta priežastis – svari paskata ir net neišvengiama būtinybė – imtis šio straipsnio nedelsiant. Toji priežastis – ideologinė ir politinė. Ja tapo du V. Sinicos pasisakymai dėl Seimo rezoliucijos viešojoje erdvėje. Tiksliau būtų juos vadinti griežtais atkirčiais rezoliucijos kritikams. Mėginimas tokiu būdu užčiaupti kritiką – verta dėmesio naujovė.

Apskritai A. Ažubalio, L. Kasčiūno, V. Rakučio tipo „tikri dešinieji konservatoriai“ elgiasi gana atsargiai. Išdavinėja Lietuvos savastį lemiančius dalykus – kalbą, istoriją, šeimą ir kt. – tyliai ir net tam tikra prasme droviai. Toks drovumas reiškia, kad trumpai sakant, jie supranta, jog yra kas supranta, ką jie daro. Todėl vengia atsakyti į kritiką dėl virtinės jų nuolatos vykdomų išdavysčių. Stengiasi nuleisti ją negirdomis, lyg būtų „ne prie ko“.

Toji tyla – iš dalies net šiek tiek sąžiningas išdavystės ir savo kaltės pri(si)pažinimas.

Būtent šį tylos įžadą kaip tik ir sulaužė V. Sinica savo viešais ir – būtina pabrėžti – itin aštriais atkirčiais rezoliucijos kritikams: „Keli ryšį su tikrove praradę kritikai aiškina, kad Sukilimą pagerbianti rezoliucija tėra niekinis veiksmas. Jeigu taip būtų, niekas neblokuotų jos svarstymo ir mielai ją priimtų. Deja, iki rezistencijos aukų suvokimo dar labai toli.“

Žodžiai apie „kelis ryšį su tikrove praradusius kritikus“ dvelkia atsainia pašaipa ir tikrai nėra laikytini dalykišku ir pagarbiu atsakymu skeptiškai rezoliuciją vertinantiems žmonėms. Tačiau ir jie nublanksta prieš antrojo Seimo nario pasisakymo post scriptum sutelktą beribę panieką proto varguoliams ir bailiams, neįstengiantiems suprasti neįkainojamų žlugusios rezoliucijos verčių: „P.S. Po viso šito tik juokas ir gailestis ima klausantis tų kritikų, kurie aiškino, kad rezoliucija saugi, politkorektiška, niekinė ir jos priėmimas nieko nereikštų. Mūsų valdantiesiems ją net išgirsti salėje per baisu.“

Bet ką iš tikrųjų slepia nesuvaldyto pykčio ir rezoliucijos oponentams siunčiami juoko ir gailesčio pliūpsniai, ryškiai išsiskiriantys iniciatyvos partnerių konservatorių santūrumo ir iškalbingos tylos fone?

Toks klausimas nekiltų, jeigu Seimo narys būtų pateikęs konkrečius ir svarius argumentus, kodėl priimta rezoliucija būtų tapusi bent mažyčiu žingsneliu į priekį realiai sprendžiant ketvirtį amžiaus įšaldytą Sukilimo politinio ir teisinio vertinimo klausimą. Tokiu atveju vertinant jo pasisakymus tektų pripažinti – tai pagrįstai susierzinusio dėl nepamatuotos kritikos ir praradusio kantrybę politiko šiurkštus, bet iš dalies suprantamas ir net iš bėdos pateisinamas akibrokštas saujelei beviltiškų kvailių, niekaip neįstengiančių suprasti rezoliucijos naudos ir svarbos.

Iš ko šaipomasi iš tikrųjų?

Tokių argumentų nėra. Bet kandžiais ir užgauliais pasisakymais siekiama ne tik įžeisti ir sumenkinti „kelis ryšį su tikrove praradusius“ rezoliucijos kritikus.

Pašaipa nėra paprasta susierzinimo išraiška ir tikslas savaime. Pirmiausia tai yra priemonė pačioje užuomazgoje užgniaužti bet kokias abejones esminiu ir svarbiausiu – rezoliucijos tikroviškumo klausimu. Sąmoningai pasirinktas vienintelis ir – reikia pripažinti – gana gudrus būdas tai padaryti be diskusijų – iš karto be ceremonijų paskelbti abejojančius rezoliucijos kokybe ir prasmingumu ryšį su tikrove praradusiais, todėl tik juoką ir gailestį keliančiais keistuoliais.

Taigi už nesutaikomai išsiskiriančių požiūrių į rezoliucijos naudą ir vertę slypi principinis ideologinis ir politinis ginčas, kaip esamomis aplinkybėmis įmanoma ir derėtų veiksmingai ginti Sukilimo atmintį ir jo statusą kovų už Lietuvos nepriklausomybę istorijoje.

Šio ginčo kontekste emocingi ir pašaipūs pasisakymai oponentų adresu niekaip negali būti laikomi banaliais išpuoliais ir asmeninių antipatijų išraiška socialiniuose tinkluose. Jie virsta galingu ir efektyviu nesąžiningos idėjinės ir praktinės kovos ginklu, turinčiu padėti vienu emociniu smūgiu nokautuoti rezoliucijos kritikus.

Tačiau ginčai dėl tikrovės negali būti vien ideologiniai ir politiniai. Jie visada turi ir ryškesnę ar blyškesnę filosofinę potekstę.

Atsainiai paniekinami žodžiai apie „kelis ryšį su tikrove praradusius kritikus“ liudija, kad rezoliucijos kritika bus pažadinusi ir filosofinį Seimo nario polėkį. Juk pastangos išsiaiškinti ir apibrėžti, kas yra tiesa ir tikrovė – svarbiausias filosofijos uždavinys ir filosofų duona kasdieninė nuo pat šio intelektualinio meno atsiradimo laikų.

Taip pat panašu, kad šis polėkis skatina kilti tikrai aukštam skrydžiui, ką liudytų įkvepiančiu etalonu pasirinkto praeities filosofinio skrydžio pavyzdys. Kad lygiuojamasi ne į bet ką, išduoda NS veidaknygėje paskelbto antrojo įrašo pavadinimas: BAIMĖ IR DREBĖJIMAS.

Vargu ar galima abejoti, kas yra šiam skrydžiui įkvėpęs šaltinis: BAIMĖ IR DREBĖJIMAS yra gana aiški ir tiesioginė užuomina į lygiai taip pat pavadintą didžiojo XIX a. danų filosofo Soreno Kierkegaardo (Sioreno Kierkegoro) turbūt garsiausią veikalą.

Tačiau žvalgantis į tokias aukštumas gali susisukti galva ir kyla pavojus nepastebėti tiesiog priešais akis esančių svarbių dalykų.

Pirmiausia nesuvokti, kad šaipomasi ne iš kelių nukvakusių ir sąlyčio su tikrove neturinčių teoretikų. Abu niekinantys pasisakymai yra ideologinis ir politinis išpuolis prieš kur kas gausesnę patriotiškų lietuvių grupę.

Skiriamasis šios grupės bruožas – tai žmonės, turintys asmeninės drąsos ir pasiruošę ryžtingai ginti Sukilimo atmintį drąsiais ir viešais veiksmais. Arba bent jau pakankamai politiškai išprusę ir nuovokūs, kad sugebėtų atskirti realius gynimo veiksmus nuo deklaratyvių rezoliucijų ir kitų imituojamos pagarbos formų.

Kiek yra tokių drąsių, veiklių ir politiškai išprususių patriotų – nežinia. Jie tikrai nėra patriotiška save laikančios visuomenės dauguma. Taip jau yra, kad nuoširdūs patriotiški jausmai ne visada išlaiko patikrinimą juos turinčiais patvirtinti veiksmais. Taip pat savaime nelaiduoja, kad juos karštai reiškiantis pilietis bus pakankamai politiškai nuovokus atskirti tuščias ir demagogiškas patriotines kalbas nuo realios kovos ir darbų, tikrą drąsą nuo drąsos kaukę dėvinčios baimės.

Santykis tarp patriotų ir politiškai nuovokių patriotų paprastai būna toks, kad antrųjų beveik visada būna gerokai mažiau. Šį liūdną sociologinį faktą kaip sau palankią aplinkybę kaip tik ir siekė išnaudoti Seimo rezoliucijos iniciatoriai pasirinkę taktiką kurstyti būtent politiškai naivesnių patriotų daugumos jausmus. Tačiau šaipydamasis iš „kelių rezoliucijos kritikų“ Seimo narys smarkiai perlenkė lazdą ir šiurkščiai suklydo vertindamas santykį tarp politiškai naivių ir raštingų piliečių.

Politiškai nuovokių žmonių Lietuvoje yra ne „keli“, o tikrai gerokai daugiau.

Koks Sukilimo vertinimo tikrumo matas?

Seimo nario filosofinio polėkio ir su juo susijęs rezoliucijos tikrumo klausimas taip pat keliamas toli gražu neatsitiktinai ir netuščiai. Netikra rezoliucija reiškia – teisiškai niekinis, todėl grynai deklaratyvus ir praktiškai bevertis dokumentas.

Fundamentalus netikrumas – būtent šis bent kiek pastabesnių skaitytojų nurodomas trūkumas yra pati rezoliucijai išsakomos kritikos esmė ir svarbiausias priekaištas.

Įtikinamai atremti tokią kritiką įmanoma vieninteliu būdu – tiksliai apibrėžiant ir aiškiai įvardijant savąjį pasirinktą rezoliucijos tikrumo matą, arba kriterijų. Tad kas šiuo atveju tampa tokiu matu?

Atsakymas slypi jau cituotoje V. Sinicos pirmojo įrašo pastraipoje. Joje atrandame vienintelį argumentą, turintį paneigti kritikų teiginį, kad Sukilimą pagerbianti rezoliucija esanti niekinis veiksmas: „Jeigu taip būtų, niekas neblokuotų jos svarstymo ir mielai ją priimtų“.

Iš esmės tas pats argumentas, tik formuluojamas taip, kad dar labiau sustiprėtų jo emocinis poveikis, kartojamas pajuokiant ir apgailint kritikus, kurie esą „aiškino, kad rezoliucija saugi, politkorektiška, niekinė ir jos priėmimas nieko nereikštų. Mūsų valdantiesiems ją net išgirsti salėje per baisu.“

Taigi rezoliucijos vertinimo atskaitos taškas – kaip ant delno: tai siūlančių ją priimti ir trukdančių tai padaryti Seimo narių rietenos ir peštynės. Taip pat už jų slypintys išsiskiriantys motyvai, interesai, lūkesčiai, baimės, slaptos intrigos ir užkulisinis spaudimas vieni kitiems.

Ne dokumento paskirtis ir turinys, bet grupuočių kovos. Rezoliucijai nepritariama ir ji „blokuojama“ – vadinasi, ji savaime vertinga ir svarbi. Trukdymas priimti rezoliuciją – toks yra jos tikrumo matas. Dar geriau – jeigu trukdoma iš baimės.

Ar gali būti tvirtesnis papildomas įrodymas, kad tokia rezoliucija yra drąsuolių patriotų atliekamas politinis žygdarbis? Kad ją teikti nėra nei saugu, nei politiškai korektiška, nei, galiausiai, kad jos parengimas ir siūlymas priimti nėra niekinis veiksmas.

Gilinantis į šio žygdarbio ir drąsuolių aukos ant Tėvynės gynėjų atminties altoriaus apologiją, sukirba dar vienas klausimas.

Pasak V. Sinicos, šiurpi Seimo narių baimė net išgirsti rezoliuciją esanti įrodymas, kad ji nėra politkorektiška. Ką tai turėtų reikšti?

Mat čia randasi pamatinė dviprasmybė, verčianti kelti principinį klausimą dėl paties rezoliucijos pobūdžio. Kas būtų buvęs ir ką būtų reiškęs šio dokumento priėmimas Seimui pritariamai balsavus už maždaug puslapio apimties tekstą?

Ypatingos drąsos pareikalavęs „nepolitkorektiško“ kalbėjimo aktas ar kas nors daugiau?

Daugiau reikštų – rezoliucijos priėmimas būtų buvęs visai kitokio politinio pobūdžio, teisinio statuso ir simbolinio rango parlamento veiksmas.

Todėl susipažinus su tokiais rezoliucijos tikrumo įrodymais belieka stabtelėti ir paklausti: tai kaip vis dėlto nustatyti ir atpažinti bet kurio Seimo priimamo dokumento tikrumą – jo realią naudą, vertę ir svarbą?

Panašu, kad yra tik vienas trijų žingsnių kelias.

Pirmasis žingsnis – politinės tikrovės ir sąlygų, kuriomis tenka spręsti konkretų klausimą, kuo kruopštesnė analizė ir maksimaliai tikslus įvardijimas. Tokia analizė ir privalo tapti klausimą turinčio išspręsti Seimo dokumento tikrumo matu – jo vertinimo atskaitos tašku.

Antrasis žingsnis – remiantis šiuo atskaitos tašku atlikti kuo išsamesnę ir gilesnę politinę bei teisinę paties dokumento turinio ir tikėtinų jo praktinių padarinių analizę.

Ir galiausiai – palyginti abiejų analizių išvadas kaip lyginimo gaire vadovaujantis senuoju adaequatio rei et intellectus (liet. „daikto ir intelekto atitikimas“) principu.

Atlikti ką nors bent iš tolo panašaus į tokią ketvirtį amžiaus niekaip neišsprendžiamos Sukilimo problemos analizę Seimo narys nepasivargino. Vargu ar vien iš aplaidumo ar tingumo. Tiksliai neįvardijama ir dviprasmybių ūke skendinti problema – tai pirmiausia neišsemiama politinio kapitalo gysla ir neaprėpiamos viešųjų ryšių žaidimų erdvės.

Kaip lengva ir patogu sakyti – norėjome pagerbti Sukilimą, bet neleido išsigandę niekdariai.

Trumpas, paprastas, nepriekaištingai sklandus paaiškinimas. Tačiau tikrasis Seimui iškilęs uždavinys yra be galo konkretus ir aiškus. Parlamentas privalo panaikinti du kartus Lietuvos valstybės, tiksliau – jos valdžių įvykdytos niekingos išdavystės padarinius.

Šių eilučių autoriaus neapleidžia įspūdis, kad Lietuvos visuomenė, o ypač jos politinis sluoksnis, iki šiol neįsisąmonino ir nesuprato šiurpios 1948 m. lietuvių poeto parašytų eilučių apie vieną galėjusį nuplauti kraujo lašą ir vienų vieną galėjusį apginti žodį prasmės.

Kapituliacija be šūvio pasmerkė Birželio sukilėlius ir pokario partizanus – už Lietuvą kovojusius ir mirusius žmones – siaubingai lemčiai. Išduota valstybė nesigynė. Bet jos vardu buvo iš anksto, tarsi avansu išduoti visi ne tik jau pasiruošę priešintis čia ir dabar, bet ir visi laukiantys savo valandos ją ginti būsimi laisvės kovotojai.

Kapituliacija atėmė iš jų valstybės galia ir autoritetu oficialiai pripažintą tautos kario ir Lietuvos gynėjo statusą, Laisvės kovotojo šlovę ir dėkingų ainių pagarbą.

Be abejo, tuoj pasigirs ta pati tūkstančius sykių pakartota litanija: aneksijos nepripažino įtakingos Vakarų valstybės, pokario partizanai sulaukdavo jų paramos, keliose užsienio šalyse pasilikę reziduoti tarpukario ambasadoriai buvo toliau laikomi Lietuvos atstovais ir kviečiami į diplomatinius priėmimus, atkūrus Nepriklausomybę surasti kovotojų palaikai yra iškilmingai perlaidojami garbingiausiose kapinių vietose, didvyriams statomi paminklai.

Ko dar trūksta?

O trūksta štai ko. Be abejo, būtų naivu tikėtis, kad Lietuvos valstybės kariuomenei pasipriešinus užplūdusiai bolševikų ordai, Birželio sukilimo dalyviai ir pokario partizanai būtų buvę laikomi to pasipriešinimo tęsėjais.

Absurdiška manyti, kad enkavedistai ir stribai juos būtų vadinę ne „banditais“, bet kombatantais ir elgęsi kaip su tęsiamo Lietuvos kariuomenės karo su SSRS ginkluotomis pajėgomis belaisviais.

Tačiau ar turint nors trupinėlį vaizduotės galima rimtai abejoti, kad vis dar pripažįstamų Lietuvos diplomatinių atstovybių ir išeivių skleidžiamos 1940 m. birželį besikaunančių su Rytų orda lietuvių karių nuotraukos arba išsaugoti vos keli mūšius galėję įamžinti kino kronikos kadrai būtų smarkiai padėję kovoti su Kremliaus propaganda?

Tikrai nebūtų leidę sklaidyti melą apie tariamai savanorišką Lietuvos įstojimą į SSSR ir šmeižtą apie pokariu šalies miškuose neva siautusius „banditus“ ir „fašistus“ kur kas efektyviau ir lengviau, negu dešimtys ir šimtai pareiškimų, rezoliucijų ir memorandumų Vakarų vyriausybėms ir pasaulio šalių visuomenėms apie ginkluotą agresiją, prievartinę aneksiją, okupantų smurtą bei žiaurumus ir didvyrišką lietuvių kovą su pavergėjais?

Štai ką reiškia tos eilės – jos kalba apie vieno laiku nepralieto kraujo lašo ir vienut vieno laiku neištarto žodžio kainą. Apie bailumo ir išdavystės kainą ne tik esamoms, bet ir būsimoms kartoms.

Išdavystės tęsinys

Atkūrus valstybę tos 1940 m. išdavystės gėda galėjo būti galutinai nuplauta, begalinė skriauda šalies gynėjams atlyginta, o moralinė ir politinė valstybės kaltė prieš juos – atpirkta.

2000 m. rugsėjo 12 d. Seimui priėmus įstatymą dėl Sukilimo pareiškimo pripažinimo valstybės teisės aktu Prezidentui tereikėjo jį pasirašyti ir paskelbti. Buvo likęs mažytis žingsnelis, kad būtų įgyvendintas istorinis teisingumas.

Tačiau V. Landsbergio iniciatyva įstatymas buvo „sustabdytas“, daugybę dešimtmečių laukta ir jau atrodžiusi rankos atstumu priartėjusi tiesos ir teisingumo valanda taip ir neišmušė. Todėl 2000 m. įvykusi Sukilimo išdavystė buvo paprasčiausias 1940-ųjų išdavystės tęsinys.

Arba galima tai vadinti antrąja išdavyste. Jokio skirtumo, nes išdavystės esmė ir padariniai dėl to nesikeičia ir lieka tie patys.

Neišdrįsusi pasipriešinti sovietų invazijai Lietuvos valstybė šia kapituliacija išdavė visas tolesnes pasipriešinimo kovas ir visus būsimuosius savo gynėjus. Pačiu kapituliacijos aktu atimdama iš jų galimybę įgyti oficialų, taigi aiškiai ir vienareikšmiškai pripažįstamą, laisvės kovotojų statusą.

Šia niekšybe, kurią sunku vadinti tiesiog apmaudžia klaida, ir jos nulemta politine ir teisine dviprasmybe ištisus dešimtmečius naudojosi Kremliaus propaganda visame pasaulyje šmeiždama Sukilimą ir jo dalyvius.

Okupacijos laikotarpiu panaikinti šios dviprasmybės ir jos padarinių buvo iš principo neįmanoma. Ištaisyti katastrofišką anos Lietuvos valstybės ar veikiau jos valdžios padarytą neišpasakytą kvailystę gali tik šių dienų valstybė. Tai ji gali padaryti vieninteliu būdu.

Ji privalo teisiškai pripažinti Sukilimą bandymu atkurti Nepriklausomybę ir tuo aktu suteikti aiškiai apibrėžtą valstybės gynėjų ir laisvės kovotojų statusą jo dalyviams. Tai padarius būtų savaime pašalintos politinės kliūtys konstruktyviai išspręsti ir visus praktinius Sukilimo atminties puoselėjimo bei sukilėlių pagerbimo klausimus.

Tai galėjo būti, bet nebuvo padaryta sustabdžius 2000 m. rugsėjo 12 d. įstatymo įsigaliojimą. Išdavystė liko neatšaukta. Todėl tebėra neįtvirtintas ir lieka neapibrėžtai kyboti ore valstybės iki šiol nepripažintas, nesaugomas ir neginamas Sukilimo ir jo dalyvių statusas.

Šis slogus neapibrėžtumas yra pamatinis Lietuvos politinės tikrovės faktas. O kartu jis privalo būti absoliutus atskaitos taškas sprendžiant visus susijusius su Tautos sukilimu klausimus.

Išreikalauti valdžios pripažinti Sukilimą oficialiu valstybiniu lygmeniu – svarbiausias Lietuvos patriotiškos visuomenės uždavinys. Pagal tai, kiek artina arba tolina šio uždavinio sprendimą, turi būti vertinamos ir visos Seime iškeliamos iniciatyvos.

Šis praktinis tikslas – pripažinti Sukilimą – yra vienintelis galimas ir mėgintos Seime priimti rezoliucijos tikrumo matas. Bet kokie kiti veiksmai ir darbai, kuriais nesiekiama įgyvendinti šio tikslo, yra politinis blefas ir patriotiškų piliečių mulkinimas.

Jokios Sukilimą pagerbiančios rezoliucijos ar kitokie jo „pagerbimo“ būdai iš principo negali pakeisti valstybės teisiškai išreikštos valios pripažinti jį tuo, kuo jis buvo – neatimama Lietuvos laisvės kovų istorijos dalimi.

Tiesa, kad toji valia išreiškiama žodžiais. Bet žodžiai būna dvejopi.

Yra žodžiai, kurie taip ir lieka savyje užsidariusiais žodžiais virsdami tuščia gražbylyste. Bet yra žodžiai, kurie veda anapus savęs ir pagimdo politinį veiksmą.

Renkantis rezoliucijos tikrumo ir vertės matu tą vienintelį esminį klausimą – ar ji yra bent mažytis žingsnelis Sukilimo pripažinimo link? – aiškėja, kad dokumentas įstrigo žodžio–žodžio plotmėje. Ir pakibo politinės ir teisinės beprasmybės tuštumoje.

Jis nepakilo į žodžio–veiksmo plotmę.

Taigi diena, kai turi ateiti teisingumo valanda, Seime dar neaušta.