2026 m. liepos 4 d. Dzūkijoje buvo paminėtos Pietų Lietuvos apygardos, partizanų vado plk. Juozo Vitkaus-Kazimieraičio žūties 80-osios metinės.
Minėjimas prasidėjo Merkinės Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje šv. Mišių auka už žuvusį partizanų vadą Juozą Vitkų-Kazimieraitį jo gimimo 125-jų ir žūties 80-jų metinių proga bei už visus, nukentėjusius, žuvusius, dirbusius dėl Lietuvos. Šv. Mišias aukojo Merkinės dekanas bažn. t. dr. kun. Robertas Rumšas ir antisovietinio pasipriešinimo dalyvis, kun. Robertas Grigas, kuris pasakė ir homilija.
Šv. Mišių metu skambėjo sakralinė muzika, kurią atliko vargonininkas Vadimas Navickas, smuikininkė, Kazimieraičio provaikaitė Marija Pranskutė, giedojo Kauno muzikinio teatro solistė Rita Preikšaitė.
Po Šv. Mišių viena iš pagrindinių „Bažnyčios Kronikos“ bendradarbių, ją redagavusi aktyvi antisovietinio pasipriešinimo dalyvė sesuo Bernadeta Mališkaitė pasidalino prisiminimais apie savo veiklą, kaip buvo leidžiama „Bažnyčios Kronika“, kaip jos leidėjai buvo persekiojami sovietų valdžios.
Leipalingyje prie buvusios NKVD būstinės, kur 2022 m. spalio 22 d. buvo atrasti plk. Juozo Vitkaus-Kazimieraičio palaikai, Leipalingio progimnazijos A. Volungevičiaus kraštotyros muziejaus muziejininkė Laima Žukauskaitė minėjimo dalyviams pristatė plk. Juozo Vitkaus-Kazimieraičio palaikų paieškos istorijas.
Renginyje kalbėjo Europos Parlamento narys prof. Liudas Mažylis, kuris artimiesiems įteikė Briuselio antikvariatuose surasta 1933 m. laikraštį, kuriame paminėti Briuselio aukštojoje karo mokykloje studijavę Lietuvos kariūnai tarp jų buvo ir Juozas Vitkus.
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinis direktorius dr. Arūnas Bubnys kalbėjo apie LGGRTC atliktus darbus priminė, kad Leipalingyje lapkričio mėn. planuojama įrengti kolumbariumą, skirtą Lietuvos laisvės kovotojams.
Partizanų vado giminaičiai pasidalino informacija, kad jie įsigijo šį buvusios NKVD pastatą ir ateityje planuos čia įkurti plk. Juozo Vitkaus-Kazimieraičio muziejų.
Druskininkų savivaldybėje, Žaliamiškyje (miško vietovėje tarp Merkinės ir Leipalingio, šalia Janavo kaimo) vyko pagrindinis žūties vietos pagerbimas, kuriame dalyvavo artimieji, bendražygiai, kariai, šauliai ir kiti svečiai. Čia buvo iššautos LK Pulkininko Juozo Vitkaus inžinerijos bataliono karių salvės, padėtos gėlės ir uždegtos žvakutės.
LR Seimo narė Angelė Jakavonytė pasidalino savo tėčio, Lietuvos partizano Juozo Jakavonio-Tigro (1925–2021).prisiminimais apie vadą Kazimieraitį.
Kazimieraičio sūnus Rimgaudas dalijosi prisiminimai apie savo tėtį bei dėkojo visiems, kurie dėjo visas pastangas, kad būtų surasti jo palaikai ir kurie jį dabar pagerbia.
Profesionalus karys, istorijos tyrinėtojas vrš. Ernestas Kuckailis pasidalino prisiminimais, kaip ieškojo tikslios vietos, kur žuvo Kazimieraitis.
LK Pulkininko Juozo Vitkaus inžinerijos bataliono vadas plk. ltn. Ramūnas Sabaitis sveikindamas minėjimo dalyvius pabrėžė, kad batalionui yra didelė garbė būti pavadintam tokio iškilaus kovotojo už Lietuvos laisvę vardu.
Pasibaigus minėjimui visi važiavo į Varėnos r. Kasčiūnų kaimą. Jame aplankė kaimo kapinaites ir partizano Juozo Jakavonio-Tigro sodybą, kur yra atstatyta Juozo Vitkaus-Kazimieraičio bei Adolfo Ramanausko-Vanago vadavietė ir įrengtas Partizanų muziejus.
Istorijos šaltiniai liudija, kad Juozas Vitkus gimė 1901 m. gruodžio 10 d. Mažeikių aps. Skuodo vls. Ketūnų kaime ūkininko šeimoje. Vaikystė prabėgo Tirkšlių miestelyje. Lietuvai paskelbus nepriklausomybę ir ėmus organizuoti vietinę savivaldą, 1918 m. pabaigoje pradėjo dirbti Tirkšlių savivaldybėje raštininku sekretoriumi. 1920 m. įstojo į Kauno karo mokyklą. 1921 m. ją baigė ir buvo paskirtas į 4-ąjį Karaliaus Mindaugo pėstininkų pulką, gynusį Širvintų–Giedraičių barą.
1924–1926 m. J. Vitkus gilino žinias Kauno aukštesniuose karo technikos kursuose, 1929–1934 m. mokėsi Briuselio (Belgija) karo vadovybės inžinerinėje mokykloje. Grįžęs iš studijų tarnavo Kaune inžinerijos bataliono technikos viršininku. 1938 m. gavęs pulkininko leitenanto laipsnį, dėstė Karo mokykloje inžineriją, bendradarbiavo leidiniuose „Kardas“, „Karys“, „Mūsų žinynas“ ir kt. Buvo apdovanotas Lietuvos nepriklausomybės medaliu, Gedimino ordinu, Šaulių žvaigžde.
1941 m., Lietuvą okupavus naciams, iš kariuomenės pasitraukė. Nuo 1941 m. dirbo Vilniaus miesto savivaldybės Butų ir turto skyriaus vedėju, 1942–1944 m. dalyvavo Lietuvos antinaciniame pasipriešinime: buvo pogrindžio organizacijos „Lietuvių frontas“ Vilniaus štabo narys, kūrė pogrindinę antinacinę bei antikomunistinę karinę organizaciją „Kęstutis”, buvo šios organizacijos Vilniaus apygardos štabo viršininkas, dėstė pogrindinėje karo mokykloje.
Antrosios sovietų okupacijos metais plk. ltn. J. Vitkus visas jėgas skyrė partizanų veiklos organizavimui. Būdamas aukščiausio rango karininku, jis atliko ypatingą vaidmenį: 1945 m. gegužės 7 d. įsteigė Dzūkų grupės partizanų štabą, vėliau suformavo Merkio rinktinę, 1945 m. lapkričio 18 d. įsteigė „A” apygardą, o 1946 m. balandžio 23 d. buvo išrinktas Pietų Lietuvos partizanų srities vadu.
Pagrindiniu dalyku Kazimieraitis laikė pogrindžio centralizaciją ir rūpinosi partizanų vienijimusi, bandė sudaryti Lietuvos partizanų vyriausiąjį štabą. 1946 m. balandžio 22 d. Kazimieraičio vadovaujamas Pietų Lietuvos srities štabas paskelbė pirmąją Lietuvos partizanų vadų politinę deklaraciją. Joje išdėstyti svarbiausi Lietuvos valstybingumo atkūrimo principai vėliau buvo pakartoti 1949 m. vasario 16 d. Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio tarybos deklaracijoje, vadinamojoje „partizanų konstitucijoje“.
1946 m. liepos 2 d. susirėmime su MGB pasieniečių būriu netoli Guobinių kaimo Kazimieraitis buvo sunkiai sužeistas ir greitai mirė. Čekistai Kazimieraičio kūną užkasė Leipalingio MGB būstinės kieme. Pasklidus gandams apie svarbaus pogrindžio dalyvio žūtį, iš Vilniaus buvo atvežtas suimtas „Laisvės varpo“ redaktorius Jonas Ivavičius, Kazimieraičio kūnas atkastas atpažinti ir vėl užkastas. Sovietų okupacinė valdžią plk. J. Vitkaus žmoną su šešiais mažamečiais vaikais 1948 m. ištrėmė.
1947 m. Dainavos apygardos partizanų vadų nutarimu Merkio partizanų rinktinė buvo pavadinta Kazimieraičio vardu. Vieninteliame aukščiausiame Lietuvos partizanų suvažiavime 1949 m. vasario 16 d. Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio prezidiumo sprendimu už ypatingus nuopelnus Juozui Vitkui-Kazimieraičiui po mirties suteiktas aukščiausias kovinis žymuo – Laisvės kovotojo karžygio vardas, jis apdovanotas aukščiausiu partizaniniu apdovanojimu – I laipsnio Laisvės kovų kryžiumi (su kardais).
1997 m. lapkričio 20 d. LR Prezidento dekretu Juozas Vitkus-Kazimieraitis apdovanotas Vyčio Kryžiaus I laipsnio ordinu. Jo vardu pavadintas Lietuvos kariuomenės inžinerijos batalionas, mokykla gimtajame Tirkšlių miestelyje, gatvės Vilniuje, Kaune, Varėnoje.
