Edvardas Čiuldė. Ar tikrai tiesa slypi kažkur per vidurį?

Jeigu ne vėl atsinaujinęs radikulitas, aš šiandien nusilenkčiau iki žemės Ainei Ramonaitei, neabejotinai iškiliausiai iš padoriausiai politologinio diskurso mokslininkei šiandieninėje Lietuvoje, moteriai ir žmogui tikrąja šių žodžio reikšme.

Tiesą sakant, net keista, kitaip nepasakysi, kad mūsų nuožmios konjunktūros ir sąmonės nususimo laikais dar veisiasi tokie tiesos Don Kichotai kaip A. Ramonaitė, pasižadėjusi subalansuotos tiesos idealui.

Gerbiama Ainė tvirtina, kad didžiausia mūsų dienų problema yra toksinį pavidalą įgyjanti piliečių poliarizacija ir primena, kad tiesa nėra tokia vienpusė kaip to norėtų konjunktūrinės nuomonės propaguotojai, drauge pateikdama sociologinių tyrimų rezultatus, bylojančius apie tai, jog didelės masės žmonių yra nusivylusios ir sunerimusios dėl vienpusės, konjunktūriniais sumetimais proteguojamos tiesos įtvirtinimo ir taip atsirandančio tiesos nusavinimo subkultūros forsavimo.

Kas be ko, Ramonaitės ne kartą išsakytus teiginius čia perteikiau savaip nuspalvintais žodžiais, kai minėtos mokslininkės kalbėjimas yra nepalyginamai neutralesnis, orientuotas į mokslingąjį objektyvumą. Šios garbingos tyrinėtojos įsipareigojimą mokslingumo idealams, be visa ko kito, rodo anosios ištikimybė faktams, tyrimų kruopštumas ir rezultatų tikrinimas skirtingais rakursais, tačiau kartais man visiškai fantasmagoriškai atrodo, kad sociologinių tyrimų rezultatai čia yra tik inkrustacijos prie tiesos, kurią protingas žmogus mato dar prieš tokius tyrimus kaip akis badančią dalykų padėtį, nors toks mano įsivaizdavimas, žinoma, yra klaidinančios perspektyvos, atsirandančios galimai dėl ne mokslinio tiesos romantizavimo, kad neva tiesa kartais gali patekėti savaime, įsipaišymo į apžvalgos ratą rezultatas.

Ar vis dėlto labai akivaizdžiai pateiktą A. Ramonaitės poziciją kitais žodžiais galima persakyti dar ir taip, kad ji neva ragina pasaulį pamatyti kito (ir kitokio) žmogaus akimis, kaip yra sakoma, pabandyti įsistoti į kitokybės batus, taip sukuriant palankesnes sąlygas dialogui ir tarpusavio supratimui? Šį klausimą, jeigu turėsite progą, užduokite pačiai mokslininkei, nes aš jau esu nusprendęs toliau nepiktnaudžiauti, kalbėdamas už ją, kai tokio leidimo nė iš tolo neturiu.

Kita vertus, nepraleisiu progos prisipažinti, kad aš pats šį hermeneutinį „kito aš“ principą jau nuo seno išpažįstu kaip humanitarinių mokslų atskaitos tašką (nurodau lengviausiai randamą šaltinį), kartais jį paversdamas net karikatūrinės hiberbolizacijos perspektyva ir tokiu būdu išbandydamas kraštutinai nepalakiomis ar net toksinėmis savo prigimties išprievartavimo aplinkybėmis*.

Tačiau drauge labai aiškiai privalau pasakyti, kad šis „metodologinės vaizduotės“ principas neturi nieko bendro su dažnai kartojamu teiginiu, kad tiesa slypi kažkur per pusę, taigi, jog man neva reikia nueiti savo distanciją iki vidurio, tikintis, kai mano oponentas nueis atkarpą iki centro iš savo pusės, tokiu būdu abipusiai įgalindami tiesos aptikimą bendradarbiavimo ir tarpusavio sutarimo dvasioje.

Tai yra iliuzija, kitaip nepasakysi. Tarsi ir tolerantiško požiūrio, kad tiesa slypi kažkur per vidurį nereikėtų paversti principu, nes toks tiesos nusakymas ne tiek skatina dialogą, bendradarbiavimo dvasią, kiek atitraukia dėmesį, paskatina išbarstyti sukauptą potencialą, tiesą neretai palikdamas toli už nugaros kaip mažiausiai svarbų dalyką.

Imkime kaip pavyzdį labiausiai prasikišantį šiuo požiūriu šiandieninės Rusijos propagandos atvejį, kai melo dvasia čia yra puoselėjama ne tik zombinant savo piliečius tiesioginiu būdu ir arkliškomis dozėmis, bet tarptautinėje plotmėje drauge bandant sudaiginti netikrumo laikyseną, vienaip ar kitaip skiepijant sąmonės nusiteikimą, kad tiesa slypi kažkur per vidurį.

Jeigu laikomasi tokio vidurio užkariavimo principo, tai net ir tie žmonės, kurie nešlovina V. Putino, yra įpareigojami atsitraukti nuo tiesos, bandant ją padalinti, o toks tiesos išskaidymas veda į tiesos sunaikinimą. Pavyzdžiui, kartas nuo karto įrodinėjama, kad dėl kilusio konflikto su Rusija, didesne ar mažesne dalimi yra kalta taip pat ir Ukraina, kurios valdžia yra korumpuota, atitrūkusi nuo liaudies masių ir t. t., panašiai kaip kartais yra kaltinama prievartą patyrusi, išniekinta moteris, laidant užuominas, kad jos iškirptė buvo pernelyg gili, vaikščiojo miesto gatvėmis be burkos, galbūt net buvo pasidažiusi.

Tačiau gali būti ir taip, kad tokią vidurio doktriną mes puoselėjame ne tiek paveikti Rusijos, kiek savo laisva valia, kišdami galvą į smėlį, susidūrę su šiurkščiu melu, bijodami akistatos su nepagražinta tikrove.

Tikrai nesieksiu čia padauginti tiesos apibrėžimų ir tokiu būdu paskandinti problemos esmę teorinėse manipuliacijose, tačiau iš to, kas buvo pasakyta, regis, plaukia paprasta išvada, kad tiesa užgimsta ir liudija savo gyvybingumą tada, kai visa savo esybe stojame prieš užmačias kvailinti žmones, kai, tiesą sakant, mums užverda kraujas dėl bandymų apvynioti žmogų apie pirštą, kai nesutinkame, jog būtume laikomi lengvu grobiu juodųjų technologijų specialistams ir priešiškai žmogaus esmei propagandai. Net jeigu metodologiniais tikslais ir sąmonės atvėsinimo karštą vasarą sumetimais ilgiau ar trumpiau stojame į F. Nyčės (Friedrich Nietzsche), skelbusio, kad absoliučios tiesos nėra, batus, savo gyvenimiškoje aplinkoje dažniausiai randame orientyrus, kurie gali būti laikomi tiesos kristalizacijos pavyzdžiais būtent dėl savo elementarumo ir nedalumo, tokios neabejotinai yra nuorodos – gerbk savo tėvą ir motiną, mylėk Tėvynę, išmok aukotis dėl mylimųjų ir t. t.

Net jeigu nebūtų Dievo, Dekalogas yra nedali ir todėl nemari tiesa, o vardan žmogaus idėjos išsaugojimo tokiu atveju pravartu būtų išmokti gyventi taip, tarsi Dievas bet kokiu atveju būtų. Šiuo požiūriu reikėtų nebijoti būti radikaliam net ir sergant radikulitu.

Dialogo teorija pirmiausia įpareigoja apmąstyti tuos atvejus, kai susikalbėjimas yra neįmanomas ir kodėl neįmanomas?

Juos ir mus atskiria net ne šiaip dailiai užbrėžta demarkacinė linija, bet kažkas panašaus į šiurpią bedugnę, nes jie tvirtina, kad lietuviškos tautinės tapatybės puoselėjimas yra pažangos stabdis, o tautinė lietuvių kultūra neva yra reakcingas reiškinys, kai mums lietuviškumas yra didžiausias turtas ir egzistencijos prasmingumo pagrindas.

Toks yra elementarus ir paprastas, bet iš esmės neįveikiamas skirtumas, iš jo atsiranda ir kiti toksinę poliarizaciją paįvairinantys bei pratęsiantys skirtingumai.

Todėl mes sakome, viešai ar bent savo mintyse, kad jie yra nepakenčiamai bjaurūs, glitėti išdavikai, jie, tarkime, mus vadina apgailėtinais atsilikėliais, nesuspėjančiais su išsigimėliškumo pažangeiviškais tempais. Taigi, kad ir kaip ten būtų, neįmanoma įsivaizduoti, kad jų ir mūsų požiūriai kada nors supanašėtų, jog tokiame fundamentaliai priešingų pusių tarpusavio bendravime galėtų užgimti subendravardiklinta tiesa.

Žinia, balanso siekimo, įsipareigojimo pusiausvyrai ir kraštutinumų vengimo nuoroda nuo seno yra vadinama „auksinio vidurio“ taisykle, kurią Aristotelis pavertė pagrindiniu savo etikos principu, dorybę apibrėždamas kaip vidurį tarp dviejų kraštutinumų, tarp pertekliaus ir trūkumo.

Esą drąsa yra vidurys tarp bailumo ir nutrūktgalviškumo, dosnumas – vidurys tarp šykštumo ir išlaidumo ir t. t. Tačiau net ir vidurio etikos kūrėjas, garsusis antikos filosofas pastebi, kad nėra jokio vidurio žmogžudystėje, vagystėje, išdavystėje…

Tiesa išties yra tarsi ta uola, kurią suskaldžius rasime ne kažkokį vidurį, o tik išsibarsčiusias dalis.

———————-

*Neradau kažkada skelbto straipsnio, galinčio iliustruoti šią pastabą, internetinės nuorodos, todėl toliau pateikiu teksto juodraštinį variantą iš savo archyvų, nesukaupęs valios ta proga pataisyti seną juodraštį (atsiprašau)

Metamorfozės

Nors esu tėvas, o ne motina, bet viskas taip supuolė į krūvą, kad Motinos dienos proga svečiavausi pas giminaičius, kur buvau pavaišintas pyragu, mūsų platumose žinomo „Negro pilvo“ pavadinimu.

Visados stebėdavausi žmonių išradingumu duodant tokius pavadinimus, tačiau pastaruoju metu į lingvistinius kazusus jau žiūriu daug ramiau nei anksčiau ir drauge nepalyginamai rimčiau, pritaikydamas čia geologinį požiūrį.

Tačiau – ar geologinis požiūris šiuo atveju įpareigoja tyrinėtoją manyti, kad ankstesniais laikais mūsų protėviai maitinosi negrais nelyg savotišku skanumynu, negro pilvo duotybę suprasdami kaip ypatingą delikatesą tiesiogine to žodžio reikšme? Žinia, baltojo žmogaus prietarai verčia galvoti, kad tikrovėje viskas būdavo atvirkščiai, patikėti, jog kanibalizmą priešistoriniais laikais praktikavome ne mes, o jie, spalvoti laukinių genčių žmogeliukai.

Sovietiniais laikais buvau išsiųstas pusmečiui kelti kvalifikaciją į Leningradą. Tąsyk buvau apgyvendintas antrame Kvalifikacijos pakėlimo instituto bendrabučio aukšte, viename kambaryje su mordvių tautybės ekonomistu, labai draugišku žmogeliu, sparčiai kilusiu karjeros laiptais. Gintaras Beresnevičius, tuo metu kylanti etnografinių tyrinėjimų žvaigždė, Norberto Vėliaus mokinys, talentingiausias mitologijos naujosios mokyklos žygeivis jautė pareigą man per atstumą iš Vilniaus perduoti žinią, kad verčiant iš finų-ugrų kalbų grupės prokalbės, žodis mordvis – reiškia valgantis žmogieną. Nieko – nesuvalgė, tačiau pargrįždamas iš tos sąlyginės tremties jaučiau tokį didelį palengvėjimą ant sielos, tarsi būčiau pasprukęs iš mirtinų spąstų!

Esu šaudytas žvirblis. Jau žinau, kad mūsų laikais baltajam heteroseksualios orientacijos vyriškiui yra pravartu daug kur patylėti, nuryjant žodžių galūnes, savo nepasitenkinimą išreiškiant neaiškiu barbaliavimu. Todėl kai esu vaišinamas „Negro pilvu“, džiaugiuosi, kad niekas nepasiūlė negro papilvės, tyliai sau įsivaizduodamas, kad dabar skanaujuosi negrės krūtimi.

Gražiai patežęs, apdribęs, pernelyg neužsaldytas pyragas tolimų asociacijų dėka gali būti palyginamas su jau atidavusios savo šilumą į atmosferą garuojančio pieno pavidalu penkiasdešimtmetės negrės krūtimi, neužmirštant pridurti, kad čia subtilus šokolado prieskonis permuša visus ingredientus. Ne pro šalį ta proga bus pastebėti ir tai, kad savo ruožtu baltosios moterys kartoką šokoladinį skonį įgyja tik eidamos penkiasdešimt penktuosius savo gyvenimo metus.

Tačiau, kaip matome, net ir laikydamasis vidinės drausmės, aš vis tik nusižengiau taisyklėmis, įsivaizduodamas prieš akis iš lėkštės virstančią negrės, o ne afroamerikietės, kaip to reikalavo naujosios kalbos normos, krūtį. Kaip atrodo, rasinį nusikaltimą, nežiūrint nieko, būčiau padaręs, net jeigu iš inercijos būčiau valgęs negro, apsaugok, Viešpatie, o ne afrikoamerikiečio bambos iškamšos spurgą. Todėl pagal karmos dėsnį buvau nubaustas, paverčiant mane, baltąjį heteroksualą, lietuvių tautybė vyriškį, žydų tautybės negre lesbiete.

Jokiu būdu nesupraskite manęs tiesiogiai, tačiau čia, norime to, ar nenorime, prašosi mano istorijos sugretinimas su pasakojimu apie tai, kaip kadaise deivė Kirkė pavertė Odisėjo vyrus kiaulėmis.

Keista, labai keista, negaliu atsistebėti dėl to kad net garsiausieji literatūrologai kol kas dar taip ir nesugebėjo įvertinti čia aprašyto virsmo tikrojo šiurpo. Baisu ne tai, kad Kirkė vyrus pavertė kiaulėmis, vyrai, kaip žinome, neretai ir be pašalinių jėgų įsikišimo, savo norų prisisprogę iki žemės graibymo patampa kiaulėmis arba, kaip sako daug patyrusios damos, visi vyrai apskritai yra kiaulės.

Užvis baisiausia buvo tai, kad Kirkė, paversdama vyrus kiaulėmis, drauge paliko jiems žmogaus sąmonę, šiuo atveju besireiškiančią, nesunku mums įsivaizduoti, kaip didžiausias nesmagumo šaltinis dėl persikūnijimo į kiaulišką būvį. Toks dvilypumas yra baisi kankynė, kitaip nepasakys. Tokiu atveju smagiai kriuksėti nesigauna, žmogaus sąmonės likutis, civilizuoto padaro refleksija kiauliškų refleksų fone tampa neužgyjančia savimonės žaizda.

Čia yra kaip tik tas atvejis, kai staigiai nuodyti pradeda pats protas. Kaip nesunku įsivaizduoti, su labai panašiai išbandymais susidūriau dabar aš pats, patapęs žydų tautybės negre lesbiete, drauge išsaugodamas dabartinės savo veiklos ir naujai įsigytų kompleksų stebėtojo iš pašalės heteroseksualios orientacijos baltojo vyro pavidale sugebėjimą. Tai buvo košmariška, sielą draskanti patirtis.

Lengviausia buvo pastebėti tai, kad dabar mane, kaip ir anksčiau, traukė moteris.

Ar buvo galima remtis tuo panašumu, kaip užtarnauta ano pasaulio patirtimi, padedančia susiorientuoti fundamentaliai naujoje situacijoje? Vis tik greitai išaiškėjo, kad analoginės būties horizontai čia neprasiveria.

Iš tiesų, vyras, sutikęs moterį, neretai labai greitai susijaudina, tačiau patenkinęs savo seksualinius poreikius, tas pats vyras dažniausia sugeba be didesnio dramatizmo, t. y. su tyra sąžine ir švaria galva pereiti prie kasdieninių reikalų – užsiimti mamuto medžiokle, pasinerti į karjeros darymo rūpesčius, užsisklęsti traktato skaitymo tyloje taip, kad jokia musė čia neįskris ir pan., kai savo ruožtu lesbietė visose savo veiklos sferose išlieka seksualiai užsivedusi, jos seksualinis susijaudinimas įsivaizduojamos ar tikros moters atžvilgiu yra permanentinis, niekados nenutrūkstantis procesas.

Vienas mano jaunystės laikų pažįstamas dėl kažkokių, dabar neatsimenu, priežasčių metams metė mokslus universitete, pasiėmė akademines atostogas ir įsidarbino metalo konstrukcijų gamykloje. Tačiau atsimenu ir dabar, ką jis pasakojo apie savo naujosios profesijos kolegą, pagyvenusį ir jau pastebimai suvargusį darbininkų klasės atstovą, kuris neva kartą per mėnesį vis dėlto kelioms dienoms nušvisdavo kaip jaunas mėnulis, netikėtai pralinksmėdavo, niūniuodamas nuotaikingas daineles.

Kaip išpuolus progai atvirumo akimirką mūsų proletaras papasakojo savo jaunajam kolegai, mano pažįstamam, tai buvo tos laimingos dienos, kai jo žmona sirgo mėnesinėmis ir jam nereikėdavo anosios kedenti už keteros, kelioms dienoms gavus teisėtą atleidimą nuo kasdieninės sutuoktinio pareigos vykdymo. Tačiau nesunku įsivaizduoti ir tai, kad tas įpratęs prie gero, nelaimingas pisuoklis liptų ant sienos, jeigu jam reikėtų susilaikyti savaitei kitai. Savo ruožtu lesbietes visados kabo ant sienos kaip musės, užsilipusios ten iš anksto.

Taip pat patyriau dideles perturbacijas, atiduodamas šilumą į atmosferą visomis savo gremėzdiško negrės kūno vibracijomis. Tai tikrai nebuvo tas atvejis, kai kažką atiduodamas pats daugiau gauni nei prarandi, nekalbant apie tai, kad tokie milžiniški karščio ir energijos pliūpsniai didino šiltnamio efektą ir gilino ozono skyles.

Nesijaučiau labai komfortiškai ir žydės kūne, prisimindamas dar aname gyvenime girdėtą žydišką maldą: „Ačiū Tau, Viešpatie, kad nesukūrei manęs ne žydu, kad pagaliau nesukūrei moterimi“. Tai, be visa ko kito, buvo aiškus priminimas, kad gyvenimo pilnatvę dabar geriausiu atveju galiu jausti tik per pusę. Tuštumą galėjo užpildyti nebent tik dirbtinio apvaisinimo būdu pasigimdytas būsimasis Nobelio premijos laureatas.

 Galiausiai už savo šventvagiškas mintis, viską suskaičiavus, likimo demono buvau paverstas mikrobu be tautybės, rasės, lyties, be istorinės atminties ir konfesinės priklausomybės. Nesigailiu, tikrai nesigailiu! Pabandykite įsivaizduoti tai, kaip vis tik iškiliai atrodo ant didelio kabineto durų kabanti lentelė su užrašu – „Mikrobas Edvardas Čiuldė“.

Jūs net neįsivaizduojate, kokia laisvė yra būti mikrobu!