
Socialinių tinklų paskyros savininkas „Lima Bravo“ rašo: „karo istorikas, prof. dr. VALDAS RAKUTIS, paklaustas, kodėl tikslingai juodinami iškilūs Lietuvos žmonės, atsako, kad vyksta informacinis karas, kurį Lietuvai primeta priešiškos jėgos: „Istorijai tapus kovos lauku pasirinkimas nekariauti tampa pralaimėjimu“. <..>
Natūralu, kad tai naudinga Lietuvos priešams ar tam tikrų žmonių interesams – pirmiausia Rusijai ar jos valdomam pasauliui, kurio tikslas yra Lietuvos diskreditavimas.
Žinoma, tas naratyvas apie lietuvių dalyvavimą Holokauste yra labai naudingas, kadangi diskredituoja 1941-ųjų Birželio 23-iosios sukilimą, nes jame, anot minėtųjų nedraugų, dalyvavo „žydšaudžiai“.
Šiais laikais tas žydiškasis naratyvas itin svarbus pasauliui, ypač JAV, taip pat Antrajame pasauliniame kare dalyvavusioms valstybėms, laimėjusioms šį karą. Tad būtų keista, jei tokiu faktu nebūtų naudojamasi.
Mums kyla didžiausias pavojus, kuomet mes patys kai ko nežinome ir esame linkę kvailai priešintis arba skubėti su viskuo sutikti. Tai yra mūsų silpnybė.
Kai kurių dalykų iki galo nežinome ar nesugebame žinių tinkamai paskleisti, tuomet mūsų priešai į krūvą suplaka kelis dalykus. Tad tas temas galėtume išskirti į kelis lygius.
Pirmasis: kodėl žydai užima prosovietinę poziciją ir ar jie ją užima?
Mes to nežinome, nes netyrėme. Žinome, kad NKVD turėjo atramą tarp nemažo skaičiaus žydų tautybės asmenų – o tai pasitarnavo nacistinės Vokietijos propagandai. Bet tą reikėtų ištirti ir atsakyti į klausimą, kiek žydų kolaboravo su sovietais, nes ne visi tokie buvo.
Žydai buvo verslo žmonės, turėję daug privačios nuosavybės, tad sovietų atėjimas jiems buvo tragedija. Bet kadangi kitoje pusėje juos žudė ir jau 1939 m. jie apie tai žinojo, tai jie pasirinko tą pusę, kuri garantavo jų išlikimą. Tad pirmas uždavinys būtų ištirti, kiek realiai žydai kolaboravo su sovietais.
Antra tema yra antisovietinio pasipriešinimo suplakimas su Holokaustu Birželio 23-iosios sukilimo metu.
Žuvusieji dažnai buvo laidojami tose pačiose vietose, bet šis reiškinys turi du lygius, kuriuos reikėtų atskirti.
Pavyzdys būtų Holokausto aukų kapai, kuriuose palaidoti sovietų kolaborantai, tarp jų ir ne žydų tautybės asmenys.
Ir tai yra masinis reiškinys, apie kurį sužinojau iš Klaipėdos universiteto doktorantės. Lietuvos laikinosios vyriausybės įsakymu sukilimo metu žydus šaudė kaip kolaborantus. Kolaborantus šaudė ir Lietuvos partizanai, ir tai nėra laikoma nusikaltimu.
O 1941-ųjų liepos viduryje prasidėjo Holokaustas, kurio metu buvo naikinami žydai kaip tauta. Čia yra ta silpnoji vieta, į kurią gali įsimesti klaidų ir gali būti formuojamos nuomonės. O mes nesame pasiruošę atsakyti į tokius klausimus.
<..> kalbant apie Birželio 23-iosios sukilimą, daug padaryta, bet daug ir nepadaryta, bet svarbiausia, jog neturime užsakymo iš valstybės. Mes išvis neturime valstybės užsakymų, tad, būdamas Seimo narys, rengiuosi tuo užsiimti. Manau, kad šis sukilimas nepakankamai ištirtas, daug praleista laiko perniek, apklausiant liudininkus, nors galima kai ką atlikti. Dar viena bėda – tendencingi tyrimai. <..>

Informacinio karo akivaizdoje reikėtų išskirti du dalykus: tikruosius mokslinius tyrimus, kurie remiasi vienokia ar kitokia metodologija, bei informacinį padalinį, kuris atsakinėtų į tas priešo skleidžiamas žinutes.
Mat tai ne visai istoriko veikla, greičiau tai būtų informacinio karo žaidėjo darbas. Tai lyg futbolo aikštė, kurios vienoje pusėje laksto, tarkim, Lietuvą apjuodinti siekianti komanda, o mes betonuojame stulpus, siekdami apsisaugoti, leidžiame įstatymus ar nutarimus, kurie mums patiems trukdo lakstyti. Tad reikėtų komandos, kuri gebėtų žaisti su priešininko komanda.
Tai turėtų būti informacinio karo specialistai, žinantys, kaip atsiranda informacinio karo konstruktai, kaip kuriami nauji, o kaip kai kurie perkeliami iš visai kito kampo, naudojant tas pačias nuotraukas ar klišes.
Informacinio karo specialistas nustatytų, kur yra melagiena (feikas), o kur yra mokslo objektas, kur reikalingi tyrimai, kur tikrai svarbios sunkiais laikais atsiradusios psichologinės stresinės situacijos, kurioms tirti reikia pasitelkti sudėtingesnį instrumentarijų, skirtingų sričių specialistų. <..>
Jei vyksta informacinis karas, jam reikėtų skirti lėšų kaip karui. O jų mes neskiriame. Jei kitoje pusėje sukasi tarkime 5 ar 20 milijonų, neturėdamas net 50-ies eurų tu nieko nepadarysi. <..>
Lenkai supranta, kuo svarbus nacionalinis naratyvas, kuris yra gilus ir mažai keičiasi. Mes tokio naratyvo esmės nesuprantame ir tą paliekame istorikams, tačiau tai nėra vien istorikų reikalas.
Lenkijoje tuo rūpinasi Istorinės atminties institutas ir Bažnyčia. Jei toks Tomaševskis pabandytų Lenkijoje taip kalbėti, kaip jis kalba čia, per dieną jis būtų „suvalgytas“. Ir tą padarytų kunigas sakykloje. Ten nėra „palauk“, visuomenė ten mobilizuojasi itin greitai. Lenkai nuolat užsiima savo nacijos kūrimu, o mums tai neatrodo savaime suprantama.

Tam reikia skirti lėšų, ruošti mokytojus. Kariuomenėje rengėme seminarą mokytojams apie nacionalinį naratyvą – jie sakė, kad pirmą kartą gyvenime girdi tokį dalyką. Valstybė turi paaiškinti savo piliečiams, kodėl ją reikia ginti. Jei to nebus, piliečiai jos negins.
<..> matome, kad tikslingai pasirenkama menkinti mūsų nacionalinius herojus. Kone prie kiekvieno surasime pastangas jį apjuodinti. Ir tai jau ne vien istorija, bet tikslingas puolimas. Galime palyginti su tikruoju karu, kai puolamos silpniausios vietos. Šiuo atveju puolamas mūsų nacionalinis naratyvas, pasitelkiant silpnas vietas. <..>
Kaip vertinate Vilniaus politikų veiksmus, keičiant K. Škirpos gatvės pavadinimą ar atminimo lentelės Jonui Noreikai-Generolui Vėtrai nuėmimą?
Šie asmenys buvo apkaltinti kolaboravimu su naciais, tuo tarpu Stalino saulės nešėjo kolaboranto P. Cvirkos paminklas tebestovi Vilniaus centre, o vilniečiai savo mokesčiais išlaiko Venclovų namus-muziejų su ekspozicija, skirta švietimo komisarui Antanui Venclovai.
Man keista, kad Vilniaus miesto valdžios veiksmai nesulaukė atsako iš Lietuvos vyriausybės. Tai yra valstybinio lygmens klausimai. Žinau apie pastangas pastatyti paminklą Pilsudskiui Maišiagaloje.
O šis personažas labai kontroversiškas naujausioje Lietuvos istorijoje ir jam mūsų Lietuvoje neturėtų būti statomi paminklai, nes šis žmogus norėjo sunaikinti Lietuvą. Tiksliau, Vasario 16-osios Lietuvą, Lietuva kaip Lenkijos dalis juk jo ir kitų lenkų vizijoms netrukdė. Ne veltui Liubline būtent Pilsudskio paminklas yra pagrindinis Lietuvių aikštės akcentas…
Kadangi yra išteisinantis LR Aukščiausiojo Teismo sprendimas dėl Jono Noreikos, tai Vilniaus m. savivaldybė negali pati sau prisiimti teismo vaidmens ir vienašališkai organizuoti smurto akcijų. Tai, kad tokia veikla susilaukė simbolinio pasmerkimo, rodo mūsų valstybės negebėjimą susitvarkyti su tam tikrais savivaldybės ar atskirų asmenų veiksmais.
Valstybė turi ginti žmones, kurie daug dėl jos padarė, jeigu jie netapo sąmoningais nusikaltėliais. Mes smerkiame 1926 metų perversmą ir jo organizatorius, tuo tarpu lenkai ir toliau garbina jau minėtą Juzefą Pilsudskį. Jis juk taip pat organizavo perversmą, ir dar kruvinesnį nei Lietuvoje. Tai kaip čia yra?
Nes yra įvertinami Pilsudskio nuopelnai Lenkijos valstybės atkūrimui. Tai kodėl mes vienaprasmiškai pasmerkiame Kazį Škirpą, nors jis nieko nežudė?
Žinoma, gyvenant nacių laikais Berlyne formuluotės gali būti keistos šiandienio lietuvio ausiai, bet žmonės savo gyvenamojo laikotarpio pasirinkti negali. O gal čia ne mūsų naratyvas?

Kalbant apie kolaboravimą galiu pasitelkti tokį klausimą: ar moteris, skalbusi esesininkų marškinius, dalyvavo Holokauste?
Lyg ir dalyvavo, bet ar už tai ją galime kaltinti?
Yra to kolaboravimo lygmenys, kuriuos mes turėtume atskirti, nes kitaip vokiečiai turėtų sušaudyti visą savo generaciją.
Tačiau kolaboravimą jie vertino kaip aktyvų ir kaip pasyvų. Reikėtų tokių dalykų nesuplakti į vieną krūvą, nes kiltų klausimų, kaip reikėjo žmonėms išgyventi sovietmečiu?
Vienas dalykas būti spaliuku, kitas – aktyviu komunistu.
Vilnius buvo sovietinės Lietuvos sostinė, ir tie sovietinės valdžios žmonės niekur nedingo, visokiais būdais stengdamiesi išlikti ir formuoti tam tikras nuostatas.
Turime atrasti jėgų ir ryžto ginti savo idėjas ir vertybes, tačiau turime tai daryti gerbdami teisybę, istorinius faktus ir kitaip manančiuosius.“






Yra žinomos senų laikų taisyklės . Visa gentis atsako už gentainio žalą padarytą kitai genčiai. Matėme kaip vokiečiai profesionaliai išnaudojo lietuvių susierzinimą dėl dalies žydų kolaborantiško elgesio bolševikinės okupacijos metu. Betgi dalies lietuvių kolaborantiška veikla buvo vertinama kitaip, civilizuotai – pagal individualią kaltę. Beje, žydų „gentis” irgi panašiai vertina savųjų ir svetimų kaltes . Ramiais laikais visos gentys gali atrodyti apgaulingai civilizuotai , bet didelių įtampų ir skriaudų laikais grįžtama prie „patikimų” senovinių taisyklių.
Kolaboravo komunistai. Iš anksto ir sąmoningai . Bet tai apie 1 ar 2 proc nuo visų žydų ir lietuvių. Bet išnaikinti visus lietuvius dėl to kad procentas buvo komunistai , tokia mintis niekam nekilo. O štai pateisinti visų žydų naikinimą dėl procento komunistų – iki dabar atrodo svarus advokatiškas.argumentas. Suprask, susinervavome, supykome – tai dėl to. Geriau jau advokataujant sakyti kad tam tikras skaičius bolševikų įskaudintų,, kerštaujančių lietuvių (ir vėl apie procentą) įsijungė į vokiečių organizuojamus žudikų batalionus.
visi „tyrimai” seniai padaryti – tai žydų pasakos, kurias ši „valstybė” priėmė už gryną pinigą ir jas visaip gina – tai aiškiai matyti net iš sisteminės žiniasklaidos reakcijos į vienintelio lietuviško ministro Katelyno patekimą į vyriausybę
Nereikia toli ieškoti, atsiversk dažną to laikmečio atsiminimų knygą ar tremtino ar partizano ir ten rasi parašyta kaip 1940 vasarą po miestelį lakstė žydai su raudonais skudurais, ylos maiše nepaslėpsi, kad ir kaip tai nepolitkorektiška.
Lakstė tai lakstė. O ***** lietuviškai galvelei tiek ir tereikėjo , kad lietuviai įsiveltų į vokiečių organizuotą žydų išnaikinimo planą. Įsivėlė , beje, tam tikra mažuma, dėl skaičiaus, procento reikia ginčytis ir tikslintis su žydais, bet kad ir mums patiems patinka pagal žydų komunistų elgesį vertinti visus Lietuvos žydus.
Mano nuomone Lietuvoje yra laikraštis, kuris yra aršus Rusijos propagandos skleidėjas „v zakonie”. Sutinku, kad visuomenė turi turėti ne tik istorikų, kurie objektyviai tirinėtų Birželio sukilimo medžiagą, bet ir turėti žmonių patriotų, kurie būtų padaliniu, „kuris atsakinėtų į tas priešo skleidžiamas žinutes”, objektyviai į jas reaguodamas, neleistų tam priešui formuoti neteisingą visuomenės nuomonę. Tokių padaliniu galėtų tapti Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjunga (LKKSS). Tačiau ne iš vieno šios organizacijos nario esu girdėjęs išdidų atsakyma, kad jie neima mano paminėto laikraščio į rankas, nenorėdami jų susitepti. Šiame laikraštyje buvo atspausdinti neobjektyvūs du straipsneliai, kuriais buvo užsipultas dabartinis kariuomenės vadas, esantis ir LKKSS narys. Tačiau nebuvo nei vieno komentaro, kurį būtų parašęs nors vienas LKKSS narys, gindamas savo ginklo brolį. Manau, kad tai nusikalstamas neveiksnumas.
Taip pat, būtina ištirti, ką Lietuvoje veikia delegacijos vizituojančių Maskvos-Izraelio piliečių, tokių kaip Čėčėnijos karą finansavęs, vėliau į Putino nemalonę patekęs, ex-naftininkas M.Hodorkovski, Putino pinigine vadinamas R.Abromovich, „gerųjų rusų” išradėjas ir „rusų Taiwaną” Lietuvoje siūlantis įkurti Gari Kasparov-Weinshtein ir daugybė kitų įtartinų veikėjų iš Rusijos. Tūlas „amžinosios skolos žydams” kontoros direktorės F.Kuklianskos draugas Abromovich, mūsų šalyje gailmai jau visą giminę įpilietino, kartu su savo (gal ir Putino) „atsarginiais” milijardais.
Ta bendruomenė yra tiesioginė Maskvos agentūra ir kol tai nebus išaiškinta, tol nesuprasime kas vyksta mūsų valstybėje.
Labai pauikios, aiiškiai ir nuosekliai išdėstytos mintys, pagarba autoriui.
Kokie čia dar tikrieji moksliniai tyrimai, kai nebuvo desovietizacijos? Kapsukė nedesovietizuota. Runkelių apgaudinėjimas, ne daugiau. Vinnie gi atvirai visiems sakė, kad runkeliams tiesa nesakoma, ypač karo metu arba jo išvakarėse. Kitas pasaulio melo propagandos tėvelis, E.Bernays, zubryloms ir mokslo pirmūnams viešai aiškino, kad demokratija be melo neįmanoma, tad kokių čia dar Jums tų specifinių CK ar Oligarchijos dvaro tyrėjų ir jų ideologizuotų išvadų reik? Istorija, žinoma, yra mokslas, bet jo tokio mūsuose nėr – tik pasakaitės vaikučiams ir mokslo pirmūnams. Istorijos klastojimas, mistifikacija, mitomanija ir dezi propaganda. Yra gi viešai paskelbti Aizenhauerio, Čerčilio ir de Gaule memuarai, ir ten nėra jokios informacijos apie Holocaust’ą apie kokį mums kasdien kalą į galvas televizija, valdžia ir stambusis verslas. Jie gi viską žinojo, nes buvo nulaužtas Vokietijos kodas. Negi sunku mūsų prapiesoriams tai perskaityti. Yra karo aukos. Blogai, kai vienos išaukštinamos, o kitos žeminamos ir nuvertinamos. Vienos didinamos, o kitos mažinamos arba išvis neskaičiuojamos. Visi mūsų tėvai ir seneliai yra išgyvenę karą, kitaip čia nerašinėtume vieni ir kiti.
Hilokausto nebuvo dėl to kad nėra generolų memuaruose? Gal nejuokauk . O kad žydai įkyri su savo Holokaustu, tai kaip tik remdamiesi žydų pavyzdžiu galime sureikšminti ir savas aukas. Čigoniškas pavyzdys mums būtų geresnis?
Reikia žinoti, kad dauguma Lietuvos „žydų” bendruomenės yra ne žydai, o rusai. Ir atstovauja jie ne Izraelio, o Maskvos interesus.
Teoriškai jie žydai (ir į galvas jiems neįlįsi…), tačiau dėl kitko Jūs teisus.