Lietuvos sisteminė žiniasklaida draugiškai sėdo į balą.
Tapino istorijos temos testas pasirodė per sunki užduotis. Tokio turinio istorijos apie politikus ar kitus garsius žmones sulaukia didžiulio žiniasklaidos dėmesio.
Vienas po kito publikuojami straipsniai. Atliekami žurnalistiniai tyrimai. Vyksta vieši aptarimai ir debatai. Pasisako ekspertai, moralės žinovai ir politikai. Šį kartą viskas kitaip. Žiniasklaida apsiribojo Tapino pasiaiškinimu.
Ta proga verta panagrinėti, ar Tapino istorija atitinka naujienų vertės kriterijus. Tai leidžia remiantis objektyviais kriterijais įvertinti „avinėlių tylėjimą“.
Žiūrim ką turim:
Auditorijos susidomėjimas didelis. Asmuo žinomas ir net labai. Matomas interesų konfliktas ir dvigubi standartai.
Viešojo intereso atžvilgiu ši istorija reikšminga. Kaip netikėta, kas galėjo pagalvoti?
Istorija iššaukė didelę emocinę reakciją. Istorijos potencialas vystytis net nepradėtas semti.
Kas nutiko žiniasklaidai, kad ji atsisako tokio gardaus kąsnio?
Norint atsakyti į šį klausimą reikėtų patyrinėti visą maitinimosi grandinę. Gal atsakymas yra ten?
Dar vienas įdomus paradoksas, apie tai parašę portalai informaciją patalpino į sporto skiltį.
Gal tai nauja Lietuvos sporto šaka?
Vargu, istorija sulaukė susidomėjimo ne dėl susidomėjimo sportu.
Delfi istoriją patalpino į skiltį sportas – futbolas, 15min padarė tą patį. Jie irgi mano, kad tai apie futbolą, lrytas.lt laikosi tos pačios nuomonės – tai futbolo reikalai.
Temos įrėminimas irgi daug pasako apie žiniasklaidą.
Tai gal apie Narkevičiaus kotletus reikėjo skelbti informaciją kulinarijos ir maisto gaminimo skiltyse?
Šiuo požiūriu išsiskiria LRT portalas. Man nepavyko rasti nei vienos publikacijos, kur būtų rašoma apie didelę visuomenės reakciją sukėlusį Tapino atvejį net futbolo skiltyje.
Paprastai ten nušviečiamas kiekvienas Tapino krustelėjimas susijęs su futbolu, bet ne šį kartą.
Man regis, čia verta kalbėti ne tiek apie žiniasklaidos tylą, kiek apie gerokai įdomesnį reiškinį – selektyvų informacinį rezonansą.
Informacija nebūtinai nutylima. Ji gali būti paskelbta, tačiau vienu atveju lieka trumpa sporto ar visuomenės naujiena, o kitu – kartojama, komentuojama, perkeliama į televiziją ir socialinius tinklus, įtraukiami politikai bei ekspertai, kol pradinis faktas tampa nacionaliniu skandalu. Taigi didžiausia žiniasklaidos galia gali slypėti ne sprendime „skelbti ar neskelbti“, bet gebėjime vienoms temoms suteikti daug didesnį rezonansinį stiprinimą negu kitoms.
Todėl svarbiausias klausimas būtų ne tai, ar konkrečiu atveju A. Tapinas arba jo sūnus kuo nors nusikalto – tam reikalingi faktai. Daug svarbiau, ar panašiems viešojo intereso, interesų konflikto ir skaidrumo atvejams taikomi vienodi informacinio dėmesio bei moralinio vertinimo standartai.
Jeigu vienodi faktai priklausomai nuo asmens politinės ar visuomeninės padėties sistemingai sukelia labai skirtingo stiprumo informacinę reakciją, turime jau ne pavienio žurnalistinio pasirinkimo, o selektyvaus informacinio rezonanso problemą.
Gal todėl verta tirti ne tik tai, ką žiniasklaida nutyli, bet ir tai, kam ji suteikia rezonansą.
Taip, teisingas pastebėjimas. Tai turėjo būti įkelta ne vien į sporto skiltį.
Beje, šio straipsnio pavadinime vietoj be turėtų būti,- ne.