Sinkevičių Lietuva: koalicijos keičiasi, bet sistema lieka tokia pati

Jonas Nedzveckas

Sisteminė žiniasklaida, regis,  atgavo antrą kvėpavimą, kai socdemų taryba nutraukusi koaliciją su „Nemuno aušra“, paskelbė apie derybas dėl naujos valdančiosios daugumos su Demokratų sąjunga „Vardan Lietuvos“.

Pats socdemų pirmininkas Mindaugas Sinkevičius teigia, kad socialdemokratai dabar svarsto tris scenarijus: a) išlaikyti esamą padėtį, b) formuoti mažumos Vyriausybę, c) keisti koalicijos sudėtį.

Anot jo, yra pasirinktas trečiasis variantas, nes, girdi, valstybei reikia stabilumo, aiškios krypties ir mažiau politinio triukšmo (!)

Koalicijos formulė yra politinio eksperimento tęsinys

Reikia pažymėti, kad kvietimas  į koaliciją „vardanlietuviams“ nenukrito iš dangaus. Po 2024 m. rinkimų būtent šį partija buvo pagrindinė LSDP partnerė formuojant valdančiąją daugumą. Bet 2025 m. vasarą ji pagrasino pasitraukti iš koalicijos, jei iš pareigų nepasitrauks Gintautas Paluckas.

Vis dėlto vėliau, pertvarkant valdančiąją daugumą, „Vardanlietuvius“ pakeitė Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS). Taigi dabartinė koalicijos formulė yra politinio eksperimento tęsinys.

Šiuo metu Seime LSDP frakciją sudaro 52 nariai, „Nemuno aušros“ – 18, Lietuvos valstiečių, žaliųjų ir Krikščioniškų šeimų sąjungos – 9 bei 13 demokratų „Vardan Lietuvos“ frakcijos narių. Tai reiškia, kad socialdemokratai pasirinko ne mažumos Vyriausybės variantą, o veikiančios daugumos performavimo į kitokią koaliciją kelią – daugumą, kuri po pertvarkos lieka šie tiek mažesnė.

R. Žemaitaičio reakcija į ai atrodė pakankamai rami. Jo teigimu „Nemuno aušra“ nesijautė pilnaverte, ilgalaike koalicijos ašimi. Anot jo, apie socialdemokratų pasirinktą kryptį jis žinojo dar gegužę, kai M. Sinkevičius tapo LSDP pirmininku.

„Buvo daug signalų siunčiama, kad, jūs mažiau atlikinėkit auditų, mažiau kiškitės ten, kur nereikia, turit balsuoti taip, o ne kitaip“,- teigė jis. „Natūralu, kad didžiosios politinės jėgos, kurios turi daugumą Seime, yra linkusios turėti paklusnius. Matyt, „Nemuno Aušra“, kaip žinote, nebuvo paklusni nuo pat pirmos dienos, nes aiškiai turėjo savo darbotvarkę. Mes nepaklusom genderizmui arba tam leftizmui, kuris buvo bandoma prakišt netgi ir šią savaitę“, – sako R.Žemaitaitis. Taigi, panašu, kad šio lūžio jis tikėjosi.

Tuo pat metu M. Sinkevičiaus bendrapavardis laikinasis demokratų vadovas Virginijus Sinkevičius tvirtina, kad apčiuopiamų derybų dėl naujos koalicijos dar nebuvo, esą gavę kvietimą demokratai jį svarstytų.

Šiedu pareiškimai kartu rodo, kad viskas galimai buvo iš anksto sutarta – politinis veiksmas buvo suplanuotas gerokai anksčiau nei faktiškai apie jį viešai buvo paskelbta.

Reikšmingų pokyčių valstybės politikoje nebus

Tokio politinio veiksmo vertinimai yra įvairiopi.

Dalis komentatorių teigia, kad „Nemuno aušra“ buvo svarbus koalicijos gyvybingumo veiksnys. Kai kurie jų teigia nemėgstantys Žemaitaičio manierų, jo šokinėjimų ir demonstratyvaus raukymosi. Tačiau tai – jo asmeninės savybės. Vis dėlto socialdemokratams jie primena, kad „Nemuno aušra“ šioje koalicijoje buvo ryškiausia ir labiausiai matoma jos dalis.

Be „Nemuno aušros“ socialdemokratai rizikuoja tapti pilka, sunkiai išsiskiriančia politine jėga. LSDP sprendimas leidžia manyti, kad jiems svarbiau susikurti ramų politinį užutėkį ir išvengti įtampos, nei imtis drąsesnių sprendimų ir aktyviai dirbti Lietuvos labui, – svarsto vieni.

Tokia nuomonė yra iš dalies pagrįsta, nes viešojoje erdvėje būtent R. Žemaitaitis nuolat formavo koalicijos politinę darbotvarkę: jis inicijavo konfliktus, generavo dėmesį  ir vertė socialdemokratus nuolat į juos reaguoti. Netgi pats M. Sinkevičius pripažino, kad socialdemokratai ilgą laiką pasirinko pasyvumo ir kantrybės strategiją.

Bet teiginys, kad „Nemuno aušra“ buvo pagrindinis koalicijos gyvybingumo šaltinis, yra šiek tiek perdėtas – partneriai konfliktavo dėl viceministrų ir įtakos zonų, didžioji dalis „aušriečių“ balsavo prieš Kapčiamiesčio poligono įstatymą, nors klausimas buvo tiesiogiai susijęs su nacionaliniu saugumu. Neatsitikinai FNTT gegužę atliko kratas „Nemuno aušros“ būstinėje, kabinetuose ir Žemaitaičio namuose dėl galimo sukčiavimo, susijusio su automobilių nuoma partijai. Tai vargu ar gyvybingumo požymiai.

Kai kas mano, kad tikslesnė formuluotė būtų tokia: „Nemuno aušra“ buvo koalicijos energijos ir nestabilumo šaltinis. Ji kūrė nenuspėjamą valdymą. O socialdemokratų problema buvo ta, kad jie buvo priversti leisti partneriui diktuoti viešo įvaizdžio toną.

Visuomeninio komentatoriaus Aloyzo Kvedaro nuomone, po šių permainų reikšmingų pokyčių valstybės politikoje nebus. Jo vertinimu, Žemaitaitis įgis daugiau politinės veikimo laisvės, o socialdemokratai vengs rizikingų sprendimų bent iki 2027 m. biudžeto svarstymo.

„Žemaitaičiui – okeanas laisvės, valstiečiams „chana“, Sinkevičius iki 2027 biudžeto svarstymo nekiš, ko gero, galvos į kilpą, nebent, kaip minėjau, Ruginienė nesugebės „prasukti“ rimtų reikalų. Budrys toliau atakuos Kaliningradą, kariaus su Kinija, laikys akreditaciją Cichanauskajos biurui, puoselės Baltarusijos „sudemokratinimo“ informacijos biurą ir t. t. Socdemai priiminės konservų pakištus įstatymus, o Nausėda toliau kurs „gerovės valstybę“, – teigia jis.

Taigi, anot Kvedaro, pagrindinė užsienio politikos kryptis taip pat išliks nepakitusi.

Korupcijos pirštukais sugriebta Valstybė turi nesirūpinti Seimo mašinyčių „nuoma“

Vilniaus universiteto profesoriaus, komunikacijos eksperto Andriaus Vaišnio vertinimu, LSDP išgyvena svarbią politinę pamoką, kurios šaknys glūdi dar 2024 m. rinkimų kampanijoje. Jis primena, kad visuomenės pasitikėjimas įpareigoja principingai ginti demokratines vertybes.

Pasak jo, dabartinė partijos vadovybė turi progą sustiprinti demokratiją, jei kritiškai įvertins ne tik buvusių partnerių, bet ir savo klaidas, kels aukštesnius reikalavimus valdžios atstovams, atsisakys politinio oportunizmo ir susitelks į ilgalaikius valstybės tikslus. Vaišnio nuomone, Lietuvai  labiausiai reikia ne naujų įstatymų gausos, o skaidraus, principingo valdymo ir atsakingos lyderystės.

„Korupcijos pirštukais sugriebta Valstybė reikalinga ne tiek tobulų įstatymų…, kiek principingo požiūrio į valdymą, eliminuojantį bet kokius menkumą liudijančius dalykus – ar Seimo mašinyčių (per)nuomavimą, … ar kitas schemas“-sako jis.

Svarbiausia – valdžios stabilumas

Sprendžiant iš tarptautinės naujienų agentūros Reuters publikacijų, koalicijos krizė primena techninį valdžios persigrupavimą, o ne esminį politinės krypties lūžį.

Reuters savo pranešimuose pagrindinį dėmesį skiria ne ginčams tarp LSDP ir „Nemuno aušros“, o valdančiosios daugumos stabilumui. Pabrėžia, kad socialdemokratai šalina „Nemuno aušrą“ iš koalicijos ir ieško naujo partnerio pirmiausia tam, kad išsaugotų parlamentinę daugumą ir užtikrintų Vyriausybės veiklos tęstinumą. Tarptautinei auditorijai ši situacija pateikiama  kaip Lietuvos valdžios stabilumo išbandymas.

Ankstesnėse Reuters publikacijose dar prieš 2024 m. Seimo rinkimus buvo skelbiama, kad nepaisant tarpusavio skirtumų, politinės partijos sutaria dėl būtinybės didinti gynybos finansavimą Rusijos keliamos grėsmės akivaizdoje. Tarp šių partijų ir socialdemokratai pasisakė už didesnes investicijas į krašto apsaugą. Tai rodo, kad svarbiausiais nacionalinio saugumo klausimais egzistuoja platus politinis konsensusas, nepriklausantis nuo konkrečios koalicijos sudėties.

Panašią išvadą Reuters padarė ir po G. Palucko pasitraukimo iš ministro pirmininko pareigų. Tuomet agentūra akcentavo, kad Lietuvos užsienio politikos kryptis greičiausiai nesikeis. Kitaip tariant, net pasikeitus Vyriausybės vadovui nebuvo tikimasi reikšmingų pokyčių nei santykiuose su Ukraina, nei NATO, nei Europos Sąjungos politikos klausimais.

Šį tęstinumo įspūdį tarptautinėje bendruomenėje sustiprino ir premjerės Ingos Ruginienės pozicija. Pristatydama XX Vyriausybės programą ji ją apibūdino  kaip darbų tęstinumą ir XIX Vyriausybės programos tąsą. Todėl vertinant visą situaciją, koalicijos su „Nemuno aušra“ nutraukimas nėra suvokiamas kaip  naujo politinio kurso pradžia.

Priešingai, jis atrodo kaip valdančiosios daugumos pertvarkymas siekiant išlaikyti stabilų Vyriausybės darbą, o pagrindinės Lietuvos vidaus, užsienio ir saugumo politikos kryptys  išlieka tos pačios nepriklausomai nuo to, kokia partija užims „Nemuno aušros“ vietą valdančiojoje koalicijoje.

Vis dėlto manyti, jog viskas liks nepakitę būtų pernelyg lengvabūdiška. Pvz., 2026 m. Reuters pranešė, kad premjerė I. Ruginienė sprendimą leisti Vilniuje veikti „Taivano“ atstovybei pavadino „klaida“ ir kalbėjo apie mažus pirmuosius žingsnius santykiams su Kinija atkurti. Vadinasi, bent Kinijos klausimu viešojoje erdvėje jau buvo ne tęstinumo, o politinės korekcijos signalai.

Baltarusijos atveju vaizdas priešingas: nors JAV pasiuntinys 2026 m. kovą kalbėjo apie pažangą mėginant sušvelninti Minsko ir Vilniaus santykius, Lietuvos Vyriausybė laikėsi griežtos pozicijos – jokių nuolaidų Baltarusijai ir atsisakymo atnaujinti kalio trąšų eksportą, kol galioja ES sankcijos.

Metų pradžioje pats M. Sinkevičius pripažino, kad socialdemokratams nepavyksta dominuoti, o partijos reitingai nedžiugina. Balandį LRT rašė, kad LSDP viduje nebuvo vieningos nuomonės dėl koalicijos likimo, nes dalis tarybos narių tiesiog nematė gerų alternatyvų. Gegužę paskelbta „Baltijos tyrimų“ apklausa rodė, kad Vyriausybe pasitiki tik 30 proc., o Seimu – 25 proc. apklaustųjų. Vadinasi tokiame fone keičiant partnerius savaime negalima tikėtis populiarumo.

Lietuvoje partijų konkurencija vyksta tik dėl valdymo

Bet yra kur kas radikalesnių šio perversmo vertinimų –  Lietuvoje partijų konkurencija vyksta ne dėl pamatinių dalykų, o dėl valdymo. Pažymėtina, kad dar 2024 m. prieš rinkimus abi didžiosios partijos buvo atmetusios koaliciją su „Nemuno aušra“, bet po rinkimų būtent LSDP vis tiek įtraukė ją į valdžią tam, kad turėtų stabilesnę daugumą. Pastarasis sprendimas sudarė itin gerą progą opozicijai organizuoti „gatvės” ir „laisvo žodžio“ protestus.

Dabar situacija pasikeitė. Vieno iš LSDP atkūrėjų Alfonso Brazo teigimu, partija, nutraukdama koaliciją su „Nemuno aušra“, priėmė vieną svarbiausių sprendimų. Dabar ji turi pradėti naujos valdančiosios daugumos formavimą. Anot jo, pirmiausia – „Nemuno aušros” ministrų pasitraukimas iš vyriausybės, po to naujos valdančiosios Seimo daugumos formavimas, vyriausybės programos atnaujinimas, vyriausybės performavimas, dalies Seimo komitetų pirmininkų pasikeitimas ir pokyčiai Seimo valdyboje.

Jo teigimu, dėl naujos valdančiosios koalicijos LSDP taryba sudarė derybinę grupę ir ją įpareigojo derėtis (tikintis susiderėti per 2 savaites) su Demokratų sąjunga „vardan Lietuvos” ir LVŽS/LLRA frakcija.

Politinis šantažas?

Tuo tarpu laikinasis „vardanlietuvių“ pirmininkas V. Sinkevičius teigia, kad apie 80 proc. partijos skyrių vadovų palaiko galimybę pradėti pokalbius su socialdemokratais, tačiau esą dėl to dar nėra sprendimo jungtis prie valdančiosios daugumos. Esą partija ketina įvertinti galimą Vyriausybės sudėtį, programinius pokyčius ir būsimos koalicijos veikimo principus.

Įdomiausia, kad  „vardanlietuvių“ viduje yra imituojamas vieningos nuomonės nebuvimas.  Seimo narė Agnė Širinskienė paskelbė kritiškai vertinanti galimą bendradarbiavimą su socialdemokratais. Jos teigimu, anie ne kartą demonstravo politinį nepastovumą ir nepatikimumą.

A.Širinskienė  primena ankstesnius epizodus, kai socialdemokratai esą paliko savo partnerius arba keitė politines pozicijas.  Jos nuomone, kyla abejonės dėl jų nuoseklumo ir ilgalaikio patikimumo. Ji atkreipia dėmesį ne tik į aritmetinius balsų skaičiavimus, bet ir į  politinės tapatybės kainą.

Anot Širinskienės, demokratai būdami socialdemokratų formuojamoje koalicijoje, rizikuoja tapti ne savarankiška politine jėga, o dar vienu keleiviu laive, kurį jau dabar blaško galingos reputacinės audros.  Esą tuo atveju demokratams tektų dalintis ne tik valdžios postus, bet ir atsakomybę už ankstesnius socialdemokratų sprendimus, neištesėtus pažadus bei viešuosius skandalus.

Čia  A. Širinskienė tarsi panyra į užmaršumo būseną, pamiršdama, kad ir pačios Demokratų sąjungos reputacinis bagažas nėra lengvas – partiją dar iki šiol persekioja S. Skvernelio politinės korupcijos šešėlis. Todėl akivaizdu, kad koalicijos derybose susitinka ne „švarieji“ ir „susitepusieji“, o dvi politinės jėgos, kurios abi vos pavelka braškantį reputacinį vežimą.

Šiame kontekste taikliai skamba Seimo nario Jankūno ironija. Jo teigimu, jei socialdemokratai vietoje valstiečių pasirinktų liberalus, Lietuva sulauktų naujos „vertibinės“ koalicijos. Sąmoningai iškraipytas žodis „vertybinė“ jau tampa kalambūru, nes viešai deklaruojamos vertybės tapo ne principų sistema, o patogia politine etikete, skirta pateisinti įvairius taktinius sprendimus.

Vis dėlto A. Širinskienės laikysena neatrodo nuoširdi. Veikiau tai viešai demonstruojamas spaudimas būsimiems partneriams, kuris primena savotišką šantažą. Skubėdami atsikratyti „Nemuno aušros“, socialdemokratai patys save įvarė į kampą ir dabar yra patekę į savotiškus spąstus – jie nebeturi nei realios alternatyvos, nei rimtesnės manevro laisvės. Todėl Širinskienės viešai reiškiamos abejonės dėl socialdemokratų patikimumo skamba ne kaip atsisakymas jungtis prie koalicijos, o kaip signalas, kad už demokratų paramą socialdemokratams teks sumokėti gerokai didesnę politinę kainą.

Dėl to kyla logiškas klausimas: ar socialdemokratai iš tiesų galėjo taip neapdairiai atsikratyti „Nemuno aušros“, iš anksto neužsitikrinę būsimų partnerių paramos?

Politikoje tokio masto sprendimai paprastai nepriimami remiantis vien viltimi ar gerais norais. Sunku patikėti, kad koalicijos griovimo procesas buvo pradėtas neturint bent preliminarių susitarimų su tais, kurie turėtų užimti atsilaisvinusią vietą valdžioje. Tokia politinė savižudybė mažai tikėtina.

Tuomet kyla klausimas: kas privertė M. Sinkevičių taip skubėti? Jeigu dėl naujosios daugumos dar nebuvo galutinai sutarta, jeigu Demokratų sąjungoje iš tiesų vyrauja abejonės, o viešai buvo kalbama tik apie galimas konsultacijas, kam reikėjo taip skubiai nutraukti koaliciją su „Nemuno aušra“? Kodėl socialdemokratų vadovybė ryžosi tokiam rizikingiausiam savo politiniam žingsniui?

Proceso važnyčiotojas yra  TS-LKD?

Šią neįprastą politinę situaciją paaiškina gana radikali, tačiau pakankamai pagrįsta įžvalga apie koalicijos „krizę”, kurią pateikia politologijos profesorius Vytautas Radžvilas. Jis visą procesą aiškina kaip ilgalaikę TS-LKD politinę operaciją, kurios tikslas – kontroliuoti socialdemokratus ir formuoti politinį lauką sau palankia kryptimi. Jo teigimu, Žemaitaitis tebuvo „uždelsto veikimo bomba“, o socialdemokratų lyderystės krizė – konservatorių strategijos rezultatas.

Anot jo, TS-LKD parodė, kas yra tikra valdymo technologija. Jo vertinimu, viskas atliekama nuosekliais žingsniais:

a) sukuriamas Žemaitaitis – uždelsto veikimo bomba;
b) teisme išsukamas „berniukas“ čekiukų byloje, kuris padaromas LSDP pirmininku;
c) iškeliama viešumon valstybę apvogusi – prastai nutiesusi kelią šeimos įmonė, dėl kurios galima kelti turbūt ne tik civilinę bylą;
d) absoliučiai priklausomas nuo TS-LKD malonės pirmininkas organizuoja perversmą partijoje.

Jei pavyks – laukia didesnis ar mažesnis skilimas, tuomet TS-LKD spręs, kada turi įvykti priešlaikiniai Seimo rinkimai.

Štai šitaip ,,tvarkomos” net didelės partijos,- reziumuoja jis – schema taikoma ir veikia jau trisdešimt metų.

Su tuo negalima nesutikti, nes viešoje erdvėje yra paskelbta informacija, jog M. Sinkevičius politiškai yra siejamas su bendrove „Fegda“, kurioje prieš grįždamas į aktyvią politiką dirbo komercijos direktoriumi.  Būtent ši bendrovė nutiesė brokuotą kelią į Rūdninkų karinį poligoną, kuris iki šiol kokybiškai nesutvarkytas (tai valstybę apvogusi – prastai nutiesusi kelią šeimos įmonė).

Apie šių sprendimų priėmimo užkulisius nedviprasmiškai kalbėjo buvusi krašto apsaugos ministrė Dovilė Šakalienė. Todėl buvo keliamas klausimas yra ne tik dėl pačios bendrovės atsakomybės, bet ir dėl galimų M. Sinkevičiaus politinių bei verslo ryšių su įmone, atsidūrusia viešo skandalo centre

Prof. V. Radžvilo įžvalgą tarsi patvirtina TS-LKD lyderio Lauryno Kasčiūno komentaras FB. Jis palankiai vertina socialdemokratų sprendimą nutraukti ryšius su „Nemuno aušra“. Tačiau, jo vertinimu, vien to nepakanka. Būtina iš esmės pertvarkyti visą Vyriausybę – socialdemokratų lyderis M. Sinkevičius turėtų pats stoti prie valstybės vairo ir formuoti naują Vyriausybę. O būsimieji koalicijos partneriai Virgilijus Sinkevičius ir Aurelijus Veryga turėtų atsisakyti Europos Parlamento mandatų ir tapti naujosios Vyriausybės ministrais – skamba tarsi privalomų veiksmų nuoroda.

Komentatorius Kastytis Braziulis, pašiepdamas tam iš esmės pritaria, pridurdamas, jog Virgilijui Sinkevičiui parvažiavus iš Briuselio į Lietuvą, vietoj jo  į Briuselį  iš Lietuvos galėtų vykti Saulius Skvernelis.

Kaip bebūtų, įtakos zonos perskirstomos. Vieni grįžta iš Briuselio, kiti traukiasi į Briuselį, tarsi vedami nematomo dirigento rankos – lyg būtų vienas pagrindinis režisierius, nuosekliai valdantis procesą. Atitinkamai visą koalicijos krizės procesą galima paaiškinti, kaip sąmoningai suplanuotą ir ilgą laiką vykdytą politinę operaciją, kurioje atmetama prielaida, jog politiniai įvykiai tėra įvairių interesų, klaidų, atsitiktinumų ir konkurencijos rezultatas.

Tokia nuomonė gali būti grindžiama keliomis aplinkybėmis:

• pirma, daugelis svarbiausių Lietuvos užsienio ir saugumo politikos sprendimų išlieka stabilūs nepriklausomai nuo to, kurios partijos valdo ar sudaro valdančiąją daugumą;
• antra, partijos, kurios rinkimų metu deklaruoja alternatyvią politiką, valdžioje niekada nenukrypsta nuo vyraujančio politinio kurso;
• trečia, rinkėjai mato, kad tam tikri politiniai veikėjai  turi didesnę įtaką procesams nei mums oficialios demokratinės procedūros.

Dėl to nuolat didėja visuomenės nepasitikėjimą politiniu elitu – rinkėjai seniai mato, kad prieš rinkimus deklaruojami politikų tikslai po rinkimų visada keičiami ar bent koreguojami. Darosi akivaizdu, kad Lietuvoje egzistuoja stabilus politinis konsensusas svarbiausiais  klausimais ir tai išlieka nepriklausomai nuo rinkimų rezultatų.

Visos partijos priima panašius sprendimus

Tai reiškia, kad skirtingos partijos strateginiais klausimais (migrantų priėmimo, šeimos instituto dekonstravimo, laisvės kovų istorinės atimties trynimo, valstybinės lietuvių kalbos naikinimo ir kt.), priima panašius sprendimus, o išoriniai politiniai konfliktai – realūs arba menami – paprastai užbaigiami kompromisais. Todėl daugeliui natūraliai rūpi, kas gi iš tikrųjų formuoja valstybės politiką?

Galima būtų atsakyti: tas, kas valdo realias galias – gatvės mitingus, „laisvą žodį” ir kt.

Šiuo atveju ne tiek svarbūs faktiniai įrodymai apie konkrečią konservatorių vykdomą operaciją, kiek platesnis požiūris į politinę sistemą ir žmonių nepasitikėjimas ja.

V. Radžvilo teiginys apie koordinuotą TS-LKD strategiją nėra paremtas tiesioginiais įrodymais apie konkretų konservatorių planą, tačiau jis paremtas realiu didelės dalies visuomenės įsitikinimu, kad Lietuvoje egzistuoja siauras priimtinų politinių sprendimų priėmėjų ratas, o partijų konkurencija vyksta tik dėl valdžios, o ne dėl esminių valstybės politikos krypčių.

Ir štai čia priartėjama prie svarbiausio: kas po šios koalicijos rokiruotės pasikeis? Ar Lietuva taps kitokia?

Akivaizdu, kad ne. Visi ženklai rodo priešingai, nes iš esmės gyvename tarsi vienpartinės sistemos ir politinio tęstinumo epochoje – vieni koalicijos partneriai pakeičia kitus, bet pati sistema išlieka tokia pati – keičiasi tik postų dalybų formulės, nes politinis elitas išmoko keistis taip, kad iš esmės nepasikeistų niekas.

Galima kalbėti apie Sinkevičių Lietuvą – ne kaip apie konkretaus žmogaus valdžią, o kaip apie politinę būseną, kurioje svarbiausias tikslas – sistemos tęstinumas.

Vien tai, kad LSDP vadovauja Mindaugas Sinkevičius, kurio politinę karjerą lydi „čekiukų“ skandalas ir  istorija dėl „Fegdos“ nutiesto brokuoto kelio, o į koaliciją kviečiama partija, kuriai vadovauja Virginijus  Sinkevičius ir kuri dar nėra atsikračiusi šešėlio dėl galimų korupcinių ryšių su buvusiu savo lyderiu, atrodo labai simboliškai – tai nėra politinių permainų, tai sistemos savisaugos ženklas.

Todėl „Sinkevičių Lietuva“ yra ne konkrečių žmonių valdžia – tai politinė būsena, kurioje įtarimai korupcija ir įvairūs skandalai neužkerta politikams kelio į aukščiausius valdžios postus. Tai sistema, kurioje abejotina žmonių reputacija netrukdo jiems nei formuoti valdžią, nei joje išlikti. Dar daugiau, susidaro įspūdis, kad į valdžia dažniausiai iškyla būtent pažeidžiami, sukompromituoti arba nuo sistemos malonės priklausomi veikėjai, kuriuos lengva kontroliuoti, paveikti ar priversti laikytis iš anksto nustatyto politinio kurso.

Tokia valstybės būsena reiškia, kad tikrieji sprendimų motyvai rinkėjams visada bus neprieinami – jie gyvena tarsi nuolatinėje politinėje dūmų uždangoje, kurioje matomos tik besikeičiančios figūros. Visuomenei nuolat pateikiamas naujas tų pačių politinių jėgų persigrupavimo spektaklis. Keičiasi koalicijos, keičiasi partneriai, keičiasi pavardės, tačiau pati sistema nesikeičia.

O kas iš tiesų formuoja koalicijas ir kas nustato jų ribas bei galimybes, tegu sprendžia pats skaitytojas.

Autorius yra „Tautos forumo” apžvalgininkas

Redakcijos pastaba. Šiandien VTEK paskelbė sprendimą, kad Inga Ruginienė šiurkščiai pažeidė Viešųjų ir privačių interesų derinimo įstatymą. Tai  dar kartą patvirtina, kad visas koalicijos perbraižymo scenarijus buvo ruošiamas gerokai iš anksto. Nuosekli įvykių  grandinė: „Nemuno aušros“ pašalinimas, kalbos apie Vyriausybės perkrovimą, raginimai M. Sinkevičiui perimti premjero postą ir galiausiai VTEK smūgis I.Ruginienei. Labai sunku patikėti, kad tai tik atsitiktinai sutapusių aplinkybių seka.